Kai vasario pradžioje mudu su vyru nusprendėme trumpam pabėgti nuo lietuviškos žiemos, ilgai svarstyti nereikėjo – pasirinkome Italiją, Veroną. Abu jau seniai svajojome aplankyti miestą, kuris garsėja ne tik romantika, bet ir istorija. Taip prasidėjo mūsų penkių dienų kelionė į Veroną, Italiją, kuri tapo viena jaukiausių mūsų žiemos išvykų.
Atvykome ankstyvą vasario rytą. Oras buvo gaivus, apie +8 laipsnius, bet saulė švelniai šildė veidus – visai ne taip, kaip Lietuvoje tuo metu. Išėję iš traukinių stoties pajutome tą itališką lengvumą: palmės, švelnios spalvos namai, siaurutės akmenimis grįstos gatvelės.
Apsistojome nedideliame šeimos viešbutyje netoli senamiesčio. Kambario langai žvelgė į ramią gatvelę, kur rytais girdėdavome kavos puodelių skambesį ir itališkus pokalbius. Pirmąją dieną leidome sau tiesiog klaidžioti – be plano. Sustojome Piazza delle Erbe aikštėje, kur spalvingi namai ir turgeliai kūrė gyvą atmosferą. Išgėrėme po espresso stovėdami prie baro – kaip tikri italai.
Antrąją dieną skyrėme vienam svarbiausių Veronos, Italijos simbolių – Arena di Verona. Nors vasarą čia vyksta garsūs operos festivaliai, vasarį arena ramesnė, mažiau turistų. Tai leido mums neskubant apžiūrėti šį įspūdingą romėnų laikų statinį.
Stovėdama tribūnose užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti gladiatorių kovas. Mano vyras, istorijos mėgėjas, su dideliu entuziazmu pasakojo apie Romos imperijos laikus. Man buvo gera matyti jo akis degant smalsumu. Tokios akimirkos kelionėje suartina.
Trečiąją dieną aplankėme bene romantiškiausią vietą – Casa di Giulietta. Nors žinome, kad Juliet ir Romeo yra literatūriniai personažai, stovėti po garsiuoju balkonu buvo ypatinga.
Vasaris – meilės mėnuo, tad kieme netrūko porų. Mes taip pat prisijungėme prie tradicijos – palietėme Džiuljetos statulą ir nusifotografavome. Vėliau juokėmės, kad gal ir mums tai atneš dar daugiau laimės. Vakare vakarieniavome mažame restorane, kur ragavome risotto su amarone vynu. Italija, Verona ir meilė – viskas susiliejo į vieną jaukų jausmą.
Ketvirtąją dieną aplankėme Castelvecchio ir šalia esantį Ponte Scaligero tiltą. Raudonų plytų pilis, apsupta Adidžės upės, atrodė tarsi iš pasakos. Muziejuje grožėjomės viduramžių meno kūriniais, o išėję į tiltą ilgai stovėjome ir stebėjome lėtai tekančią upę.
Tą dieną daug vaikščiojome palei Adidžę. Vasarį gamta dar miega, tačiau švelni šviesa suteikė miestui ypatingo jaukumo. Pastebėjome, kad turistų mažiau nei vasarą, todėl galėjome ramiai mėgautis miestu – be skubėjimo, be triukšmo.
Paskutinė diena – itališkas gyvenimo skonis
Penktąją dieną nusprendėme tiesiog gyventi kaip vietiniai. Ryte užsukome į kepyklėlę nusipirkti šviežių cornetto. Sėdėjome mažoje kavinėje ir stebėjome, kaip žmonės skuba į darbus. Italijoje net kasdienybė atrodo estetiška.
Aplankėme keletą vietinių parduotuvėlių, parsivežėme alyvuogių aliejaus ir vietinio vyno lauktuvėms. Aš dar ilgai stovėjau vienoje aikštėje ir galvojau, kaip gera kartais ištrūkti iš rutinos. Lietuvoje dažnai skubame, o čia, Veronoje, Italijoje, laikas tarsi teka lėčiau.
Ši penkių dienų kelionė į Italiją, Veroną mums tapo ne tik pažintine išvyka, bet ir santykių atgaiva. Vasaris pasirodė puikus metas keliauti – maloni temperatūra, mažiau turistų, daugiau autentiškumo.
Rolanx 
A6 
MyTravel