Namastė, Indija!

Atsiprašau, kad pasakojimas bus nevykęs, tiesiog – trumpos dienoraščio ištraukos  ir sausi faktai. Reikėtų įvilkti į gražų rašinio rūbą, bet nerandu laiko. o pasidalinti nors šiek tiek labai noriu, nes Indija manęs nepaleidžia, vis dar negrąžina namo.

2026.04.04 skrydis Vilnius – Stambulas – Vilnius; iš Stambulo į Delį skridome 6 val, laiko skirtumas 2,5 val., Delyje buvome apie 5 val ryto.

Taip jaudinausi prieš šitą kelionę, net pati nežinau kodėl. Važiavome į oro uostą, tai net dantys barškėjo. Tik jau kai lėktuve turkai atnešė maistą, nutariau, kad viskas faina. Iš Stambulo į Delį didžiuliame lėktuve mūsų, europiečių, buvo vos keli žmonės. Likusieji – vien indai, ir tik vyrai; toks keistas jausmas buvo.

Bijau tos Indijos. Ir labai laukiu. Jau turiu viziją, koks bus pirmas įspūdis išėjus iš Delio oro uosto. Įsivaizdavau chaosą: kvapų, triukšmo, minios, kuri pagauna ir nuneša. O buvo ne taip, visai normaliai, beje, Delio oro uostas, ypač tarptautinio išvykimo sale labai nustebino: kilimai, gražu, prabangios parduotuvės, niekuo nesiskiria nuo prabangiojo Stambulo oro uosto. Labai daug kareivių dėl terorizmo pavojaus.

04.05. DELIS. Absoliučiai nepapasakojama, reikia pamatyti savo akimis. Iš viso Indijoje gyvena 1,4 milijardo gyventojų; gyventojų skaičiumi Indija, labai pasistengusi, jau aplenkė Kiniją. Delyje gyvena 15 mln, o kiek dar nesuskaičiuotų. Eismas gatvėse-kažkas tokio!

Šventos karvės todėl, jog tikima, kad tai dievas, absoliučiai neliečiamos, bet ir menkai jomis rūpinamasi, nes yra vos gyvų klipatų. Ryte jas išgena kažkur, į gatves, vakare pačios sugrįžta namo.

Namaste – tiek pasisveikinimas, tiek atsisveikinimas: aš lenkiuosi prieš tave; kadangi tikima, jog dievas gyvena visur, vadinasi, ir kiekviename žmoguje, todėl lenkiantis žmogui tuo pačiu nusilenkiama ir dievui.

Aš, turbūt, tikrai supratau, kodėl jie gyvena tokiame baisiame purve, skurde. Jie visai abejingi gyvenimui žemėje. Ir begaliniai stiprus tikėjimas, ir todėl tokios išpuoselėtos šventyklos. Kiekvienam europiečiui privaloma tvarka išrašyčiau kelionę į Indiją – vietoje psichologų, antidepresantų ir kt. Tas posakis, jog Indija gali susižavėti, gali pasibaisėti, bet ji sukrečia ir nė vieno nepalieka abejingo – tikrai tiesa. Aš susižavėjau, pasišlykštėjau patyriau šoką, apstulbau, įsimylėjau ir dar gausybė visokių kitokių jausmų ir potyrių.

Mes taip rūpinamės šia diena, savo komfortu dabar, indai galoja apie gyvenimą rojuje, išsivadavus iš šio gyvenimo. Visas jų gyvenimas sukasi apie religiją. Jie labai stipriai tikintys, netikinčių praktiškai nėra. Mes tuo netikime ir mums nesvarbu.

Ir didžiuodamasi tuo, kad esu visiška bedievė, Indijoje supratau, kas žmogui yra tikėjimas ir kokia didelė jo galia. Kodėl jie plauna dantis Gange, ramiu veidu valo tualetus, gyvena lūšnose, protingas, išsilavinęs žmogus atsisako meilės, jei tam nepritaria tėvai – nes jie TIKI. Tiki, kad išsivaduos ir keliaus į rojų.

Nors oficialiai kastų sistema Indijoje panaikinta daugiau nei prieš 60 metų, ji gyvuoja iki šiol. Yra 4 kastos; pirmoji, aukščiausia brahmanai – šventikai, mokytojai, filosofai, mokslininkai; antroji – kariai, administratoriai; trečioji –  pirkliai, ūkininkai, žemdirbiai; ketvirtoji šudros – tarnai, samdiniai, juodadarbiai. Už šios sitemos ribų likdavo dalitai, vadinamieji neliečiamieji, kurie atlieka pačius nešvariausius darbus. Dalitams neleidžiama naudotis viešu vandentiekiu, lankytis šventyklose ir rengti vestuves. „Neliečiamieji“ turi atsinešti savo indus į viešas maitinimo įstaigas, tam, kad neterštų aukštesnių kastų narių indų. Parduotuvėse, atėjus apsipirkti, aukštesniųjų kastų indai neima pinigų iš dalitų rankų, pirma juos privalo padėti ir tik tada pardavėjas juos paima. Dalitai negali turėti jokio kontakto su kitomis keturiomis kastomis. „Neliečiamieji“ nuo seno susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: viešųjų tualetų valymas ar darbas su mirusiais gyvuliais. Už šiuos darbus mokamas be galo žemas atlygis, žmonės laikomi vergais. Dalitų raštingumas yra labai žemas, raštingumo lygis siekia 2–6%. Dalitų vaikai mokyklose dažnai diskriminuojami, verčiami sėdėti klasės gale ir jiems draudžiama liesti ar bendrauti su kitų kastų vaikais. Todėl tie, kurie patenka į mokyklą, ją palieka labai anksti dėl socialinių ar ekonominių veiksnių. Seniau neliečiamieji turėjo nešioti net varpelius, kaip raupsuotieji. Kova už lygias teises Indijoje vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Pirmasis aktyvistas buvo Mahatma Gandis, kuris bandė sugriauti stereotipus „neliečiamuosius“ pavadindamas Dievo žmonėmis. Hinduistai tiki, kad žmogus gimsta vienoje iš keturių kastų, pagrįstų karmos ir skaistumo principais – kaip jis ar ji gyveno praeitą gyvenimą. Tuoktis galima tik kastos viduje.

Gaila, kad tik iš tolo pamatėme Parlamento, Prezidento rūmus ir Indijos vartus – buvo uždarytas eismas, o ten būtų gražu pasivaikščioti. Indijos vartai – Tai memorialas Britų Indijos armijos kariams, žuvusiems per karinius veiksmus Pirmojo pasaulinio karo metu, tarsi triumfo arka.

Bangla Sahib (Gurudvara Bangla Sahib). Šis gražus balto marmuro pastatas, kurio viršuje yra auksiniai kupolai, neseniai buvo tituluotas svarbiausia Indijos šventykla.Tai penkta pagal sekėjų skaičių pasaulio religija, gimusi iš hinduizmo ir islamo samplaikos. Ji yra viena svarbiausių ir garsiausių sikhų šventyklų (gurudvarų) Delyje, Indijoje, garsėjanti savo auksiniu kupolu, balto marmuro architektūra ir šventu vandens rezervuaru (sarovar). XVII a. šventykla skirta aštuntajam sikhų guru – Guru HaXVII a. šventykla , o jos kompleksas atviras visiems lankytojams, siūlantis nemokamą maistą (langar) bei apgyvendinimą. 

Tai penkta pagal dydį pasaulio religija (~25–30 mln.). Sikhai tiki vieną Dievą (Vaheguru), pabrėžia žmonių lygybę, sielų persikūnijimą, sąžiningą darbą, tarnystę kitiems bei neigia kastų sistemą ir stabmeldystę. Ortodoksai sikhai, priklausantys Khalsa brolijai, privalo nešioti penkis simbolius: Kesh: Nekirpti plaukai (slepiami po tiurbanu).Kangha: Medinės šukos. Kara: Plieninė apyrankė. Kirpan: Durklas ar kardas (simbolizuoja drąsą ir gynybą).

Kachera: Medvilninės kelnaitės.

Dievas ir lygybė: Sikhai garbina vieną Dievą, o visi žmonės laikomi lygiais, nepriklausomai nuo lyties, rasės ar kastos.

Gyvenimo būdas: Svarbu tarnystė (seva), dalijimasis su kitais, sąžiningas darbas ir penkių blogybių (pykčio, egoizmo ir kt.) atsisakymas.

Sikhai pasižymi išskirtine išvaizda – vyrai nešioja tiurbanus (dastar) ir barzdas, o jų bendruomenės namai (gurudvaros) yra atviri visiems, siūlantys nemokamą maistą ir nakvynę. 

Vieną didžiausių Indijos musulmonų mečečių Džamą (Jama Masjid), talpinanti iki 25 tūkstančių žmonių. Ji buvo pastatyta 1656 metais Mogolų (Indijos valdovų dinastija, mongolų ir tiurkų kilmės) imperatoriaus Šahdžahano įsakymu, kuris taip pat pastatė garsųjį Tadž Mahalą. Jama Masjid yra didžiausia mečetė Indijoje ir laikoma vienu iš geriausių Mogolų architektūros pavyzdžių. Islamas – antroji Indijos religija.

Lotoso šventyklą – vienas įspūdingiausių moderniosios architektūros kūrinių. Iš tolo Lotoso šventykla primena milžinišką baltą gėlę, išsiskleidusią sodo viduryje. Šventykla atidaryta 1986 m., po šešerius metus trukusios statybos. Ją suprojektavo iraniečių kilmės architektas, o pastatas greitai tapo vienu lankomiausių pasaulio moderniųjų monumentų. Lotoso šventykla priklauso bahajų tikėjimui – monoteistinei religijai, skatinančiai taiką ir vienybę tarp visų žmonių. Čia kasdien apsilanko tūkstančiai lankytojų, nepriklausomai nuo jų kilmės ar įsitikinimų. Skirtingai nei daugelyje maldos vietų, čia nėra altorių, religinių simbolių ar ikonografijos. Pagrindinė salė, talpinanti apie 1,3 tūkst. žmonių, skirta tylai, meditacijai ir susikaupimui.

04.06 DELIS. Hinduistinė Čatarpuro šventyklą, skirtą deivei Katjajanei.  Visas šventyklos kompleksas užima 24 ha (60 akrų) plotą ir jame yra daugiau nei 20 mažų ir didelių šventyklų, suskirstytų į tris skirtingus kompleksus

Kutbo minaretas (Qutb Minar) – pergalės bokštą, pastatytas XII a. valdovo vietininko Kutb–ud–din Aibako. Kutbo minaretas, išraizgytas prabangiais ornamentais, yra aukščiausias pasaulyje plytinis minaretas, saugomas UNESCO, aukštis – 72,5 metrai ir iš viso jis turi 379 laiptelius. Kompleksą statė kelios kartos Delio sultonato valdovų. Minaretą 1192 m. pradėjo statyti tiurkų karalius Kutbas ud Dinas Aibekas, norėdamas „nugalėti“ 65 m aukščio afganų Džamo minaretą. Statybą baigė įpėdinis, pristatydamas 3 aukštus, o sultonas Firuzas Šachas Tuglakas 1368 m. užbaigė dar pridėjęs penktąjį ir paskutinįjį aukštus. Šalia yra keli kiti istoriniai statiniai bei jų liekanos, sudarantys Kutb Minaro kompleksą, į kurį įeina Alai-Minar minaretas, Geležinė kolona, Quwwat-ul-Islam mečetė, sultono Iltutmišo mauzoliejus. Be įprasto tikslo, kviesti tikinčiuosius į maldą, jis buvo naudojamas ir kaip apžvalgos bokštas, ir kaip pergalės simbolis, parodant islamo galią.
Ant akmeninės platformos stovi gerai išsilaikiusi septynių metrų aukščio geležinė kolona sveria šešias su puse tonas, o vidutinis kamieno skersmuo apie 35 cm. Mokslininkai eilę metų spėlioja, kaip buvo sukurtas šis unikalus kūrinys, stovintis po atviru dangumi, kuris kaip minimum penkiolika su puse šimtmečių visiškai nepaliestas rūdžių. Pasirodo, geležis, iš kurios padaryta ši kolona, yra tokios aukštos kokybės, kad ji visiškai nerūdyja. Indija – musonų šalis, kur lyja nuo birželio iki rugsėjo, čia karšta ir drėgna, kiti geležiniai daiktai paprastai gana greitai sunyksta, bet ši kolona yra beveik nepaliesta. Cheminė analizė parodė, kad geležies kiekis kolonoje yra neįtikėtinai didelis – 99,72 proc. Beje, tokio grynumo geležies nėra lengva gauti mūsų laikais. Yra prielaida, kad kolona buvo padaryta iš meteorito geležies, todėl taip gerai išsisaugojo.

Geležinės kolonos kilmė iki šiol nėra tiksliai nustatyta. Kai kurie istorikai teigia, kad, atsižvelgiant į sanskrito užrašus ant kolonos, ji buvo išlieta 895 metais prieš mūsų erą pagal Delio valdovo radžos įsakymą. Musulmonų metraštininkai sako, kad kolona buvo atgabenta iš šiaurinių musulmoniškų šalių. Taip pat yra nuomonės, kad kolona buvo pastatyta dar anksčiau – 415 metais, pagerbiant 413 m. mirusį Guptų imperijos valdovą Čandraguptą II. Gal geležinės kolonos paslaptį padėtų atskleisti užrašai ant jos, kurių iššifruoti kol kas nepavyksta. Todėl šis unikalus kūrinys lieka Žemės civilizacijos mįsle. Mokslininkų nuomonės nesutampa, kaip buvo sukurta tokia unikali struktūra. Hipotezės keliamos pačios neįtikėtiniausios. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad kolona – ateivių darbas.

Manoma, kad legendinės kolonos gydomosios savybės yra susijusios su energetiniais laukais. Kolona daro poveikį visam kūnui, kai žmogus yra jos energijos spinduliuotės vietoje. Indijoje manoma, kad kolona yra kaip prietaisas, panašiai kaip antena, ryšiui su kosmosu – ji galinti suteikti ryšį su kosmosu arba duoti gydomąjį poveikį. Deja, poveikis neteko galios, nes kolona kelis kartus griūvo ir ji, matomai, nebuvo atstatyta į tikslią buvimo vietą.

Kolonos savybės susijusios su galingu energetiniu lauku, einančiu iš apačios. Kolonos pagrindas tarsi susideda iš dviejų piramidžių, stovinčių viena ant kitos. Pirmoji – viršūne į viršų, kita – viršūne į apačią. Virš jų yra energetinio lauko debesis, panašus į liepsną, siekiančią apie aštuonis metrus į viršų ir yra daugiau nei dviejų metrų skersmens.

Mokslininkai iš Londono paėmė mėginį tyrimui laboratorijoje, bet jau pakeliui metalinis mėginys, paimtas nuo kolonos, pradėjo keisti spalvą, rūdyti. Tai didelės nuostabos nesukėlė, tačiau patvirtino, kad kolona stovi stipraus energetinio lauko plote ir tai gali būti susieta su jos unikaliomis savybėmis.

Energetiniai laukai pastebimi virš piramidžių ir kitų kultinių statinių. Žinomi atvejai, kai rūdims nepasiduodavo ir centriniai kryžiai stačiatikių bažnyčiose. Penkių kupolų formos bažnyčios savo viršūnėmis tarsi sukuria panašias piramidės. Susidaręs energetinis laukas apsaugo čia esantį centrinį kryžių nuo rūdijimo.

Galima manyti, kad energetinis laukas yra patikima kolonos apsauga nuo korozijos. O rūdžių atsiradimas kolonos apačioje ties platforma, kurį aptiko švedų mokslininkas, atsirado dėl vandens plėvelės, susidarančios nuo lietaus ir rasos ant horizontalaus platformos paviršiaus, kuris yra už energetinio lauko ribų.

Geležinės kolonos viduje, maždaug trys metrai nuo jos pagrindo, yra dar vienas energijos lauko šaltinis. Tai kvadrato formos (iš šono apie 4 cm) lakštai, supresuoti iš nežinomų radioaktyviųjų metalų. Galbūt ten yra pranešimai palikuonims. Lakštai, matomai, kolonos viduje buvo patalpinti per atidarytą angą, kuri vėliau buvo užaklinta.

Šiandien Indijoje Delio geležinė kolona vadinama ,,laimės stulpu“. Norintys įgauti energijos, sveikatos ar paprasčiausiai tos neapčiuopiamos laimės, pagal vietinių įsitikinimą, turi nugara prisišlieti prie kolonos ir apglėbti ją rankomis.

Išvykstame į Džaipurą, apie 4 val.  Džaipūro viešbutyje KK Royal pasitiko su gėlių vainiku ir muzika.

04.07 DŽAIPŪRAS, didžiausias RADŽASTANO valstijos miestas. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas. Į pagrindinį miesto simbolį – AMBER fortą, kuris ilgą laiką buvo karaliaus rezidencija, atjojame ant dramblių. Radžastanas buvo valdomas daugelio vietinių radžputų turinčių labai karingų ir garbingų valdovų reputaciją. Jų karius ir garbės kodeksą galima būtų lyginti su Japonijos samurajų. Musulmonams nukariavus visą šiaurinę Indiją būtent radžputai tapo herojiškos rezistencijos simboliu šiuolaikinėje Indijoje. Net Britų imperijos laikais Radžastano radžos išlaikė vieną plačiausių autonomijų Indostane. Nuostabi musulmonų ir indų architektūra, veidrodžių salė. Neapsakomo grožio ta senovės architektūra.

 Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. 

Vėjo rūmai – Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. 

 Miesto rūmuose (City Palace) viena dalis veikia kaip muziejus, o kitoje iki šiol gyvena karališkoji šeima. Indijoje, tapusioje respublika 1947 m., oficialios monarchijos neliko, tačiau išliko buvusių karališkųjų šeimų palikuonys, valdantys istorinius dvarus. Žymiausias pavyzdys – Džaipuro maharadža Padmanabhas Singhas, gyvenantis prabangiuose rūmuose. Šios šeimos dažnai užsiima verslu, turizmu ir kultūros paveldo išsaugojimu.

Džantar Mantar karališkąją observatoriją (Jantar Mantar), UNESCO paveldo objektas, pastatytą dar viduramžiais. Tai – viena iš penkių observatorijų, įkurtų Radžputų klano valdovo maharadžos, Džaipuro, Radžastano įkūrėjo. Tai – puiki galimybė susipažinti su senoviniais astronomijos instrumentais tiesiog po atviru dangumi. Jantar Mantar – tai 19 astronominių instrumentų rinkinys, Paminklas buvo baigtas statyti 1734 m. Jame yra didžiausias pasaulyje akmeninis saulės laikrodis.

Lankomės tekstilės, brangalmenių dirbtuvėse. Džaipuras – garsus brangiųjų akmenų centras.

Įdomiausia – čia mes egzotika, eksponatai: visi žiūri, prašo nusifotografuoti. Nežinia, keliom nuotraukom pozavome. Paskui jau mūsų gidas visiems pradėjo sakyti, kad mes už nuotrauką norime pinigų.

Vakare – Aarti ceremonija nedidelėje šventykloje.

Taškas kaktoje: spalvos pagal madą, derinant prie drabužių; ištekėjusios moterys nešioja visada pastoviai, vyrai ir netekėjusios merginos – po pamaldų.

Ganešas – išminties, kliūčių šalinimo dievas dramblio straubliu, pagal legendą jo tėvas dievas Šiva nepažinęs nukirto sūnui galvą, nes šis jo neįleido į motinos deivės Parvatės kambarį, nes ji tuo metu maudėsi. Vienas iš labiausiai gerbiamų dievybių, jam meldžiamasi pirmiausiai.

Apie laidotuves. Pirmą dieną perrengia, antra – sudegina (tik vyrai); trečią dieną išbarsto pelenus būtinai šventoje Gango upėje (kad išsivaduotų siela); Visi stengiasi pelenus išbarstyti būtent Gange, net jei gyvena už tūkstančio km; jei negali Gange-tada išbarsto kitoje upėje. Prieš kremuojant drabužiai nurengiami ir išmetami, juos surenka neturtingi musulmonai ir paskui, didelė tikimybė, parduoda. Deginimu, pelenais rūpinasi vyriausiasis sūnus, broils – artimiausias vyriškos giminės giminaitis. Po pelenų išbarstymo apie 10 dienų vyksta gedėjimo pamaldos, meldžiamasi; susirenka 200-500 žmonių. Pati šeima maisto negamina tuo metu, samdo virėją, maistą atneša giminės ir kaimynai.

04.08  Beždžionių šventyklą Galtadži (Galtaji Monkey Temple), esanti Aravalio kalnų papėdėje. Šis kompleksas, pastatytas iš rausvo smiltainio, dėl savo neįprastos formos ir turtingų freskų labiau primena rūmus ar seną havelio tipo namą, nei šventyklą. Jis žinomas kaip „Beždžionių šventykla“ dėl daugybės jo prieigose gyvenančių makakų pulkų.

Išvykstame į Agrą, apie 4-5 val. Pakeliui –  Abanerio kaimelis, kuriame yra vienas iš seniausių Indijoje laiptuotų šulinių – Mėnulio šulinys (Chand Baoli). Ši neįtikėtino grožio ir harmonijos konstrukcija turi net 13 aukštų.  Pastatytas IX–X amžiuje. Šulinys yra 35 metrų gylio, iki pat dugno veda apie 3500 laiptelių, išsidėsčiusių trijose pusėse, o ketvirtojoje pusėje įrengta kolonada. Istoriškai naudotas vandens rinkimui iš gilių sluoksnių, taip pat tarnavo kaip bendruomenės susirinkimo vieta, nes apačioje temperatūra būdavo keliais laipsniais žemesnė nei paviršiuje. 

Apleistasis miestas – Fatehpur Sikryje (Fathepur Sikri), pasaulio paveldo vertybė, Utar Pradešo valstija. Jį iš rožinio smiltainio XVI a. pabaigoje pastatė didysis Mogolų imperatorius Akbaras. Tačiau mirus Akbarui miestas buvo apleistas, daugiausiai dėl vandens trūkumo. Fatehpur Sikris buvo garsiosios Mogolų imperijos, padovanojusios Indijai begalę iki šiol stebinančių indų ir maurų architektūros paminklų, sostinė. Musulmonų architektūroje negalima naudoti veidų, figūrų, todėl naikindami induistų šventyklas, jie nesugriovė jų visai, o tiesiog nudaužė veidus.

Fatehpur Sikri sukūrimo istoriją galima skaityti kaip pasaką. Jau praradęs viltį susilaukti sūnaus, imperatorius atvyko čia ieškoti garsiojo šeicho, kurio norėjo paprašyti palaiminimo ir pagalbos. Į maldas buvo atsakyta, ir netrukus imperatoriui gimė sūnus. Imperatorius, atsidėkodamas, pastatė nuostabų naują Fatehpur Sikri miestą.

Labai graži istorija, kaip imperatoriaus ministras ryžius virė. Kartą imperatorius Akbaras, iš neturėjimo ką veikti, paskelbė konkursą: kas visą naktį išstovės upėje, bus apdovanotas. Susirinko stiprūs, sveiki, jauni galiūnai vyrai, bet vanduo naktį upėje šaltas ir visi po truputį pasitraukė. Liko nupiepęs, paliegęs, silpnutis žmogelis, kuris, pasirodo, buvo skalbėjas, kasdien upėje skalbdavo, todėl prie šalto vandens įpratęs. Imperatorius negali patikėti, kaip toks klipata visus nugalėjo. O žmogelis pagalvojo, jei jis pasakys teisybę, kad įpratęs prie šalto vandens, neteks prizo, nes imperatorius nutars, kad tai sukčiavimas. Ir pasakė, kad visą naktį žiūrėjo į imperatoriaus rūmų langą, kuriame degė šviesa ir taip nesušalo. Bet imperatorius ir tai palaikė sukčiavimu ir neapdovanojo. Nusiminė, supyko žmogelis ir visą tiesą papasakojo labai protingam ir vertinamam ministrui. Šis išklausė ir pažadėjo, kad po savaitės šis gaus savo dovaną. Praėjo kelios dienos, imperatorius pasigenda kažkur dingusio savo ministro ir siunčia pasiuntinį sužinoti, kur anas prapuolęs. Grįžta pasiuntinys ir sako, kad ministras verda ryžius. Kai išvirs, ateis. Praėjo dar kelios dienos ir imperatorius jau pats eina pas savo ministrą, nes kiek gi galima tuos ryžius virti, gi ne kelias dienas. O ministras, po medžiu sukūręs nedidelį laužą, aukštai ant medžio šakos pakabinęs katiliuką, laukia, kol išvirs ryžiai. Išsigando imperatorius, kad jo ministras jau proto neteko: Negi tu įsivaizduoji, kad taip išvirsi tuos ryžius? Ir tuomet ministras papasakojo, kad lygiai taip pat neįmanoma per tolimą atstumą šildytis pro langą sklindančia šviesa. Suprato imperatorius savo klaidą ir apdovanojo skalbėją. O Indijoje iki šiol juokaujama: kur tu taip ilgai užtrukai, gal ryžius verdi?  

Apie vestuves: prieš kokius 80 metų tėvai surasdavo nuotaką ar jaunikį, jaunieji būdavo net nematę vienas kito. Vėliau – parodydavo nuotrauką. Dar vėliau – galėdavo tik pasižiūrėti vienas į kitą, bet nebendraudavo. Dabar, internet, mobilių telefonų laikais jau pabendrauja, kur nors restorane, kartu su tėvais. Astrologas sulygina horoskopus, jei bent 50 proc. sutampa, paskiria vestuvių datą. Jaunikis nuperka drabužius nuotakai ir sau, užsako apie 20 muzikantų, atjoja ant žirgo. Visos vaišės – iš jaunosios pusės. Tėvai visa gyvenimą kaupia pinigus dukters vestuvėms. Svečių būna apie 200-500. Paskutinė ceremonijos dalis, kai jaunieji 7 kartus apvedami aplink ugnį. Jaunieji persikelia gyventi pas vyrą.

Skyrybų Indijoje praktiškai nėra. Jie vegetarai, tam, kad gauti daugiau riebalų, vietoj karvės geria buivolės pieną, nes jis riebesnis. Moterys beveik visos nedirba, didžiuosiuose miestuose kiek kitaip, todėl nėra vaikų darželių. Dirba tik vyrai, išlaiko šeimas.

Gaunami per metus du javų, cukranendrių derliai.

04.09 AGRA. Tadž Mahale (Taj Mahal)- išvertus iš persų kalbos tai reiškia karūnos rūmai. Тadž Mahalas – musulmoniškojo meno ir Indijos architektūros deimantas – nuo seno traukia turistus iš tolimiausių pasaulio šalių. Tadžmahalas  dažnai yra vadinamas gražiausiu pastatu pasaulyje, laikomas vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų. 

Darbams buvo sukviesta daugiau nei 20 tūkstančių meistrų iš visų imperijos kampelių. Tai – vienas iš žinomiausių Indijos simbolių. Mauzoliejus, imperatoriaus Shah Jahan (tariasi Ša Džaha) pastatytas mirus jo mylimai antrajai žmonai Mumtaz Mahal. Kasmet praktiškai visa Lietuva – 3 milijonai apsilanko čia. Ir ne todėl, kad tai vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų.

Majango pasakojimas, kaip savo merginai ruošėsi statyti mauzoliejų. 

Tadž Mahalą 22 metus statė 20 000 amatininkų, jis buvo baigtas 1653 metais. Meistrai buvo ne tik iš Indijos, bet kviečiami iš Centrinės Azijos, daugiausiai iš tuometinės Persijos. Manoma, kad statybininkų tarpe buvo nemažai moterų. O darbas buvo pragariškas… Bet ir dabar Indijoje dažnai pamatysite moteris ant galvos nešiojančias sunkiai suvokiamus svorius ar tiesiančias kelius…

Tadž Mahalo spalva keičiasi priklausomai nuo dienos ar metų laiko t.y. nuo apšvietimo. Mėnesienoje atrodo, kad Tadž Mahalas ima šviesti. Pamatyti jį per pilnatį yra ypatinga patirtis.

Tadž Mahalo pagrindas – giliai įkastos arkos, galinčios stabilizuoti ir slankius Jamunos upės krantus. Puikios proporcijos ir ideali simetrija – pradedant mauzoliejų įrėminančiais minaretais, įspūdingais fasadais ir baigiant smulkiais gėlių motyvais. Sunku suvokti meistrų atsakomybę, kai net mažiausia klaidelė galėdavo suardyti simetriją ir didžiausi marmuro luitai turėdavo būti „išmetami”. Manoma, kad Tadž Mahalas pastatytas be jokių projekto pakeitimų – ar kas nors šiuolaikiniame pasaulyje galėtų suvaldyti tokį projektą?

Sudėtingas tiems laikams buvo ir mauzoliejaus kupolas – sudarytas iš vidinio ir išorinio. Jo aukštis – kaip 10 aukštų namo, sveria – 30 000 tonų ir jis neparemtas jokiomis kolonomis… Manoma, kad kupolai buvo padengti auksu ir brangiais akmenimis. Keturi minaretai pastatyti šiek tiek pasvirę į išorę, kad jeigu griūtų – nekliudytų pačio mauzoliejaus.

Mauzoliejaus vidus primena prabangią papuošalų dėžutę. Iš marmuro iškaltos ažūrinės sienelės, ypatingos inkrustacijos, į kurias pašvietus žibintuvėliu akmenys lyg ir šviečia iš vidaus. Inkrustacijos sukurtos iš 43 rūšių pusbrangių akmenų įleistų į marmurą. Islame gėlės simbolizuoja rojų. Ir jos čia visur – tulpės, irisai ir rožės.

Matomi sarkofagai – tušti, kūnai guli apačioje, paslėpti nuo smalsuolių akių. Imperatoriaus sarkofagas greta jo mylimosios yra vienintelis nesimetriškas dalykas mauzoliejuje.

Romantiškoji Tadž Mahalo istorija. Valdovo mylimiausia žmona – Mumtaz mirė gimdydama 14-ą vaiką. Pastatęs savo meilės įprasminimą imperatorius susirgo, o keturi jo sūnūs ėmė kovoti dėl sosto, nes pagal tuometinius įstatymus aiškių paveldėjimo teisių neturėjo niekas. Trečiasis sūnus išžudė savo brolius ir atėmė valdžią iš tėvo. Tėvas buvo įkalintas Agros forte, jo kalėjimas nebuvo jau toks baisus – atrodo kaip rūmai, šalia gyveno mylima dukra, o vaizdas į Tadž Mahalą – puikus. Teigiama, kad pats Shah Jahah mirė 74 metų nuo didelės afrodiziakų dozės, kitaip tariant – nuo tuometinės viagros. Kokie gi mitai susiję su Tadž Mahalu?

• Pastačius mauzoliejų imperatorius liepė nukirsti rankas meistrams, kad niekas negalėtų atkartoti šio šedevro. Panašių legendų pasaulyje yra ne viena, o patikimo jos patvirtinimo – nerasta. Tai mitas, nes imperatorius norėjo analogišką, tik juodą, mauzoliejų pasistatyti sau, kitame upės krante, todėl meistrai jam buvo reikalingi.
• Mauzoliejus yra ne paminklas meilei, o noras sukurti sau rojų žemėje. Sodas ir rojus pas mogolus buvo vienas ir tas pats žodis. Sakoma ir Shah Jahah planavo atkurti rojaus sodą žemėje. Imperatorius buvo religingas. Po žmonos mirties – ėmė rašyti eilėraščius, išaukštinančius Tadž Mahalo grožį. Tuo metu buvo galingiausias žmogus pasaulyje ir laikė save ypatingu. Sakoma, kad net ir Tadž Mahalą suplanavo pats. Buvo pamišęs dėl valdžios simbolių – ypač dėl sostų. Tadž Mahalas turėjo įrodyti jo pranašumą, tai lyg simbolinis Alacho sostas arba Shah Jahano asmeninis rojus žemėje.
• Buvo suplanuotas ir juodasis mauzoliejus – kurį Shah Jahah norėjo pasistatysi sau, kitoje upės pusėje. Legenda sako, kad jo šalies žmonės su jo sūnumi priešakyje sukilo prieš tokį sumanymą, nes ir taip jau buvo išvarginti prabangiųjų statybų. Archeologai neranda šios legendos patvirtinimo, tačiau egzistuoja versija, kad kitoje upės pusėje buvo juodo marmuro baseinas, kuris ir atspindėjo Tadž Mahalą – juodąjį.

Agros fortas (Agra Fort). Tai – gynybinių statinių kompleksas įkurtas Mogolų valdymo metu ir tarnavęs kaip valdovų rezidencija.  Nuo Tadž Mahalo jis nutolęs vos 2,5 km ir laikomas vienu svarbiausių Indijos fortų. Paminklas pastatytas XV–XVI a. iš raudonojo smiltainio, kai kurios dalys iš baltojo marmuro.  1983 m. paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu.  Jį statyti pradėjo Mogolų imperijos valdovas Akbaras Didysis, perkėlęs sostinę iš Delio. Tačiau savo dabartinę išvaizdą jis įgijo tik valdant jo anūkui šachui Džanachui. Čia galima aptikti istoriškai įdomią hinduizmo ir islamo sintezę. Pavyzdžiui, kelete musulmoniškų dekoracijų vietoje tradicinės kaligrafijos įkomponuoti drakonų, paukščių, dramblių atvaizdai.

Mažasis Tadž Mahalas – Itimad–ud–Daulos mauzoliejuje buvo pastatytas imperatorės Nur Džahanos įsakymu jos tėvui atminti. Ir nors gali atrodyti, kad mažasis Tadžmahalas buvo statytas pagal garsųjį mauzoliejų, yra kaip tik atvirkščiai, mažasis pastatytas anksčiau.

Vakare privačiame teatre spektaklis apie Tadž Mahalo istoriją. Galvojau, bus primityvus ir banalus, kaip Bolivudo filmai. Gal panašiai ir buvo, bet kažkaip mums visiems keturiems labai patiko.

04.10 Ryte traukiniu apie 2,5 val. važiuojame į Džansi. Visai normalus tas traukinys, nemokamus pusryčius duoda, ant jokių stogų niekas jau nebevažiuoja. Pigiausia klasė kainuoja apie 1 eur. Tik stoties teritorijoje tokia daugybė išmaldos prašančių vaikų – nešvarių, skarmaluotų, pusiau nuogų; ir labai įkyriai prašo.

Taip, purvo daugiau negu grožio, lūšnų daugiau negu rūmų. Užknisa tas perdėtas patarnavimas ir paslaugumas, bakšišo laukimas už kiekvieną smulkmeną. Bet Indija kažkaip mane įtraukė, gal čia net sugrįžčiau dar kartą, ir tuo pačiu maršrutu.

Iš ten, jau autobusu, iki mažo Orčos (Orccha) miestelio. Jis iki šių dienų pritraukia daugybę Indijos piligrimų: čia jie išpildo slapčiausius pasižadėjimus dievams ir pasisemia ramybės. Orča buvo labai galinga centrinės Indijos karalystė, kurios didybė akmenyje buvo apsaugota nuo bėgančio laiko. Ram Raj šventyklą, į kurią kiekvieną dieną susirenka daugybė piligrimų. Ram Radžos šventykla yra garsi induistų šventovė, įsikūrusi Orčoje Madhja Pradešo valstijoje.

Štai pagrindiniai faktai apie ją: Unikalumas: Tai vienintelė šventykla Indijoje, kurioje Viešpats Rama yra garbinamas ne kaip dievas, o kaip karalius. Garbinimas: Šventykloje Rama kasdien pagerbiamas karališkais ritualais, o sargybiniai jam atiduoda pagarbą (gvardija), tarsi jis būtų valstybės vadovas. Istorija ir aplinka: Šventykla yra įsikūrusi Orchha forto komplekse, garsėjančiame savo istoriniais rūmais.

 Džahangyro rūmai, kuriuose harmoningai jungiasi indiška ir islamiška architektūra, papuošta balkonais, kupolais, skulptūromis, subtilia kapaviečių puošyba. 

Ajurvedinis masažas – nepatiko, išpylė ant manęs kibirą aliejaus, plaukus, veidą išterliojo, tas buvo nemalonu. Labiausiai nepatiko, kad masažistė stovėjo ir žiopsojo į mane, kaip aš nusirenginėjau ir paskui apsirenginėjau.

Išvykstame link Kadžuraho (Khajuraho), apie 3 val. Vakare – vakarėlis viešbutyje su Majangu.

04.11 Žymųsis šventyklų kompleksąs Kadžurahe.. Turistinis Kadžuraho kaimelis dėl jame esančio šventyklų komplekso yra vienas iš didžiausių turistų traukos centrų religingoje Indijoje. Pastatytos Chandelų dinastijos valdovų dešimtame-vienuoliktame amžiuje, šventyklos stebina erotinių figūrų įvairove ir įkūnija visus šiapusinius geidulius ir aistras. Šie statiniai siejami su Tantros ezoterika, seksualinės sueities praktika ir aistrų transformavimu į išsivadavimą. 1986 m. buvo įtrauktas į UNESCO saugomo pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Iš senovėje čia buvusių 85 šventyklų dabar išlikusios 20–22 (daugelio telikę griuvėsiai).

Šventyklų išorę ir vidų puošia išskirtinės skulptūros, vaizduojančios įvairias dievų ir deivių formas, taip pat kasdienį žmonių gyvenimą Čandelos dinastijos laikotarpiu, kai skulptūros buvo kuriamos. Yra skulptūrų, kuriose pavaizduoti ūkininkai, puodžiai, amatininkai, muzikantai, besidažančios moterys ir drambliai, tempiantys didelius krovinius.

Mažiau nei 10 % Khajuraho šventyklų skulptūrų yra erotinės.

Erotinių skulptūrų paskirtis nežinoma. Vienas galimas paaiškinimas yra tas, kad šventyklas statiusius Čandelos karalius įtakojo tantrinės jogos tradicija, kuri seksualinę veiklą laiko tinkama dvasinės praktikos priemone. Priešinga interpretacija yra ta, kad santykinai nedidelis skaičius erotinių skulptūrų tarp daug didesnio skaičiaus, vaizduojančių dievus ir deives, buvo skirtas parodyti žmogaus troškimų tuštumą. Dar vienas paaiškinimas yra tas, kad skulptūros – tiek erotinės, tiek neerotinės – buvo skirtos parodyti visą žmogaus veiksmų spektrą. Kad ir kokia būtų tikroji priežastis, visų skulptūrų bendra žinutė yra mėgavimasis įvairia žmogaus gyvenimo patirtimi. O gal šios šventyklos buvo tarsi įvadas į suaugusiųjų gyvenimą ir viską, ką jis apima. Taigi jaunuoliai ir moterys buvo supažindinami su jomis tik tada, kai sulaukdavo tam tikro amžiaus.

Išvykstame į Varanasį, 250 km, ~7 val.).

04.12 VARANASIS.  Hinduistai tiki, jog šį miestą iš savo malonės įkūrė asketiškasis dievas Šiva, suteikiantis išsivadavimą visiems, kurie miršta Varanasio apylinkėse, todėl daugybė hinduistų plūsta į Varanasį atlikti įvairių ritualinių apeigų, susijusių tiek su žemiško gyvenimo ciklais, tiek su mirtimi. Varanasyje sutelpa visa spalvinga, prieštaringa, daugialypė Indija. Varanasis mūsų, vakariečių, akimis gali pasirodyti viena mistiškiausių, labiausiai nesuvokiamų vietų pasaulyje. Miestas, prie Gango upės, kuriam klijuojama seniausiai apgyvendinto pasaulio miesto etiketė. Pasak legendos, Varanasi buvo įkurtas Šivos prieš 5000 metų, nors šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad jo amžius skaičiuojamas panašiai apie tris tūkstančius metų. Daugelio šimtų metų eigoje iki 12 amžiaus pabaigos miestas buvo kontroliuojamas induistų valdovų, o kai pateko į musulmonų užkariautojų rankas, to rezultatu tapo pilnas induistinių ir budistinių šventyklų sunaikinimas ir jų statymas, vietoj jų atsirado musulmonų mečetės.

Varanasis turi tankų, labirintais išraizgytą senamiesčio raizgalyną, kuriame galima priskaičiuoti apie 23 tūkstančius šventyklų.
Ne vienam ligotam ar tiesiog savo mirtį jaučiančiam indui – kelionės į Varanasį tikslas yra numirti. Yra tikima, jei tikintis induistas numirs būtent čia, jis bus palaimintas ir gyvens amžinai. Bet numirti čia ne taip paprasta, tam reikia bent 300 kilogramų medienos, būtent tokia masė sausuolių dega, kol sudega kūnas.
Senovės raštuose sakoma, kad Varanasis išlaisvina žmogišką sielą iš kūno pančių. Tas, kam pavyko numirti Varanasyje, nedelsiant pasiekia išsilaisvinimą nuo gimimo ir mirčių ciklo Indijoje sako: „mirtis Varanasyje tai išsilaisvinimas“ Ir čia atsispindi visi žmogiško egzistavimo aspektai: savęs paieška ir tikėjimas, gyvenimas ir mirtis, lūkestis ir kančios, jaunystė ir senatvė, džiaugsmas ir neviltis, vienatvė ir susivienijimas, būtis ir amžinybė.

Varanasis turi įdomią geografiją – jis stovi ant trijų kalvų, kurios skaitosi trimis Šivos trišakio ašmenimis. Visas miestas pastatytas ant vakarinio Gangos kranto – rytiniame krante nėra ir niekada nebuvo nei vieno pastato, jis skaitosi „tuo pasauliu“, kur Šiva nukreipia mirusiųjų sielas.

Pagrindinis Varanasio gyvenimas sutelktas Gangos pakrantės rajone. Pagrindinė vieta akmeniniai GHATAI. Ghatai – tai pakrantė, platūs akmeniniai laiptai, leidžiantys į vandenį.

Varanasyje – 80 ghatų ir pas kiekvieną iš jų yra savo istorija, savo legendos, kiekvienas iš ghatų – tai ypatingas rajonas, kiekviename (ir už kiekvieno) vyksta savo gyvenimas. Skaitosi, kad apsiplovimas vietiniuose vandenyse atneša tokį patį nuopelną, kaip lankymasis šventykloje.

Pagrindinė Ghatų paskirtis – tai ritualinio apsiplovimo vieta ir mirusių kremavimas. Daugelis piligrimų atvažiuoja į Varanasį, kad atliktų apsiplovimą Gangoje. Iki saulės pakilimo Gangos krantai atgyja ir tūkstančiai piligrimų leidžiasi į vandenį, kad sutiktų kylančią saulę. Panirimas į šventą upę turi išvalyti juos nuo kančių, nuplauti jų nuodėmes. Indusams tai ne tik upė, tai didingas srautas, einantis per visą visatą.

Indusai labai ramiai žiūri į mirtį, beje gerąja to žodžio prasme. Būti kremuotam Varanasyje – didingiausia garbė, nušvitimo garantija ir sielos išlaisvinimas. Čia varanasyje yra vienas iš pagrindinių kelių, per kuriuos žmogus pereina iš fizinio į nefizinį (subtilų) pasaulį. Būtent čia atsiveria vidinė žmogaus būtis.

Sarnathą (Sarnath). Tai legendinė vietovė, pastatyta dar III a. prieš Kristų. Tikima, kad būtent čia Buda savo pasekėjams tarė pirmąjį pamokslą apie budizmo principus. Tai viena iš keturių švenčiausių budizmo vietų Indijoje, Utar Pradešo valstijoje, nutolusi apie 10 km nuo Varanasio. Būtent čia, „Elnių parke“, Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą po nušvitimo, todėl ši vieta yra svarbus piligrimystės centras. 

Matėme tik vieną iš keturių su Buda susijusių vietų, mus vežiojo po induistų šventyklas, vis tik tai pagrindinė religija.

Budos tėvas buvo iš antros kastos-karys. Kai jam gimė sūnus, astrologas išpranašavo, kad berniukas bus arba valdovas,  arba atsiskyrėlis. Budos motina susapnavo baltą dramblį ir suprato  kad pagimdys ypatingą vaiką. Ji mirė, pagimdžiusi sūnų. Kadangi jis buvo vienintelis sūnus, tėvas, išsigandęs, kad praras paveldėtoją, uždraudė sūnui išeiti iš namų. Iki 26 metų sūnus augo uždarytas ir nematė gyvenimo. Todėl jis nieko nejuto, nei džiaugsmo, nei liūdesio. Pirmą kartą palikęs uždarus namus, pamatė senolį ir nesuprato, kas tai yra senatvė. Toliau pamatė mirusį, kurio verkė artimieji. Ir vėl nesuprato, kodėl mes godūs, jei ateis senatvė ir mirtis ir viską prarasi. Kodėl tas, kuris turi viską, vis tiek nelaimingas, o neturintis nieko-laimingas?

Ir tada Buda nutarė ieškoti tiesos ir atsakymų. 7 metus jis meditavo giraitėje, nevalgė, negėrė, nors aplink įvairūs demonai bandė jį sugundyti. Ir tada pasiekė nušvitimą. Ir būtent Sarnatho mieste, 13 km nuo Varanasio, pirmiems 5 savo mokiniams Buda paskelbė savo pirmąjį pamokslą apie dharmą-tikrovės tvarką. Sarnathe mes ir buvome. Jis dar vadinamas Elnių parku, tai viena švenčiausių budistų vietų pasaulyje. 

MULAGANDHA KUTI VIHAR šventyklą 1931 m. įkūrė vienuolis iš Šri Lankos, o šventyklos sienas japonų menininkas išpuošė freskomis iš Budos gyvenimo būtent iki nušvitimo.

Sarnathe taip pat yra 34 m aukščio VI a. DHAMEK STUPA.

Kokias gi tiesas Buda suprato ir kokia buvo jo pirmoji žinutė mokiniams? Visų pirma, jis aiškino, kad gyvenimas yra Dukhha. Dažniausiai iš senosios pali kalbos tai yra verčiama kaip kentėjimas, tačiau kentėjimas yra gerokai per stiprus žodis. Buda mokė, kad gyvenimas yra fundamentalus nepasitenkinimas. Net jei mes turime viską, ko širdis trokšta, vis tiek kažkur smegenų užkaboriuose įkirus balselis spiegia “..jeigu tik..“. Turbūt kiekvienam iš mūsų pažįstamas tas jausmas: “Viskas būtų tiesiog tobula, jeigu tik..“. Ir tas balselis niekuomet nenurimsta. O jei visos aplinkybės ir susiklosto mūsų naudai, tuomet ateina nerimas, kad viskas ims ir sugrius. Kai kurie žmonės iš tiesų beprotiškai kenčia. Dėl ligų, dėl senatvės, dėl mirties baimės.. Tačiau ir tie, kurie yra susikūrę sau patogų gyvenimą, turi šeimą ir/arba daug žadančią karjerą, yra sveiki ir įdomiai leidžia laisvalaikį, vis tiek kažkur viso to fone sklando mintys, kaip čia padaryti geriau, kaip čia užlipti aukščiau.. Niekada nebūna ramu. Tai tarsi kokia chroninė liga, prie kurios dažnai galima prisitaikyti ir laikinai pamiršti, tačiau ji visuomet su mumis. Tai tarsi kalėjimas, kuriame vieni gauna prabangesnius kambarius, o kiti skurdesnius, bet kalėjimas yra kalėjimas. Tai yra Dukkha. Tai yra pirmoji Budos tiesa.

Toliau Buda kalbėjo apie nepasitenkinimo priežastis. Paprastai mes dėl visų savo nesėkmių, nelaimių ir skausmų kaltiname visus kitus, tik ne save. Ir iškart skubame keisti. Keisti partnerį, keisti darbą, keisti mitybą, keisti butą ar miestą, keisti hobį, keisti įstatymus.. Tačiau pirmiausias dalykas, kurį mes turime pradėti keisti, tai keisti save, savo įpročius. Mes dažnai trokštame to, ko negalime turėti, ir priešinamės tam, ko negalime išvengti. Troškimas ir pasipriešinimas yra labai stiprios emocijos, kurios valdo mus ir lemia mūsų pasirinkimus. Jos kyla dėl iškreipto tikrovės ir savęs suvokimo. Tai yra antroji taurioji tiesa. Toliau Buda aiškino, kad nepasitenkinimo įmanoma atsikratyti, išrauti jį su visomis šaknimis. Tą galima padaryti nugalėjus savo ego. Buda užtikrino, kad kiekvienam tai yra pasiekiama, nes visi mes turime Budos prigimtį. Ir galiausiai, jis nurodė kelią, kuriuo einant galima išsivaduoti iš egzistencinių pančių. Taigi, nepasitenkinimas, jo priežastys, galimybė išsivaduoti ir kelias – tai pamatiniai Budos mokymai, kuriais remiasi visos budizmo tradicijos. Šie mokymai, kartu su visa eile kitų įžvalgų, Sarnate tapo prieinami visiems, tad ši vieta dažnai vadinama budizmo lopšiu.

 Budos mokymai tuo ir ypatingi, kad jie neperša “teisingų“ ceremonijų ir praktikų, jie neužgožia vyraujančių tradicijų, jie tiesiog prisitaiko prie aplinkos ir vietinių papročių. Tad visos šalys, po kurias pasklido Budos mokymai (Šri Lanka, Tibetas, Tailandas, Mianmaras ir kt.), praktikuoja savitą budizmą, su savitomis tradicijomis, tačiau pagrindas išlieka tas pats – Keturios tauriosios tiesos. 

Šilko gamykla ir parduotuvė, nes Varanasio šilkai ypatingai garsūs.

5 val ryto plaukimas Gangu.

19 val Aarti ceremonija ant Gango kranto. Kiekvieną vakarą! Dešimtys tūkstančių žmonių susirenka ant šventojo Gango kranto pusvalandžio maldai. Tai ne atrakcija turistams, tai jų gyvenimas, kas mums yra iš viso protu nesuvokiama. Smilkalai, varpų gaudesys, giedamos mantros, tūkstančiai žmonių – įspūdžiai, kurių niekada gyvenime nepamiršiu. Ir jokios nuotraukos, jokie pasakojimai to neperteiks.

04.13 Skrydis į Keralą; Gal ir yra ką pažiūrėti Keraloje, bet ten buvo pragariškas karštis, virš 40 laipsnių, nė gramo neatvėsdavo net vakare, vanduo baseine vos ne verdantis, vandenynui – raudona vėliava, maudytis buvo negalima, todėl aš iš kambario praktiškai neišlindau.

04.17 d. – skrydis atgal į Delį ir 04.18 d. skrendame namo Delis-Stambulas-Vilnius.

Indija yra vakariečio protu nesuvokiama. Nesuvokiama mums, praktiškai neturintiems vertybių ar didelių moralinių nuostatų, neturintiems tikėjimo. Švenčiame Kalėdas – bet juk pagrinde tam, kad gautume dovanų ir prisikimštume pilvus. Kažkas apsivertė mano vertybių skalėje, nežinia, ar ilgam man to užteks. Prieš metus keičiau automobilį. Kai sūnus paklausė, kam perku naują mašiną, kai dar puikiausiai važiuoja sena, ilgai išvedžiojau, kad jau rūdys lenda, tuoj pradės gesti. Bet juk melavau pati sau, esmė tame, kad buvo ne lygis važinėti dešimties metų senumo automobiliu. Kokia tuštybė. Ir kam svarbu, kokia mašina tu važinėji.

Ir dar – nuostabus jausmas supratus, kad aš jau viską turiu, ir dar per daug, kad man nieko nebereikia, nėra dėl ko draskytis, nervintis.

Puiki buvo kelionė, viena iš šešių geriausių mano gyvenimo kelionių. Ypač Varanasis, jo gatvės, žmonės, ceremonijos, dabar šiurpas kūnu eina.

Keliavome keturiese, turėjome nuostabų vietinį gidą Mr. Mayank Sharma, puikius vairuotojus, gyvenome geruose ir labai geruose viešbučiuose, mus vežiojo komfortiškais automobiliais, servisas buvo aukščiausio lygio, viskas – sekundės tikslumu.

Pasakojimas nevykęs, ir dar nuotraukų negaliu įkelti, visos per didelės? Kelias kažkokiu stebuklu įkėliau, o tiek daug jų turiu, ir tokių įdomių! Žodžiu, supykau:)