Mes keliavome dviese šeimomis iš Lietuvos – iš viso aštuoni žmonės: aš su vyru ir mūsų dviem vaikais (9 ir 14 metų) bei mūsų geri draugai su savo dviem vaikais (8 ir 12 metų). Mūsų šeimos pažįstamos jau seniai – kartu švenčiame gimtadienius, leidžiame savaitgalius, o šį gruodį nusprendėme žengti dar toliau ir kartu išvykti į didesnį nuotykį. Kai Lietuvoje prasidėjo tamsūs rytai, šaltis ir slidūs keliai, mes pasirinkome saulę, istoriją ir visiškai kitokį pasaulį – Luksorą, Egiptą.
Į Luksorą atvykome po ilgos, bet jaudinančios kelionės. Išlipus iš lėktuvo mus pasitiko šilta, sausa gruodžio šiluma ir visiškai kitoks kvapas ore – dulkės, saulė ir Nilas. Vaikai iš karto pradėjo dairytis, o mes suaugusieji pajutome tą jausmą, kai supranti, jog esi vietoje, apie kurią anksčiau skaitei tik istorijos vadovėliuose. Apsistojome viešbutyje prie Nilo upės, su baseinu ir terasa, kur vakarais susirinkdavome visi kartu.
Pirmąją dieną skyrėme poilsiui ir adaptacijai. Vaikai negalėjo atsispirti baseinui, o mes, tėvai, gėrėme arbatą terasoje ir stebėjome lėtai tekantį Nilą. Vakare išėjome pasivaikščioti aplink viešbutį – gatvės buvo gyvos, pilnos vietinių gyventojų, garsų ir šypsenų. Gruodis Luksore, Egipte, pasirodė idealus – šilta, bet ne per karšta.
Antrąją dieną laukė pirmasis didysis įspūdis – Karnako šventyklų kompleksas. Net ir vaikams sunku buvo patikėti mastais: kolonos, hieroglifai, obeliskai. Vaikščiojome kartu, pasakojome vaikams apie faraonus, o gidė įtraukė juos į pasakojimą klausimais. Buvo nuostabu matyti, kaip istorija tampa gyva. Vakare aplankėme Luksoro šventyklą, apšviestą šiltomis šviesomis – tai buvo viena gražiausių akimirkų visos kelionės metu.
Trečiąją dieną anksti ryte vykome į Karalių slėnį. Vaikams teko keltis labai anksti, bet nuovargis greitai dingo, kai pamatėme uolose iškaltus kapus. Nusileisti į faraonų kapavietes buvo jaudinanti patirtis net suaugusiems. Kalbėjomės apie senovės Egipto tikėjimus, pomirtinį gyvenimą ir tai, kaip žmonės prieš tūkstančius metų galvojo apie pasaulį. Tai buvo viena prasmingiausių dienų Luksore, Egipte.
Ketvirtąją dieną nusprendėme šiek tiek sulėtinti tempą. Plaukėme feluka Nilo upe – vėjas, saulė ir tyla sukūrė visiškai kitą kelionės nuotaiką. Vaikai sėdėjo laivo priekyje, mojavo pakrantėse dirbantiems žmonėms, o mes su draugais kalbėjomės apie tai, kaip gera keliauti kartu. Vakare surengėme bendrą vakarienę viešbutyje – vaikai juokėsi, mes dalijomės įspūdžiais, ir jautėsi tikras bendrumas.
Penktąją dieną aplankėme Hatšepsutos šventyklą. Monumentali, į uolą įsiliejanti architektūra paliko didžiulį įspūdį visiems. Mūsų vaikai net pradėjo lyginti Egipto istoriją su tuo, ką mokosi mokykloje Lietuvoje. Po pietų grįžome ilsėtis – baseinas, ledai ir šeimos stalo žaidimai tapo puikiu kontrastu istorijai.
Šeštąją dieną skyrėme vietiniam gyvenimui. Aplankėme turgų, pirkome prieskonius, suvenyrus, mokėmės derėtis. Vaikams tai buvo tikra atrakcija. Vakare dar kartą nuėjome prie Nilo, stebėjome saulėlydį ir supratome, kad Luksoras, Egiptas, jau tapo mums artimas.
Paskutinę, septintąją dieną, jautėme ir džiaugsmą, ir liūdesį. Ryte dar kartą susirinkome visi kartu pusryčiams, aptarėme, kas paliko didžiausią įspūdį. Vaikai sakė, kad tai buvo „įdomiausia kelionė jų gyvenime“, o mums, tėvams, tai buvo didžiausia dovana.
Grįždami į Lietuvą supratome, kad ši septynių dienų gruodžio kelionė į Luksorą, Egiptą, buvo daugiau nei atostogos. Tai buvo dviejų šeimų bendras nuotykis, istorijos pamoka, draugystės stiprinimas ir prisiminimai, kurie liks su mumis dar daugelį metų. Kai Lietuvoje vėl sutikome žiemą, žinojome – šiluma liko ne tik lagaminuose, bet ir mūsų širdyse.
Rolanx 
MyTravel 
A6