Šiais metais nusprendėme, kad mūsų šeimos atostogos turėtų būti šiek tiek kitokios. Vietoj įprastų kelionių po Lietuvą ar artimąsias Europos šalis pasirinkome Portugaliją. Draugai buvo užsiminę apie Tavirą – nedidelį miestą Algarvės regione, garsėjantį savo istorija, žavesiu ir paplūdimiais. Rugsėjo pradžia pasirodė tinkamas metas – dar pakankamai šilta, bet jau nebe tokios sausakimšos minios turistų. Taigi mes keturi – aš, mano vyras ir du vaikai (vienuolikos ir aštuonerių metų) – leidomės į kelionę.
Pirmoji diena – atvykimas ir pirmi įspūdžiai
Į Faro oro uostą atskridome po pietų, o iš ten nuomotu automobiliu nuvažiavome iki Taviros. Vaikai buvo pavargę, bet kai tik pamatė mūsų viešbutį su baseinu ir palmių sodu, iškart atgijo. Pirmą vakarą nusprendėme nesiplėšyti – tiesiog pasivaikščiojome po miestą, sustojome prie Gilão upės ir stebėjome, kaip saulė leidžiasi už baltų namų stogų. Pavakarieniavome nedidelėje užeigoje: vyras paragavo „cataplana“ – jūros gėrybių troškinio, aš rinkausi šviežias sardines, o vaikams padavėjas pasiūlė keptos vištienos su bulvytėmis.
Antroji diena – paplūdimiai ir saulė
Ryte vaikai vos pabudę klausė, kada važiuosime prie jūros. Iš Taviros į Ilha de Tavira paplūdimį plaukėme mažu laiveliu. Pats kelias vaikams buvo atrakcija – jie stovėjo denyje ir mojavo žuvėdroms. Paplūdimys mus pribloškė – begalinė smėlio juosta, švelnios bangos ir vos keli žmonės aplink. Rugsėjį oras buvo puikus – apie 27 laipsnius, bet ne per karšta. Vaikai statė smėlio pilis, vyras bandė gaudyti bangas, o aš mėgavausi skaitydama knygą po skėčiu. Pietavome paplūdimio kavinėje – paprastas, bet skanus kalmarų patiekalas su ryžiais.
Trečioji diena – Taviros senamiestis ir kultūra
Norėjome parodyti vaikams ne tik jūrą, bet ir miestą. Aplankėme Taviros pilies griuvėsius, iš kurių bokštų atsivėrė visas miesto vaizdas – raudoni stogai, bažnyčių bokštai ir tolumoje spindinti jūra. Vaikai, nors ir nebuvo labai sužavėti istorija, džiaugėsi galėdami lakstyti po senąsias sienas. Užsukome į Igreja da Misericórdia – gražią XVI a. bažnyčią, puoštą mėlynosiomis azulejos plytelėmis. Vėliau vaikščiojome akmenimis grįstomis gatvelėmis, sustojome prie senosios romėnų tilto. Vakare užsukome į vietinį turgų – nusipirkome alyvuogių, figų ir vietinio sūrio.
Ketvirtoji diena – išvyka į Ria Formosa gamtos parką
Šią dieną skyrėme gamtai. Pasirinkome ekskursiją į Ria Formosa gamtos parką. Vaikai buvo sužavėti paukščiais – flamingais, garniais ir kitais, kurių net pavadinimų nežinojome. Vairuotojas, kuris kartu buvo ir gidas, papasakojo apie druskos telkinius, iš kurių vietiniai iki šiol kasa druską. Man ši vieta paliko ypatingą įspūdį – ramybė, gamtos grožis ir jausmas, kad čia gyvenimas teka lėčiau. Pietavome mažame žvejų kaimelyje: paragavome šviežios dorados, o vaikai valgė spagečius su jūros gėrybėmis – sakė, kad buvo skaniausi spagečiai, kokius tik yra bandę.
Penktoji diena – paskutinės akimirkos Taviroje
Paskutinę dieną norėjome praleisti ramiai. Vaikai dar sykį norėjo į baseiną, tad rytą praleidome viešbutyje. Vėliau dar kartą pasivaikščiojome palei Gilão upę, užsukome į nedidelę ledainę – išsirinkome po dvi porcijas kiekvienas, nes viskas atrodė viliojančiai. Aš rinkausi figų skonio ledus, vyras – kavos, o vaikai – šokoladą ir braškes. Prieš išvykstant vakarieniavome restorane su terasa ant stogo. Saulėlydis, vynas ir vaikai, dalinantys paskutinį desertą, buvo gražiausias mūsų kelionės finalas.
Penkių dienų kelionė į Tavirą, Portugalijoje rugsėjo mėnesį tapo tikra mūsų šeimos švente. Čia radome viską, ko ieškojome: ramybę paplūdimiuose, istorijos pėdsakus senamiestyje, gamtos grožį Ria Formosa parke ir nuoširdžią vietinių žmonių šilumą. Vaikai parsivežė prisiminimus apie smėlio pilis ir flamingus, mes – apie ramias vakarienes ir saulėlydžius prie upės. Tavira mus sužavėjo tuo, kad ji nėra perkrauta turistų, o kartu kupina tikrosios Portugalijos dvasios.
MyTravel 
mykols 
biruta