Mes esame trijų asmenų šeima iš Lietuvos – aš, mano vyras ir mūsų devynerių metų dukra. Mums kelionės visada buvo ne tik poilsis, bet ir būdas kurti bendrus prisiminimus, kuriuos dar ilgai prisimename per šeimos vakarienes ar žiūrėdami nuotraukas. Šį gruodį norėjome tikros Kalėdų nuotaikos, lėto tempo ir vietos, kuri atrodytų tarsi iš pasakų knygos. Taip mūsų kelionių žemėlapyje atsirado Rothenburg ob der Tauber, Vokietija.
Į Rothenburg ob der Tauber atvykome ankstyvą gruodžio popietę. Jau išlipus iš traukinio pasijuto ypatinga atmosfera – sniegu padengti stogai, senoviniai bokštai ir ramybė, kuri visiškai skyrėsi nuo didmiesčių šurmulio. Apsistojome mažame šeimos viešbutyje pačiame senamiestyje, su vaizdu į akmenimis grįstą gatvelę. Dukra iš karto prilipo prie lango, stebėdama praeinančius žmones ir sakydama, kad čia „atrodo kaip tikros Kalėdos“.
Pirmąją dieną leidome labai ramiai. Po trumpo poilsio išėjome pasivaikščioti po senamiestį. Rothenburg ob der Tauber, Vokietija gruodį atrodo lyg sustingęs laike – spalvoti fachverkiniai namai, žibintai, sniego traškesys po kojomis. Dukrai didžiausią įspūdį paliko miesto sienos. Užlipome ant jų ir lėtai ėjome, grožėdamiesi vaizdais į senamiestį ir aplinkinius laukus. Vakare užsukome į mažą restoranėlį, kur ragavome tradicinių vokiškų patiekalų. Dukra pirmą kartą valgė knedlius ir buvo labai patenkinta.
Antrąją dieną pradėjome nuo pagrindinės miesto aikštės ir garsiojo Plönlein kampelio – vienos labiausiai fotografuojamų vietų visoje Vokietijoje. Net ir žiemą čia buvo žmonių, bet atmosfera išliko rami ir jauki. Dukra prašė nufotografuoti ją „kaip princesę“, todėl turėjome visą mažą fotosesiją. Vėliau aplankėme Viduramžių nusikaltimų muziejų. Nors iš pradžių abejojome, ar tai tinkama vaikui, ekspozicija buvo pateikta įdomiai ir suprantamai, o dukra klausėsi labai susidomėjusi.
Popietę skyrėme Reiterlesmarkt – Kalėdų mugei. Gruodį Rothenburg ob der Tauber, Vokietijoje, ši mugė atrodo ypač autentiška: mediniai nameliai, karštas vynas suaugusiems, karšta kakava vaikams, imbieriniai sausainiai ir švelni muzika. Stovėjome su puodeliais rankose, klausėmės varpų ir jautėme, kad niekur nereikia skubėti. Nusipirkome kelias rankų darbo dekoracijas – jos dabar puošia mūsų eglutę namuose Lietuvoje.
Trečiąją dieną nusprendėme skirti istorijai ir pasivaikščiojimams be tikslo. Aplankėme Šv. Jokūbo bažnyčią, kur trumpam sustojome tylai. Vėliau dar kartą ėjome miesto sienomis, tik kitu maršrutu. Dukra skaičiavo bokštus, o mes pasakojome jai istorijas apie riterius ir miestų gynybą. Tai buvo viena tų dienų, kai jautėme, kad kelionė tampa ne tik pramoga, bet ir pamoka.
Vakare grįžę į viešbutį žaidėme stalo žaidimus, gėrėme arbatą ir kalbėjomės apie tai, kas labiausiai patiko. Dukra sakė, kad tai „gražiausias miestas, kuriame ji buvo“, o mums tai buvo pats didžiausias įvertinimas.
Paskutinę, ketvirtąją dieną, prieš išvykdami dar kartą išėjome pasivaikščioti anksti ryte. Miestas buvo beveik tuščias, tik keli vietiniai gyventojai ir lengvas sniegas. Tai buvo magiška akimirka – Rothenburg ob der Tauber atrodė lyg tik mums vieniems. Nusipirkome paskutinių lauktuvių – vietinių saldumynų ir mažų suvenyrų.
Grįždami į Lietuvą supratome, kad ši keturių dienų gruodžio kelionė į Rothenburg ob der Tauber, Vokietiją, buvo viena jaukiausių mūsų šeimos išvykų. Tai nebuvo triukšminga ar perpildyta pramogomis kelionė, bet būtent tokia, kokios mums reikėjo – su lėtais pasivaikščiojimais, tikromis Kalėdų emocijomis ir laiku kartu. Šis miestas liko mūsų širdyse kaip vieta, kur žiema virsta pasaka.
biruta 
MyTravel 
A6