Kai vasario viduryje Lietuvoje spaudė šaltukas, mudu su žmona nusprendėme, kad mūsų šeimai reikia trumpos pertraukos. Šį kartą pasirinkome Kroatiją, Zagrebą – miestą, apie kurį buvome girdėję daug gražių atsiliepimų, bet dar nebuvome aplankę. Į kelionę leidomės trise – aš, žmona ir mūsų dešimtmetė dukra. Norėjome ne tik pamatyti naują šalį, bet ir patirti kitokią žiemą nei Lietuvoje.
Atvykę į Zagrebą, Kroatiją, pajutome visai kitokią atmosferą nei tikėjomės. Vasaris čia buvo švelnus – apie +10 laipsnių, be sniego, su saulės spinduliais, kurie maloniai šildė veidus. Po lietuviškos žiemos tai atrodė lyg mažas pavasaris.
Apsistojome nedideliame apartamentų tipo viešbutyje netoli centro. Mūsų dukra iškart pribėgo prie lango ir sušuko: „Tėti, čia visai nėra sniego!“ Ji buvo nustebusi, kad žiema gali atrodyti taip kitaip.
Pirmąją dieną leidome sau tiesiog pasivaikščioti po senamiestį. Užsukome į pagrindinę miesto aikštę – Ban Jelačić Square. Aikštė gyva, pilna žmonių, kavinės siūlo karštą kavą ir desertus. Atsisėdome lauko terasoje, užsisakėme kakavos dukrai, o sau – stiprios kroatiškos kavos. Stebėjome vietinius, skubančius savais reikalais, ir pajutome, kad čia gyvenimas teka ramiai.
Antrąją dieną nusprendėme aplankyti Aukštutinį miestą (Gornji Grad). Pakilome trumpiausiu Europoje funikulieriumi – dukrai tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Ji juokėsi, kad „važiuojame kalnų traukiniu“.
Viršuje mus pasitiko įspūdinga St. Mark’s Church bažnyčia su spalvotu stogu. Stovėdamas priešais ją pasakojau dukrai apie Kroatijos istoriją, apie tai, kaip ši šalis išgyveno skirtingus laikotarpius ir išlaikė savo tapatybę. Ji klausėsi susidomėjusi – kelionės mums visada tampa gyvomis istorijos pamokomis.
Užsukome ir prie Stone Gate, kur vietiniai uždega žvakes ir meldžiasi. Ten tvyrojo ypatinga ramybė. Net mūsų energingoji dukra trumpam nutilo.
Trečiąją dieną pasirinkome kiek netradicinę vietą – Museum of Broken Relationships. Iš pradžių abejojome, ar verta ten eiti su vaiku, bet ekspozicija pasirodė įdomi ir jautri. Žinoma, kai kurias istorijas dukrai paaiškinome paprasčiau, tačiau jai buvo smalsu matyti daiktus su tikromis žmonių istorijomis.
Vėliau užlipome į Lotrščako bokštą pasigrožėti panorama. Iš viršaus Zagrebas, Kroatija atsivėrė visu grožiu – raudoni stogai, siaurų gatvelių tinklas, toliau matėsi kalvos. Pajutau, kaip gera keliauti su šeima – dalintis vaizdais, emocijomis, atradimais.
Vakare pasivaikščiojome parke. Vasario žaluma dar nebuvo pilnai sugrįžusi, tačiau oras buvo gaivus ir malonus. Dukra rinko nukritusius lapus ir sakė, kad parveš juos parodyti klasės draugams.
Ketvirtąją dieną skyrėme lėtam atsisveikinimui su Zagrebu, Kroatija. Ryte užsukome į vietinį turgų – Dolac. Ten nusipirkome šviežios duonos, sūrio ir vaisių. Mūsų dukra paragavo kroatiškų spurgų ir nusprendė, kad jos „beveik tokios pat geros kaip lietuviškos“.
Per šias keturias dienas paragavome tradicinio patiekalo – štruklių, kurie labai patiko žmonai. Aš išbandžiau vietinį vyną, o vakarais visi kartu dalinomės įspūdžiais apie dieną.
Kelionė į Kroatiją, Zagrebą vasario mėnesį pasirodė puikus pasirinkimas. Mažiau turistų, ramesnė atmosfera, maloni temperatūra. Grįžome į Lietuvą su pilnomis širdimis.
Ši kelionė mums priminė, kad svarbiausia ne atstumas ar egzotika, o laikas, praleistas kartu. Zagrebas, Kroatija mums tapo miestu, kuriame žiema švelni, žmonės svetingi, o istorija ir modernumas dera tarpusavyje.
A6 
MyTravel