Per kūną bėgioja malonūs šiurpuliukai, nes vėl keliu sparnus į naują kelionę. Man visada taip būna, kai žinau, jog greitai patirsiu kažką nepaprasta, įdomaus bei atversiu naujus horizontus savo akiratyje… Esu įsitikinęs, jog naujas šalis sau atradinėsiu iki tol, kol jausiu tuos šiurpuliukus. Tai man kaip indikatorius, parodantis, jog aš vis dar esu optimistas, pozityviai nusiteikęs naujiems iššūkiams bei atradimams. Šį kartą aplankysiu mažai mūsų turistų lankomas šalis- Siriją bei Jordaniją. Kadangi tiesioginių lėktuvų skrydžių į šias šalis nėra, dar kartą teks pabuvoti Egipte, o tiksliau Šarm El Šeiche. Bandau laikytis principo, kad nebegrįžti į jau aplankytas šalis. Ką gi, šį kartą padarysiu išimtį. Bet tai manęs nė trupučio neliūdina, nes turėsiu galimybę dar kartą patirti Raudonosios jūros teikiamus malonumus. Ši jūra negali atsibosti, tai yra tiesiog neįmanoma. Manau, kad gydant žmones nuo depresijos ar blogos nuotaikos, vienas iš oficialių gydymo būdų turėtų būti „Raudonosios jūros terapija“ – pasveikimas garantuotas 100 %. Na, manęs depresija nekankina (tik kartais užeina „liūdnų minčių periodas“ po daugiadienių… (suprantate, ką turiu omenyje, tiesa?)). Gerai, užteks tos lyrikos, juk reikia pasakoti apie kelionę. Taigi, pradedame…
Ryte apie 9.00 val. pakylame iš Vilniaus oro uosto ir po 4 valandų jau mėgaujamės Šarm El Šeicho vasariškai šiltu oru. Oi, kaip vis dėlto malonu iš šaltos (bet širdžiai mielos) Lietuvos patekti į kur kas mano kūnui priimtinesnį klimatą. Šiluma kaulų nelaužo…Mano organizmas taria man didelį AČIŪ ir pasiruošęs sugerti kiek tik įmanoma daugiau saulės spindulių.
Apsistojame viešbutyje „Sharm Cliff Resort“ – mielas, geras viešbutis su visais „navarotais“, t.y. baseinu, žaidimų aikštelėmis, palmėmis ir t.t. Be to, viešbutis randasi strategiškai patogioje vietoje – nusileidi laiptais nuo kalno ir patenki į pačią Šarmo širdį – Naama Bay. Tai pagrindinė miesto gatvė, kurioje verda gyvenimas (ypač vakare). Čia galima pasižvalgyti į labai gražias rusaites, kurios savo apranga bei avalyne ryškiai skiriasi nuo kitų šalių turisčių. Neslėpsiu, yra kur akis paganyti, oi yra…
Tik atvykus į viešbutį nutrenkėme lagaminus kambariuose ir su kompanija autobusiuku išvažiavome prie jūros, į paplūdimį. Programa aiški – deginomės, maudėmės, nardėme, ta prasme, užsiiminėjome „snorkelingu“. Toje vietoje pakrantė nebuvo labai jau įspūdinga, bet visokių gražių žuvų tai pamačiau sočiai. Kaip gerai būtų prasinešti čia su povandeniniu šautuvu – užsikurtumėmė barbecue ir padarytumėme keptų žuvų fiestą. Niam, niam, skanu būtų. Kaip matote, viskas tariamąja nuosaka – jei bobutė būt su ūsais – būt diedukas… Niekur nemačiau, kad kas nors netgi su meškere gaudytų žuvį, nekalbant apie povandeninę medžioklę. Kibimas tai būtų nevaikiškas, įsivaizduoju.
Ramunė bandė vieną žuvį pirštu „pakibinti“, tai ta bjaurybė konkrečiai įkando į pirštą, net kraujas bėgo. Ta pati žuvis ir į mane kėsinosi, bet apsisuko ir nuplaukė šalin. Nu jau viršūnė – visai čia vietinė fauna išnaglėjo, absoliučiai lietuvių turistų negerbia. Norom nenorom mintys vėl sukasi apie povandeninį šautuvą. Nardžiau tol, kol konkrečiai šalta pasidarė. Teko išlipti į krantą ir bandyti pasišildyti saulutėje. Kadangi jau vakarėjo, tai iš saulės mažai naudos buvo – jinai švietė, bet nešildė. Nebeliko nieko kito kaip susikrauti mantą ir grįžti į viešbutį. Ten nuplovėme visą jūros druską po dušu ir susirinkome prie baseino. Mūsų keturių kompanija (aš, Dalka, Ramunė ir Giedrė) gražiai pasėdėjome ir besišnekučiuodami „perkandome“ buteliuką lietuviškos degtinaitės. Po šios dezinfekcijos, aišku, pakilo apetitas, skandis ėmė reikalauti aukų. Nuėjome į valgyklą ir prasinešėme per gausiai siūlomas gėrybes – skrandžiuose gražiai nugulė paukštiena, jautiena, fritkės, žuvytė, saldumynai ir t.t. Gerai, skanu, „manifiko“ (kaip pasakytų italas). Po tokios fiestos gyvenimas atrodo nuostabus, daug žadantis ir pilnavertis.
Su pilnais skrandžiais nusileidome nuo kalno į centrinę miesto dalį, kur ketinome pavakaroti. Gyvenimas Naama Bay kunkuliuoja – kavinės, muzonas, barai, kvapai, gražios mergiotės bei moterys…Čia tikrai galima patirti gerų nuotykių, tuo net neabejoju. Per ruses gerai galima būtų prasinešti. Deja, tam nėra laiko, nes rytoj išvykstame iš Egipto, o, be to, aš ir taip esu su merginų kompanija. Labai sudomino šviežių jūros gėrybių restoranai. Tikrai apetitą žadino įspūdingo dydžio krevetės, omarai, tunai ir kitokie gyviai. Jei nebūčiai taip sočiai pavalgęs, tai tikrai susigundyčiau paragauti tų skanumynų. Stebėjome besisukančių vyrų (tipo dervišų) šou, kabake pasimėgavome šviežių vaisių sultimis. Tikrai taip, ne kokiu alumi, o būtent šviežių vaisių sultimis. Tame kabake buvo neįtikėtinai patogūs foteliai, tai įsitaisėme juose ir lėtai, su pasimėgavimu gurkšnojome pasakiško skonio mango sultis bei rūkėme kaljaną. Sakiau merginom, kad galima ir čia pernakvoti, nes lauke šilta, foteliai patogūs, maloni aplinka. Kaip ten bebūtų, visą dieną praleidome judesyje, todėl nuovargis darė savo. Jaučiau, kad lūžinėju. Operatyviai susimokėjome po 15 EP (Egipto svarai) už sultis ir patraukėme viešbučio link, kur mūsų laukė minkštos lovytės. Ėjau ir jaučiau, kaip akys merkiasi. Nespėjo galva pasiekti pagalvės, kaip nugrimzdau į sapnų karalystę…
Ryte papusryčiavome ir pradėjome ruoštis kelionei. Šios dienos tikslas – pasiekti Petrą (tai ne vyriškas vardas, o archeologinė vietovė Jordanijoje). Žinant, kiek įvairiausių biurokratinių formalumų reikės pereiti pasienyje, į Petrą labai greitai nuvykti ir nesitikėjome. Per porą valandų iš Šarm El Šeicho autobusu nuvažiavome į Nuveibos uostą, iš kurio keltu plauksime į Al Akabą. Patekimas į keltą buvo neapsakomai ilgas ir nuobodus. Galiu pasakyti, kad Nuveiboje buvome 11.30 val., o į keltą įlipome tik 16.00 val. Maža to, išplaukėme tik 17.00 val. Grubiai tariant, visa diena nuėjo šuniui ant uodegos. Net pikta darosi, kai žinai, jog kelionė keltu iš Nuveibos į Al Akabą (Jordanija) trunka tik 1 valandą ir 15 minučių. Persikėlimas iš Egipto į Jordaniją su visais organizaciniais formalumais užtruko visą dieną. Na, nieko nepadarysi – tokia jau tvarka (ar betvarkė?) tame Egipte. Pasus tikrino daugybę kartų, net juokinga. Bet mes buvome nusiteikę optimistiškai, viskas rutuliojosi gana normaliai, nes mes šitoms procedūroms buvome pasiruošę ir apie jas iš anksto žinojome. Uoste akį rėžė didžiulė nešvara, betvarkė, dulkės, krūvos žmonių ir pulkeliai šiukšles kramtančių ožkų.
Keltas sausakimšas, praktiškai vieni vyrai su galabėjomis (tokios vyriškos suknelės). Moterų tik viena kita ir visos su tradiciniais rūbais. „Zapašokas“ irgi ne koks, oi ne koks tame kelte. Labai jau didelis kiekis norinčiųjų persikelti į Jordaniją. Turistų labai mažai ir į keltą jie praleidžiami be eilės. Su palengvėjimu atsidusau ir savotiškai atsipalaidavau, kai keltas pajudėjo. Pagaliau mes plaukiame Jordanijos link. Gana įdomu buvo stebėti šurmuliuojančius ir garsiai kažką aptarinėjančius arabus. Išsiaiškinau, kad daugumos jų galutinis kelionės tikslas – Meka (Saudo Arabija). Jie ten ketina atlikti Omra. Visiems žinoma, jog tikras musulmonas nors kartą gyvenime turi atlikti Hadžą – pasimelsti Mekoje ramadano laikotarpiu. Tai Omra yra kai nuvažiuoji melstis į Meka, bet ne ramadano laikotarpiu. Omra jokiu būdu neatstoja Hadžos, bet irgi yra gana svarbi musulmonams. Toli gražu ne kiekvienas šios religijos atstovas turi lėšų nuvykti į Meką, kiti net per visą gyvenimą nesutaupo pinigų tam šventam tikslui. Musulmonas, nors kartą gyvenime atlikęs Hadžą yra laikomas ypatingai gerbiamu žmogumi.
Po valandos priplaukėme keturių valstybių sankirtos vietą – pro kelto langą matėsi Saudo Arabija, už mūsų liko Egiptas, o priekyje Izraelis ir Jordanija. Kelte išsikeičiau pinigų – už 30 $ gavau 21 JD (Jordanijos dinaras). Praktiškai gavosi, kad 1 JD = 1 euras.
Iš kelto lipti neskubėjome, laukėme, kol visi vietiniai išlips. Tiesiog neverta stumdytis prie išėjimo su tais arabais. Glaudus kontaktas visai nepageidautinas, nes dar kokią „zarazą“ pasigausiu… Prie manęs priėjo labai simpatiška tailandietė ir pasiteiravo, kaip nusigauti iki Petros. Supratau, kad norėjo prisitrinti ir kartu tęsti kelionę. Bet aš jai pasakiau, kad esu ne vienas ir kad sutartoje vietoje mūsų lauks autobusas. Pamačiusi, kad nieko nesišviečia, ji pasišalino.
Tiesa, buvo daug juoko, kai vienas iš kelto darbuotojų (toks jaunas vaikinukas), pradėjo man mirksėti (tipo, aš jam patikau ir jis mane kabina). Paskui merginos pasakojo, kad tas jaunuolis mane akimis tiesiog rite rijo… Va, pasirodo, kaip būna. Aha, reiškia aš ne tik merginoms patinku, bet ir vyriškosios lyties atstovams. Na, bet kadangi esu tradicinės seksualinės orientacijos, tai likau abejingas tiems mirkčiojimams.
Taigi, po 15 min. jau sėdėjome autobuse ir riedėjome Al Akabos keliais. Pro autobuso langą matėsi Eilatas (Izraelio miestas), kuris atrodė tiesiog ranka pasiekiamas. Al Akaba – modernus, naujoviškas Jordanijos kurortas prie Raudonosios jūros. Miestas pradėtas statyti 1965 m. Dabar tai yra laisvoji ekonominė zona. Šį ruožą prie Raudonosios jūros Jordanijai padovanojo Saudo Arabija. Nors, tiesą sakant, tai buvo greičiau mainai – Jordanija perleido dalį dykumos Saudo Arabijai, o tie savo ruožtu atidavė žemės prie jūros. Paskutiniu metu Al Akabą lanko labai daug turistų.
Į akis krinta tai, kad visur pilna buvusio karaliaus Husseino bei jo sūnaus Abdullah II (dabartinis valdovas) nuotraukų. Kur tik eisi, visur į tave žvelgia šių karalių portretai. Tačiau vietiniai paaiškino, kad tai jokiu būdu ne asmenybės kulto apraiškos, o tiesiog didžiulė pagarba savo valdovams.
Pilnas Jordanijos pavadinimas – Jordanijos Hašimitų Karalystė. Hašimitai sieja savo praeitį su pranašu Mahometu, ta prasme, turi jo kraujo. Karalius Abdullah II valdo šalį nuo 1994 m. ir iš tiesų yra labai mylimas liaudies. Karaliui labai pasisekė ir su jo žmona Rania, kuri yra viena gražiausių pirmųjų ledi pasaulyje.
Jordanijoje gyvena palestiniečiai (jų yra daugiausia), čečėnai, čerkesai, armėnai, yra ir tikrų jordaniečių, bet gana mažai. Kalbant apie religiją, šalyje dauguma yra sunitai – ortodoksinės islamo religinės krypties pasekėjai. Tarp Egipto, Sirijos ir Jordanijos, ši šalis yra pati turtingiausia. Daugiausiai pajamų Jordanija gauna iš fosfatų ir kalio karbonato, kurį išgauna Negyvojoje jūroje. Daug įplaukų į iždą gaunama ir iš turizmo. Valstybinis mokslas (tame tarpe ir aukštasis) šalyje yra nemokamas. Privačios studijos yra gana brangus malonumas.
Važiuojame į Petrą, kuri neseniai buvo paskelbta vienu iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų. Labai norėtųsi užsukti ir į Vadi Rum dykumą, praleisti ten nepakartojamą naktį, tačiau tai teks padaryti kitą kartą. Ten yra labai gražus, spalvingas kanjonas, labai savitų spalvų smiltainio uolos. Vadi Rum išvertus reiškia „romėnų slėnis“. Čia galima ir su parasparniais, lėktuvėliais paskraidyti, visą tą grožį pamatyti iš viršaus, galima keliauti kupranugariais, asiliukais ar pėsčiomis.
Kelionė tikrai neprailgo, įdomu buvo stebėti pro autobuso langą besikeičiančius vaizdus, dalintis įspūdžiais su bendrakeleiviais. Į viešbutį atvažiavome jau vėlokai, apie 22.00 val. Be to, dar ir laikrodžio rodyklę reikėjo pasukti vieną valandą į priekį. Tačiau aš nebūčiau aš, jei iš karto krisčiau į lovą. Viešbutyje skaniai pavalgėme, neužmiršome ir buteliuką prasukti… Tik po to, kai jaučiausi sočiai prisikirtęs ir atsigėręs, pradėjau galvoti apie poilsį. Užmigau su šypsena veide, nes žinojau, jog rytoj mano koja įžengs į Petrą – vieną iš pačių gražiausių vietų visame pasaulyje…
Po sočių pusryčių buvome pasiruošę praleisti visą dieną Petroje. Pasiėmėme su savimi daug geriamo vandens bei lengvų užkandžių (visa tai paskui labai pravertė). Kelias į šią archeologinę vietovę veda tarpekliu (apie 1 km), kuris tai praplatėja, tai labai susiaurėja. Yra buvę atvejų, kai po stiprių liūčių šis tarpeklis pavirsdavo ypač sraunia upe, nusinešusia ne vieno žmogaus gyvybę. Porą kartų per savaitę naktį čia vyksta tokia atrakcija: visame tarpeklyje yra pristatoma žvakių (kai kur netgi yra nišos sienose joms įstatyti) ir tik jų šviesoje ir visiškoje tyloje yra einama iki iždines. Jausmas ir vaizdas turėtų būti nepakartojami. Deja, mes atvykome ne tokią savaitės dieną ir neturėjome progos patirti šio, tikriausiai įspūdingo, reginio. Fotoaparatu pleškinau spalvingus ir keistus raštus, matomus smiltainio tarpeklio uolose, kylančiose į 200 m aukštį. Sulig kiekvienu posūkiu vis artėjome prie šio paslaptingo miesto. Eini ir spėlioji: gal už sekančio posūkio pamatysiu garsiąją iždinę, taip gerai mums pažįstamą iš Steveno Spielbergo filmo apie Indianą Džounsą? Prieš paskutinį posūkį gidas mums surengė nedidelę atrakciją, t.y. jis pasiūlė visiems užsimerkti ir vorele pereiti posūkį ir tik tada atmerkti akis. Atsimerkęs pamačiau užburiantį reginį: uoloje išskaptuotas pastatas pritrenkė savo grožiu ir didybe. Vaizdas niekuo nenusileidžiantis Egipto piramidėms ar Abu Simbelio šventykloms. Širdis ėmė pašėlusiai plakti – taip mane sujaudino tai, ką mačiau aplinkui: 30 m pločio ir 43 m aukščio masyvus iždinės fasadas visus aplinkinius vertė jaustis tarsi nykštukais. Nors šis statinys vadinamas iždine, iš tikrųjų tai yra svarbaus nabatėjų karaliaus kapavietė. Iždinės vardą šiai didingai kapavietei davė vieni iš Petros užkariautojų, pagalvoję, kad toks rankų darbo stebuklas gali būti skirtas tik vienam tikslui – saugoti jame visus miesto turtus. Aišku, jokių turtų ten nebuvo, bet iždinės vardas taip ir liko. Nors dar gana ankstyvas rytas, bet turistų zuja nemažai. Šalia iždinės įsikūrę arabai pardavinėja visokius suvenyrus, siūlo pasivėžinti ant kupranugarių. Tik viena šeima turi išimtinę teisę užsiimti verslu Petros teritorijoje. Ta šeima nuo seno gyveno šiose vietose ir iš pradžių nesutiko išsikelti iš Petros. Bet greitai Jordanijos valdžia su šeimyna rado bendrą kalbą ir sutarimą.
Petrą V amžiuje prieš Kristų įkūrė nabatėjai (klajoklių arabų gentis). Miestas dar vadinamas raudonąja dykumų rože, kuris suklestėjo apie 2000 m. p. m. e. Per jį kirtosi įvairūs prekybiniai (šilkas, prieskoniai ir pan.) maršrutai, vedę į Kiniją, Indiją bei pietinę Arabiją. Petra gyvavo ir klestėjo, kol ją nusiaubė galingas žemės drebėjimas. Miestas buvo užmirštas iki 1812 m., kai šveicarų mokslininkas J. L. Burckhardt jį atrado iš naujo. Nuo tada Petra be jokios abejonės tapo didžiausia Jordanijos vertybe bei galingu turistų traukos centru. Norint iš esmės ištyrinėti šią vietovę, reikia kokių keturių-penkių dienų. Dar nelabai seniai pačioje Petroje buvo įsikūręs viešbutis, galėjai ten apsistoti ir ramiai pažinti buvusį miestą. Tačiau Jordanijos valdžia priėmė sprendimą, kad viešbučiui Petroje tikrai ne vieta ir jis buvo uždarytas.
Čia iš tiesų galima netekti žado, stebint natūralų šios vietovės grožį bei neįtikėtinus architektūrinius pasiekimus. Nenusibos tyrinėti šimtus uolose išskaptuotų kapaviečių su keistais raižiniais jose. Gyvenamųjų namų nėra išlikę, nes juos sunaikino žemės drebėjimas. Vaizduotę žadina ir romėnų stiliaus teatras, tais laikais galėjęs sutalpinti 3000 žiūrovų. Archeologinėje vietoje yra ir obeliskų, šventyklų, aukojimo altorių, išlikusių kolonų bei gatvių. Galima buvo aplankyti ir du muziejus – Petros archeologinį muziejų bei Petros nabatėjų muziejų. Teritorija yra labai didelė, todėl geriau iš anksto nusiteikti ilgam pasivaikščiojimui. Tiesa, motorizuotos transporto priemonės čia uždraustos, bet galima jodinėti ant asiliukų arba kuprių. Geriausias laikas pamatyti Petrą (ypač jei ketinate daug fotografuoti) yra ankstyvas rytas arba vėlyva popietė, kai lūžtantys saulės spinduliai atskleidžia tikrą supančių uolų grožį bei natūralias spalvas.
Vietiniai mažiai laksto aplinkui ir įkyriai siūlo pirkti spalvotus akmenukus bei uolienos gabaliukus. Pastebėjau, kad nemažai turistų juos perka. Keisti tie užsieniečiai – kam pirkti akmenukus, kai jų galima prisirinkti kokių tik nori aplinkui. Aš taip ir padariau – dabar pas mane namie puikuojasi puiki kolekcija uolienų, parsivežtų iš pačios Petros.
Saulė kepino nevaikiškai, labai gerai, kad iš anksto pasirūpinome vandeniu. O troškino tai normaliai, ypač kai pasikarstai stačiomis uolomis. Neatsispyrėme pagundai truputėlį pailsėti ir pasimėgauti vietinėje kavinukėje arabiška arbata bei kava. Sėdi su arbatos puodeliu rankoje, dairaisi aplinkui ir džiaugiesi gyvenimu tiesiogine to žodžio prasme. Tokiais momentais mintys sukasi apie viena: koks gražus tas mūsų pasaulis, kokių nuostabių vietų jame yra ir kaip man pasisekė, kad galiu sau leisti jas pažinti…
Pailsėję bei užkrimtę lietuviškų lašiakų ruošiamės ilgam, bet tikrai nenuobodžiam kopimui į uolų viršūnę. Iš ten ketiname apžvelgti visą Petrą bei įvertinti jos grandioziškumą. Jei turite nedaug laiko, geriau kopti į viršūnę su vietiniu palydovu, nes kitaip labai lengvai pasiklysite takelių gausybėje ir ilgai ieškosite kelio atgal. Galiu pasakyti, kad tai tikrai buvo sunkus fizinis darbas (turiu omenyje kopimą į viršų). Tačiau nuovargis atsiduria antroje, o gal ir dar žemesnėje vietoje, nes aplinka iš tiesų užburianti, jautiesi kaip pasakų karalystėje. Uolų spalvos nepakartojamos – lieti jas ir negali patikėti, kad tokius šedevrus sukūrė motinėlė Gamta. Fotoaparatas net užkaito – taip viskas gražu ir taip viską norisi užfiksuoti. Klaidūs ir vingiuoti kalnų takeliai atvedė mus į pačią aukščiausią Petros vietą. Prisėlinau prie pat uolos krašto, pažvelgiau žemyn ir pajutau, kaip keistas jausmas persmelkė visą kūną. Apačioje kaip skruzdės vaikštinėjo turistai. Nenorėčiau nugarmėti žemyn, į mano planus tai tikrai neįeina. Vaizdas iš viršaus buvo tikrai įkvepiantis. Su savimi turėjau žiūronus, todėl įdomiai tyrinėjau aplinką. Iki valios pasimėgavome įspūdinga panorama, pailsėjome ir pradėjome leistis žemyn. Gidas arabas saugiai mus palydėjo atgal į Petrą. Jau vakarėjo. Tikrai būčiau nieko prieš sugrįžti čia dar ir sekančią dieną, bet mūsų laukia kitos, ne ką mažiau įspūdingos vietovės.
Paskutinį kartą apžiūrėjome iždinę, tarėme „sudiev“ Petrai ir įnėrėme į tarpeklį „Siq“… Eidami tarpekliu aptarinėjome dienos įspūdžius, juokavome, jautėmės „pagauti įkvėpimo“. Tiksliai žinojau, kad tą dieną mačiau vieną iš pačių įsimintiniausių ir fantastiškiausių reginių per visą savo gyvenimą. Apie Petrą galima daug pasakoti, bet ją reikia pamatyti savo akimis, nes žodžiais praktiškai neįmanoma perduoti visos šio nabatėjų miesto didybės.
Vakare autobusu atvažiavome į Jordanijos sostinę Amaną ir apsistojome viešbutyje, kurio pavadinimas man neužsifiksavo. Pavakarieniavome, išlenkėme po taurelę kitą ir išsiskirstėme miegui.
Ryte pradėjome pažintį su Amanu. Tai didelis, šiuolaikiškas miestas su naujoviška architektūra. Jame gyvena apie 1 mln. žmonių. Amanas vis plečiasi, statosi, čia kuriasi daugybė tarptautinių kompanijų. Sostinė padalinta į vakarinę dalį, kurioje gyvena turčiai ir rytinę – vargingesnę dalį. Sklypai suskirstyti į įvairias kategorijas: A, AA, B, BB, C D, E, F. Kuo aukštesnė klasė, tuo sklype galima didesnį, prabangesnį namą statyti ir tuo didesnė žemės sklypo dalis prie to namo priklauso. Pavyzdžiui, AA kategorijos sklype statomo namo visos sienos turi būti iš kalkakmenio, ir prie namo priklauso 30 arų žemės. 3-jų kambarių butas daugiabutyje vidutiniame rajone kainuoja apie 150 000 litų. Centre, kuris vadinasi „down town“, visos eismo reguliuotojos yra moterys policininkės. Atkreipiau dėmesį, kad automobiliai nauji ir gana prabangūs. Benzinas Jordanijoje kainuoja 2 litus už 1 litrą.
Apžiūrėjome Karaliaus Abdullah mėlynąją mečetę – pavaikščiojome aplinkui, bet į vidų eiti nebandėme. Važiuojant pro JAV ambasadą, buvome perspėti jos nefotografuoti ir nefilmuoti. Ambasadą juosia aukšta tvora, spygliuotos vielos, vienu žodžiu, maksimalus saugumo lygis. Visus pro šalį važiuojančius įtartinus autobusus stabdo ir tikrina.
Amanas buvo įkurtas ant 7 kalvų, dabar jis jau nusidriekęs per 19 kalvų. Senovėje Amanas buvo vadinamas Filadelfija (išvertus reiškia „broliška meilė“). Važiuojame ant Citadelės kalvos – tai yra pagrindinė kalva, ant kurios ir pradėjo kurtis miestas. Čia yra išlikusių romėniškojo, bizantietiško ir ankstyvojo islamizmo periodų statinių. Apžiūrėjome romėnų šventyklą, kurioje kadaise buvo garbinami romėniško panteono dievai. Ten pat yra ir bizantietiškos bažnyčios liekanos. Po Bizantijos periodo atėjo islamiškasis periodas. 634 m. Jordanija buvo pirmoji islamizuota šalis. Nuo Citadelės kalvos puikiai matosi Jordanijos vėliava – didžiausia pasaulyje (60×20 m.). Ten aplankėme ir Jordanijos nacionalinį archeologijos muziejų – nors tai labai nedidelis pastatas, bet jis praktiškai laikomas pagrindiniu šalies muziejumi. Jame saugomi eksponatai datuojami nuo priešistorinių laikų iki XV a. Savo akimis mačiau ir seniausią Toros variantą, užrašytą ant varinių lakštų. Labai įdomus muziejus.
Aišku, aplankėme ir vieną įspūdingiausių senovės Filadelfijos reliktų – gerai išsilaikiusį Romėnų teatrą. Jame ir šiais laikais periodiškai vyksta sporto ir kultūriniai renginiai. Užėjome ir į šalia teatro esančius du muziejus: Jordanijos folkloro muziejuje eksponuojami įvairūs daiktai, vaizduojantys vietinių žmonių gyvenimą ir Populiarių tradicijų muziejuje – tautiniai kostiumai bei papuošalai.
Ką gi, pasižvalgėme po Amaną ir vykstame į Džarašą (Jerash) – vieną geriausiai išlikusių senovės romėnų miestų pasaulyje, dar vadinamą Rytų Pompėja. Jordanijos keliai geri, vairuotojai važiuoja tvarkingai, su Egiptu nėra net ko lyginti. Gal vairuotojus drausmina didelės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus? O policininkų čia nepapirksi (kas Egipte įprastas dalykas). Policininkai Jordanijoje laikomi lyg ir privilegijuotais, gauna geras algas, todėl neima kyšių ir brangina darbo vietą. Pro autobuso langą žvelgiu į gana žalią peizažą – šis slėnis yra vienas derlingiausių visame arabų pusiasalyje. Reljefas kalnuotas, daugybė alyvmedžių giraičių bei spygliuočių miškelių. Negalėjome pravažiuoti Zarkos upės, prie jos nesustoję – juk tai biblijoje minima upė, prie kurios Jokūbui apsireiškė dievas. Paskui Jokūbui buvo suteiktas Izraelio vardas. Štai taip ir atsirado izraelitai.
Džarašas išsidėstęs 48 km į šiaurę nuo Amano. Kaip jau minėjau, tai geriausiai išsilaikiusi romėnų architektūros vietovė už Italijos ribų. Gatvės su kolonomis, pirtys, teatrai, aikštės ir arkos yra išlikusios kuo puikiausiame stovyje. Įdomiai pasivaikščiojome po šį senovinį miestą, pamatėme ir mažiausią pasaulyje romėnų hipodromą bei Artemidės šventyklą. Kolonos iki šių dienų išliko nesugriuvusios dėl savo ypatingos konstrukcijos – jos buvo statomos ant tam tikrų šarnyrų. Pučiant stipriam vėjui ar žemės drebėjimo metu tas jų ypatumas leido kolonoms nesugriūti. Mes padarėme tokį eksperimentą – kolonos apatinėje dalyje, ten kur sandūra, įkišome į tą sandūrą šaukštą. Po to bandėme pasiūbuoti koloną ir, kas įdomiausia, šaukštas kilnojosi aukštyn-žemyn. Tai reiškė ne ką kitą, o kolonos judėjimą ant šarnyro. Protingi žmonės anksčiau gyveno… Įdomu, kiek metų mūsuose stovės dabartiniai pastatai, sukurti iš stiklo ir gelžbetonio konstrukcijų? Aišku, klausimas retorinis, ir taip akivaizdu, kad naujoviški statiniai neturi jokios išliekamosios bei architektūrinės vertės.
Gera atrakcija buvo amfiteatre stebėti jordaniečių pasirodymą – keturi vyrai, apsirengę tradiciniais rūbais surengė nedidelį koncertą. Du iš jų pūtė dūdmaišius ir du mušė būgnus. Muzika kažkuo priminė Škotijos dūdmaišininkų pasirodymą. Kai atlikėjai užgrojo Jordanijos himną, mes klausėmės jo pagarbiai atsistoję. Vėliau už porą amerikoniškų pinigų galima buvo su šiais veikėjais nusifotkinti, ką mes ir padarėme.
Papietavome restorane už 8 JD ir išvažiavome Jordanijos-Sirijos sienos link. Pasienyje Jordanijos „duty free“ parduotuvėje patiko kvepalų kainos, todėl nusipirkau sau „Givenchy“ buteliuką už 43 $ (Lietuvoje „Sarma“ pardavinėja tokius pačius už 250 litų). Sirijos „duty free“ nusipirkau vietinės anyžių degtinės „Arak“ (1 butelis – 6 $). Keistas ir specifinis tos degtinės skonis. Stikliuką ar du galima išgerti, bet nuo didesnio kiekio pradeda pykinti. Pliusas tik tas, kad jos pagėręs kvepi anyžiais, o ne degtine.
Pasienyje išsikeičiau pinigų 1 $=45 Sirijos svarai (SYP). Štai savo pase turiu Sirijos vizą – tai nėra gerai, nes dabar tiksliai žinau, kad kelias į Izraelį man užkirstas. Jei norėsiu aplankyti šią šalį, turėsiu būtinai pasikeisti pasą. Na, Sirijoje irgi viskas aplinkui žaliuoja, derlingos žemės tęsiasi iki pat Damasko. Pakeliui tai vienur tai kitur matėsi palapinių miesteliai, kuriuose apsistoję čigonai. Sirijoje gyvena 19 mln. žmonių. Sirijos Arabų Respubliką (toks pilnas pavadinimas) valdo prezidentas Bašaras Al Asadas. Nors valdžia teigia, kad šalyje yra demokratija, iš tiesų ja ten net nekvepia. Vidutinis atlyginimas Sirijoje – 300 $. Bedarbystė – 15 % (oficialiai tik 6-7 %). Šalyje 95 % gyventojų yra musulmonai, iš jų 10 % – aloitai (šiitizmo pakraipa), 3 % – druzai (irgi šiitizmo pakraipa), likę 5 % – krikščionys (asirai), kalbantys aramėjų kalba. 1 litras benzino kainuoja 40 SYP, 1 litras dyzelio – 37 SYP. Sirija eksportuoja grūdus į Rusiją, o iš jos gauna ginklus. Šalies sostinė yra Damaskas – politinis, administracinis, kultūrinis ir religinis centras. Sirijos komercinis centras yra Allepo, kuris labai ilgą laiko buvo svarbiausias prekybos miestas tarp Europos ir Azijos.
Vakarop atvažiavome į Maalulą – uolėtą kaimelį, įsikūrusį Al-Qalamoun kalnuose (1500 m virš jūros lygio). Iki šių dienų 80 % Maalula gyventojų kalba aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus Kristus. Viešbutis išsidėstęs pačioje kalno viršūnėje, todėl per langus atsiveria „beautiful“ panorama. Po sočios vakarienės pėsčiomis nusileidome nuo kalno į miestelio centrą ir pradėjome jį tyrinėti. Labiausiai patiko vaikščioti po kalne išsidėsčiusį senoviškų gyvenamųjų namų (lūšnų) kvartalą. Ten pasiklysti galima gana nesunkiai – visokie labirintai, praėjimai, tuneliai, laiptai… Kažkaip visai be didelio baimės jausmo trise šmirinėjome po tą „Bangladešą“, atradome visokių įdomybių. Pirmą kartą lankiausi tokioje keistoje ir paslaptingoje vietoje. Kišome nosis kur reikia ir kur nereikia – tik kokios durys neužrakintos ir mes jau lendame į vidų. Po tokių atrakcijų grįžome į viešbutį, įkalėme po keletą stikliukų ir nuvarėme miegoti.
Išaušo naujas rytas – pats laikas pasižvalgyti po Maalulą dienos metu. Visų pirma užėjome į šalia viešbučio esantį St. Sergius (Couvent Sts. Serge Et Bacchus) krikščioniškąjį vienuolyną. Bažnyčioje dvasininkas iš Libano paskaitė maldą aramėjų kalba. Kažkada ši kalba liejosi iš Jėzaus Kristaus lūpų…
Paskui apžiūrėjome vienuolyną iš išorės – man patiko stebėti daugybę uolose išskaptuotų senovinių urvų. Manoma, kad ten gyveno pirmykščiai žmonės. Dabar šios uolos naudojamos kaip sandėliukai. Banalu, tiesa?
Sekantis objektas, kurį aplankėme buvo St. Tecla vienuolynas. Tecla buvo viena pirmųjų krikščionių kankinių. Legenda byloja, kad jos tėvas dėl tikėjimo persekiojo savo dukrą ir įsakė kareiviams Teclą suimti. Kai kareiviai atėjo, ji užbėgo aukštyn į šį kalną ir ėmė melsti Dievą pagalbos. Tuomet uola už Teclos atsivėrė ir taip ji pabėgo. Dabar toje vietoje, kur kadaise atsivėrė uola, yra St. Teclos kapas. Taip pat uoloje yra nedidelė koplytėlė, kurią saugo juodai apsirengusios vienuolės. Uolos išorėje yra šulinys su šventu vandeniu.
Viename iš gatvėje esančių namų pastebėjau kažkokį šurmulį. Smalsumas nugalėjo ir aš įkišau galvą pažiūrėti, kas ten vyksta. Pasirodo, tai buvo siriškos duonos kepyklėlė. Ta duona – tai tokie paplotėliai. Vietiniai mikliai viduje sukosi, krovė paplotėlius vieną ant kito. Kai vienas iš jų mane pastebėjo, tai, vietoj to, kad nuvytų lauk, davė man porą duonos paplotėlių. Duona buvo dar garuojanti, ką tik iškepta. Gaila, kad tuomet jaučiausi sotus ir jos nesuvalgiau. Bet po kelių valandų ji nusėdo mano ir kitų bendrakeleivių skrandžiuose. Paskui mačiau, kaip šalia kepyklėlės ta pati duona buvo pardavinėjama. Apetito didelio nesužadino, nes paplotėliai buvo išdėlioti tiesiog ant žemės. Aišku, kam čia vargti, statyti kažkokius prekystalius, jei prekes galima sudėti ant žemės. Viskas būtų normaliai, bet tos prekės – tai maisto produktai.
Ką gi, su Maalulos įžymybėmis susipažinome, todėl nieko nelaukdami sėdome į autobusą ir pajudėjome į Palmyrą. Kelias vedė per dykumą. Privažiavome sankryžą, nuo kurios iki Irako sienos buvo likę tik 150 km. Link šios karo nualintos šalies važiavo virtinės mašinų.
Dabar truputį apie šiandienos tikslą – Palmyrą. Šis miestas, dar kitaip vadinamas „dykumų nuotaka“, yra išsidėstęs oazėje, nutolusioje nuo Damasko per 215 km. Ilgą laiką tai buvo svarbiausias miestas šilko kelyje karavanams, kertantiems Sirijos dykumą. Tokį pavadinimą davė romėnai, pavadinę miestą „palmių vietovė“, t.y. Palmyra. Iki to laiko miestas vadinosi Tadmor. Palmyros žymiausia valdovė buvo karė karalienė Zenobia. Pusiau graikė pusiau arabė ši moteris ėmė valdyti Palmyrą po savo vyro mirties 266 m. e. m. Būdama labai ambicinga ir galinga ji įkvėpė savo armiją kovai prieš romėnų imperiją ir sugebėjo užgrobti Siriją, Egiptą, Arabiją. Aišku, romėnai negalėjo pakęsti tokio išsišokimo ir 271 m. e. m. Aurelijaus kariuomenė sutriuškino Zenobios armiją. Pati Zenobia buvo paimta į nelaisvę, o Palmyros miestas užgrobtas. 1089 m. e. m. galingas žemės drebėjimas sugriovė Palmyrą.
Labai įdomiai pasivaikščiojome po šį Sirijos perliuką. Patiko ir tai, kad Palmyroje labai mažai turistų. Vaikštai sau po šią archeologinę vietovę, fotografuoji, niekas neužstoja vaizdo, netrukdo, nuotraukos gaunasi „grynos“, be jokių pašalinių žmonių jose. Nors vienas kitas vietinis veikėjas jau užuodė pasipelnymo šaltinį, todėl sekiojo iš paskos ir siūlė pirkti visokias nesąmones. Bet tie pardavinėjimo mastai dar labai menki, palyginus su tuo pačiu Egiptu. Sirija dar nesugadinta šalis, turiu omenyje turizmo atžvilgiu.
Aplankėme Belo (pagrindinio dievo) šventyklą, kuri gana gerai išsilaikiusi iki šių dienų. Sužavėjo ir kolonadų gatvė su savo arkom, šventyklom, pirtim bei kitais pastatais. Tiksliai žinau, kad greitu metu tai bus vienas svarbiausių turistinių traukos objektų šiuose kraštuose. Vienareikšmiškai, Palmyra yra „must see“ vietovė Sirijoje.
Vietiniame restoranėlyje skaniai papietavome už 400 SYP. Tai buvo švediškas stalas – valgai kiek nori, maisto pasirinkimas irgi buvo visai neblogas. Siras padavėjas primygtinai siūlė nusipirkti ką nors atsigerti. Po eilinio raginimo sakau jam: gerai, atnešk man didelę stiklinę šaltos vodkos. Tas tik rankom sumojavo, tipo neturim alkoholio, pas mus negirtuokliaujama. Bet po to paliko mane ramybėje, daugiau nebesikabinėjo.
Tik pavalgiau, pajutau nevaikišką norą gerai „pasėdėti ant puodo“. Nuėjau į tualetą ir vaizdelis manęs visai nepradžiugino. Ten nebuvo kur sėdėti, ta prasme visas klozetas buvo konkrečiai apdergtas. Dar pas tuos arabus niekas nenaudoja tualetinio popieriaus, jie savo subines su vandeniu visada apsiplauna. Na, aš užlipau ant aparatūros ir pritūpęs ėmiau „raityti dešrą“. Viskas ėjosi sklandžiai, kol nenulipau nuo klozeto – pamačiau, kad nepataikiau į ten kur reikia…Patys suprantate, apdergiau aparatūrą. O už durų jau eilė susidarė, arabai veržiasi nusilengvinti. Ką daryti? Išeiti negalima, nes pirmas įėjęs vietinis pamatys mano darbelius ir man gali negerai baigtis. Kaip jau minėjau, pas juos tulikuose visada yra čiaupas su tekančiu vandeniu, kad dupakus apsiplauti. Pasisekė, kad ten buvo ir tokia žarna. Aš ją užmoviau ant krano ir paleidau stiprią srovę į „krūvelę“. Nors visa kabina buvo kiaurai šlapia po šios procedūros, bet tapo žymiai švaresne. Kai pašalinau „problemėlę“, tai nėriau kuo skubiausiai iš jos. Viskas baigėsi be neigiamų man pasekmių.
Po šių nuotykių sėdome į autobusą ir užvažiavome ant netoliese esančio kalno, nuo kurio atsivėrė puiki panorama į Palmyrą. Visas miestas matėsi kaip ant delno. Gražu, įspūdinga, nepakartojama….
Pasigrožėjome Palmyra iš viršaus ir patraukėme apžiūrėti gana įdomių pastatų – laidojimo bokštų. Originalu, nieko panašaus nebuvau matęs. Stovi gana aukštas bokštas, o jo viduje daugybė nišų, tokių kaip morguose būna. Tose nišose būdavo laidojami mirusiųjų palaikai. Vienas toks pastatas buvo skiriamas vienai giminei.
Po to apžiūrėjome ir priešingybę bokštui – požeminį gerai išsilaikiusį kapą, vadinamą hipogėjumi, kuriame palaidoti 3 broliai su savo šeimynom. Irgi gana savotiška vietelė.
Kasmet pirmą gegužės savaitę čia vyksta Palmyros festivalis, sutraukiantis minias dalyvių. Festivalio metu vyksta labai populiarios kupranugarių lenktynės, lydimos liaudies šokių, muzikos, žmonės vaikšto apsirengę tradiciniais kostiumais, turgeliuose pardavinėjami įvairūs rankų darbo papuošalai bei kitokie gaminiai.
Praleidę dieną Palmyroje nuvažiavome į viešbutį Naujojoje Palmyroje. Pro viešbučio langus matėsi senojo miesto griuvėsiai. Pasidėjome mantą kambariuose ir išėjome pasižvalgyti po apylinkes. Susidarė toks įspūdis, kad mes buvome vieninteliai turistai visame miestelyje. Vietiniai, o ypač vaikigaliai, su mumis sveikinosi, sekė iš paskos. Jaunimas reiškė įvairius susižavėjimo šūksnius ir kraipė veidus, kai pamatydavo mūsų merginas. Be jokios abejonės mes buvome jiems tikra egzotika, mažai, oi mažai jie dar matė turistų. Kai užėjau į vieną iš antikvarinių parduotuvėlių, tai šeimininkas užmovė man galvos senovinį kario šalmą, uždėjo apsaugas ant rankų bei kojų blauzdų. Maža to, davė į rankas tikrą kardą. Žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tikrą arabų karį. Na, gal kiek ir perdedu. Bet vaizdelis man patiko. Pasidžiaugiau, pasifotkinau, paplepėjau su parduotuvės šeimininku. Maloniai nuteikė, kad jis nieko primygtinai nesiūlė pirkti, tiesiog leido paišdykauti.
Vienas arabas keletą kartų prie mūsų kompanijos buvo priėjęs ir vis kvietė užeiti pas jį į svečius. Sako: užeikite, supažindinsiu su savo šeimyna, pasėdėsime, arbatos atsigersime. Bet mes kažko nesusigundėme šiuo pasiūlymu. Bet užtai perėjome per vietines saldumynų parduotuves – arabiški, rytietiški saldumynai yra kažkas nepaprasto. Skonis – pirštelius apsilaižysi… Ir visur duoda paragauti. Nusipirkome vietinių gardėsių (1 kg – 500 SYP).
Su saldumynais ten viskas tvarkoj, bet su alumi tai problema. Kur tik bandėme nusipirkti vietinio alaus, visur parduodamas tik bealkoholinis. Bet ir čia radome išeitį – vienoje mažytėje parduotuvėlėje atsargiai paklausėme, ar neturi jie alaus. Tada jaunuolis išėjo laukan, apsidairė, paskui užrakino duris iš vidaus. Galvoju, kas čia vyksta? O jis atidarė šaldiklį, nuo viršaus nuėmė maišus su visokiais šaldytais produktais ir ant dugno pasimatė eilėmis sudėlioti alaus buteliai. Alus buvo libanietiškas po 75 SYP. Prisipirkome nelegalaus libanietiško šalto alučio ir smagiai pagurkšnojome. Va tokia turininga buvo ši diena.
Išaušus naujam rytui, mes jau sėdėjome autobuse ir riedėjome Sirijos sostinės Damasko link. Damaske su visais priemiesčiais gyvena apie 6 mln. žmonių. Tai vienas seniausių nuolat apgyvendintų miestų pasaulyje. Miestas įsikūrė prie kadaise buvusios Barados upės – tais senais laikais čia buvo derlingos žemės, daug augmenijos ir apskritai, kažkada ši vieta buvo vadinama rojumi žemėje.
Visi taxi Damaske geltonos spalvos – pagrinde tai Irano automobiliai „Saba“ ir egiptietiškos mašinos. Kadangi sostinėje nėra nei metro, nei tramvajų, tai pagrindinės susisiekimo priemonės vaidmenį atlieka autobusai bei mikroautobusai. Už 1 $ galima su visuomeniniu transportu pervažiuoti visą miestą. Vietiniai už 3-4 $ su taxi apvažiuoja visą megapolį. Turistams, aišku, tai atsieina šiek tiek brangiau.
Senamiestis (Medina) yra apsuptas sienų ir bokštų. Į jį galima patekti per 8 vartus. Na ir painu tame senajame Damaske. Pilna įvairiausių klaidžių gatvelių, kiemelių, visokių skylių, pasiklysti labai nesunku. Bet tikras kaifas buvo klaidžioti tomis senovinėmis gatvelėmis. Man tai niekada nepabosta tokiu būdu tyrinėti naujas vietoves.
Pirmiausiai Tiesiosios gatvės gale užėjome į St. Ananias namą, kuriame, kaip manoma, Ananias pakrikštijo Saulių ir šiam po krikšto buvo suteiktas Pauliaus vardas (ta istorija minima Biblijoje). Šv. Paulius krikščionybės istorijoje yra laikomas bažnyčios Tėvu. Vėliau jis buvo nukankintas Romoje Nerono hipodrome (dabar toje vietoje stovi Vatikano Bazilika). St. Ananias name 5 m po žeme yra mažytė, miela bažnytėlė. Ši vieta yra kanonizuota, šventa, ją lanko daugybė piligrimų, joje ir po šiai dienai vyksta bažnytinės apeigos.
Pagaliau prieš akis išniro kone svarbiausias Damasko traukos objektas – Umejadų (Umayyad) mečetė, patenkanti į svarbiausių pasaulyje mečečių ketvertuką. Taipogi tai yra viena didžiausių ir seniausių mečečių pasaulyje. Bet prieš tai užėjome į Saladino (Salah Al Din) mauzoliejų, kuris randasi šalia Umejadų mečetės. Į mauzoliejaus vidų reikėjo eiti be batų, juos palikome už durų. Tai tokia nedidelė patalpa, kurioje stovi du sarkofagai. Saladinas viduramžiais buvo Egipto ir Sirijos sultonas. Jis vadovavo islamo pasipriešinimo kovotojams prieš Europos kryžiuočius. Išgarsėjo savo drąsa ir pagarbiu elgesiu su tais, kuriuos nugalėdavo mūšyje. Vienu žodžiu, jis iki šiol yra labai gerbiamas ir laikomas doro musulmono etalonu.
Prieš įeinant į Umejadų mečetę visoms mūsų grupės moterims bei merginoms buvo išdalintos ilgos pilkai mėlynos skraistės su kapišonais. Be jų turisčių į vidų neleidžia. Aišku, reikėjo ir batus visiems nusiauti. Šį kartą neišdrįsome palikti batų už durų – įtarimas kilo, kad paskui jų galima ir neberasti…Todėl batus teko nešiotis su savimi visą buvimo mečetėje laiką. Ši vieta, be abejo, sužavėjo savo grožiu ir didybe. Vidinis kiemas buvo didelis, erdvus, išorinės sienos padengtos labai gražiais arabiško stiliaus raštais bei paveikslėliais. Pačios mečetės vidus irgi pribloškė savo dydžiu, prabanga, visur kilimai gražiausi. Žinojau, kad nemandagu stebeilyti į musulmonus jų maldos metu. Bet tai toks mano akiai neįprastas vaizdas, kad negalėjau susilaikyti. Dairiausi aplinkui, vaikštinėjau po visą mečetę (o ji iš tiesų didelė), stebėjau besimeldžiančius vietinius arabus. Moterys meldėsi atskirai – atitvertos nuo visų, lyg jos būtų kokios raupsuotos. Iki šiol nesuprantu, kodėl vyrai ir moterys negali melstis kartu, o būtinai atskirai? Na, bet čia tokia šios religijos ypatybė. Šiaip musulmonai gali melstis bet kur, svarbu būti veidu atsisukus į Mekos pusę (tam reikalui visur viešbučių kambariuose ant sienos arba ant stalo priklijuotas lipdukas su rodykle, parodančia Mekos kryptį). Tačiau daug šios religijos pasekėjų noriai meldžiasi būtent mečetėje, nes, kaip skelbia Koranas, malda mečetėje yra 27 kartus svarbesnė negu bet kurioje kitoje vietoje.
Umejadų mečetėje yra labai svarbi šiitams (islamo kryptis, religinio mokymo pagrindu pripažįstanti tik Koraną) vieta – pranašo Mohameto brolio Ali sūnaus Huseino kapas. Šiitai kalifo Ali palikuonis laiko teisėtais musulmonų dvasios vadovais.
2001 m. pirmą kartą popiežių istorijoje popiežius Jonas Paulius II aplankė būtent šią mečetę, nes joje palaidota Jono krikštytojo galva.
Kupini įspūdžių bei teigiamų emocijų išėjome iš mečetės ir nusprendėme pasivaikščioti po šalia esančius turgus. Pirma pasitrynėme po Damasko turgų – jame parduodami rytietiški prieskoniai ir saldumynai, o paskui nuėjome ir į Hamydia turgų, kuris nelabai patiko, nes jame mažai autentikos, toks Gariūnų tipo turgus. Hamydia turguje sukabino tik vienas dalykas – nepaprasto skonio ledai (50 SYP). Tokios keistos, maloniai gomurį nuteikiančios konsistencijos ledų ragavau pirmą kartą gyvenime. Abejoju, ar dar kada teks ragauti skanesnių ledų už čia pirktus. Ilgai ieškojome vietos, kur galėtume nusipirkti kebabų. Klaidžiojome gatvelėmis, šmirinėjome visur, kol, galų gale, radome „kebabinę“. Vietinė produkcija pasirodė labai pigi, bet skani.
Spjovėme į Hamydia turgų ir įlindome į tradicinį Damasko turgų. Jame tik ir spėjome gaudyti įvairiausius besikeičiančius kvapus, pasinėrėme į tą vietinį šurmulį. Va čia tai tikras turgus. Prisipirkome prieskonių, saldumynų įvairiausių. Tikrai šauni vietelė. Nustebino ir toks reiškinys kaip vandens nešiotojas ar pardavėjas: vyras tradiciniais drabužiais vaikštinėjo po turgų ir garsiai kvietė atsigaivinti šaltu vandeniu, kurį iš keistos formos indo pilstė į stiklines. Puiki atrakcija.
Vakarop pabėgome nuo Medinos kvapų bei garsų ir nuvažiavome ant Kassioun kalno pasigrožėti nepakartojama Damasko panorama. Nuo kalno atsivėrė visas miestas. Gera buvo ten pasėdėti, pamastyti, stebėti milijoninį miestą iš viršaus ir juo grožėtis…
Paskui nuvažiavome į rytietiškų saldumynų firminę parduotuvę. Galiu pasakyti, kad saldumynai buvo tokie patys, kokius mes nusipirkome Damasko turguje, bet kainos čia buvo kokius du kartus didesnės. Juokingiausia tai, kad prisipirkau saldumynų tipo lauktuvėms, bet grįžęs į Lietuvą viską suvalgiau pats – tokie skanūs buvo tie rytietiški dalykėliai.
Po turiningai praleistos dienos natūraliai pakilo apetitas, todėl grįžome atgal į senamiestį ir „okupavome“ vieną iš daugelio vietinių restoranėlių. Oi, skaniai pavalgėme siriškų patiekalų, prisikimšome ligi soties. Kol valgėme, arabai mus linksmino dainomis, muzikavimu bei šokiais. Šauniai pasėdėjome.
Į nakvynės vietą važiavome gana ilgai, viešbutis stovėjo šalia Anti-Libano kalnų, už kurių jau – Libanas. Miestelio pavadinimas Bloudan. Savaime aišku, viešbutyje pagurkšnojome, pablevyzgojome ir tik po to pradėjome galvoti apie poilsį.
Sekančią dieną vėl grįžome atgal į Damaską ir tiesiu taikymu nuvažiavome į Damasko Nacionalinį Muziejų. Jame surinkta gana solidi archeologinių ir istorinių radinių kolekcija. Labai įdomu buvo pamatyti Ugaritų Abėcėlę – pačią seniausią abėcėlę pasaulyje, užrašytą ant molinių plokštelių. O populiariausia ekspozicija šiame muziejuje yra seniausia pasaulyje sinagoga, datuojama 242 m. e. m. Ji dabar pilnai rekonstruota, ant sienų vaizduojamos žmonių, gyvūnų figūros ir scenos iš Šventojo Rašto. Dabar, kaip žinome, nei sinagogose, nei mečetėse negalima vaizduoti žmonių (tipo žmones sukūrė dievas, todėl jo darbų atkartoti nevalia, negalima sau prisiskirti funkcijų, kurias atlikti yra tik aukščiausiojo prerogatyva).
Šalia muziejaus aptikome nedidelį rankdarbių turgelį, kuriame buvo labai didelis pasirinkimas Damasko šilko, sidabro, aukso dirbinių, Damasko plieno durklų ir kitokių mielų dalykėlių. Fantastiškas turgelis. Aš ten įvaldžiau puikų Damasko plieno durklą su kupranugario kaulo rankena (90 $). Iš pradžių dar blaškiausi – pirkti ar nepirkti, bet neatsilaikiau pagundai. Dabar manau, kad tai geriausias suvenyras, primenantis apie Siriją. Merginos prisipirko šilkinių skarelių po 7 $. Vienu žodžiu, ten tikrai galima buvo pasišvaistyti fanieryte.
Ką gi, laikas palikti Damaską, nors to daryti labai nesinori. Atvirai pasakysiu – man šis miestas labai patiko. Mielai pagyvenčiau čia kokį mėnesiuką.
Išvažiuojant iš Sirijos sostinės užsukome į kažkokią kepyklėlę, kur prisipirkome tradicinių siriškų užkandžių (tipo picos ir įdaryti pyragėliai). Ten ir išleidome paskutinius vietinius pinigus.
Vykstame į Bosrą – buvusią romėnų sostinę arabų regione. Iki jos važiavome 140 km. Labiausiai Bosra yra žinoma dėl puikiai išsilaikiusio romėnų amfiteatro, talpinusio 15 000 žmonių. Jis buvo taip suprojektuotas, kad tūkstančiai žiūrovų galėjo girdėti aktorių vaidybą nenaudojant jokios papildomos įrangos – tokia gera ten akustika. Ir amfiteatras, ir visas miestas yra tokios neįprastai tamsios spalvos, nes visi statiniai yra pastatyti iš juodo bazalto luitų. Apmaudu, kad Sirijos valdžia mažai dėmesio skiria šiai archeologinei vietovei. Vietiniai gyventojai darko buvusio istorinio miesto vaizdą, esamus griuvėsius patys apmūrija, pristato priestatų ir normaliai juose gyvena. Įsivaizduokite, ar įmanoma būtų panaši situacija, tarkim, Italijoje, jei kokie veikėjai sugalvotų apsigyventi Koliziejuje?
Taigi, pažintinė kelionė praktiškai eina į pabaigą. Dabar per Jordaniją reikės grįžti atgal į Egiptą. Nuo Bosros iki Jordanijos sienos – tik pusvalandis kelio. Gidas patarė Damaske pirkto durklo pasienyje nedeklaruoti. Šių dirbinių neuždrausta išvežti iš šalies, tiesiog oficialus įforminimas užtrunka daug laiko. Pasieniečiai fotografuotų durklą, rašytų visokius protokolus ir t.t. ir pan. Paslėpiau savo durklą autobuse. Bandysiu kontrabandą prastumti.
Sirijos-Jordanijos pasienyje prabuvome gana ilgai – tos kvailos procedūros, laukimas atėmė daug laiko. Reikėjo net pirštų antspaudus palikti ir fotografavo visus. Durklą pravežiau be jokių problemų – mat tie pasieniečiai tikrino lagaminus ir tašes, o autobuso salono nekratė. Viskas praslydo kaip sviestu patepta. Gal atradau savyje naują savybę, gal mano gyslomis teka kontrabandisto kraujas? Cha, cha, cha… Geriausias biznis – ginklai, narkotikai ir…konservai…
Į Jordanijos sostinę Amaną atvažiavome jau vėlai, apie 22.00 val. Pavakarieniavome, pavakarojome ir tiek žinių tam vakarui.
Kitą rytą labai anksti (5.00 val.) jau sėdėjome autobuse ir riedėjome Al Akabos uosto link. Pravažiavome tą vietą, o tiksliau kalną, ant kurio, kaip manoma mirė Mozė (pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos). Tai labai svarbi piligriminė vieta.
Pradėjome leistis nuo kalnų link Negyvosios jūros, kuri telkšo 420 m žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Nuo staigaus važiavimo žemyn konkrečiai užgulė ausis. Panašiai jaučiuosi, kai lėktuvas ima tūpti.
Jordanijos-Izraelio pasienis yra labai stipriai saugomas. Važiuojant puikiai matėsi Kanaano (pažadėtosios žemės) panorama. Mes tik per 3 km buvome nutolę nuo Jordano upės ir nuo tos vietos, kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų. Krikšto vieta yra laikoma vietovė, kuri randasi pietinėje Galilėjos ežero dalyje ir yra vadinama Jordanitu. Į šią vietą iki šiol plūsta krikščionys maldininkai iš visų žemės kampelių, su tikslu pasikrikštyti šventuose Jordano vandenyse. Šią vietą laiko šventąja ir krikščionys, ir žydai, ir musulmonai.
Pagaliau privažiavome Negyvąją jūrą, nors iš tikrųjų tai yra greičiau ežeras, nes neturi tiesioginio ryšio su Pasauliniu vandenynu. Ši jūra garsėja tuo, kad yra labai druskinga. Jos druskingumas siekia 30 %, tuo tarpu Viduržemio jūros druskingumas tik 3 %. Negyvojoje jūroje gyvena tik bakterijos. Jūros ilgis – 67 km, plotis – 18 km, gylis giliausioje vietoje – 380 m., bendras plotas – 300 kvadratinių km. Vizualiai jūra niekuo neišsiskiria iš kitų – jūra kaip jūra ir tiek žinių. Jos druskingumą galima pajusti tik į ją įlipus. Jokia laivyba čia nevykdoma, nes vanduo labai greitai suėda laivų korpusus, sugadina detales. Negyvoji jūra senka, ir jei nebus vykdomi jos gelbėjimo projektai, ilgainiui visai išnyks. Vandens išgarinimo būdu iš Negyvosios jūros išgaunamas magnis, kalis, kalcis, manganas, jodas ir kiti naudingi elementai. Šios jūros druskos intensyviai naudojamos kaip gydomasis preparatas. Šalia jūros išsidėstę gana nemažai visokių poilsio namų, sveikatingumo ir SPA kompleksų. Į vieną tokių mes ir užsukome. Nors dar buvo ankstyvas rytas, specialiai mums atidarė parduotuvėlę, kurioje prisipirkome vietinės produkcijos (visokių kaukių, muilų, dušo žėlė ir pan.) su Negyvosios jūros komponentais. Nusiaubėme tą parduotuvėlę tai nevaikiškai.
Dar kiek pavažiavę sustojome nusifotografuoti Loto žmonos, virtusios druskos stulpu, fone. Kas neprisimena, tai papasakosiu šią istoriją iš Biblijos: kai du angelai atėjo į Sodomą, Lotas (Abraomo pusbrolis) priglaudė juos savo namuose, pavalgydino ir bandė apginti nuo įtūžusių miestiečių. Atsidėkodami už tai, angelai patarė jam su šeimyna bėgti iš miesto, bet jokiu būdu neatsigręžti atgal. Kai Viešpats lijo ant Sodomos su Gomora siera ir ugnimi, Loto žmona, bėgdama dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.
Kai atvykome į Al Akabą, tai vėl pasieniečiai daug kartų tikrino pasus, daiktus, vienu žodžiu, bardakas konkretus. Atsipūčiau tik tada, kai jau patogiai sėdėjau kelte „The Princess“. Gera valanda plaukimo – ir mes jau Egipte Nuveibos uoste. O čia ir vėl tos pačios procedūros – kokius keturis kartus tikrino pasus bei daiktus…
Sugrįžome Šarm El Šeiche į tą patį viešbutį „Sharm Cliff Resort“, pavakarieniavome, nuėjome į parduotuvę, kur prisipirkome alaus „Stella“ (8 Egipto svarai už skarbą). Su Ramune užsukome į uostą, kur užsisakėme sekančiai dienai išvyką laivu po Raudonąją jūrą. Dar pasėdėjome kabake, parūkėme šišos (17 EP) ir patraukėme į viešbutį padusinti nusipirkto alučio.
Kitą rytą aš su Ramune nupėdinome į prieplauką ir po daiktų patikrinimo 10.30 val. įlipome į laivą „Alex Royal“. Plaukėme gana toli į kažkokį draustinį. Ten išmetėm inkarą ir pradėjome nardymą povandeninėje karalystėje. Nebesikartosiu, pasakysiu tik tiek, kad vaizdai po vandeniu nerealūs. Tiesa, biški supanikavau, kai kažkokia medūza įgėlė man į sprandą. Panardę toje vietoje, nuplaukėme į kitą – ten vėl pratęsėme pažintį su Raudonosios jūros grožybėmis. Paplaukioji, pavargsti, tada užsikabaroji ant pontoninio plausto, pailsi truputį – ir vėl į gelmę. Kaip vis dėlto gerai, kad moku plaukti ir apskritai draugauju su vandeniu. Į prieplauką grįžome apie 17.00 val. Išvyka nenusivyliau – viskas patiko ir buvo puikiai suorganizuota.
Po vakarienės visa mūsų grupė nusėdo viename Šarmo kabake. Primetėme, kad neapsimoka brangiai mokėti už gėrimus, todėl į trasą paleidome savo atsineštus buteliukus. Aptarnaujantis personalas tam neprieštaravo, todėl gerai įsidrąsinome ir jau nebeslėpėme gėrimų po stalu. Smagiai pasėdėjome, pabendravome, parūkėme šišos, vienu žodžiu, turiningai praleidome laiką.
Sekančią dieną nutariau vėl skirti pažinčiai su povandeniniu pasauliu. Tik šį kartą su Ramune niekur neplaukėme, o nuvažiavome su taxi į privatų pliažą „El Fanara“. Už įėjimą į pliažą sumokėjome po 10 $. Bet vietele buvo labai švari, sutvarkyta, į kainą įėjo vanduo ir vaisiai. Bet ne tai svarbiausia – priežastis, dėl kurios mes čia atvykome, buvo nuostabus koralų rifas, prasidedantis iš karto įlipus į vandenį. Visą dieną vėl pramirkome vandenyje. Prisirinkau įvairiausių koralų (jų nelaužiau, tiesiog mirusių koralų suradau). Vaizdeliai po vandeniu tiesiog užbūrė – plaukiau kartu su durklauodege raja, mačiau mantą, o jau žuvų gausybė tai nereali…Labai fainiai praėjo dienelė, nereikėjo niekur plaukti su laivu, o koralų rifas dar geresnis už vakarykščius.
Vakare prasukome tą pačią programą – centras, turgus, parduotuvės, suvenyrai, tabakas, alus, šiša…
Taip ir praleidome paskutinį vakarą Šarm EL Šeiche. Sekančią dieną laukė skrydis į Lietuvą. Nelabai norėjosi grįžti, bet atostogos turi pradžią, turi ir pabaigą. Prieš įeinant į oro uostą buvome griežtai perspėti nesivežti su savimi kriauklių, koralų bei kitų jūros gėrybių. Mus prigąsdino didelėmis baudomis. Mačiau, kaip kiti keliautojai atsikratė šių suvenyrų. Tačiau aš net nemaniau palikti tokių gražių daikčiukų. Mergiotės paskolino man tokį metalinį konteinerį, kuriame laikė papuošalus. Buvau patikintas, kad rentgenas jo neperšviečia. Ten aš paslėpiau koralus ir sėkmingai pranešiau per visus oro uosto kontrolės punktus. Gal aš iš tiesų būčiau perspektyvus kontrabandistas..? Reikės rimčiau pagalvoti apie tokios karjeros galimybę. Štai taip.
Kai lėktuvas pakilo į orą, supratau, kad kelionė praktiškai baigėsi. Susipažinau su dar dviem naujom šalim, smarkiai praplėčiau savo akiratį ir pasakiau sau, kad į šiuos kraštus (tik gal į kitas šalis) būtinai dar sugrįšiu…
Pabaigai pateikiu mini arabų-lietuvių kalbų žodynėlį. Čia parašiau, kaip žodžius reikia tarti:
salemualeikum – toks oficialiai skambantis pasisveikinimas;
ualeikumsalem – atsakymas į pasisveikinimą;
sabah elheir – labas rytas, laba diena;
sabah alnur – atsakymas į pasisveikinimą (reiškia šviesos Tau);
messa elheir – labas vakaras;
halas – baigta, viskas, gana;
šokran – ačiū;
afuan – prašom;
min fadlak – prašau paduoti;
bikem – kiek kainuoja (taip klausiame Egipte);
kadeš – kiek kainuoja (taip klausiame Jordanijoje, Sirijoje);
aiwa – taip (Egipte);
naam – taip (Jordanijoje, Sirijoje);
lia – ne;
emši – atstok (reikia sakyti griežtu tonu);
emši – einam, važiuojam (reikia sakyti ramiai, ne griežtu tonu);
kahua – kava;
maja – vanduo;
šiai – arbata;
šiorba – sriuba;
bira – alus;
bira kibira – didelį alaus;
ašara – 10;
ašrin – 20;
mėja – 100;
elf – 1000.
Kavagne 
Aruna 
pirmas