Lietuva: „Vienos dienos atostogos“

Pavasario dvelksmas kasmet sužadina troškimą patirti kažką naujo, pamatyti kažką neregėto. Vis dažniau atsiverčiame kelionių katalogus, vis atidžiau peržvelgiame kelionių organizatorių pasiūlymus, atskriejančius į mūsų pašto dėžutes ir mintimis pradedame keliauti į išsvajotus kraštus. Tačiau, jeigu atostogos dar toli, o naujų įspūdžių poreikis nebeleidžia ramiai užmigti, išeitis visada yra – savaitgalio kelionės po Lietuvą. Paradoksalu, tačiau ne vienas iš mūsų puikiai orientuojamės Nicoje, Vienoje ar net Bankoke, tačiau sunkiai galėtume savo svečiui iš užsienio paaiškinti kuo išskirtinis yra Rokiškis, Biržai, Rusnė ar bet kuris kitas miestas ar miestelis, esantis kiek atokiau nuo mūsų gyvenamosios vietos. Prieš du metus startavę Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo renginiai, pažadino norą pasidomėti Lietuvos istorine praeitimi bei krašto lankytinomis vietomis net ir tuos, kurie anksčiau sunkiai būtų galėję įvardinti pirmojo Lietuvos paminėjimo datą. Muziejininkai, tautodailininkai, kulinarinio paveldo puoselėtojai sukūrė daugybę edukacinių užsiėmimų, primenančių apie mūsų senolių gyvenimo būdą ir įtraukiančių dalyvauti ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Kelionių organizatoriai taip pat ženkliai prisidėjo prie gimtojo krašto populiarinimo. Per porą metų buvo sukurta tokia gausybė pažintinių maršrutų, jog prireiks ne vieno savaitgalio, kad galėtumėte iš naujo pažinti savo šalį.

Mano netikėtą apsisprendimą didžiąją laisvalaikio dalį paskirti Lietuvos pažinimui, nulėmė kolektyvinė išvyka į Kėdainių kraštą. Tą dieną susirgau sunkiai pagydoma liga, kuri pasireiškia pažinimo troškuliu ir sparčiu bei nekontroliuojamu plitimu. Kaip sloguojantis žmogus negali susivaldyti nečiaudėjęs, taip ir aš negaliu susilaikyti nepaskleidusi kelionių viruso aplinkiniams. Nedažnai išgirsi sakant: „Linkiu užsikrėsti!“ Dalindamasi savo patirtais įspūdžiais tikiuosi, jog pažinimo virusas neaplenks ir jūsų.

Mūsų organizacijoje egzistuoja graži kolektyvo formavimo tradicija. Du kartus metuose visi įmonės darbuotojai dalyvauja renginiuose, kurių metu ne tik draugiškai su kolegomis pabendrauja, bet ir jėgų naujiems iššūkiams pasisemia. Atrodytų, kas gali labiau vienyti kolegas nei baidarės irklavimas ar čirškančio kepsnio aromatas gamtos prieglobstyje. Šį kartą personalo vadovei išrinkus kelionių organizatoriaus „Via amica“ ekskursinę programą „Saldi viešnagė Lietuvos vidury“, ne vienas gūžčiojome pečiais – ir ką mes ten veiksime. Tačiau noras pabendrauti už biuro sienų nekėlė abejonių ir jau kitą savaitgalį su linksmai nusiteikusia bendradarbių grupe pajudėjome iš Vilniaus. Nors kelionės metu ne vienas iš mūsų būtų mielai pasnūduriavęs ar net vieną kitą gardų sapną susapnavęs, gidės pareiga – sapnus vaikyti. Ir jai tai neblogai sekėsi. Kelionės metu iš energingosios mūsų vadovės Irenos daug sužinojome apie garsiausią LDK didikų giminę – Radvilas, apie pakelėje įsikūrusias gyvenvietes ir apie tuos objektus, kuriuos esame šimtus kartų pravažiavę, tačiau niekada neatkreipdavome dėmesio.
Atvykę į Radvilų miestą – Kėdainius susipažinome su šiuo gražiu ir svetingu miestu. Lydimi gidės aplankėme vieną seniausių Lietuvoje Kėdainių krašto muziejų, kuris buvo įkurtas dar 1922 m. Pagerbėme LDK didikų Radvilų mauzoliejų, kuriame saugomi šeši unikalūs nacionalinės reikšmės dailės paminklai – Radvilų sarkofagai. Beje, tai vienintelė atkurta LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Pasivaikščiojome Senosios Rinkos aikštėje, apžiūrėjome Sinagogų kompleksą, Šv. Juozapo bažnyčią, Kėdainių šviesiąją gimnaziją – XVII a. protestantiškąją kolegiją. Kėdainiai nuo seno garsėjo kaip daugiatautis ir daugiakonfesinis miestas. Čia gyvavo šešios tautinės ir šešios konfesinės bendruomenės. Mieste gyveno viena iš didžiausių Baltijos ir Skandinavijos regione škotų bendruomenė, savo atskirą savivaldą čia turėjo vokiečiai, čia buvo pagrindinė ir didžiausia visoje Žemaičių seniūnijoje žydų bendruomenė. Kiekviena iš šių bendruomenių paliko savitų ženklų miesto istorijoje. Kėdainių miesto parko pakraštyje 1880 m. pastatytas minaretas. Tiesa, iš šio minareto niekada nesklido musulmonų dvasininko kvietimas maldai, greičiausiai statinys buvo pastatytas kaip parko dekoracija ir paminklas sėkmingoms kovoms su turkais atminti, tačiau tokio tipo statinys yra vienintelis Lietuvoje.
Prisipažinsiu, dairydamiesi po Kėdainių istorinį centrą, ilgai aikčiojome iš nuostabos. Urbanistikos paminklo – Kėdainių senamiesčio architektūra ženkliai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Kėdainius valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai, miestas išgyveno didžiausią ūkinį ir kultūrinį pakilimą, ir netrukus tapo vienu iš gražiausių LDK miestų. Nenuostabu, tuo laiku Radvilų giminės atstovai buvo galingiausi LDK magnatai, užėmę aukščiausius valstybės postus, aktyviai reiškęsi vidaus bei užsienio politiniame gyvenime. Išlikę šio miesto klestėjimo laikotarpio paminklai džiugina turistus ir šiandiena.
Pasigrožėjus miesto architektūra, mūsų laukę viešnagė tautodailininko Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejuje. Šiame muziejuje eksponuojama per penkiasdešimt autoriaus ąžuolinių skulptūrų. Bene įspūdingiausias muziejaus eksponatas – milžiniška šachmatų lenta, kuri skirta Žalgirio mūšiui atminti.
Susipažinę su Kėdainiais vykome į Lietuvos geografinį vidurį, kurį 1995 m. Lietuvos žemėtvarkos instituto specialistai pagal palydovinius duomenis nustatė ir nedideliu laukų akmeniu pažymėjo. Dabar čia įrengta paminklinė lenta, žyminti pasaulio šalis ir koordinates bei atridenti du akmenys, simbolizuojantys Aukštaitiją ir Žemaitiją.
Pabuvoję Lietuvos viduryje, vykome į nuostabų, žmogaus rankomis sukurtą grožio kampelį – „Skinderiškio dendrologijos parką“. Kadangi lankėmės pavasarį, turėjome galimybę pasigrožėti egzotiškųjų magnolijų žydėjimu. Sustojusi prie žydinčio magnolijų medžio net žadą praradau – žiedai kaip „kopūstų gūžės“. Parke išvydome ir daugybę riedulių – ledynmečių pėdsakų mūsų krašte bei liaudies meistrų medžio skulptūrų. Parko įkūrėjas ir puoselėtojas miškininkas Kęstutis Kaltenis čia įrengė ir stovyklavietę, kur galėjome jaukiai susėdę arbata pasimėgauti.
Padėkoję už viešnagę, keliavome toliau. Atvykę į kaimo turizmo sodybos ,,Šušvė” bityną, stebėjome medaus kopinėjimą. Bitininkas atskleidė daugybę paslapčių iš mažųjų darbininkių gyvenimo. Pavyzdžiui, ar žinote, jog tam, kad pagamintų 0,5 kg medaus, bitės nuskrenda kelią, tolygų 3 apskritimams aplink Žemę. Arba tai, kad kasmet nuo bičių įkandimo miršta daugiau žmonių negu nuo gyvačių. O atrodo, kad bitelė tokia nepavojinga… Na, bet mes įgėlimų išvengėme ir pakopinėję medaus, vykome skanauti gėrimo, kuris kadaise buvo prieinamas tik kilmingiesiems – midaus. Gomurius ir sielas suvilgę šiuo puikiu gėrimu, visi vienbalsiai nusprendėme, jog midus – karališkas gėrimas! Prisivaišinę ir prisilinksminę, dar labiau susibičiuliavę (tas žodis taip pat sietinas su bitėmis) vakare grįžome į Vilnių.
Prabudusi kitą rytą su garuojančiu kavos puodeliu įsitaisiau prie kompiuterio, atsiverčiau „Via amica“ tinklalapį ir pradėjau dairytis artimiausios kelionės datos. Buvau tikra, jog mano kelioninei kuprinėlei ilgai ilsėtis neteks. Nes kas gali būti geriau už atostogas, net jei jos trunka tik vieną dieną…