Prancūzija: Automobiliu link Viduržemio jūros 2 dalis (Trier – Beaune)

Ketvirta diena
Kelionėse laikas brangus, todėl, nežiūrint į atostogas, stengiamės visada papusryčiauti su pirmaisiais. Taip ir šį kartą, prieš 8.00 mes jau restorane. Rytas pasitiko žydru dangumi ir šviečiančia saule, vakarykščio lietaus, atrodo, net nebuvo. Prisėdus prie staliuko, prieš akis atsivėrė vaizdelis, dėl, kurio, manau, restorane visada daug žmonių, ir nebūtinai šiame viešbutyje gyvenančių. Taigi, visas miestas kaip ant delno padėtas, o garsieji Porta Nigra tiesiai prieš nosį, tik iš viršaus. Puikūs vokiški pusryčiai. Suspėjom papusryčiauti ramiai, nes išeinant prasilenkėm su didžiule minia atostogaujančių britų senukų, kurie greitai užėmė mūsų vietas. Tos išsipuošusių senukų minios mus jau “persekioja” nebe pirmą kelionę, ir šioje dar ne kartą teks juos sutikti, žinoma, ne tuos pačius. Susimetam daiktus, paliekam viešbutį (Berghotel Kockelsberg, jei kam įdomu) ir nusileidžiam į miestą. Kol dar nesuvažiavo turistai, reikia susirasti parkingą arčiau centro. Laikomės krypties į centrą ir per keletą kvartalų nuo senamiesčio randam mokamą aikštelę. Pilna, bet nuvažiavę iki pat galo, vis dėlto įsispraudžiam į kampą. Kaina visai žmoniška – 0,5 euro /h.. Užsimokėjom už 4 valandas, miestas nedidelis turėtų užtekti.
Trieras – seniausias Vokietijos miestas, įkurtas romėnų imperatoriaus Augusto16 m. pr.m.e. Iki 5 amžiaus tai buvo didelis miestas, net pirmojo krikščioniškos Romos imperatoriaus Konstantino sostinė, bet po germanų antpuolių sunyko ir pavirto nedideliu miesteliu. Jame yra ir seniausias Vokietijoje gynybinis statinys – Porta Nigra, 180 m pastatyti miesto vartai, kurių pažiūrėti, tiesą sakant, mes ir atvažiavom. Bat apie viską iš eilės.
Taigi, pasistatę mašiniuką praėjom keletą kvartalų iki Porta Nigra. Statinys tikrai įspūdingo dydžio ir spalvos. Tai vieninteliai iš 4 išlikę miesto vartai, o išliko jie tik todėl, kad viduramžiais buvo paversti bažnyčia ir ten palaidotas atsiskyrėlis vienuolis Simeonas. Kiek teko matyti išlikusiu Romos Imperijos laikų statinių, visi jie panašūs ar tai būtų Romos Koliziejus, ar Pulos amfiteatras ar Porta Nigra, skiriasi tik paskirtis, o statybinės medžiagos ir architektūra tokia pati, bent jau man, kaip nespecialistui. Praėję pro vartus patekom į didelę aikštę, kurioje jau buvo bepradedą rinktis turistai, bet kol kas dar negausiai. Iškart užbėgom į TIC pasiėmėm miesto planelį su pažymėtais maršrutais ir lankytinom vietom. Greitai susidarėm maršrutą ir pradėjom miesto tyrinėjimą. Pirmiausiai patekom į turgaus aikštę, laikoma viena gražiausių Vokietijoje, nors aš, tiesą sakant, nieko įpatingo ten nepamačiau, graži miesto aikštė, apsupta gražių namų, viduryje vyksta prekyba, pagrinde vaisiais. Kitas sutiktas objektas – Domus (Šv. Petro Katedra – seniausia Katedra Vokietijoje), ją pastatė tas pats imperatorius Konstantinas 326 m., ir buvo ji tuo laiku 4 kartus didesnė negu dabar, nors ir dabar pakankamai didelė. Paprastai retai einam į tokių statinių vidų, šį kartą taip padarėm ir ne veltui. Jeigu sakytum, kad viduje gražu, tai nieko nepasakytum, viduje tiesiog gera būti, todėl ir vaikščiojom gana ilgai, klausėmės vargonų, nulipom į rūsius, uždegėm po žvakę, vaikščioti ir žiūrėti galima bet kur, fotografuoti ir filmuoti taip pat. Gaila, kad buvo uždarytas Katedros iždas su ten esančiom krikščioniškojo pasaulio relikvijom, tokiom, kaip vinis, kuria prie kryžiaus buvo prikaltas Kristus, apštalo Andriaus sandalas ir t.t., kurios buvo pradėtos kaupti Triere imperatoriaus Konstantino motinos Helenos, bet net ir be to , Katedra paliko labai stiprų įspūdį, net man, nekrikščioniui. Išėję dar elgetai palikom 1 eurą, kad sektųsi. Toliau praėjom pro Aula Palatina arba Konstantino baziliką. Pastatas statytas 310 m., jame buvo Konstantino sosto salė, dabar protestantų bažnyčia. Netrukus patekom prie Kurfiursto rūmų, laikomų vienais gražiausių barokinių rūmų pasaulyje, su nedideliu, bet gražiai sutvarkytu parku, kur sėdėjo daug įvairių mergaičių ir paišė tuos rūmus, piešimo pamoka ekskursijoje, turbūt. Tiesa, rūmų lankymas galimas tik pagal išankstinį susitarimą. Už parko jau ir kitas gabaliukas išlikusios miesto sienos, perėjom visą senamiestį skersai, ir Romos pirčių griuvėsiai, nelabai įspūdingi, bet objektas. Išėję iš senamiesčio, patraukėm per gyvenamųjų namų rajoną, nes norėjom aplankyti amfiteatrą ir pamatėm Vokietijai visai nebūdingą vaizdelį – šaligatvis prie gyvenamųjų namų visas, kiek ilgas, užverstas šiukšlių maišais. Ir matosi, kad jie čia jau ne pirmą dieną guli – praplyšę kai kurie, ir šiukšlės nerūšiuotos. Gal koks šiukšliavežių streikas buvo, taip ir nesupratom.
Amfiteatras nedidelis ir gana apleistas, mačiusiems didesnes arenas, tikrai didelio įspūdžio nepaliks, bet, kadangi jau atėjom, tai apsilankėm ir viduje (tiksliai neprisimenu, berods 8-9 eurus sumokėjom). Vienas iš įdomesnių dalykų, tai galimybė pasivaikščio rūsiais po arena, vaizdelis nėra pats maloniausias, ir, sergantiems klaustrofobija ar šiaip bijanties uždarų erdvių, nerekomenduojamas, todėl lindom tik su dukra. Priedo, gana tamsu, reikia vaikščioti lentiniais takeliais tarp balų ir ant galvos laša, nežinia, ar nuo vakar buvusio lietaus, ar ten pastoviai taip šlapia. Užlipę ant tribūnų viršaus, kurios, beje, apaugusios žole, pasigrožėjom aplinkiniais vaizdais – šalia arenos gana aukšta kalva, apsodinta vynuogynais su mažyte koplytėle viršule – labai itališka. Kadangi tai buvo paskutinis mūsų maršruto Trier’e taškas, tai apsisukom grįžti atgal, o šalia kasų į areną pradėjo rinktis turistų grupės. Turistiniai maršrutai sudaryti taip, kad arena būna pirmas lankomas objektas, kur privažiuojama autobusu ir ten gali nusipirkti visokius kombinuotus bilietus ir į kitas lankytinas miesto vietas. Grįždami praėjom pro krašto muziejų, turintį didžiausią Romos imperijos laikų menų kolekciją į šiaurę nuo Alpių. Trier’e viskas yra “didžiausia” arba “seniausia” Vokietijoje, o jei kalbama apie Romos istorija, tai “didžiausia” arba “seniausia” į šiaurę nuo Alpių.
Einant į priekį “turistinis ir prekybinis” miestas tiktai kėlėsi, tai dabar gyvenimas gatvėse virte virė nuo turistų ir išėjusių papietauti klerkų gausos. Garsiojoje turgaus aikštėje nusipirkom šviežių abrikosų ir trešnių, labai gražių, labai skanių ir… labai brangių, palyginus su kainomis, kurias matėm toliau pakeliui. Dar užėjom į vieną iš daugybės šviežių bandelių parduotuvių ir prisipirkom visokio miltinio gėrio, nežinia, kur sustosim ir gausim pavalgyti kitą kartą. Atsisveikinom su Porta Nigra, ir patraukėm link mašinos. Pakeliui dar pasitaikė maisto parduotuvė, tai, žinodamas, kad išvažiuojam iš alaus kraštų į vyno šalį, nutariau apsirūpinti gėrimų atsarga, nes sutikti mylimiausią parduotuvę Vokietijoje – “Gertranktmarkt” (gal neteisingai, bet aš ją taip vadinu) šioje kelionėje sunkiai sekėsi. Alaus pasirinkimas kaip ir daugumoje nespecializuotų parduotuvių buvo minimalus, todėl teko pasiimti dėžę “Staropramen” – su rankena patogu neštis.
Atėjom kaip tik laiku, keturios valandos prabėgo nepastebimai, labai mielas miestas, gal kada reiks sugrįžti. Pravažiuojam dar vieną senieną – 2 amžiuje statytą tiltą per Mozelį, vis dar veikiantį ir E44 keliu į Liuksemburgą.
Apie Liuksemburgą esu girdėjęs ir gerų ir blogų atsiliepimų, bet šį kartą nei patvirtinti nei paneigti negalėsiu, nes jis tik tranzitinė šalis, kurią pervažiuojam todėl, kad pakeliui ir benzinas pigesnis maždaug 0,20-0,30 euro/litras, o tai jau rimta. Ir tikrai, tik kirtus sieną, mus pasitiko 14 degalinių viena šalia kitos mūsų kryptimi ir dar daugiau, važiuojant Vokietijos link. Prisipilam pilną baką, dar užeiname į 3 aukštų prekybos centrą šalia degalinės – daug veitinio ir nevietinio alaus. Apsikraunu lyg važiuodamas į dykumą, net į kainas nepasižiūriu (benzinas pigus – reiškia ir alus pigus), vėliau pamačiau, kad kainos žmogiškos, gal kiek brangiau negu Vokietijoj, bet normos ribose, o, turint omeny, kad prie greitkelio, tai net ir visai gerai. Dar nusipirkom ledų ir 5 skirtingų rūšių Coca-colo’s (tipo, pas mus tokių nėra). Paprastai to gėrimo negeriam, bet atostogos, viskas galima, ir, tik nesakykit, kad neskanu, nepatikėsiu. Visai netrukus įvažiavom ir į Liuksemburgo sostinę. Eismas smarkiai suintensyvėjo, automobiliai panaujėjo, atsirado daug stiklinių pastatų ir kostiumuotų žmonių, matyt kažkoks verslo rajonas. Važiuodami pagal nuorodas nutarėm išsukti link centro, padaryti garbės ratą ir bent pro automobilio langą apžiūrėti miestą. Tiesa sakant, nieko įdomaus nepamatėm, gal ne ten buvom, nors laikėmės krypties į centrą, sudėtingiau buvo tik be jokio žemėlapio ir nuorodų, remiantis vien krypties nuojauta, patekti atgal į reikalingą maršrutą, bet nieko, nepaklydom.
Dar geros 10-15 minučių viadukų, kelių išsišakojimų ir nuorodų ir …Mes Prancūzijoje. Atrodo, niekas nepasikeitė, ir kelias toks pats, ir peizažas, ir mašinos šalia, o vistik kažkas kitaip, jausmas kitas, kaip iš naujo peržengus savo pažinimo ribas. Panašus jausmas buvo 1992 m. pirmą kartą traukiniu kirtus Lenkijos sieną, ar vėliau, išlipus iš lėktuvo Egipte.Gal kažkam tai pasirodys juokinga, pamanyk, Prancūzija, bet aš čia dar nebuvau, man tai nauja, ir viskas, kas bus ateityje artimiausias 1,5-2 savaites, bus nauja.
Taigi, niekas nepasikeitė, tik toks jausmas, kad nusileidom nuo kalniuko (Liuksemburgas) ir dabar važiuojam lyguma. E 25 pravažiuojam Thionville, Metz, aplinkui atsirado dirbamos žemės laukai, ko jau seniai be vynuogynų nebesutikdavom, daugiau nurodų ir kelio išsišakojimų, kairėj didelis miestas – Nancy, išsukam į E21, nuorodos į Lyoną ir Marselį, nuoroda į Paryžių.
Planuojant kelionę ir dėliojant maršrutą, o taip pat skaitant kitų keliautojų pasakojimus, buvo visokių įdėjų dėl važiavimo regioniniais ar mokamais keliais, bet po Vokietijos patirties (kamštis autobane su vėlavimu į viešbutį) ir atsižvelgiant į konkrečias sąlygas (atstumas nemažas, laikas ribotas, o ir peizažai neįpatingi), nutariau, kol kas važiuoti greitkeliais ir nelįsti į nepažįstamus miestus, vien tik tam, kad įlįsti. Keliai puikūs, kaina, tiesą pasakius, taip ir neišsiaiškinau, kiek kainuoja važiuoti greitkeliu. Vis pasiimdavau čekius (vėliau pažiūrėsiu), bet atsirasdavo svarbesnių dalykų tai ir nepažiūrėdavau, bet pigu tikrai nėra. Judėjimas irgi nėra labai intensyvus, kai kur visiškai tuščia, tik prie didesnių miestų atsiranda daugiau mašinų. Važiuoja visi labai tvarkingai ir, mano požiūriu, labai lėtai, t.y. leistinas 130 km/h, ir jokių išsidirbinėjimų, tai aš su savo 150-160 km/h jaučiausi visišku Šumacheriu, nors prie tokios kelio kokybės, tai visiškai ne greitis, o ir nieks jo nematuoja. Jeigu kur yra radaras, tai iš anksto taip ir parašyta – bus radaras (prie miestų dažniausiai)- nelėk. Dar vienas įdomus dalykas. Kuo toliau į pietus, tuo daugiau pradėjo atsirasti lengvųjų automobilių su prikabintais nameliais, ne kemperių, o priekabų, ir visi jie “NL”. Per visą kelionę po Prancūziją nemačiau, turbūt nė vienos okandiškos mašinos be prikabinto namelio. Mes juos net juokais pavadinom “sraigių tauta” ir nutarėm, kad jų per sieną iš Olandijos neišleidžia be namelio, o, jei, neturi, išvažiuojant valdišką prikabina. Ir jų tikrai daug, ne taip kaip lietuvių, neskaitant dviejų autovežių su naujais golfais, per 2 savaites nesutikom nė vieno.
Dešinėj pasilieka Dijon, jau netoli iki nakvynės vietos, kurią pasirinkau visiškai atsitiktinai, pasižiūrėjęs į atstumus, pusiaukelė tarp Trier ir Avignon, senas mažas miestelis Beaune. Išsukam iš greitkelio, susimokam 16,8 eurų, tik neatsimenu, kiek nuvažiavom. Pirmoji pažintis su Prancūzijos vietiniais keliais – 1 km ir kokios 5 žiedinės sankryžos. Prieš išvažiuojant kolegos mane gąsdino tais žiedais, bet kad šitiek. Pradžioje atrodo kvailai, bet kai įpranti, visai patogu. Viešbutį pasirinkau netoli įvažiavimo į senamiestį, tai tos krypties ir laikausi, bet prasideda vienpusiai eismai, o mano planas iš interneto nelabai koks, tai ir sukom aplink senamiestį kokius 5 kartus, gerai, kad jis labai nedidelis (šiuo atveju gal koks Tom-tom’as ir būtų padėjęs, nors aš jo, kol kas ir kratausi). Kai galų gale suradom viešbutį, pasirodė, kad mes pro jį jau pravažiavom kokius tris kartus, nes iškaba nusukta į priešingą pusę ir apaugusi gėlėmis, o gatvės pavadinimą apskritai sunku surasti.
Nedidukas viešbutukas Beaun’ Hotel, netoli nuo senamiesčio. Sustojom ant šaligatvio prie įėjimo (visi taip stovi), užėjom į vidų, tuščia. Staiga iš už stalo išlenda visiškai juoda galva su akinamai balta šypsena – administratorius (jis ir valytojas ir kiemsargis ir padavėjas – visi viename asmenyje), prancūziška maniera pabando perskaityti mano pavardę iš savo knygų, papasakoja, kad beveik nemoka angliškai, aš, savo ruožtu pasakau, kad visai nesuprantu prancūziškai. Vienu žodžiu, draugiškai pasišnekam, duoda raktus, parodo kambarį, pasako, kur pastatyti mašiną, susitariam, kad pusryčių nevalgysim, nes viešbuty restorano nėra , ir mes norim pusryčiauti mieste. Pasirodo, kad kalbos barjeras neegzistuoja, jis kalba prancūziškai, aš –angliškai, dar pridedam rankų žestus ir šypseną, ir viskas visiems aišku. Pastatas senas, ir pagal išplanavimą matosi, kad viešbutis jame tikrai ne pirmą dešimtmetį, o gal ir ilgiau, kambariukas mažulytis, su trim lovom, dušu ir WC, bet lagaminui padėti vietos nebeliko, o ir TV pakabintas, nes pastatyti, nėra kur (telikas-tulikas, kaip sakė viename animaciniame filmuke apie prancūzų butus). Tiesa TV su neveikiančiu distanciniu ir be mygtukų, kurių vietoje skylės, bet mes įsigudrinom – įkiši į tą skylę mažąjį pirštą, ir viskas reguliuojasi. TV mums yra svarbu, mėgstam ryte įsijungti ir žiūrėti žinias nesuprantama kalba. Didelis privalumas yra uždaras kiemas su staliukais, kurie nežinia kam, nes restorano nėra ir garažas po stogu, t.y. didelė daržinė su betoninėm grindim, žmona ją tvartu išvadino. Gavom dar ir personalinį kodą nuo automatinių kiemo vartų, nes vakare 21.00 durys uždaromos ir įeiti galima tik per kiemo vartus.
Įsikūrę išėjom ieškoti ko nors valgomo. Kadangi buvau pasiėmęs nedidelį miesto planelį, patekti į centrą nesudarė problemų, tiesa reikėjo paeiti kokias 15 min. Keletas pakeliui sutiktų užeigų nedirbo, o kai kurios buvo visiškai tuščios, tai nesirįžom būti pirmi ir vieninteliai. Pakeliui sutikom panašiai besiblaškančią vokiečių porelę. Buvo maždaug 18.00, bet parduotuvės visos iki vienos uždarytos, nepersidirba tie prancūzai. Pagaliau visai centre atsirado ir žmonių ir lauko kavinių su žmonėmis, tai vienoje ir prisėdom. Padavėja demonstratyviai nesuprato angliškai, nors valgiaraštį ir atnešė, o užsisakius alaus, dar labiau susiraukė, bet valgyti gavom. Mano užsakytas burgundiškas troškinys buvo “skysto kako” spalvos ir vaizdo, prismaigstytas nevirtų spagečių, bet skonis dieviškas, žmona pasiėmė spagečių, tai dar gavo ir žalią kiaušinio trynį lukšte ant viršaus padėtą (nebijo jie jokių salmaneliozių), na o dukters pica ir afrikoj pica. Pavalgėm labai skaniai, tik alus buvo labai mažas, na ką reiškia 0,3 bokalas “Heineken’o”(nors ir ne vienas), vyrui, kuris pusę dienos vairavo + 30 C temperatūroje ir pagaliau prisėdo atsigerti, o vat sąskaitos laukti prireikė gerą valandą, ir čia po kokių trijų priminimų. Mano kompanjonės per tą laiką pusę kvartalo apvaikščiojo, o aš vis laukiau, o pinigai tik stambiom kupiūrom. Galų gale atsiskaitę patraukėm namo, nes jau temo. Visi restoranėliai, kuriuos praėjom visiškai tuščius, dabar buvo pilnut pilnutėliai, bet mes jau buvom viskuo patenkinti. Parėję dar paretinom savo alaus atsargas ir miegoti. Ilga buvo diena, o rytoj eisim pusryčiauti kaip tikri prancūzai.
Penkta diena
Atsikėlėm kaip visada gana anksti. Iškart susitvarkėm ir nusinešėm į mašiną daiktus, kadangi “Check out’as iki 11.00, o mes dar į miestą norim pasivaikščioti. Galvojom, atiduosim raktus, tik mašiną paliksim po stogu, nes mieste aikštelių nelabai, o nemokamų tuo labiau, bet kur tau, niekur nė gyvos dvasios, ir durys užrakintos. Teko burti aplink kiemo vartus, atidaryti pavyko, išėjom, dabar dar ir uždaryti reikėtų, kažkaip ir tai padaryti pavyko, išėjom į miestą.
Beaune miestelį įkūrė galai, po to atėjo romėnai. Dabar jis laikomas Burgundijos vyno sostine ir tai matosi, nes vos ne kas antras namas kviečia į vyno degustacijas ir vyno turus. Dar jis žymus savo ligonine Hospices de Beaune arba Hotel-Dieu įkurta Filipo gerojo 1443 m, kurioje buvo gydomi vargšai, o po to ir turtingieji. Ligoniais rūpinosi Hospitalierių ordino vienuolės, o ligoninė veikė iki 1971 m., dabar ten muziejus. Jos pastatai išsiskiria iš kitų savo spalvotais ir raštuotais stogais. Prancūzų kino mylėtojai ją galėjo matyti filme “Didysis pasivaikščiojimas” su Luji de Finesu pagrindiniame vaidmenyje, joje buvo vokiečių kareivių ligoninė.
Pirminis tikslas – papusryčiauti. Truputį pasivaikščioję, nutarėm užeiti į pirmą patikusią užkandinę, taip ir padarėm. Užsisakėm po didelį karštą sumuštinį (3,5 euro) ir didelį puodą kavos. Sumuštinius vaikinas čia pat pašildo ir atneša, o bandelės, kurios naudojamos sumuštinių gamyboje, kepa gretimoje krosnyje. Matyt jiems ryte atveža pusfabrikačius iš kepyklos, o jie patys išsikepa, nes tokios didžiulės elektrinės krosnys stovi kiekvienoje užkandinėje. Užkandinėje tik keletas staliukų, bet žmonės pastoviai keičiasi, kas laikraštį paskaito prie kavos puodelio, kas pusryčiauja, kaip mes, kas šiaip pasisveikinti užeina, visi vieni kitus pažįsta neskaitant mūsų, žinoma. Pavalgėm sočiai, skaniai ir nebrangiai, dabar laikas ir apie dvasinį peną pagalvoti, eisim ieškoti Hospices-de-Beaune. Neiškenčiu neužėjęs į vyno parduotuvę. Vyno galybė, kainos nuo 3 iki 100 eurų, pavadinimai nieko nesako (ne žinovas aš), o ir pardavėjos konsultacija negalioja (tik prancūziškai). Pasiimu vieną patikusį butelį sau, dar vieną vietinio likerio dovanų, kaip iš Burgundijos be Burgundiško vyno. Kitoj parduotuvėj prisiperku dižono garstyčių (Dijon už 30 km). Centrinėje miesto aikštėje vyksta turgus. Daugiausiai daržovės, vaisiai, prieskoninės žolės, bitininkystės produktai. Žmonių nemažai, žmonės maitinasi šviežiais produktais ir jokių supermarketų nereikia. Nusiperkam turgelyje apvalią lininę staltiesę, nekinietišką, vietinės gamybos (grįžus į Lietuvą reikėjo lininių pakulų, tai Lietuvoj savų nėra, tik prancūziškos) ir einam ieškoti Hotel-Dieu. Mums reikalingi spalvoti stogai matosi iš daug kur, bet nuorodų jokių nėra. Jeigu daiktas neveikia – paskaityk indtrukciją, taip ir mums, porą kartų apėję visą senamiestį ir išlandžioję visus užkaborius, galų gale nuėjom į TIC. Ten gavom dar vieną planelį su pažymėtu įėjimu, bet mes jau šiandien ten buvom kokius tris kartus ir nieko neradom. Pasirodo įėjimas iš tos pačios turgaus aikštės, tik ten vyksta kažkoks remontas, tai vartai liko po statybiniais pastoliais, o nuoroda nieks nepasirūpino. Na negi lįsi į kažkokias statybas, pasirodo, reikia. Įlindom. Nusipirkom bilietėlius (atrodo 23 eurai mums kainavo), pasiėmėm aprašymus ir nuėjom pasižiūrėti tos senosios ligoninės. Tikrai graži ir įdomi ekspozicija. Nustebino tai, kad ligoninė pastatyta virš upelio, o vienos salės grindyse palikta skylė į kuria mesdavo visas atliekas, kurias tas upelis ir nunešdavo už miesto ribų, kas būdavo toliau niekam nebeįdomu. Prisižiūrėjom visokiausių baisių chirurginių instrumentų ir vaistų, pagamintų ir visokio š…. ir kitų panašių dalykų. Ekspozicijos pabaigoje, kaip visada, suvenyrų parduotuvėlė, ir vyno, žinoma, bet vyną ligoninėj pirkti kažkaip ranka nekilo.. Į mašiną grįžom apie 13.00, laikas būtų ir toliau važiuoti. Paliekam senąjį Beaune, lendam į E 21. Kitas sustojimas jau Provance…
tęsinys bus