Mes esame pora iš Lietuvos, aš, Marius, ir mano mylimoji Rūta. Abu dirbame intensyvius darbus, todėl sausis mums dažnai tampa mėnesiu, kai labiausiai norisi pabėgti nuo rutinos. Šiemet nusprendėme ne ieškoti egzotikos, o pasirinkti vietą, kurioje būtų šviesa, jūra ir lėtas gyvenimo tempas. Taip mūsų plane atsirado Ispanija, o tiksliau – pietinis miestas Kadisas, kuriame praleidome penkias labai jaukias ir asmeniškas dienas sausio mėnesį.
Į Kadisą atvykome vakare. Jau pirmas įspūdis buvo stiprus – miestas, apsuptas Atlanto vandenyno, atrodė lyg sala, pilna šviesų ir druskos kvapo. Sausio oras čia buvo švelnus, apie +15 laipsnių, o po lietuviškos žiemos mums tai atrodė beveik pavasaris. Apsistojome mažame bute senamiestyje, siauroje gatvelėje, kur rytais girdėdavosi vietinių balsai ir kavinių šurmulys. Rūta iškart pasakė, kad tokioje vietoje labai lengva pamiršti laiką.
Pirmą dieną skyrėme pasivaikščiojimams. Kadisas sausį yra ramus, be turistinių minių, todėl galėjome jaustis tarsi vietiniai. Vaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, stebėjome, kaip senjorai sėdi ant suoliukų, o vaikai žaidžia aikštėse. Užsukome į turgų, kur nusipirkome šviežių vaisių ir jūros gėrybių vakarienei. Vakare, valgydami namuose, atsidarėme vyno butelį ir kalbėjomės apie tai, kaip gera tiesiog būti dviese, be plano ir skubėjimo.
Antrą dieną leidomės prie garsiojo La Caleta paplūdimio. Nors maudytis nesiryžome, vaikščioti basomis per smėlį buvo tikras malonumas. Atlanto vandenynas sausį atrodo galingas, bangos didelės, o vėjas kartais stiprus, bet visa tai suteikė miestui charakterio. Sėdėjome ant mūro sienelės, stebėjome banglentininkus ir kalbėjome apie gyvenimą Lietuvoje. Rūta prisipažino, kad tokiose vietose jai lengviau susidėlioti mintis.
Trečią dieną skyrėme kultūrai. Aplankėme Kadiso katedrą, kurios aukso spalvos kupolas ryškiai kontrastavo su mėlynu dangumi. Užlipę į bokštą pamatėme visą miestą iš viršaus – stogus, jūrą, uostą. Man tai buvo viena įspūdingiausių akimirkų, nes miestas atrodė mažas, bet labai gyvas. Po to lankėmės muziejuose, sužinojome daugiau apie Kadiso, kaip vieno seniausių Europos miestų, istoriją. Rūta, kuri domisi istorija, buvo sužavėta tuo, kiek skirtingų civilizacijų paliko čia savo pėdsaką.
Ketvirtą dieną nusprendėme tiesiog gyventi lėtai. Ilgi pusryčiai kavinėje, espresso ir šviežiai spaustos apelsinų sultys, paskui – ilgas pasivaikščiojimas palei vandenyną. Sustodavome bet kur, kur tik norėjosi: pažiūrėti į jūrą, nusifotografuoti, pasiklausyti gatvės muzikantų. Sausis Kadise turi savotišką magiją – miestas nėra tuščias, bet ir neperkrautas. Vakare užsukome į mažą tapas barą, kur ragavome vietinių patiekalų ir stebėjome, kaip vietiniai bendrauja – garsiai, emocingai, bet labai nuoširdžiai.
Penktoji diena buvo atsisveikinimo diena. Dar kartą nuėjome prie jūros, nusipirkome keletą smulkių suvenyrų artimiesiems Lietuvoje ir sėdėjome ant suolelio, žiūrėdami į horizontą. Abu jautėme keistą ramybę – tarsi šios penkios dienos Ispanijoje, Kadise, būtų leidusios mums šiek tiek atstatyti vidinę pusiausvyrą.
Grįždami supratome, kad ši kelionė nebuvo apie „pamatyti kuo daugiau“. Ji buvo apie buvimą kartu, apie lėtą tempą, apie žiemos iškeitimą į šviesą ir jūros kvapą. Sausio mėnesis Kadise mums tapo maža, bet labai reikšminga pertrauka nuo kasdienybės – tokia, prie kurios mintimis dar ne kartą sugrįšime Lietuvoje.
MyTravel 
biruta