Pasakojame Jums savo dviejų mėnesių kelionės po Indiją įspūdžius. Labai daug išgyvenimų ir emocijų patiriama kelionės metu, todėl stengiamės viską užrašyti, kad nepabėgtų nei viena akimirka.
Dienoraštis bus kelių dalių, kad neprailgtų beskaitant 🙂
*************************************************
(Tęsinys)
HIMALAJŲ KALNUOSE-KITA INDIJA
Šeštąją kelionės savaitę praleidome kalnuotoje Indijos dalyje, svečiavomės Himalajų kalnuose įsikūrusiame Dardžilinge. Miestelis įsispraudęs tarp Butano, Nepalo ir Bangladešo, kadangi jis yra 2134 m aukštyje, iš čia giedrą dieną puikiai matyti visos šalys.
Išvydę Himalajų kalnynų didybę, apstulbome, kokių galiūnų papėdėje yra įsikūrę žmones ir susikūrę gyvenimą kalnuose. Dardžilingas – garsus Indijos kalnų kurortas, o patys indai jį yra praminę „kalnų karaliene“.
Vienas didžiausių malonumų, apsilankius šiame mieste, ankstų rytą, lydint vietinių gyventojų, nuvažiuoti i Tigro kalvos vietovę, iš šios vietos matoma aukščiausia pasaulio viršukalnė Everestas (8848 m) bei kiti šalia išsidėstę kalnų masyvai. Kiekvieną ankstų rytą vyksta entuziastinga ceremonija: daugybė vietinių gyventojų ir turistų, užsirišę šilčiausius šalikus, subruzda i stebėjimo vietą ir laukia, ar nusišypsos sėkmė ir saulei tekant bus galimybė išvysti didingąjį Everestą. Everestas ir kiti kalnai pasirodo ne kasdien, reikia palankių oro sąlygų norint išvysti jų viršūnes. Jei pavyksta pamatyti nors mažiausią debesimis ir rūku paslėptą kalnų viršūnę, pasigirsta plojimai ir sėkmę vainikuoja plačios žmonių šypsenos.
Daugelis apsilanko čia turėdami tikslą išmėginti jėgas kopiant i kalnus. Tai ir vietinių gyventojų mėgstama sporto šaka. Kelis kartus teko matyti besitreniruojančius jaunus berniukus: be kūno apsaugų ir kopimui skirtų batų, tik rankų pagalba jie vikriai lipa aukštyn į 100-150 m olą, kuri tarsi atstoja treniruoklį. Jie tai daro taip manevringai, kad žiūrint į juos atrodo, jog iš tikrųjų rizikos nėra.
Dardžilingas įsikūręs labai aukštai, virš debesų lygio, taigi giedrą dieną įsižiūrėjus galima pastebėti debesis, kurie nusidriekę po miestu, apačioje šlaito. Klimatas labai apgaulingas: viduryje dienos gali sutemti ar pradėti nenumaldomai lyti, taip pat netikėtai gali prašvisti saule.
Visoje Indijoje visus metus karšta, taigi vietiniai gyventojai vėsesnio oro gali tikėtis tik kalnuose. Daugelis turtingų indų savo medaus mėnesį važiuoja švęsti i kalnus.
Vietos gyventojai savo išvaizda labai skiriasi nuo centrinės, šiaurės ar pietų Indijos gyventojų. Jie išsiskiria tamsesne oda ir ryškesniais veido bruožais, siauresnėmis akimis. Moterys nebe taip dažnai pasipuošusios sariais. Taip yra dėl to, kad Dardžilinge yra atvykėlių iš Nepalo ir Tibeto, kurių kultūra per daugelį metų susimaišė su vietiniais gyventojais.
Dardžilingas pasaulyje garsėja kaip didelių juodos arbatos plantacijų ir arbatos eksportavimo lyderis. Arbata ir jos gėrimo ceremonija šiame mieste turi itin svarbią reikšmę. Arbata geriama dažnai: ir prieš valgį, ir po jo. Ji skinama 4 kartus per metus, spalvotais rūbais pasipuošusios indės su pritvirtintomis pintinėmis prie galvos, žaliuose arbatos laukuose renka derlių. Kiekvieno sezono arbata pasižymi vis kitokiomis savybėmis ir skoniu. Kiekvienas gyventojas gali papasakoti istorijų, kokia svarbi ir reikalinga žmogui yra arbata.
Apibendrinant galime pasakyti, kad kalnuose išvydome dar kitokią, nematytą Indiją su skirtingais žmonėmis, neskubančiu gyvenimo ritmu, sodriomis miesto spalvomis ir vėsesniu klimatu.
(Bus daugiau).
***********************
Šaltinis: www.voyage-voyage.lt
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Andriau, perskaičiusi bene visas čia esančias jūsų publikacijas, šiandien nejučia susimąsčiau – tai kaip gi atrodo jūsų kelionės? „Backpackerius” ir jų nuotykius bei savitą šalių pažinimo būdą jūs niekinate (bent jau šiame rašinyje), kontinentinė Europa jums ne prie širdies, spėčiau, kad ir postsovietiniai kraštai nežavi (mat beveik niekada nepamirštate paminėti savo „alergijos” aniems laikams ir jų palikimui)… Taigi smalsumo vedina ir teiraujuosi.
Kitas dalykas, kuris kliuvo skaitant rašinį. Pernai buvau Šveicarijoje. Niekada į šią šalį nesiveržiau, ji buvo kažkur būsimų kelionių sąrašo gale (dėl paprastos priežasties – traukia ne sterilumas, o pietietiškas karštis ir rytietiškas erzelis). Bet dvi Šveicarijoje praleistos savaitės paliko patį geriausią įspūdį (tiesa, ne tais aspektais, kaip jums). Ir štai perskaičiusi jūsų straipsnio pradžią, tikėjausi išgirsti neįtikėtinai šiltą ir nuoširdų pasakojimą apie vienintelę gerą šalį Europoje, tačiau aptikau tik sausą ir pilką (kaip Ciuricho gatvės) nuomonę, beveik neturinčią nieko bendra su kelionėmis. Nejaugi be jūsų išvardintų privalumų (norėčiau šį žodį rašyti kabutėse), daugiau nieko žavaus ir nepakartojamo neįžvelgėte?
Kita vertus, dabar manau, kad dėl man kilusių priešiškų minčių kaltas yra pats keliavimo ir ypač kelionių literatūros stilistikos suvokimas. Užaugusi su nuotykių knygomis, perskaičiusi M.Šalčiaus, V.Narvilo ir kitų keliautojų knygas, pamėgau nuoširdų ir jaukų autoriaus ryšį tiek su aprašomais dalykais, tiek su skaitytoju (šituo pasižymi ir kai kurios naujos knygos, kaip antai D.Kinderio ar E.Aukštakalnytės-Hansen). Man kelionių literatūra ir publikacijos privalo kelti teigiamus jausmus (juk ir keliaujame dažniausiai tikėdamiesi teigiamų emocijų). Mano akimis, kelionių literatūra turėtų pažindinti, skatinti susidomėjimą, vesti savęs pažinimo link, o ne niekinti kitokius keliavimo būdus (juk nė vienoje iš mano paminėtų knygų nėra sarkazmo ir pašaipų, tik tikras jausmas – turbūt todėl tai – klasika) ar pan.
Ne kartą svečioje šalyje tampiausi plieskiant karščiui su „sofa ant kupros”, miegojau parke, prausiausi fontane, valgiau batoną su limonadu, kalbėjausi su „neaiškiais” vietiniais… Ir tai vieni iš žaviausių patyrimų mano gyvenime svečioje šalyje, nes tik taip sužinojau daugybę dalykų, kurių nepamatysi pro gero viešbučio langą ar gerdamas kavą… Nes tai buvo nuoširdu ir tikra.
Todėl linkiu tikrumo ir nuoširdumo ir jūsų rašiniams bei būsimai knygai 🙂
Dalia, ne su visais teiginiais galiu sutikti, o kitus, manau, gal ne pilnai esu nušvietęs – paaiškinsiu, kodėl.
Backpackeriai niekina tokius, kaip aš (kiek skaitau jų atsiliepimų, visuomet pabrėžia, kad jie mato „tikresnę” šalį, nei tie, kas keliauja kitaip); aš šaipausi iš tokių, kaip jie. Galbūt čia yra tokia simbiozė, galbūt mes vieni kitiems reikalingi, kaip bohemininkai ir biurgeriai reikalingi vieni kitiems (apie tai rašiau Miesto IQ – http://uzkalnis.blogspot.com/2009/05/bohema-nesuprasti-ir-kartais-nesuprate.html)
Dėl kontinentinės Europos: ne pačią ją kritikavau, o kai kuriuos aspektus; mano mylima Italija yra irgi kontinentinė Europa.
Straipsnis apie Šveicariją yra poros metų senumo; įžvelgiau ir kitų dalykų, bet šis straipsnis buvo skirtas būtent tiems aspektams, dėl kurių kiti Šveicarijos nemyli. Tai mano pagiriamasis žodis šveicarų sausumui ir nuobodybei.
Manau, kad kelionių literatūra gali būti visokia. Manau, joje yra vietos ir pašaipai, ir neigiamam vertinimui. Aš suprantu, kad tokia literatūra, kaip Jums patinkantys minėti autoriai, skiriasi nuo to, ką rašau aš. Aš manau, kad knygų lentynoje užtenka vietos visiems. Man atrodo, kad lietuvių literatūroje apskritai perdaug užmuilintos, užglaistytos bendrybės, jaukumo, „be pykčio” ir per mažai aštrių nuomonių ir griežtų ir negailestingų vertinimų.
Aš gerai žinau, kad mano stilius aštresnis, nei vidutiniškai Lietuvoje, ir daug ką užkabina. Daug kam nepatinka, bet yra ir daug jį mėgstančių. Todėl drįstu rašyti taip, kaip rašau.
Niekuomet nesutiksiu, kad skurdas taurina ar kad taupesnė kelionė yra tikresnė ar nuoširdesnė, nei ta, kur yra didelis viešbučio kambarys. Jos skirtingos, jose matosi skirtingi dalykai.
Jūs rašėte „tik taip sužinojau daugybę dalykų, kurių nepamatysi pro gero viešbučio langą” – jei manote esate pranašesnė už kitus keliautojus ir jų pasirinktą šalies pažinimo būdą, neturėtumėte stebėtis, kad kiti keliautojai panašiai gali galvoti apie Jus.
Apie tai, kokie neišmanėliai gyvena Šeratonuose ir kaip jie nemato „tikrosios” šalies, jaučia pareigą papasakoti kone kiekvienas backpackeris – iš kur toks jų jautrumas, kai kas nors pareiškia nuomonę apie juos? Ar pašaipa yra teisėta tik viena kryptimi?
Geriausi linkėjimai. Bus įdomu, jei parašysite nuomonę apie knygą, jei ją skaitysite.
Kiekvienos kelionės taurumas ir nuoširdumas priklauso tik nuo paties keliaujančio asmens ir jo vertybių (ir šeratonininkas gali matyti „tikrą” šalį; tiesą sakant, jei turėčiau milijoną pinigų, turbūt neatsisakyčiau savaitgalį verslo klase nuskristi į Paryžių, apsigyventi prabangiame numeryje, išgerti kavos ir grįžti – kelionių akiračio praplėtimui 🙂 ). Niekada nelaikiau savęs pranašesne už kitus, man tiesiog nepriimtinas tų „kitų” keliavimo ir pažinimo būdas. O pašaipa, jei ji ką nors žeidžia ar skaudina, neturėtų būti pateisinama nė viena kryptimi. Bet čia jau leidžiuosi į asmeniškumus, matyt…
Dėl jūsų stiliaus. Negaliu teigti, kad jis man patinka, jis tiesiog aštrus/kitoks, todėl kaskart norisi sužinoti, „ant ko vėl pavarė tas Užkalnis” (atsiprašau už išsireiškimą). Apskritai, nesu linkusi į diskusijas internete, bet šį kartą kažkaip užkabino (turbūt todėl, kad didžioji meilė rašinyje buvo labai jau pilka).
O knygą skaitysiu, viena iš priežasčių – nesu buvusi Jungtinėje Karalystėje (o ir nesiveržiu ten, nebent dėl Tate Britain, Tate Modern, National Gallery ir kitų ne postmodernųjį meną rodančių vietų) ir įtariu, kad turiu nemažai stereotipų apie šią šalį ir jos žmones.
Beje, gal jau žinote, kur ir kada vyks knygos pristatymai Vilniuje?
Ačiū. Apie pristatymus daugiau parašysiu http://www.uzkalnis.com, kai turėsiu informacijos. Manyčiau, realiausia turbūt galvoti apie gruodžio 18 d. Vilniuje., viename iš didelių knygynų.
Dėl pašaipos: jei pašaipa nežeidžia ir neskaudina ir neužgauna, tai turbūt ji nebėra pašaipa. Vienas žodžio laisvės aspektų yra teisė įžeisti; ir teisė įsižeisti ir nepriimti, beje, taip pat.