Mūsų kelionių stilius gana paprastas: mums svarbiau jausmas, atmosfera ir kasdienės smulkmenos nei „pažymėti“ lankytinas vietas. Sausis Lietuvoje mums abiem yra ramus, bet ir šiek tiek slogus mėnuo, todėl nusprendėme šiemet jį paversti ypatingu. Taip mūsų kelionės tikslu tapo Japonija, o konkrečiau – miestas, apie kurį abu seniai svajojome – Kiotas.
Į Kiotą atvykome sausio pradžioje, kai Japonijoje jau buvo pasibaigusios Naujųjų metų šventės. Tai buvo puikus metas – miestas atrodė ramus, tvarkingas, be didelių turistų minių. Pirmasis įspūdis buvo tyla. Net geležinkelio stotyje žmonės judėjo greitai, bet tyliai, o tai mus, pripratusius prie europietiško šurmulio, labai nustebino. Apsistojome nedideliame tradiciniame svečių name (ryokan), kuriame miegojome ant futonų, o rytais mus pasitikdavo karšta žalioji arbata.
Pirmąją dieną leidome labai lėtai. Po ilgos kelionės nusprendėme tiesiog pasivaikščioti aplink mūsų rajoną. Kioto gatvės sausį atrodo ypatingai švarios, oras vėsus, bet gaivus. Lina nuolat stabtelėdavo fotografuoti mažas detales – medinius namų fasadus, popierinius žibintus, dūmus, kylančius iš mažų restoranėlių. Vakare užsukome į nedidelę ramenų užkandinę, kur savininkas, matydamas, kad esame užsieniečiai, kantriai aiškino, kaip teisingai valgyti. Tą vakarą supratome, kad Japonijoje labai lengva jaustis laukiamam.
Antrą ir trečią dienas skyrėme šventykloms. Aplankėme Fushimi Inari šventyklą su garsiaisiais tori vartais. Kopėme lėtai, rankomis susikišę į striukių kišenes, o aplink mus tvyrojo beveik visiška tyla. Kai kur dar laikėsi sniegas, ir raudoni vartai baltame fone atrodė nepaprastai įspūdingai. Lina tyliai pasakė, kad tai viena gražiausių vietų, kuriose ji kada nors buvo. Aš jai pritariau – čia buvo kažkas labai raminančio ir gilaus.
Ketvirtą dieną nuvykome į Arashiyama rajoną. Bambukų giraitė žiemą atrodo visiškai kitaip nei vasaros nuotraukose – mažiau žmonių, daugiau tylos, girdisi tik vėjas ir bambukų stiebų girgždėjimas. Po pasivaikščiojimo sustojome mažoje kavinėje prie upės. Gėrėme karštą matcha arbatą ir tiesiog žiūrėjome į lėtai tekantį vandenį. Tokios akimirkos mums su Lina yra labai svarbios – jos leidžia sustoti ir pabūti „čia ir dabar“.
Penktą dieną aplankėme Kinkaku-ji – Auksinį paviljoną. Nors žinojome, kad tai viena turistų lankomiausių vietų Kiote, sausis padarė savo. Žmonių buvo mažiau, o lengvas sniegas ant stogų pavertė vaizdą beveik nerealų. Auksinis pastatas, atsispindintis tvenkinyje, paliko stiprų įspūdį mums abiem. Vėliau tą dieną klaidžiojome Gion rajone, ieškodami senųjų Kioto veidų. Pamatėme geišą, greitai dingstančią už kampo, ir abu nusišypsojome – tarsi būtume trumpam prisilietę prie miesto paslapties.
Šeštą dieną skyrėme kasdieniam gyvenimui. Aplankėme turgų, pirkome vietinius saldumynus, suvenyrus šeimai Lietuvoje. Vakare ryokane išbandėme tradicinę vonią – karštas vanduo po ilgos vaikščiojimo dienos buvo tikra palaima. Sėdėdami tyloje supratome, kaip ši kelionė mus suartino dar labiau – be skubėjimo, be triukšmo, tik mes ir aplinka.
Paskutinė, septintoji diena buvo kupina tylos ir šiek tiek liūdesio. Dar kartą pasivaikščiojome aplink, atsisveikinome su mėgstama kavine ir pažadėjome sau, kad į Japoniją dar sugrįšime. Kiotas sausio mėnesį mums tapo ne tik kelionės tikslu, bet ir vidine patirtimi.
Grįždami į Lietuvą jautėme, kad šios septynios dienos Japonijoje, Kiote, mums davė labai daug – ramybės, artumo ir naują požiūrį į laiką. Tai buvo kelionė, kuri liks su mumis dar ilgai, net tada, kai vėl sugrįšime į kasdienį gyvenimą.
A6 
biruta