Alumi praskiesta kelionė per Egiptą (nuo Šarm El Šeicho iki Sudano sienos)

2007-04-07 d.

Anksti ryte geras draugas Joškė nuvežė mus iš Kauno į Vilniaus oro uostą. 7.00 val. jau buvome ten. Kelionių agentūros „Novus Orbis“ atstovė davė mums lėktuvo bilietus ir po visų formalumų 9.00 val. pakilome į orą. Patinka man tas momentas, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir, sunkiai įveikdamas Žemės trauką, ima kilti aukštyn. Geras jausmas, mane visada sukabina… Skridome gana ilgai, Šarm El Šeiche nusileidome 13.20 val. Iš karto atsukau laikrodžio rodyklę 1 val. atgal. Išlipus iš lėktuvo, karštis tvojo per smegenis konkrečiai. O aš su megztiniu, su striuke, prakaitas žliaugia, vienu žodžiu, pradėjau tirpti, kaip tas senis besmegenis. Išsirengiau iki maikės. Oro uoste kelionių agentūros darbuotojas išdalino mums Egipto vizas, kurias patys sėkmingai įsiklijavome sau į pasus. Sunervino, kad gerą valandą reikėjo laukti bagažo, bet nieko, normaliai. Mūsų keliautojų grupė nedidelė – 10 žmonių. Sėdame visi į nedidelį autobusiuką, o jame kondicionierius dirba nevaikiškai. Vėl teko apsirengti. Nepatinka man tokie temperatūrų svyravimai – galima peršalti greitai, o tada kelionė praktiškai sugadinta. Kokie mes, žmonės, esame trapūs sutvėrimai – tai mums karšta, tai mums šalta, tai tas blogai, tai tas negerai… Vienu žodžiu, darau išvadą, kad žmogaus organizmas yra labai netobulas, mums dar daug reikia evoliucionuoti, kad gyventume šioje planetoje komfortabiliai.
Susipažįstame su gidu Saidu. Jis yra vietinis, t.y. egiptietis, bet neblogai kalba lietuviškai ir rusiškai. Mixą tokį varo, iš pradžių sunku buvo suprasti, bet paskui viskas buvo čiki. Užsukome į valiutos keitimo punktą, kur pradžiai išsikeičiau 20 $ (1 $ = 5,69 Egipto svarai (EP)). Už 20 $ gavau 113 EP (Egyptian pounds). Na ką gi, turiu vietinių pinigų, galima pradėti leisti juos. Kuro kolonėlėje paėmiau geriamo vandens butelį (1,5 litro butelis – 3 EP).
Šarm El Šeichas yra ne Afrikoje, o Azijoje. Juk Egiptas ne visas yra Afrikoje, nedidelė jo dalis yra Azijoje. Žodžiu, jei buvote Šarme, tai negalite sakyti, jog buvote Afrikoje, nes tai bus grynas melas.
Šarme mūsų grupė neužsilaikė, mes važiuojame į St. Katherine (iki jos apie 190 km). Kelias siauras, bet geros kokybės. Peizažai skurdūs, tik pliki kalnai, uolos, viena kita beduinų gyvenvietė, kupranugariai ir visur pilna šiukšlių. Augmenijos praktiškai jokios. Į akis krinta ir tai, kad labai daug karinių postų su bokšteliais bei automatais ir kulkosvaidžiais tuose bokšteliuose. Visur šlagbaumai. Viename tokiame poste tikrino mūsų pasus, žiūrėjo, ar turime Egipto vizą. Apie 17.00 val. buvome St. Katherine. Apsistojome nedideliame viešbutėlyje “Morgeland”, sudarytame iš kelių korpusų. Jame ir lauko baseinas gana didelis. Nešikai nunešė lagaminus iki kambario, pinigų net neprašė. Kambarėlis jaukus, su dušu, tualetu, šaldytuvu, TV (su 1 programa), balkonu ir puikiu vaizdu į kalnus, kurie čia pat, atrodo, ranka pasiekiami. Apie 18.30 val. visame komplekse dingo elektra. Tai įvyko kaip tik tada, kai buvau suvenyrų parduotuvėje. Tamsu pasidarė, kaip subinėj. Galėjau viską iš tos parduotuvės išnešti, bet nepasielgiau, kaip tikras lietuvis (cha, cha, cha…). Pailsėjome iki 19.00 val. ir nukulniavome vakarienės. Šviesa jau buvo atsiradusi. Prisikirtau iki soties jautienos, vištienos, po to saldumynų ir viską nuploviau egiptietišku alumi “Stella” (4,5 % alk., kaina 3 $ arba 3 eurai, arba 3 EP). Alus skanus, man patiko. Valgymui tokiose vietose, kur yra taip vadinamas švediškas stalas, aš turiu savo sistemą. Jos esmė tokia – praleidžiame visokias ten užkandėles, salotėles ir kitokius aperityvus, o einame tiesiai prie MĖSOS. Puiki sistema, man patinka, neprikemšu skrandžio visokiais niekais, o tik gryna mėsyte. Mano skrandis man už tai paskui būna labai dėkingas. Po trapezos susimokėjau gidui už būsimą rytojaus kelionę į Mozės kalną (20 $). Pagal krikščioniškąją legendą, tai tas pats šventas Chorivų kalnas, kurio viršūnėje Mozė gavo akmenines plytas su įrašytais jose 10 Dievo įsakymų.
Į viešbučio kambarį iš karto nėjau, su Dalka užsukome į kupranugario vilna dengtą palapinę, kurioje sėdėjo vietiniai arabai. Prieš įeinant reikėjo nusiauti batus, o palapinės viduje ant žemės pakloti kilimai, pagalvėlės, vietiniai rūko šišą, gurkšnoja arbatą, bendrauja. Mes šišos nerūkėme, bet atsigėrėme dviejų rūšių arbatos (mėtų ir karkade). Pabendravom su arabais, pasijuokėm, sumokėjom už arbatą 20 EP ir nuėjome pailsėti. Juk po keturių val. reikės keltis, nes mūsų laukia naktinis žygis į Mozės kalną.

2007-04-08 d.

Naktį pusė dviejų sėdome į autobusą ir pajudėjome link vietos, nuo kurios prasideda takas į Mozės kalną. Tiesa, tai buvo Velykų rytas. Žmonių kalno papėdėje buvo labai daug. Ir netingi jie keltis taip anksti ryte (tiesą sakant, koks ten rytas – konkreti naktis dar). Su savimi reikia turėti žibintuvėlį, kad galėtum pasišviesti sau po kojomis. Kitaip dar ant kokio akmens užlipsi ir koją išsisuksi arba nuriedėsi nuo uolos krašto. Nusprendėme patausoti savo (ne valdiškas) kojas ir į viršų kilti ant kupranugarių. Kiekvienas gavome po kuprį su vedliu. Kopimas prasidėjo…Įsivaizduojate – aplink naktis (bet nelabai tamsu dėl mėnulio pilnaties), joji ant kuprio kalnų serpantinais. Kuprius vanoja gana greitai, tik ir lenki minias žmonių, kurie kopia pėsčiomis. Teko išgirsti daug pavydžių replikų iš tokių pėsčiomis bekopiančių. Bet juk jie ir patys galėjo nusisamdyti tokią „transporto priemonę“. Gal jie neįvertino to, kad kelias iki viršūnės gana tolimas, vingiuotas, akmenuotas ir ilgas. Apie 7 km gaunasi (o gal ir daugiau), o dar tas kelias – koks ten kelias – vieni akmenys. Lipome vis aukštyn ir aukštyn, be jokių pertraukų. Apačioje matėsi virtinės žmonių. Juos lengva matyti, nes, kaip minėjau, visi švietėsi kelią žibintuvėliais. Tokia keista, pakili nuotaika buvo mane apėmusi kopimo metu. Po gerų poros valandų pasiekėme paskutinį tašką, iki kurio kupriai gali eiti. O iki pačios Mozės kalno viršūnės teks kopti gana stačiais vingiuotais laiptais (apie 750 laiptų).
Prieš pradedant šį paskutinį spurtą į viršūnę, pasėdėjome kalnų arbatinėje, pailsėjome, atsigėrėme arbatos ir tik po to tęsėme kopimą. Oi, na ir sunkiai buvo įveikti tie laiptai… Jei ne mūsų pasamdytas beduinas Sadamas, kuris mus visaip ragino, tai sunkiai būčiau įlipęs. Sadamas mūsų grupei davė pavadinimą „Prazdnik“ (išvertus į lietuvių kalbą – „šventė“) – nežinau kodėl, tiesiog taip pavadino. Jis užlipa aukščiau ir pradeda šaukti: prazdnik, prazdnik. Tipo, šios grupės nariai greičiau lipkite čionai, paskubėkite, jau nedaug liko. Tokiais momentais supranti, kad pats laikas mesti rūkyti… Šiaip ne taip pasiekėme viršūnę. Dar tamsu, laukiame, kada patekės saulė. Žmonių viršūnėje renkasi vis daugiau ir daugiau. Bet, apsižvalgęs aplinkui, padariau išvadą, kad tiek žmonių, kiek mačiau jų kopiant į kalną, neįmanoma būtų sutalpinti gana mažame Mozės kalno viršūnės plote. Tai kur tada tie veikėjai, kurių tiek daug mačiau pakeliui? Norom nenorom peršasi išvada, kad tik pačius atkakliausius ir ištvermingiausius matau dabar aplink save. Kiti tikriausiai apsisuko atgal, nusprendę, kad neįveiks kalno.
Po truputį pradeda ryškėti kalnų kontūrai, visi tyliai laukia saulės patekėjimo. Viršūnėje pučia gana stiprus ir šaltas vėjas. Gerai, kad pasiėmiau žieminę kepurę. Darosi vis šviesiau ir šviesiau. Pagaliau virš kalnų išniro saulė ir sparčiai ėmė kilti, apšviesdama viską aplinkui, atskleisdama visą nepakartojamą kalnų grožį. Sakoma, sutikus saulę ant Mozės kalno, visos nuodėmės būna atleistos. Reikia nepamiršti ir tai, kad šis rytas – tai Šv. Velykų rytas. Puikus jausmas apima, kai nuo pečių nusirita visos nuodėmės…Nors iš tiesų neaišku, ar nuodėmės buvo atleistos, nes aš į viršūnę užkopiau ne savo kojomis, o ant kupranugario. Bet noriu tikėti, kad jos atleistos. Pastebėjau, kad nemažai žmonių laiko aukštai iškėlę veidrodžius ir tarsi gaudo saulės spindulius. Jie mano, kad veidrodis užfiksuoja savyje tos saulės šviesą, ir tada tokį veidrodį galima laikyti namie, kaip dievybės trupinėlį.
Iš vietinių prekeivių nusipirkome alebastro kiaušinių, tradiciškai jais susidaužėme – juk Velykos. Pirmą kartą sutinku Šv. Velykas tokioje šventoje ir dvasiškai pakylėtoje vietoje. Dar kiek pasimėgavome gražiais vaizdais ir ėmėme po truputį leistis žemyn. Tiesa, prieš leidžiantis dar pailsėjome arbatinėje. Čia nebūtina ką nors užsisakyti, galima tiesiog sušilti, savo atsineštą arbatą gerti. Mes įkalėme po pora gurkšnių degtinės, brendžiuko, parūkėme, paplepėjome su Sadamu ir nusprendėme leistis žemyn pėsčiomis tuo pačiu kalnų serpantinu, kuriuo ir užlipome. Yra ir kitas kelias, ten gražesni vaizdai, bet jis kur kas sudėtingesnis. Nesusigundome gražiais vaizdais ir pradedame kelionę žemyn. Sadamas mus lydėjo į apačią. Kai dienos šviesoje pamačiau tuos keliukus, skardžius, uolas, kuriomis kupranugaris nešė mane į viršūnę vos prieš kelias valandas, tai net šiurpas pagaugais nuėjo. Kai jojau naktį, tai viskas ne taip baisiai atrodė. Kai sakau baisiai, tai turiu omenyje, kad labai pavojingas tas kelias, galima nugarmėti žemyn taip pat lengvai, kaip du pirštus apmyž…..
Vaizdai, aišku, nuostabūs: kalnai, kalnai, kalnai… Leidomės neskubėdami, su pasiilsėjimais, su brendžiuko pagurkšnojimais. Sadamui (mūsų vedliui beduinui) įpylėme pora brendžio, tai jis praktiškai sužvėrėjo, pradėjo šokinėti uolomis kaip kalnų ožys, ėmė rusiškais „perliukais“ koneveikti visas ruses, vienu žodžiu, jis mus gerai pajuokino. Padarėme išvadą, kad beduinui tiek nedaug reikia alkoholio, kad jis pradėtų neadekvačiai elgtis.
Kokią pusė aštuonių ryte, pavargę, su skaudančiom kojom, bet dvasiškai pakylėti, nusileidžiame į apačią. Va ten tai pajutai tikrą palaimą – niekaip negalėjau patikėti, kad ryžausi tokiam žygiui ir jį sėkmingai atlikau. Pailsėjome prie Šv. Kotrynos vienuolyno, kuris buvo pastatytas VI a. Tai seniausias pasaulyje pravoslavų vienuolynas. Vienuolyno teritorijoje auga erškėtis-krūmas, kurio ugnies liepsnoje Dievas pirmą kartą apsireiškė pranašui Mozei. Norėjome užeiti vidun, bet piktas vienuolis atsisakė mus įsileisti. Tikriausiai ne nuotaikoje buvo.
Sumetėme Sadamui bakšišo (20 $), tai tas buvo labai patenkintas. Įtariu, nubėgo pirkti vietinio brendžiuko…
Autobuse pavalgėme ir pajudėjome Kairo link. Pakeliui sustojome oazėje, bet ten nieko įdomaus nebuvo. Juk oazė, iš esmės – tai daržas, kurį nuo saulės spindulių saugo palmės. Taip pat sustojome prie biblijinių Mozės šaltinių. Tikima, kad izraelitams einant iš Egipto, Mozės šaltiniai buvo viena iš jų praeitų vietų. Legenda byloja, kad, Dievo patartas, Mozė į sūrų vandenį įmetė lazdą, kuri padarė vandenį geriamu. Po to jis metė pagalį, ir toje vietoje staiga ištryško 12 šaltinių. Šie šaltiniai simbolizavo 12 be tikslo po Sinajų klajojančių genčių, kurios ieškojo savo pažadėtosios žemės. Klajokliai buvo ne tik ištroškę, bet ir išalkę. Staiga iš šaltinių išaugo 12 medžių. Jie užaugo iki 5 m aukščio ir pasidengė į cukraus vatą panašia medžiaga – puikiu maistu izraelitams. Kiekvieną pavasarį šviesiai mėlynais žiedais pasipuošiantis medis vilioja daugybę bičių, kurios nuodingus syvus paverčia saldžia medaus mase, originalo kalboje vadinama „Man Hu“, hebrajų kalboje reiškiantis „kas tai yra“, o mums geriausiai žinomas kaip Mana – maistu, kuris atėjo iš dangaus.
Dabar ši vieta gana apleista. Mums išlipus iš autobuso prišoko būrys beduinų vaikigalių ir ėmė prašyti saldainių. Atrodo visi tokie apdriskę, murzini. Tačiau sakoma, kad beduinai tik tokį įvaizdį palaiko, tipo jiems figovai gyvenasi. O iš tiesų jie labai gerai gyvena, augina dykumoje žolę (patys suprantate kokią) ir ją parduoda.
Važiuojant link Kairo (tai ilgas kelias apie 400 km) matėsi, kaip kalnuotas vietoves pakeitė dykuma, nyki dykuma. Smagiau buvo važiuoti, kai kelias priartėjo prie Raudonosios jūros. Palei ją nutiesta autostrada. Dykumoje palei Raudonąją jūrą dygsta daugybė gyvenamųjų namų kvartalų bei poilsio masyvų. Žemė ten pigi, todėl verslininkai ją perka, pristato namų ir parduoda.
Kol važiavome dykuma, tai vairuotojas normaliai vairavo, bet tik pasiekėm Kairo prieigas, tai jis išprotėjo (vairavimo prasme). Bet taip yra tikriausiai todėl, kad visi vietiniai Kaire taip vairuoja. Lekia nežmonišku greičiu, keičia vieną juostą kita, lenkia iš kokios tik nori pusės, signalizuoja, posūkių nerodo, vienu žodžiu, košmaras. Baisoka buvo važiuoti, ranka taip ir ieškojo diržo prisisegimui, bet koks ten diržas autobuse…
Jei pėstysis nori pereiti į kitą gatvės pusę, tai tiesiog naglai išbėga į važiuojamąją dalį, tikėdamasis, kad automobilis jo nepartrenks. Jei lauksi, tai niekada gatvės ir nepereisi.
Kaire daugybė senų automobilių. Taip yra todėl, kad naujoms (ir ne tik) mašinoms taikomas 200 % muito mokestis. 1990 metų mersas kainuoja 70 000 Lt. Beveik visi (jei ne visi) taxi – rusiški automobiliai. Kamščiai mieste taipogi nevaikiški.
Atvežė mus į viešbutį „Maadi Hotel“, visai šalia Nilo. Pro viešbučio langus matėsi Gizos piramidės. Įsikūrėme normaliai kambariuose, pavalgėme ir išėjome pasižvalgyti po sostinę. Vienoje parduotuvėje nusipirkome maisto, kitoje – alaus, grįžome į viešbutį ir 16-ame aukšte ant stogo surengėme vakarėlį. O ten labai faina – poilsio aikštelė su baseinu, puikūs vaizdai. Prasukome buteliuką, alučio pagurkšnojome, pasigrožėjome naktinio Kairo panorama…Smagumėlis. Miegoti nuėjome jau po vidurnakčio.

2007-04-09 d.

Miegojau gana gerai, tik tiek, kad durnus sapnus sapnavau. Po pusryčių pasiėmėme vietinį gidą keistu vardu (nebeatsimenu to arabiško vardo) ir nuvažiavome į nacionalinį Kairo muziejų. Jame saugojami neįkainojami lobiai. Norint patekti į muziejaus prieigas, reikia pereiti patikrinimo punktą. Net rankines iškrato. Po patikrinimo gidas surinko mūsų visų fotoaparatus, video kameras ir paliko šias gėrybes saugojimo kameroje. Tiesiog į muziejų draudžiama tokio pobūdžio daiktus net įsinešti, kad nekiltų pagunda ką nors užfiksuoti vaizdo kameroje. Keisčiausia, kad, įėjus į muziejaus pastato vidų, vėl seka analogiškas patikrinimas. Muziejus įspūdingas. Gerai, kad aukščiau minėtas samdytas gidas pavedžiojo mūsų grupę po muziejų, aprodė pagrindines ekspozicijas, papasakojo apie faraonus, jų gyvenimą, vienu žodžiu, su gidu buvo labai įdomu. Aišku, sukabino mane faraono Tutanchamono gryno aukso sarkofagas (virš 100 kg sveria) ir kaukė (11 kg). Galiu pasakyti, kad viskas man ten patiko, labai įdomu buvo. Laiką muziejuje praleidau su malonumu (apie 2 val.). Yra mokamas įėjimas į mumijų salę, bet ten nėjau, nes gana brangu, o, be to, nieko labai ypatingo ten nepamatysi. Tos mumijos gal tik kokiems istorijos specialistams yra įdomios. Sudžiūvęs kūnas ir tiek žinių. Fotografuoti leidžiama tik muziejaus kieme, sodelyje, prie įėjimo į patį pastatą. Ten yra skulptūrų ir jos tikros, ne kokios naujai padarytos, o iš tų, faraonų laikų.
Po Kairo muziejaus nuvažiavome į Gizą (vakarinį Nilo krantą) pamatyti IV dinastijos faraonų statytų piramidžių. Ten yra Cheopso (aukščiausia – 147 m aukščio), Chefreno ir Mikerino piramidės. Iš tikrųjų tai dabar dėl žemės drebėjimų Cheopso piramidė yra sumažėjusi iki 137 m. Cheopso piramidės statybose dirbo 100 000 žmonių. Tai buvo ne vergai, o samdomi darbininkai, kuriems už darbą buvo mokami pinigai. Kiekvieno piramidės bloko svoris – 10 tonų fundamento apačioje, o kylant į viršų – blokai lengvėja. Tiesa, patenkant į piramidžių teritoriją, vėl pilnas (bet kvailas) patikrinimas – išlipi iš autobuso, rankines praskenuoja, patį praskenuoja, po to lipi atgal į autobusą ir važiuoji prie piramidžių. Nesuprantu, kam tie patikrinimai „dėl akių“. Gerai, mus patikrino, o ką autobuse vežu, tai niekam neįdomu. Galima nors ir bazuką prasivežti. Piramidės, aišku, palieka galingą įspūdį. Iš Septynių Senovės Pasaulio stebuklų tik Gizos piramidės tebestovi. Jas pamatyti yra tiesiog būtina. Cheopso piramidę saugo policija, pati piramidė aptverta, prie jos neprieisi. Tokių priemonių egiptiečiai ėmėsi po to, kai turistai pradėjo reguliariai nuo jos kristi ir mirtinai susižaloti. Chefreno ir Mikerino piramidžių nesaugo, galima jomis vaikštinėti, jas lupinėti. Aišku, Gizos piramidės geras reginys, bet yra ir minusų – daugybė šiukšlių, šūdų, vietiniai kabinėjasi siūlydami savo durnas paslaugas, kažkokių naujų statinių pristatyta. Tai visiškai iškraipo pirmapradį vaizdą.
Paskui nuėjome prie Sfinkso (jis ten šalia piramidžių), bet įėjimas mokamas. Sfinksas irgi gražus, man patiko. Visas šitas Gizos kompleksas paliko malonių ir ilgai išliekančių prisiminimų.
Tiesa, nepaminėjau, kad, prieš aplankant Gizos piramides, užsukome į papiruso muziejų. Ten mums arabė gražia, sklandžia rusų kalba papasakojo apie papiruso gamybos principus, parodė, kaip ta gamyba vyksta. Po to galima buvo išsirinkti kokį nors papirusą ir jį nusipirkti. Pasirinkimas didžiulis. Be to, ten tiksliai nusipirksi tikrą produktą, o ne kokį nors falsifikatą, kurių Egipte pilna, kaip prišikta jų visur. Aš nusipirkau man patikusį papirusą su faraono pašventinimo scena (90 EP). Dalka nusipirko nedidelį papirusiuką su savo vardu, parašytu hieroglifais (20 EP).
Taigi, dar užsukome ir į taip vadinamą “Al Fayedo kvepalų muziejų”. Bet ten buvo visai ne kvepalai, o visokie kvepiantys aliejai. Mums pasakojo apie jų savybes, tepė ant rankų, ragino pirkti. Tačiau nei vienas iš mūsų grupės nieko nepirko. Tada pagalvojau: tai pravalas tiems organizatoriams, tiek pasakojo, iš kailio nėrėsi, o navaro jokio. Cha…
Po kvepalų muziejaus nuvažiavome atgal į viešbutį pailsėti, suvirškinti įspūdžių. Bet nesiilsėjome, o pasiėmėme alaus, užlipome ant viešbučio stogo ir smagiai šnekučiavomės su grupės nariais bei gurkšnojome vietinį šaltą alutį…
Pavakarieniavę išvykome į pažintinę ekskursiją „Naktinis Kairas“ (20 $). Gidas labai įdomiai papasakojo apie įvairius arabiško (kairiško) gyvenimo niuansus, pvz.: Kaire musulmonų kapinėse gyvena apie 1 mln. žmonių. Taip, taip, būtent gyvena. Kapuose yra pastatomas mažas namelis, po juo iškasamos dvi patalpos ir dugnas užberiamas smėliuku. Dešinėje pusėje laidojami šeimos vyrai, kairėje – moterys. Tai va, tame namelyje galima įsirengti patalpas, kuriose žmonės ir gyvena. Jie turi elektrą, dujas, ir gyvena sau kapuose. Normaliai, ar ne?
Nuvažiavome prie Nežinomojo kareivio kapo – šioje vietoje buvo nušautas Egipto prezidentas Anvaras Sadatas. Ten stovi toks piramidės formos paminklas. Jei kas vyksta su oficialiu vizitu į Egiptą, tai būtinai atvažiuoja į šią vietą padėti gėlių ant paminklo. Visas monumentas išrašytas vyriškais vardais kariams atminti.
Aišku, aplankėme ir Khan El Khalili turgų Kaire. O ten tai verda gyvenimas ir prekyba. Man apskritai patinka trintis po arabiškus turgus, galėčiau vaikštinėti ir vaikštinėti…Žmonių turguje devynios galybės, šurmulys nevaikiškas. Gaila, kad paskutiniu metu šis turgus įgavo tokį turistinį atspalvį ir praktiškai viskas ten skirta turistams. Bet pati atmosfera ten faina, taip pat kaip ir bet kuriame kitame rytietiškame turguje. Matavausi keletą marškinių, bet nesėkmingai, nupirkti nepavyko.
Po turgaus apžiūrėjome Marmurinę mečetę. Po visko grįžome atgal į viešbutį – pavargę, bet laimingi, nes diena praėjo labai turiningai.

2007-04-10 d.

Šiandien važiuojame į Aleksandriją. Nuo Kairo iki šio miesto – 220 km. Turistams į Aleksandiją galima važiuoti tik vienu keliu, nors jų yra ir daugiau. Išvažiuojant iš Egipto sostinės vis dar keista matyti miesto pakelėse besiilsinčius asilus, tarp mašinų laviruojančius kupranugarius. Taipogi akį rėžia šalia daugiabučių stovinčios lūšnų lūšnos, pastatytos iš visokių atliekų.
Nors važiuojame dykuma, ji atrodo gana žalia – auga palmės, krūmai, medžiai. Na, tai natūralu, nes čia Nilo pradžia, žemupys. Taip pat aplinkui driekiasi apelsinų, citrinų, mango plantacijos, vynuogynai.
Pravažiuojame bananų plantacijas. Bananų palmės vaisius duoda tik vieną kartą per metus, be to, bananai yra ne medis, o žolė. Po to, kai augalas duoda vaisius, jis nupjaunamas.
Egiptiečiai augina balandžius (karvelius) ir juos jaunus valgo. Pakelėse matėsi daugybė tokių balandinių. Aš vieną kartą ragavau keptą balandį – nėra ten ko valgyti, labai jau maži tie paukščiai.
Aleksandrija išsidėsčiusi prie Viduržemio jūros, tačiau paplūdimiai ten nėra tokie geri, kaip, pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje.
Egiptiečiai pirmieji pasaulyje pradėjo gaminti vyną ir alų. Alus egzistavo jau net faraonų laikais. Ačiū, Jums, egiptiečiai, už tokio reikalingo, puikaus, maistingo, vertingo, naudingo gėrimo (alaus) išradimą. Lenkiu prieš Jus galvą…
Likus iki Aleksandrijos apie 40 km, sustojome tokioje pakelės kavinukėje pailsėti, arbatos atsigerti. Šalia tos kavinukės buvo ir privatus zooparkas. Jame buvo stručių, liūtų, tigrų, kupranugarių, šunų. Paprašėme liūtų prižiūrėtojo, kad iš narvo ištrauktų liūtuką ir leistų su juo nusifotografuoti. Jis per daug neprieštaravo ir už 1 $ nuo žmogaus ištraukė liūtuką iš narvo. Bet tas pirmasis žvėriukas aršus pasitaikė, kėdę nuvertė, tai tada kitą, ramesnį, ištraukė. Pasidarėme fainų nuotraukų su liūtukais. Ir smagu, ir baugu buvo laikyti liūtuką sau ant kelių. Gera atrakcija, visiems aptiko.
Aleksandrijoje gyvena 3 mln. žmonių. Gyventojai kalba vietiniu akcentu. 900 m. šis miestas buvo Egipto sostine. Čia daugybė fontanų, teatrų, mieste yra tramvajus, tačiau metro nėra. Tai tipiškas arabiškai-afrikietiškas miestas su siaurom (ir ne tik) gatvelėm, daugybe parduotuvėlių. Pirma vieta, kurią aplankėme Aleksandrijoje, buvo katakombos Kom-al-Šugafa (išvertus reiškia „šukių kalnas“). Šių katakombų atradimo istorija tokia: ganėsi sau asiliukas toje vietoje, kol jo koja prasmego į kiaurymę. Žmonėms pasidarė įdomu, kas čia per angos, jie pradėjo kasinėti ir atrado šias katakombas. Jos išsidėsčiusios po žeme per 3 aukštus. Katakombose buvo laidojami žmonės sarkofaguose arba pelenų urnos buvo saugojamos, arba šiaip negyvėlius užkasdavo. Ten dabar jau atkasta daugybė požeminių kambarių su nišomis palaikams. Kasinėjimai vyksta iki šiol. Fotografuoti ten neleidžiama. Požemiuose yra graži pagrindinė salė, kurioje buvo palaidotas kažkoks miestui svarbus asmuo, tipo meras ar kažkas panašaus. Po to ši kapavietė vis plėtėsi ir plėtėsi, vis daugiau žmonių ten buvo laidojama. Taip ir susiformavo katakombos.
Toliau nuvažiavome į romėnų teatrą Kom-El-Dekka. Jame yra tokia vietelė, kur labai gerai galima palyginti akustiką – kai dainuoji į vieną pusę – nieko nevyksta, o į kitą – girdisi puikus aidas. Na, padainavau aš ten vieną kitą lietuviškų dainų posmelį. Ten tokia vonia akmeninė buvo – aš į ją įšokau, nes norėjau nusifotkinti, bet tuoj privarė prižiūrėtojas, apšaukė mane, bet nuotrauką visvien padariau.
Sekantis objektas – Aleksandrijos biblioteka. Tai pirma biblioteka pasaulyje (325 m.p.m.e.). Čia studijavo Pitagoras, Archimedas, Sokratas. Jei biblioteka nebūtų daug kartų degusi, tai daugybė faraonų paslapčių būtų atskleista. Bibliotekoje yra tokių kėdžių, kuriose netgi daug valandų sėdint neįskausta nugara. Pastate pagrinde naudojamas natūralus apšvietimas, mažai elektros lempų, padaryta natūrali garso izoliacija. Biblioteka pastatyta visai šalia Viduržemio jūros. Tikroji bibliotekos vieta buvo ten, kur dabar yra Aleksandrijos universitetas. Naujoji biblioteka pastatyta šalia universiteto. Dabartinis pastatas labai naujoviškai atrodo, šiuolaikiška architektūra, sienos padengtos granitu, išrašytu viso pasaulio kalbomis.
Aplankėme ir Qaitbay tvirtovę-fortą – tai vieta, kurioje buvo pastatytas Aleksandrijos švyturys – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Švyturys buvo labai galingas, rodė signalus praplaukiantiems laivams. Dienomis didelis varinis veidrodis atspindėdavo saulę, o naktimis degindavo didžiulį laužą. Švyturio egzistavimo laikais jame dirbdavo apie 1000 žmonių. Pirmajame jo aukšte buvo apie 300 kambarių. Švyturys buvo pastatytas iš granito, bet per žemės drebėjimą sugriuvo. Vėliau iš jo liekanų ir buvo pastatyta tvirtovė-fortas. Taip pat šioje vietoje buvo atrasti luitai su arabų kalba bei hieroglifais, ir tik nuo tada buvo pradėti iššifruoti piramidžių hieroglifai. Iki to laiko mokslininkai niekaip nesugebėjo suprasti, ką reiškia senoviniai užrašai piramidėse. Tiesa, vaikščiojant po tvirtovę, mus lydėjo ir saugojo vietinis policininkas. Apsauga buvo reikalinga, nes minios vaikų (ir ne tik) sekiojo mums iš paskos, žiūrėjo į mus kaip į kokius eksponatus. Nieko nuostabaus, nes turistai retai atvažiuoja į Aleksandriją, todėl ir atrodėme vietiniams kaip egzotika.
Po visų šių atrakcijų nusprendėme papietauti ir užsukome į restoranėlį prie pat Viduržemio jūros. Tai buvo žuvies restoranas. Pirma visokių užkandėlių ant stalo prinešė – mirkai šviežią šiltą duoną į įvairiausius padažiukus ir mėgaujiesi skonių įvairove. Niam, niam, skanu…Kai jau buvau prikimšęs skrandį šiomis gėrybėmis, atnešė šviežios keptos žuvies su ryžiais. Man patiko (10 $ už maistą + atskirai už alų 2 buteliai – 50 EP). Už alų bandžiau įkišti ne 50 EP, o 50 piastrų, bet padavėjas greitai prikirpo apgaulę…Teko pakeisti kupiūrą.
Sudiev, Aleksandrija. Grįžtame atgal į Kairą. Pakeliui užsukome į daržovių ir vaisių fermos parduotuvėlę. Nusipirkome dėžutę melionų, pakuotę guavos vaisių (kaip kriaušės, tik baltos ir saldžios) ir už visa tai sumokėjome tik 14 EP. Braškės labai pigios – didelė dėžutė 1,5 lito. Skaniai sudorojome visas šias gėrybes, aišku, ne iš karto.
Vakare Kaire dar alučio paėmėme ir tradiciškai ant viešbučio stogo pavakarojom. Tarp kitko, Kaire gana sunku buvo rasti vietą, kur parduoda alkoholį. Mes tik iš vietinių sužinojome, kur randasi parduotuvėlė su alumi. Oi, sunku ten tokią rasti, patikėkite. Ta parduotuvėle visai be jokių iškabų ir reklamų, viduje labai mažai vietos. Kai mes užėjome ir paprašėme keliasdešimt butelių alaus, tai tie pardavėjai pasimetę biški buvo. Mačiau, kaip vietinis arabas nusipirko skarbą pačio stipriausio alaus (8 % alk.), tai pardavėjas suvyniojo tą alų į juodą nepermatomą plastikinį maišelį ir kaip kokią kontrabandą paslėpė tarp drabužių, kad niekas nematytų. Akivaizdu, kad alkoholio vartojimas čia netoleruojamas.
Dabar lengvai apie Egiptą papasakosiu. Šalies plotas – 1 mln. km2. 95 % šios teritorijos yra dykuma. Derlinga žemė yra tik apie Nilo prieigas. Vidutinis valdininko atlyginimas – 250 $ per mėnesį. Oficiali darbo diena nuo 8.00 val. iki 14.00 val. Po darbo valdininkai eina kitur uždarbiauti – kas į fabrikus, kas į parduotuves ir pan. Kaire gyvena 18 mln. žmonių oficialiai. O iš tiesų gal 20 mln., o gal 22 mln. Visame Egipte – 75 mln. gyventojų. Visi šalies miestai išsidėstę apie Nilą. Šalyje yra 28 miestai. Penktadienis Egipte – išeiginė diena. Kaire yra metro, bilietas kainuoja 1 EP. Pirmi du ir paskutiniai du vagonai yra skirti išimtinai tik moterims. Vyrams į juos įeiti nevalia. Praktiškai visi taxi – rusiški automobiliai. Benzinas parduodamas tik 92 markės, labai retai būna 95. Benzino kaina – 3 litrai – 1 $. Kaire visose sankryžose, kuriose nėra šviesoforų, stovi policininkai ir reguliuoja eismą. Trafikas čia labai įtemptas. Aš neišdrįsčiau mieste sėsti už vairo
KAIR – išvertus reiškia „nugalėtojas“. Tikras Egipto pavadinimas yra MISR (išvertus „juodoji žemė“). Tik mes Egiptą vadiname Egiptu, o visi vietiniai savo šalį vadina MISR.
Pradinis išsilavinimas Egipte yra nemokamas (nuo 6 metų vaikai eina į mokyklą). Valstybinėse mokyklose berniukai ir mergaitės mokosi kartu, o privačiose – atskirai. Pradinis išsilavinimas trunka 5 metus, vidurinis – 6 metus. Aukštasis mokslas Egipte taip pat yra nemokamas (išskyrus privačius universitetus). Inžinierius studijuoja 5 metus, gydytojas – 7 metus.
Šalies kariuomenėje tarnyba yra privaloma visiems, su tam tikromis išimtimis, susijusiomis su šeimynine padėtimi. Tarnauti reikia 1-3 metus. Jei esi su aukštuoju išsilavinimu – 1 metai, su viduriniu- 2 metai, be išsilavinimo arba su pradiniu išsilavinimu reikia tarnauti 3 metus policininku.
Jei šeima normali, paprasta, tai moterys vaikšto su skarelėm, bet jei šeima labai religinga – su parandža. Mieste dirba ir vyrai, ir moterys, o kaime – tik vyrai. Vyras gali turėti 4 žmonas, bet kiekviena žmona turi turėti atskirą gyvenamąjį plotą (butą arba namą). Vyras, norintis vesti, pirma turi nusipirkti butą, turi žmonos tėvams kalymą sumokėti, o būsimai žmonai padovanoti apie 300 gr. aukso.
Kaire vien turizmo srityje dirba 3 mln. žmonių. Daugiausiai pajamų šalyje ir duoda būtent turizmas. Labai daug Egiptas uždirba ir iš Sueco kanalo. Trečioje vietoje – nafta. Tarp kitko, šioje šalyje yra pigiausias benzinas pasaulyje. Egiptas – antroje vietoje pasaulyje pagal druskos eksportą. Šalyje yra daug gamtinių dujų telkinių. Ketvirtoje vietoje pagal pajamas šaliai yra žemės ūkis.

2007-04-11 d.

Šiandien vėl pasižvalgysime po Kairą, tik šį kartą aplankysime šio miesto krikščioniškąją dalį. Iš pradžių užsukome į Abu-Serga (Šv. Sergijaus) bažnyčią, kur slaptoje grotoje gyveno mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kai ji slapstėsi nuo karaliaus Erodo persekiojimo. Bažnyčios stogas imituoja apverstą Nojaus laivą. Tik prieš 18 metų po šia bažnyčia buvo rastas kambarys, kuriame slėpėsi šventoji šeimyna. Seniau čia stovėjo paprasto egiptiečio namas, kuriame jo šeimininkas ir priglaudė mergelę Mariją. Šioje vietoje 500 m.e.m. ir buvo pastatyta bažnyčia. Ir, kaip jau minėjau, tik visai neseniai išaiškinta šios vietos reikšmė.
Po to nuėjome į netoliese esančią Ben-Ezra sinagogą (šioje vietoje stovėjo Ramzio II rūmai), kur Mozė dar būdamas kūdikiu pintinėje buvo ištrauktas iš Nilo. Taip jis buvo priimtas į Ramzio II šeimą.
Važiuojame į Sakkarą, kuri randasi Kairo prieigose. Sakkaroje pamatysiu labai įdomių piramidžių, daug įdomesnių už Gizos piramides. Egipte iš viso yra 115 piramidžių, išlikusių iki šių dienų. Pakeliui matosi daugybė palmių (1 palmė per metus duoda 1000 kg vaisių). Egipte auga apie 3 mln. figų palmių. Na, čia toks nedidelis nukrypimas nuo piramidžių temos. Taigi, einame apžiūrėti III dinastijos faraono Džoserio laiptuotos piramidės. Ji yra pati seniausia Egipte, pastatyta 2850 m.p.m.e. Ten yra visas kompleksas, nes piramidė viena pati sau nestovėdavo. Šalia piramidės visada buvo statoma šventykla, kurioje būdavo mumifikuojamas faraono kūnas. Šis procesas trukdavo 70 dienų.
Galiu papasakoti, kaip iš viso atsirado tradicija faraonams statyti piramides. Žodžiu taip: numirė faraonas, tada jo žmonės, grubiai sakant, iškasė duobę, padėjo joje kūną, taip pat visokių daiktų, reikalingų pomirtiniame gyvenime. Virš tos duobės su kūnu (aš ten tokį žmogeliuką pavaizdavau) pastatė didelę akmeninę platformą (tipo antkapį) ir visą tą teritoriją aptvėrė tvora. Bet po viso šito darbo žmonės pastebėjo, kad nesimato tos vietos, kur faraonas palaidotas, o matosi tik didelė tvora. Tada ant tos platformos, pastatė dar vieną mažesnę platformą, ir taip laiptas po laipto išėjo 5 tokios papildomos platformos (60 m aukščio Džoserio piramidė). Todėl ji ir vadinama laiptuotoji piramidė. Na, po tokio statybos proceso jau ir iš toli galėjai matyti faraono kapavietę.
Netoli Džoserio piramidės aplankėme Mere-Ruka žynio kapavietę, kuri yra labai gerai išsilaikiusi. Kapavietės viduje ant sienų išlikę gana ryškūs piešiniai iš tų laikų žmonių gyvenimo. Šiaip jau senovės egiptiečiai žyniams tokių kapaviečių nestatydavo, bet Mere-Ruka buvo geras faraono Titi draugas. Vien dėl to šalia faraono Titi piramidės (ji tikrai mažytė) ir buvo įrengtas toks puošnus žynio kapas. Fotografuoti bei liesti rankomis piešinių negalima. Užėjome ir į faraono Titi piramidės vidų – pirma leidomės žemyn, po to siauru tuneliu susilenkę nužingsniavome iki patalpos, kurioje stovėjo faraono sarkofagas. Gana keistas jausmas apima, landžiojant po tokias vietas.
Kad pailsėti nuo piramidžių, užvažiavome į kilimų audėjų mokyklą, kurioje turėjome progą pamatyti, kaip audžiami kilimai, kaip gimsta tie nepakartojami raštai. Aišku, sūlė pirkti produkciją, bet ką ten pirksi, jei mažas šilkinis kilimėlis 700 doliarų kainuoja. Bet gražu…Bet brangu…Bent jau aš tai tikrai nieko ten nepirkau.
Na, ką gi, grįžtame prie piramidžių – važiuojame apžiūrėti Snofru (Cheopso tėvo, IV dinastija) piramidės. Dar ji vadinama Raudonąja piramide. Tarp kitko, šalia šios piramidės stovi ir tuščia (ta prasme pagal paskirtį nepanaudota piramidė), nes faraonui nepatiko jos forma. Žodžiu, buvo taip: pastatė faraonui piramidę, bet jam nepatiko piramidės forma, todėl liepė šalia pastatyti naują piramidę.
Nusprendžiau pasinaudoti galimybe pamatyti Raudonąją piramidę iš vidaus. Bet, prieš lipant į ją, gidas bei vietiniai prižiūrėtojai perspėjo, kad neiti į piramidę, jei yra problemų su sveikata. Visiems širdininkams aiškiai buvo parekomenduota nelįsti vidun. Aš, kadangi laikau save visiškai sveiku žmogumi, nusprendžiau šių patarimų nepaisyti. Tiek prigąsdino apie sunkumus, kad didžioji dalis mūsų grupės nusprendė geriau pavaikštinėti aplinkui piramidę, bet į ją pačią nosies nekišti. Įėjimas į piramidę yra gana aukštai viršuje, apie jos vidurį. Teko užsikabaroti stačiais laiptais aukštyn. Na štai, nedidelė anga – įėjimas vidun. Pora merginų atsisakė tolesnės misijos, kai pamatė, kokio raudonumo veidais išlindo kažkokie turistai iš piramidės. Dalka irgi atsisakė. Bet aš įlindau vidun ir, pasišviesdamas žibintuvėliu, pradėjau leistis siauru ir labai stačiu tuneliu žemyn, t.y. gilyn į piramidę. Laiptų jokių nėra, tik mediniai tokie „tipo laipteliai“. Gilyn reikėjo leistis kokia 60 m. Kuo žemyn, tuo vis mažiau oro, tuo sunkiau kvėpuoti. Be to, šiose vietose yra daug gamtinių dujų telkinių, todėl patys suprantate, koks ten buvo „zapašokas“. Apačioje radau salę su kūgio formos lubomis. Kažkokie mediniai bele kaip sukalti laiptai vedė į dar vieną nedidelę salę. Jokių sarkofagų, aišku dabar ten nėra, viskas muziejuje. Labai jaučiasi dujų kvapas, darosi silpna. Jausmas, lyg prarastum sąmonę. Dabar suprantu, kodėl, turintiems sveikatos problemų, nerekomenduojama čia lįsti. Jei kas atsitiktų, tai ir užsilenktum piramidės viduj, niekas nepadėtų…Nežinau, labai didelio įspūdžio man tas vidus nepadarė, bet, kai pagalvoji, kad buvai piramidės viduje, kad galėjai pajusti tą tūkstantmečių kvapą, tai tada įspūdis visai normalus atrodo. Būnant ten mane apėmė keistas baimės jausmas, todėl labai greitai grįžau prie tunelio, vedančio į viršų ir pradėjau vos ne bėgte kapanotis šviesos ir gryno oro link. Kai jau buvau piramidės išorėje, tai atsipūčiau taip, lyg būčiau kažkokį sunkų ir nemalonų darbą atlikęs.
Po tokių įdomybių, aišku, norisi gerai užvalgyti ir, pageidautina, mėsos. Todėl užvažiavome į egiptietiško maisto restoranėlį „Alezba“. 10 amerokoniškų pinigų kainavo puikūs įvairiausi šalti ir karšti užkandžiai bei mėsa. Stalan patiekė tokią nedidelę šašlykinę, joje ant grotelių čirškinosi jautiena ir vištiena. Oi, skanu buvo…Vištiena patiko labiau už jautį. Užsiskaninom saldumynais, apelsinais bei bananais. Prisikirtom keptų viščiukų iki soties – paskaudės pilvą ir praeis…
Nuvažiavome į aukso dirbinių dirbtuves. Ten siūlė pirkti visokių variantų, bet aš aukso nenešioju, todėl abejingai pavaikštinėjau, pasižvalgiau, bet nieko nepirkau.
Po turiningai praleistos dienos grįžome atgal į viešbutį. Tradiciškai užlipome ant stogo, išgėrėme po skarbą alaus ir atsisveikinome su Kairu. Susikrovėme savo mantą ir patraukėme į traukinių stotį. Sėdome į traukinį (labai romantiška transporto priemonė) – mūsų laukia naktinė kelionė į Asuaną. Dvivietis kupė man patiko – minkšti suolai, iš kurių susikonstruoja dvi minkštos dviejų aukštų lovos, yra prausyklėlė, kištukinis lizdas, rankšluosčiai, stiklinės, pakabos rūbams pasikabinti, kiliminė danga. Vienu žodžiu, normaliai. Netgi vakarienę į kupė atnešė – žuvies, jautienos, ryžių. Miegoti iš karto nėjome – dar pastovėjome tambūre, parūkėme, pas kaimynes išlenkėme butelį degtinės ir tik po išsiskirstėme. Tiesa, traukinyje buvo ir taip vadinamas vagonas-restoranas, bet į jį nesinorėjo eiti – juk sočiai turime savų gėrimų. Diena buvo ilga, todėl laikas pailsėti. Traukinyje miegoti man patinka, todėl tik atsigulęs, nukeliavau į sapnų karalystę…

2007-04-12 d.

Ryte pabudau ir kokiai akimirkai nesusigaudžiau, kur randuosi. Bet tuojau galva prašviesėjo – juk aš traukinyje. Atsikėliau, nusiprausiau, į kupė atnešė pusryčius. Neužilgo jau būsime Asuane (Aswan). Nuo Kairo iki Asuano – 900 km, kuriuos ir įveikėme per naktinę kelionę traukiniu. Atvykstame į Asuaną (išvertus reiškia „turgus“) – saulėčiausią Egipto miestą, kuriame jaučiama charakteringa afrikietiška atmosfera. Miestas nėra didelis, todėl galima vaikščioti pėsčiomis, o gyvenimo tempas čia lėtas ir atpalaiduojantis. Asuano miestas Aukštutiniame Egipte žymėjo Senojo Egipto pietinę sieną. Tai – viena gražiausių vietų šalyje. Miestas išsidėstęs rytiniame Nilo krante, o ties ta vieta, vakariniame krante, driekiasi dykuma. Tai yra paskutinis miestas Egipte prie Nilo, už jo kitų miestų daugiau nėra iki pat Sudano sienos.
Nuo stoties iki viešbučio „Marhaba Hotel“ pėdinome su visa manta pėsčiomis. Bet nieko, atstumas pasirodė visai netolimas. Kambarys teko neblogas – su viskuo, ko reikia turistui.
Asuane gyvena 1 mln. žmonių. Čia gana švarus Nilo vanduo (sąlyginai švarus). Mieste gyvena egiptiečiai ir nubiečiai. Vietinių žmonių oda čia žymiai tamsesnė negu, pavyzdžiui, Kairo gyventojų. Labai nustebino ir tai, kad šviesoforų signalų vietiniai gyventojai (vairuotojai) paiso ir važiuoja pagal kelių eismo taisykles. Į akis krenta ir tai, kad miestas žymiai švaresnis už Kairą, mažiau netvarkos ir šiukšlių. Pati populiariausia sporto šaka Egipte yra futbolas. Asuane yra labai gera futbolo komanda, Afrikos čempionė.
Pradedame pažintį su šia vietove. Pirmiausia nedideliu motoriniu laiveliu plaukiame į Filė (Philae) salą pažiūrėti Izidės šventyklos. Labai graži šventykla, išlikę daugybė kolonų, pastatų su įvairiais piešiniais bei hieroglifais ant jų. Vieną iš šventyklų anglai supjaustė gabalais (tiesiogine to žodžio prasme) ir vėliau surinko naujoje vietoje, nes, pastačius užtvanką, šventykla iki pusės buvo apsemta vandens. Izidė – faraonų motina, moterų globėja. Jos šventykla susideda iš trijų salių – į pirmąją salę tais senais laikais galėjo užeiti visi norintieji, į antrąją – tik faraonas ir žyniai, o į trečiąją – tik vienas faraonas su svarbiausiu žyniu. Tikrai graži vieta, su mielu noru nardžiau tarp kolonų ir fotografavau tą grožį.
Teko pamatyti ir Asuano užtvanką (130 m aukščio), kurią pastatė rusai. Ši užtvanka ir sulaiko visą Nasero ežero vandenį. Aišku, elektros energijos daug pagaminama, ekonominė užtvankos nauda didžiulė.
Nasero ežero prieplaukoje sėdome į laivelį ir nuplaukėme į Kalabšos šventyklą, pastatytą Nubijos vaisingumo dievui Mandaliui. Ši šventykla vėlgi susideda iš trijų salių (kaip ir Izidės šventykla). Kalabšos šventykla stovi ne pirminėje (originalioje) savo vietoje, o yra perkelta nuo jos (nepamenu tiksliai, kokiu atstumu). Šventykla buvo išrinkta ir pastatyta čia dėl tos pačios priežasties – dėl Asuano užtvankos. Jei šventyklos nebūtų iškeltos, jos tiesiog liktų po vandeniu. Aplankėme šalia Kalabšos šventyklos stovinčią Ramzio II šventyklą, kurioje yra labai gerai išsilaikiusių akmenyje iškaltų faraono Ramzio II kovų su priešais scenų bei su to meto vaizdais. Ši šventykla vadinasi Qertassi. Galiu pasakyti, kad labai mažai turistų lanko šias dvi šventyklas, o be reikalo, nes ten tikrai gražu, yra kur akis paganyti.
Plaukiant Nasero ežeru mačiau galingą varaną, besišildantį ant akmenų. Krokodilų, deja, nemačiau, bet Nasero ežere jų tikrai yra nemažai. Jų čia tiek priviso, kad krokodilus net leidžiama medžioti. Tai žinodamas, tikrai nesusigundyčiau paplaukioti šiuose vandenyse…
Sugrįžome atgal į viešbutį pailsėti. Aš jaučiausi visai nepavargęs, todėl išėjau į gatvę pasižvalgyti. Tuoj sutikau kelis mūsiškius ir nusprendėme užsukti į kokį nors restoranėlį papietauti. Mūsų gido Saido pagalbininkas Šeidi parekomendavo vieną užeigą. Ne tik parekomendavo, bet ir pats prisijungė prie mūsų. Atsisėdome už stalo – kai pradėjo nešti maistą, tai išsigandome, kad visko nesuvalgysime. Į trasą šoko visokie paplotėliai, įvairūs padažiukai, salotos, ryžiai, bulvės, kepta višta, avienos, jautienos gabaliukai…Kimšom, net ausys linko. Už penkių žmonių supersočius pietus sumokėjome viso 320 EP (po 64 EP kiekvienam). Oi, patinka man tokios maisto fiestos, galima sakyti, maisto orgijos…
Po tokių pietų būtų gerai pailsėti, pokaičio pamiegoti. Bet ne to mes taip toli nuo Lietuvos atkeliavome, kad miegotume viešbutyje. Todėl nusisamdėme motorinį laivelį ir iš Asuano persikėlėme į kitą Nilo upės krantą aplankyti Nubijos kaimo. Ten mus iš karto apspito būrys vaikigalių ir ėmė įkyriai kaulyti pinigų. Tie nubiečiai tai juodi, juodi, vienu žodžiu, grynaveisliai negrai. Užėjome tame kaime į nubiečio kiemą. Ten pamačiau, kad jie krokodilus augina. Mažiukai jie tokie, metro tikrai nesiekia. Aš maniau, kad jie ką tik gimę, o jie, pasirodo, 5-6 metų amžiaus. Pasirodo, Nilo krokodilas gyvena 80-100 metų. Tai paėmiau atsargiai į rankas vieną krokodiliuką ir paprašiau, kad mane su juo nufotkintų. Aršus pasitaikė gyvūnas, stengėsi iš rankų išslysti ir įkasti. Nubiečiai kuria šeimas tik tarpusavyje, ta prasme, kad nesimaišo su kitų genčių (jei taip galima pavadinti) atstovais. Kiekviena šeima turi namą su dideliu kiemu. Kai sakau šeima, tai turiu omenyje visą familiją – tėvai, seserys ir broliai su šeimom ir t.t. Kiekviena šeimynėlė turi name po atskirą kambarį. Po vestuvių vyras eina gyventi pas žmonos tėvus. Nubiečiai turi savo kalbą, ta kalba neturi rašmenų (ja galima tik kalbėti, o rašyti – ne). Kadangi nėra jokių knygų, kaip tą kalbą mokytis, tai niekas, išskyrus pačius nubiečius, jos nemoka. Dėl šios priežasties ta kalba naudojama Egipto kariniams tikslams – viename laido gale sėdi vienas nubietis, o kitame – kitas. Jie keičiasi informacija ir, jei kas ir pasiklauso pokalbio, nieko negali suprasti. Nereikia pranešimo net šifruoti. Mes pasėdėjome kieme už stalo, parūkėme šišos, nubiečiai pavaišino labai skania raudona bei juoda arbata. Teko paragauti ir nubiečių duonos, specialiai pagaminto sūrio, medaus iš cukranendrių (ta prasme, ne bičių medaus), tikros chalvos iš sesamo. Neblogas desantas gavosi į tą nubiečių kaimą, gera atrakcija. Po visko sėdome atgal į laivelį ir parplaukėme atgal į Asuaną.
Viešbutyje pavakarieniavome, ir po to Saidas mus nuvedė į vietinį turgų. Pasakėme, kad domina rytietiški kokybiški prieskoniai. Na, Saidas parodė vieną tokią parduotuvėlę, kur nusipirkome raudonos arbatos karkade (0,5 kg – 20 EP) ir džiovintų aštrių pipiriukų (100 g – 30 EP). Parduotuvės šeimininkai viską sudėjo į tokią keistą juokingą tašę, nupintą iš bananų lapų. Stipri, patvari tašė pasirodė – mes ją tą patį vakarą panaudojome alui susidėti. Praktiškai visi bendrakeleiviai nuėjo atgal į viešbutį ilsėtis, o mes su Dalka, Ramune ir Giedre nusprendėme dar pasitrinti po turgų. Matavausi visokių egiptietiško stiliaus rūbelių (trumpų marškinių), bet nei vienas man netiko. Kažkoks kvailas fasonas, ta prasme, keistas pasiuvimas. Tada nusprendžiau ilgų drabužių pasimatuoti (na, tų tokių tipo vyriškų suknelių). Pas vieną prekeivį prisimatavau rūbų, prisifotkinau su tais rūbais, prisižvengiau, mergiotės komentavo mano išvaizdą. Bet, kai pasakiau pardavėjui, kad nieko nepirksiu, tai tas baisiai supyko ir praktiškai išvarė mus lauk iš savo lavkės. Man tai tik juokinga buvo, kai jis ten arabiškai keikėsi. Aš nekreipiu dėmesio į tokius variantus. Dalka nusipirko gražią palaidinę (prašė už ją 120 EP, bet aš nuderėjau iki 20 EP). Aišku, teko pavargti, pasiginčyti su pardavėju, bet tikslą pasiekiau – numušiau kainą net visu šimtu vietinių pinigų. Ramunė irgi pirko palaidinę, tai jai nuderėjau nuo 85 EP iki 25 EP. Sau radau gerą, fainą galabėją (vyrišką egiptietišką suknelę) – prašė už ją 90 EP, bet nupirkau už 45 EP. Va dėl mano galabėjos tai vyko įtemptos derybos – labai sunkiai pardavėjas kainą numušinėjo. Bet tai natūralu – suknelė ilga, iki pat žemės, daug medžiagos sunaudota ir t.t. Bet pusę kainos vis vien numušiau. Per turgų ramiai nepraeisi, nes visi prekeiviai kabinėjasi, kviečia į savo lavkes, sako, kad viskas praktiškai veltui. Nepatinka man Egipte tai, kad tie vietiniai rusų kalbą yra gana gerai įvaldę, ir su visais rusiškai varo. Nežinau, kuo aš į rusą panašus, bet su manim tik rusiškai tie prekeiviai norėdavo kalbėti. Kai sakau, kad ne rusas, tai jie netikėdavo. Galop, kai paklausdavo, iš kur esu, atsakydavau, kad iš Zimbabvės. Tiesa, aš praktiškai visur varinėdavau su Dalka, Ramune ir Giedre, todėl tie vietiniai pastoviai mūsų kompaniją palydėdavo replikomis, tipo: O, Kazanova eina, gal Tau viagros reikia, o gal kokią moterį parduoti gali..? Gera atrakcija, man patiko jaustis „Kazanova“.
Grįžom į viešbutį apie vidurnaktį. Miegoti ilgai neteks, nes po trijų valandų reikės keltis ir važiuoti į Abu Simbel, kuris randasi 280 km nuo Aswan.

2007-04-13 d.

Sunkiai, bet atsikėliau trečią valandą nakties ir susiruošiau kelionei. Nešikas nutempė mantą į viešbučio vestibiulį, mes tuo tarpu atsigėrėme kavos. Neužilgo jau sėdėjome autobuse ir dardėjome lik Abu Simbel. Turistinių autobusų vilkstinė kelionę į Abu Simbel pradeda iš vienos vietos ir vienu metu. Maža to, visą karavaną lydi ginkluotas konvojus. Iš pradžių tvarkingai visi autobusai važiavo vienas po kito, gražia vilkstine. Kai po poros valandų atsibudau, tai pamačiau, kad mes važiuojame vieni patys, be jokios ginkluotos palydos, karavanas iširęs. Taip ir nesupratau, kad reikalingas tas konvojus bei organizuotas važiavimas, jei viskas gražu tik iš pradžių, o vėliau kas kaip nori, taip važiuoja, kokiu greičiu nori, tokiu važiuoja. Abu Simbel yra visai šalia Sudano sienos. Ten mes lankysimės faraono Ramzio II ir jo gražuolės žmonos Nefertarės šventyklose, iškaltose kalne XII a. iki Kristaus. Anksčiau į šią vietą turistai skrisdavo iš Aswan nedideliais lėktuvais. Toks susisiekimo būdas buvo žymiai greitesnis ir patogesnis. Dabar, deja, į Abu Simbel galima atvykti tik ratuota transporto priemone. Tarp Egipto ir Sudano nėra „tikros“, rimtos sienos. Tiek vienos, tiek kitos šalies gyventojai gali laisvai važinėti iš vienos šalies į kitą. Keli mln. sudaniečių gyvena ir dirba Egipte. Egiptiečiai irgi be jokių suvaržymų gali Sudane pirkti žemę, kitą nekilnojamą turtą, organizuoti savo verslą.
Pagaliau atvažiavome į vietą. Čia praktiškai baigiasi Nasero ežeras. 70 % ežero randasi Egipto teritorijoje ir 30 % – Sudano. Turistų kiekiai – nelogiški. Ir, kas įdomu, nemačiau nei vieno tautiečio (išskyrus mūsų grupę). Vienareikšmiškai padariau išvadą, kad norinčių pamatyti šias dvi šventyklas yra žymiai daugiau, negu norinčių pamatyti Gizos piramides. Taip pat galiu pasakyti, kad piramidės tikrai nublanko prieš šias šventyklas. Grožis tikrai neišpasakytas. Pirmoji šventykla, kurią aplankėme, buvo Ramzio II šventykla. Jis įsakė pastatyti šventyklą jo pergalės prieš hetitus garbei. Du kartus per metus galima stebėti unikalų reginį Didžiojoje šventykloje. Pirmasis patekėjusios saulės spindulys šventyklos koridoriumi (ilgis 65 m) patenka į šventorių, kuriame 6 min. pabūna ant dievo Amono ir dievo Ra statulų, o vėliau 12 min. apšviečia Ramzio II statulos veidą. Šį reginį galima pamatyti vasario 22 d. (Ramzio II gimimo diena) ir spalio 22 d. (jo karūnavimo diena). Ramzio II šventykla anksčiau buvo 60 m toliau nuo dabartinės jos buvimo vietos. Ją reikėjo perkelti, nes Nasero ežero vandenys būtų prariję šį šedevrą. Šventykla buvo supjaustyta ir vėl surinkta saugioje nuo vandens vietoje. Dėl šios priežasties bajeriai su saulės spinduliu dabar persikėle viena diena vėliau.
Ramzis II – stipriausias Egipto faraonas. Jis turėjo 40 žmonų ir apie 200 vaikų. Bet pati mylimiausia jo žmona buvo Nefertarė (išvertus reiškia „pati gražiausia“). Su ja Ramzis II vaikų neturėjo. Būtent Nefertarė ir priglaudė Mozę kaip sūnų, kai jos tarnaitė rado prie Ramzio II rūmų atplaukusią pintinę su Moze. Kai Nefertarė mirė, Ramzis II jos garbei pastatė šventyklą šalia šios pirmosios šventyklos. Abejose šventyklose draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Viduje labai gražu – ant sienų daugybė vaizdų, rodančių faraono kovas, jo pergales, aukas dievams ir t.t. Šventyklos iškaltos kalkakmenyje. Viskas iš tiesų atrodo labai įspūdingai, tikrai vertėjo keltis trečią val. nakties ir atvažiuoti čia, į Abu Simbel.
Apžiūrėję šventyklas, grįžtame atgal į Aswan ir važiuojame tiesiai į Nilo prieplauką, kur įsėdame į kruizinį laivą „Nile Romance“. Įsikuriame laivo kajutėse-kambariuose ir 15.00 val. pradedame kruizą upe. Laivas gana didelis, keturių aukštų, viršutiniame denyje yra baseinas ir gultai. Pavalgome pietus ir nueiname ant denio pasimėgauti saulės voniomis. Saulė kepina nevaikiškai, bet pučia stiprus vėjas (Dalkai kepurę nupūtė į upę), todėl kaitra nėra varginanti. Vakarop atplaukėme į Kom Ombo (išvertus reiškia „aukso kalnas“). Senajame Egipte šis miestas buvo svarbus, pastatytas kaip miestas-sergėtojas tarp Asuano ir Edfu, per jį nutiesti svarbūs prekybiniai keliai. Taigi, prisišvartavome, išlipome į krantą ir iš karto mus apspito vietiniai prekeiviai, siūlydami savo šlamštą (galabėjos, skarelės, pakabukai ir t.t.). Nagli veikėjai – griebia už rankos, nepaleidžia. Vienam kai kirtau per rankas, kad atsikabintų, dink iš čia, sakau. Užknisa tas jų priekabiavimas. Pasimatavau vieną nubietišką kepurę, paklausiau, kiek kaštuoja, sako – 100 EP. Tai derėjausi, kol, galų gale, pardavė už 10 EP. Galima buvo ir už 5 EP nupirkti, bet nebebuvo laiko tiems žaidimams.
Nueiname pažiūrėti Kom Ombo šventyklos, pastatytos ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikus kraštovaizdis. Ši šventykla dedikuota dviems Egipto dievams – Sobek (jis visur vaizduojamas su krokodilo galva) ir Horak arba kitaip Horui (jis vaizduojamas su sakalo galva). Visose šventyklose, kaip jau anksčiau rašiau, būdavo trys salės ir vienas šventas kambarys. Šiose šventyklose – ne vienas, bet du šventi kambariai – vienam ir kitam dievui.
Čia galima pamatyti ir senovinį hieroglifais pavaizduotą kalendorių, kuriame yra 12 mėnesių, mėnesyje 3 savaitės, o savaitėje 10 dienų. Taip pat yra nedidelė Kleopatros figūrėlė, vaizduojanti, kaip ji gimdo vaikelį. Taip pat pastebėjau daug ant skulptūros pavaizduotų vyriškų lyties organų. Tipo, vienas iš faraonų negalėjo turėti vaikų, problemų turėjo šioje srityje. Tada vietiniai žyniai jį pagydė, o faraonas, atsidėkodamas už tai, užsakė skulptūrą, vaizduojančių jo išgijimo istoriją. Todėl ten ir tų pimpalų tiek daug matyti.
Dabar dar papasakosiu, kaip atskirti, ar vaizduojamas faraonas gyvas, ar jau miręs: jei faraonas pavaizduotas sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tai jis nebegyvas, jei stovintis ir jo rankos nuleistos – irgi negyvas, jei delnai pavaizduoti atsukti į išorę – vėlgi jau miręs. Gyvas faraonas vaizduojamas kaip stovintis ir jo kojos praplėstos (tipo, žengia žingsnį, vaikšto). Jei faraono barzda tiesi, tai gyvas, jei užlinkusi – tai ir pats faraonas jau užsilenkęs.
Vietiniai čia ateidavo ir nuo pavaizduotų faraonų galvų nugrandydavo tų smiltelių, manydami, kad smiltelės gydo įvairiausias ligas, padeda pasveikti. Tai todėl yra likę daugybė paveiksliukų, kur vietoj faraonų galvų likę tik gilūs įdubimai.
Šalia Kom Ombo šventyklos kadaise buvo ežeras, kuriame gyveno šventi krokodilai. Žmonės juos garbindavo, karts nuo karto aukodavo jiems kokį žmogelį. Faraonas nelabai norėdavo krokodilams aukoti gyvus žmones, bet žyniai kokia pora dienų mušdavo būgnus, kol faraonui baigdavosi kantrybė, ir jis duodavo įsakymą paaukoti homo sapiens, bet ne egiptietį, o kokį nors į nelaisvę paimtą priešą. Šventykloje yra kambarys, kuriame mačiau tris mumifikuotus krokodilus.
Po įdomios ekskursijos grįžome į laivą, kur sužinojome, jog šiandien čia vyks taip vadinamas egiptietiškas vakaras. Ką gi, tam reikalui galabėją jau turiu (pirkau Asuane). Dar užsidėjau nubiečių megztą kepuriuką, kurį kaip tik šiandien įvaldžiau už 10 EP. Po vakarienės visą tą reikalą užsivilkau ant savęs ir atrodžiau grynai kaip vietinis. Susirinkome laive poilsio zonoje, prisifotografavome, prasidėjo įvairūs žaidimai, dviejuose iš kurių aš tapau nugalėtoju. Gavau prizų – karolius (kurie iš karto nudažė kaklą ir rūbus) ir ženklą Anch (kurį atidaviau žaidimų partnerei Ramunei). Per šį smagų vakarėlį mūsų grupė nusinešė didžiąją dalį prizų. Paskui prasidėjo „šokiai-pokiai“, bet, galiu pasakyti, D‘J buvo ypatingai prastas. Muzonas senoviškas, tačiau vis vien smagiai patrypem. Iš pradžių gana įdomiai jaučiausi aš su ta suknele, bet paskui man ėmė patikti, normaliai. Nežinau, ar man pravers ta vyriška suknelė (galabėja) Lietuvoje. Gal kada nors panaudosiu kaukių baliuje ar teminiame vakarėlyje. Na, jei ir nebus progos daugiau ją užsivilkti, tai liks kaip prisiminimas iš Egipto.
Po vakarėlio persirengiau ir su Dalka, Ramune bei Giedre išlipome iš laivo ir išėjome pasivaikščioti po naktinį kaimelį, kuriame buvo prisišvartavęs mūsų kruizinis laivas. Mus lydėjo gidas Saidas. Kaime, nežiūrint į tai, kad jau gana vėlu, verda gyvenimas. Vietiniai vyrai sėdi kabakuose, rūko šišą, žaidžia stalo žaidimus, žiūri TV. Pasivaikščiojome, dar sutikome porelę iš mūsų grupės ir prisėdome vienoje iš kavinukių. Smagiai pasišnekučiavome, parūkėme šišos, pagurkšnojome karkade. Sumokėjome už šiuos malonumus juokingą sumą – po 5 EP nuo žmogaus. Tai buvo egiptietiška kaina, t.y. tokią kainą gauna tik vietiniai. Jei tą patį būtume užsakę be Saido ir Šeidi, tai, aišku, sumokėję būtume kaip turistai kelis kartus daugiau. Į laivą grįžome jau gerokai po vidurnakčio ir išsiskirstėme po kajutes-kambarius miego dozei.

2007-04-14 d.

Ryte po pusryčių sėdame į bričkeles, traukiamas arklių, po keturis žmones į vieną. Važiuojame pora kilomentų į Edfu (dar kitaip vadinamą Horo) šventyklą. Edfu buvo graikų miestas, religinis ir ekonominis centras ir Aukštutinio Egipto sostinė, esanti apie 105 km į šiaurę nuo Asuano. Čia vyko žymioji kova tarp Horo ir ir jo amžinojo priešo Seto. Dauguma tekstų šventyklos viduje aprašo jos įkūrimą ir istoriją. Prie pagrindinio įėjimo stovi dvi dievo Horo statulos. Viduje yra grįstas kiemas, iš šonų rikiuojasi kolonados, ant kurių išsamiai aprašytos Horo garbei rengiamos šventės. Prie įėjimo į šventyklą stovi žymioji granitinė Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, skulptūra, ant galvos dėvinti dvigubą Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūną. Pirmasis dalykas, nustebinantis lankytojus užėjus į vidų, yra beveik kurtinantis paukščių, gyvenančių pastogėje, čiulbėjimas. Didelė šventykla, tradicinė su trim salėm. Raštai ant šventyklos sienų pagadinti, nes visokie valstiečiai niokojo tas sienas, nesutikdami su tuo, kad šventykla skirta daugeliui dievų, o ne vienam dievui. Ant šventyklos sienų pavaizduotos kovos tarp Horo ir Seto. Iš pradžių kovą laimėjo Setas, išmušęs Horui akį. Horas pabėgo, jam padėjo dievas Ra. Tada Horas tapo Rahoru, kuris nugalėjo Setą. Nuo tada Setas valdė tik dykumą, o Horas – visą derlingą žemę apie Nilą. Šioje šventykloje Setas vaizduojamas kaip krokodilas, begemotas ir pan. Horas vaizduojamas kaip sakalas arba kaip žmogus su sakalo galva. Šventyklos yra labai sugadintos, nes vietiniai žmonės savo namų statybai naudodavo šventyklų sienas. Faraonai iš pačios Aleksandrijos plaukdavo iki šios šventyklos pagerbti dievus (šiuo atveju dievo Horo). Jie paimdavo iš Edfu šventyklos Horo statulą, dar paimdavo moters statulą. Tada du laivai Nilo upėje susikabindavo ir 3 dienas vykdavo šventė (tipo Horas ir ta moteris ženijasi). Po švenčių statulas grąžindavo į vietą. Tos statulos buvo padirbtos iš aukso. Tais laikais sidabras buvo kur kas labiau vertingesnis už auksą.
Priplaukėme miestą Isna. Čia mes laukiame savo eilės, kad praplauktumėm pro šliuzą. Visai įdomus procesas buvo tas šliuzavimas. Iš pradžių įplaukėme į rezervuarą ir stebėjome, kaip jame mažėja vandens lygis (kartu su mūsų laivu). Vanduo nusileido gerus 5 metrus, tada atsivėrė vartai, ir mes įplaukėme į Nilo vandenis. Aš truputį pasideginau ant denio, spėjau ir nusnausti…Paskui šokau į baseiniuką – vanduo šaltokas. Kajutėje po pietų priguliau pokaičio. Pailsėjau, užlipau ant denio ir, pučiant stipriam vėjui, stebėjau Nilo pakrantes, kaimelius, žmones, bananų plantacijas…Graži gamta.
Vakarop atplaukėme į Luxor. Čia yra mūsų kruizo galutinis taškas. Prisišvartavome kartu su daugybe kitų laivų. Jie sustoja eilėmis vienas lygiagrečiai kito. Kai nori išlipti į krantą, tai iš savo laivo pereini į kitą laivą, iš šio – į dar kitą ir taip judi iki kranto. Tuo pačiu gali palyginti laivus, pažiūrėti, kuo jie savo vidumi panašūs ir kuo skiriasi. Nilo upe plaukioja apie 600 kruizinių laivų. Geras biznis. Vienas laivas atsiperka per keletą metų. Po vakarienės išėjome pasivaikščioti po Luxor su Saidu. Jis mus nuvedė prie Luxor šventyklos – išlikę daug kolonų, o šiaip tai ten vieni griuvėsiai likę. Čia ir dabar vyksta archeologiniai kasinėjimai. Archeologai vos prieš pora mėnesių atkasė kažkokio statinio liekanas. Praktiškai visas Luxor miestas pastatytas ant senovinių griuvėsių. Nuėjome į vietinį turgų, pažaidėme žaidimą „pasiderėkime“. Nusipirkau obuolinio tabako, anglių ir žnyples anglims. Nebloga atrakcija tos derybos, eilinį kartą patiko man tas procesas. Grįžome į laivą, pavakarieniavome, pažiūrėjome „pilvo šokį“ (šokėja buvo tik šiaip sau) ir vyrą, kuris su sijonu sukasi (kažką panašaus mačiau Turkijoje, dervišų šokis). Po pasirodymo turėjo būti diskanas, bet mes buvome taip pavargę, kad nuėjome miegoti. Užmigau iš karto, kai tik galva palietė pagalvę. Poilsio tikrai jau reikėjo…

2007-04-15 d.

Ekskursiją pradedame nuo Luksoro vakarinio kranto El–Kurnos. Luksoras – tai viso rajono pavadinimas, išvertus Luxor reiškia „daug rūmų“. Luksoras gana švarus, jame nesimato tiek daug šiukšlių. Čia gyvena apie 0,5 mln. gyventojų. Netoliese yra kaimelis, kuriame visi vyrai jau daug metų užsiima kapų plėšimu. Jie yra gana turtingi, nes daug dirbinių pardavė į Europą. Šiame kaime egzistuoja ir vendetos principas –akis už akį. Pikti šio kaimelio žmonės negerbia policijos, namie visi laiko ginklus, gali nušauti be jokių problemų.
90 % žmonių Luksore dirba turizmo srityje. Aplinkui labai daug cukranendrių plantacijų, iš jų gaunamas cukrus yra žymiai saldesnis už iš runkelių gaunamą cukrų. Egiptiečiai labai mėgsta gerti saldžią arbatą.
Atvykstame į Karalių slėnį, kuriame palaidoti 62 faraonai. Šiame slėnyje imta laidoti faraonus tada, kai piramides pradėta masiškai plėšti. Taip buvo surasta ši sunkiai prieinama vieta, tarp kalnų. Be to, kalno forma irgi savotiškai primena piramidę. Kalkakmenio uolose būdavo iškalami tuneliai ir salės, kuriose buvo laikomi sarkofagai su faraonų mumijomis. Ši vieta savotiškai buvo apsaugota nuo kapų plėšikų, nes ji labai sunkiai prieinama. Beje, čia labai karšta, todėl šis faktorius irgi turėjo įtakos kapavietės pasirinkimui. Ta prasme, kad karštis labai apsunkina kasinėjimus, ir kapų plėšikams tai tikrai nepadeda.
Karalių slėnyje aplankėme tris kapavietes. Jose, aišku, labai įdomu, bet filmuoti ir fotografuoti draudžiama. Egiptą per visą jo gyvavimo istoriją valdė tik 3 moterys, viena iš kurių Hačepsut – valdė net 22 metus. Karalių slėnyje buvo atrasta nepaliesta Tutanchamono kapavietė, kurios visi eksponatai dabar saugomi Kairo nacionaliniame muziejuje. Tutanchamono vardas iš pradžių buvo Tutanchaton, bet žmonės labiau garbino ne dievą Aton, bet dievą Amon, todėl jis pasikeitė vardą į Tutanchamon.
Užsukome ir į alabaster gamyklėlę, kur daromi įvairūs suvenyrai iš šio akmens. Taip pat ten daromi suvenyrai iš onikso (jis importuojamas iš Pakistano). Kainos, aišku, kandžiojasi. Nieko ten nepirkau, šiaip pasifotkinau. Dovanų gavome karolius iš kalkakmenio (diešovai atrodo, bet vietinis suvenyras). Tiesa, paklausiau, kodėl egiptiečiai taip dievina skarabėjus (šūdvabalius lietuviškai). Pasirodo, skarabėjus ridena šūdą, kuris primena saulės diską. Todėl egiptiečiai ir garbino šiuos vabalus. Jie įsitikinę, kad skarabėjai atneša laimę bei turtus.
Važiuojame į Hačepsut šventyklą. Kadaise aplink šventyklą buvo sodas (prieš keletą metų atrasti to sodo medžių šaknys). Žyniai surinko 18 faraonų mumijų, kad apsaugoti jas nuo vagių, ir paslėpė Hačepsut šventykloje. Dabar šios mumijos saugomos Kairo nacionaliniame muziejuje. Kai žiūri iš tolo į šią šventyklą, atrodo, kad ji trijų aukštų. Bet kai prieini arčiau, tai pamatai, kad tie aukštai skirtinguose lygmenyse.
Šiaip visos šventyklos buvo statomos vienam tikslui – kad per 70 dienų mumifikuoti faraono kūną. Važiuojame prie Memnono kolosų – šventyklos liekanų, kurie stovėjo prie jos įėjimo. Apmaudu, bet pati šventykla suėjo vietinio cukraus fabriko statybai. Kolosų aukštis – 20 m. Tai praktiškai viskas, kas liko iš Amenhotepo III šventyklos. Gražių nuotraukų pasidarėme. Dabar važiuojame į viešbutį pailsėti.
Po pietų aplankome Karnako šventyklą. Karnakas yra kur kas daugiau nei šventykla – tai įspūdingas šventovių, statulų ir obeliskų, dedikuotų Tėbų dievams ir Egipto faraonų didybei, kompleksas. Karnako šventykla užima 62 ha plotą.Visi faraonai šioje šventykloje pastatydavo kas skulptūrą, kas koloną, kas obeliską. Šventykla skirta dievo Amon garbei. Vienoje iš salių yra galingos 134 kolonos. Yra skarabėjaus skulptūra: jeigu netekėjusi moteris apeina aplink ją 7 kartus prieš laikrodžio rodyklę, tai ji ištekės greitu laiku. O jei nori išsiskirti – 13 kartų. Egiptiečiai yra labai prietaringi, pavyzdžiui, jei su savim turėsi 3 skarabėjus, tai būsi laimingas.
Kadaise Luxor ir Karnako šventyklas jungė sfinksų alėja, kuri šiuo metu yra atkasinėjama ir restauruojama. Karnako šventykla buvo pradėta statyti 1500 m.p.m.e. Papasakosiu vieną mitą: visi vyrai įšėjo į karą, liko tik moterys ir seniai. Liko ir vienas vyras, kad juos visus saugotų. Kai faraonas grįžo iš karo su savo kariais, tai pamatė, kad visos moterys nėščios. Iš pradžių norėta nugalabyti tą „Kazanovą“, bet žyniai nutarė, kad nupjaus jam vieną koją, vieną ranką ir garbins jį kaip dievą. Piešiniuose jis vaizduojamas su bibencu. Tai toks yra mitas. O nenužudė jo todėl, kad pagalvojo, jog gerai, kad moteris apvaisino vietinis vyriokas, o ne koks nors kitatautis. Kraujas nepagadintas, viskas kaip ir tvarkoj.
Grįžom į viešbutį, pailsėjom, su kolektyvu paplepėjom. Paskui navarėm į miestą – užsisakėm su Dalka po sidabrinį kartušą su savo vardais. (100 EP ir 135 EP). Suradom banką, išsikeitėm pinigų, perėjom per turgų, o po valandėlės atsiėmėme jau pagamintus kartušus. Visai smagu turėti savo vardą, užrašytą hieroglifais.
Pavakarieniavome žvakių šviesoje (romantic-fantastic), atsigėrėme alaus, pasiklausėme Saido istorijų. Apie vidurnaktį konkrečiai sukabino miegas, pradėjau „lūžinėti“. Nieko nelaukdamas patraukiau į lovytę…

2007-04-16 d.

Ryte laiveliu išplaukėme į nedidelę ekskursiją po Nilą. Tuo pačiu užsukome į bananų plantaciją. Pasivaikščiojome po šių žolių sodus, mačiau ir mango medžių, mandarinų medžių. Paragavau bananų, kurie auginami tik Egipte (tokie mažiukai ir su citrinų prieskoniu). Įdomus, gaivus, saldžiarūgštis skonis. Banano palmė duoda vaisių tik vieną kartą, paskui ją reikia nukirsti. Dar truputį pasivaikščiojome, paskui parplaukėme atgal į savo kruizinį laivą. Pasėdėjome denyje, alučio atsigėrėme, atsisveikinome su laivu ir išvažiavome į Hurgadą. Nuo El-Kurnos iki Hurgados – 240 km. Pagal jų taisykles, autobusas su turistais negali imti ir išvažiuoti į Hurgadą. Tam tikrom valandom, tris kartus per dieną kursuoja autobusai tarp Hurgados ir Luksoro. Autobusus lydi ginkluotas konvojus. Kelias vingiuoja tarp kalnų (kalnai neaukšti 100-150 m). Pravažiuojame Safaga – miestą–uostą, iš kurio plaukia daug laivų į Saudo Arabiją bei kitas šalis. Pagaliau pasiekėme Hurgadą – atvykome į viešbutį „Golden 5 City“. Tokius viešbučius aš vadinu fabrikais. Tokie fabrikai randasi kokia 10 km už miesto, jų teritorija galinga. Mūsų viešbutis buvo sudarytas iš 5 korpusų. Mes gyvenome pačiame naujausiame. Susidarė toks įspūdis, kad viešbutyje – vieni rusakalbiai. Bliamba, važiavau į Afriką, o pataikiau į rusyną. Hurgadoje gyvena apie 10-15 tūkstančių rusaičių, ištekėjusių už vietinių egiptiečių. Viešbutyje davė raktą – tipo kortelė, kuri man sulūžo patį pirmą kartą bandant atrakinti kambario duris. Negerai, nes už sulaužytą kortelę viešbučio administracija prašo 10 $. Nors mano kortelė ir sulūžo, bet puikiai atliko savo funkcijas. Ji veikė, tik tiek, kad buvo trumpesnė. Nuėjome vakarienės – ten tuntai rusų, užkalinėja vietas restorane, kalnais kraunasi maistą į lėkštes, šluoja viską iš eilės. Vaizdelis gana įdomus. Galima pamanyti, kad jie iš kokios koncentracijos stovyklos atvarė, kurioje juos badu marino. Tai dabar bando atsigriebti. Viešbutyje daug baseinų, yra ir vandens atrakcionų parkas, animatoriai sukasi, vakarais diskotekos vyksta, parduotuvės veikia. Vienu žodžiu, rimtas turistinis kompleksas. Po vakarienės nuėjome pažiūrėti šviesos fontanų šou. Man patiko – toks relaxas, pasineri į savo mintis ir grožiesi vandens šokiu pagal muziką. Po šou su Saidu, Dalka, Ramune ir Giedre nuėjome į kabakėlį, užsisakėme alaus (paėmiau Luxor 10 %). Kabakėlis rytietiško stiliaus, sėdėjome ant kilimų už žemo staliuko, gurkšnojome alų, bendravome, rūkėme šišą. Po vakarėlio grįžome į viešbutį ir išsiskirstėme miegui.

2007-04-17 d.

Ryte nespėjome į traukinuką, vežantį viešbučio svečius į pajūrį. Nieko, nuėjome pėsčiomis. Eiti reikėjo per visą viešbučio teritoriją. Į akis krinta didelė beskonybė ir kičas – visokios auksinių arklių skulptūros, vanagai, liūtai. Pliaže gavome rankšluosčius (duodi specialią kortelę, gauni už ją rankšluostį, paskui rankšluostį gražini ir atgauni kortelę). Jei kortelę pamesi – krapštyk 15 $. Nesąmonė kažkokia tai. Gultai pliaže nemokami. Paplūdimys, aišku, ne toks geras kaip Palangoje. Čia smulkūs akmenėliai, o pas mus Lietuvoje – smėliukas. Bet viską atperka Raudonoji jūra. Vanduo gana šiltas. Iš karto imu nardymo įrangą (lastai, kaukė ir vamzdelis) – ir krentu į šią šlapią pasakų šalį. Povandeninis pasaulis – kažkas nerealaus, koralai įvairiausių spalvų, žuvytės. Nardau ir nardau, ir nardau…Mėgaujuosi šiais vaizdeliais. Kai pasidaro šalta, išlendu į pliažą, pasikaitinu saulutėje ir vėl į jūrą. Taip iki kokios 17.00 val. Paskui grįžom į viešbutį, nusiprausėm, pailsėjom, pavakarieniavom ir išvažiavome į Hurgadą. Važiavome su mikroautobusiuku (2 EP nuo žmogaus). Įlipi, pasakai, kur reikia nuvykti, ir veža. Tie mikriukai visur stoja, vilioja potencialius klientus, kai kurie vairuotojai dirba su pagalbininkais. Vairuotojas – tik vairuoja, o pagalbininkas renka pinigus, atidarinėja duris ir t.t. Hurgadoje man nepatiko – ten tiesiog rusų filialas Afrikoje. Iškabos, reklamos – rusiškos. Visi prekeiviai irgi tik rusiškai kalba. Po kokių 5 minučių bendravimo su hurgadiečiais, jau pradeda imti nervas. Užsiknisau aiškinti, kad esu ne rusas ir ne iš Rusijos, bet jiems neįdomu – savo varo ir tiek žinių. Tai pasivaikščiojom po miestą, užėjome į kabaką, atsigėrėme alaus ir su mikriuku grįžome atgal į viešbutį.

2007-04-18 d.

Šiandien po pusryčių išsiruošėme paplaukioti laivu po Raudonąją jūrą šalia Giftono salos. Ten ketinome nardyti ir grožėtis koralų rifu. Deja, mūsų planai taip ir liko neįgyvendinti, nes pūtė labai stiprus vėjas ir mes negavome leidimo išplaukti į atvirą jūrą. Grįžome į viešbutį ir tiesiu taikymu nuėjome pliažintis. Vėjas iš tiesų pūtė galingai, bet saulutė kaitino visai padoriai. Pasidarėm iš gultų visokių užtvarų nuo vėjo ir bandėme degintis. Su nardymu nieko neišėjo, nes bangos didelės, be to, drumstas vanduo, nieko nesimato. Nardyti nenardėme, bet smagiai pasipliuškenome. Ilgai pliaže nesėdėjom, po pietų išvažiavome vėl į Hurgadą. Šį kartą mūsų tikslas – žuvies restoranas „El Mina“, kuriame siūlo įvairiausias Raudonosios jūros gėrybes. Vėl prasidėjo visokios užkandėlės, salotos, padažiukai, šviežia duona. Kai į stalą atnešė lėkštę su pagrindiniu patiekalu, tai vaizdas toje lėkštėje mane pradžiugino: čia ir didelės krevetės, žuvies gabaliukai, kalmarai, ryžiai, bulvytės. Pavalgiau skaniai ir sočiai. Šis malonumas man kainavo 54 EP. Užsiskaninimui paprašiau šviežių mango sulčių – dieviškas gėrimas, patikėkite. Naturproduktas, rekomenduoju.
Po pietų pasitrynėme po vietinį turgų, nusipirkome pora skarelių, puodelį, suvenyrų. Aišku, neapsiėjo be derybų – mušėm kainas kaip reikiant. Man patinka šis žaidimas. Vienintelis minusas – visi prekeiviai kalba rusiškai. Jokios autentikos.
Radome Hurgadoje restoranėlį, kuriame užsipirkome pigiai alaus „Stella“ (6,5 EP už butelį). Paėmiau šešis „Stella“ ir vieną „Luxor“ (stiprus alus 10 %). Oi, skaniai atsigersim šįvakar alučio…Pagavome mikriuką ir nuvarėm atgal į viešbutį. Vakarieniauti aš nėjau, nes jaučiausi pilnai sotus po žuvies restorano. Dar kartą pažiūrėjau fontanų šviesos šou. Grįžau į viešbutį, nes šalia baseino irgi vyko šou – pilvo šokiai, šiaip visokie tradiciniai šokiai. Visą tą reikalą stebėjau patogiai sėdėdamas savo kambario balkone ir siurbčiodamas alutį. Visai nebloga ta programėlė buvo. Didelis kiekis alaus pradėjo migdyti, todėl nesipriešinau tam jausmui ir tiesiu taikymu įkritau į lovą.

2007-04-19 d.

Po pusryčių susikrovėme lagaminus ir susiruošėme kelionei į Šarm El Šeichą. Keičiame dislokacijos vietą. Pradžiai reikia išsiregistruoti iš viešbučio, bet čia prasideda problemėlės. Aš juk sulaužiau raktą-kortelę, todėl administracija nori nuo manęs nulupti 10 $. Bet aš nesutinku mokėti, bet ne todėl, kad gaila pinigų, o tiesiog iš principo. Prasidėjo kibišas. Atėjo kažkoks menedžeris, kuriam bandžiau paaiškinti, kad jūsų kortelė labai prastos kokybės, sulūžo pirmą kartą bandant atidaryti duris. Sakau, ta kortelė puikiai veikia, taip dar net patogiau, kad ji pusiau sulūžusi – tipo mažiau vietos užima. Saidas bandė mane užtarti prieš tuos viešbutininkus. Neblogą biznį jie darosi, kas trečias klientas jiems palieka po 10 $, nes, kaip minėjau, tos kortelės specialiai padarytos iš trapaus materialo, jos tiesiog užprogramuotos sulūžti. Galų gale man nusibodo su jais ginčytis, aš pareiškiau, kad nemokėsiu pinigų ir įlipau į autobusą. Dar Saidas kažką aiškinosi su menedžeriu, bet, vienu žodžiu, išvažiavau nesumokėjęs tų pinigų. Tikiuosi, nepaskelbs mano paieškos ir nesulaikys vėliau oro uoste. Cha, cha, cha…
Nuvažiavome į Hurgados uostą ir registruojamės į keltą, kuris mus nuplukdys į Šarmą (kelto bilietas 250 EP). Žmonių daugybė, eilė į keltą solidi. Patikrina pasus, lagaminus, rankinį bagažą. Po šių procedūrų pagaliau jau sėdime laive ir laukiame kelionės pradžios. Ant denio išlipti draudžiama, sėdime viduje kaip kokiame dideliame autobuse. Greitai supratau, kodėl negalima būti ant denio – keltas plaukia labai dideliu greičiu, purslai taškosi konkrečiai. Įsivaizduoju, kad likčiau kiaurai šlapias, o ir vėjas stiprus.
Išsitraukiu butelį degtinės, įdedu jį į popierinį paketą, skirtą vėmalams (na, jei užsuptų laivas) ir pradedame sukti ratą. Juk reikia truputį dezinfekcijos, ar ne? Šalia sėdi pora vietinių moterų – pilnai viskas uždengta, tik akys matosi. Ant rankų net juodos pirštinės uždėtos. Vargšės moterys…Dauguma keleivių snaudžia. Per TV rodo filmą anglų kalba ir su arabiškais subtitrais. Šarm El Šeichas vis artėja.
Kai atplaukėme, tai su visa manta tolokai ėjome iki autobuso. Reikia raumenis pramankštinti. Autobusas atvežė mus į viešbutį „Albatros“. Viešbutis įrengtas labai gražioje vietoje, ant skardžio. Aš su Dalka apsistojau ne pagrindiniame pastate, o tokiame tipo bungalo namelyje. Kuklu, bet yra visko, ko reikia. Teritorija jauki, yra sodelis, baseinas, o žemai apačioje – jūra. Iki jos galima nusileisti liftu arba nulipti laiptais. Nusileidome prie jūros, pasideginome, pasimaudėme, panardėme. Koralų šioje vietoje nėra daug, bet gražių žuvyčių mačiau daugybę. Viešbutis visai šalia senamiesčio (Old town), kuriame yra solidus turgus. Vakarienei gauname labai skanių kepsnių, iškeptų lauke ant grilio. Tikra fiesta skrandžiui. Po vakarienės su Saidu išsiruošėme į Old town – ten pasivaikščiojome po turgų, apsipirkome, pasėdėjome kabake, gerėme alaus (merginos mėgavosi šviežiomis sultimis).
Šarm El Šeichas – gana brangus, taip vadinamas prestižinis kurortas. Kainos čia išpūstos, pavyzdžiui, alaus bokalas viešbutyje kainuoja 23 EP. Bet su alumi problemos nėra, mieste pilna alkoholio parduotuvių. Tai yra gerai. Grįžę į viešbutį dar pasėdėjome sodelyje, pagurkšnojame alaus ir išsiskirstėme po kambarius.

2007-04-20 d.

Po rytinio pasistiprinimo išplaukėme laivu pasižvalgyti po Raudonosios jūros koralų rifus. Užmokėjome kiekvienas po 30 $. Organizaciniai reikalai čia šlubuoja – vėl tas perdėtas rūpinimasis turistų saugumu. Laivo savininkas pateikė sąrašą, į kurį reikėjo visiems užrašyti savo vardus bei pavardes. Laukėme, kol kažkoks vietinės valdžios atstovas duos specialų leidimą laivui išplaukti į atvirą jūrą. Tai užtruko gana ilgai, reikėjo laukti, laukti, laukti…
Pagaliau gavome leidimą, ir mūsų laivas „Sodfa“ palieka uostą. Visai geras greitaeigis kateris. Įsitaisome antrame aukšte, atvirame denyje ir mėgaujamės saulės voniomis. Iki nardymo vietos plaukėme kokią valandą laiko, kuri neprailgo – bendravome, deginomės, mėgavomės gaiviaisiais gėrimais. Kai priplaukėme prie koralų rifo, tai, nieko nelaukęs, užsidėjau lastus, kaukę ir šokau į jūrą. Kiti užsiiminėjo giluminiu nardymu su visa aparatūra, bet man pilnai užteko ir taip vadinamo snorkelingo. Aplinkui neapsakomas grožis, įvairiausių spalvų ir formų koralai bei žuvys. Kokių tik žuvų aš ten nemačiau – pasijutau, lyg nardyčiau egzotinių žuvų akvariume. Aplinkui plaukiojo ir krūvos melsvų medūzų. Kažkaip be jokio baimės jausmo liečiau koralus, tiesiau rankas į žuvytes. Tik vėliau sužinojau, kad tai galėjo liūdnai baigtis, nes kai kurios rūšys yra nuodingos. Kai ilgai plaukioji, tai pasidaro šalta. Tuomet aš surasdavau šiltą srovę ir joje kiek laiko laikydavausi, sušylu truputį – ir vėl į trasą. Po geros valandos su Ramune nusprendėme grįžti į laivą, bet tai pasirodė ne taip paprasta. Esmė tame, kad, pakėlęs galvą, pamačiau aplinkui daugybę laivų, kurie visi buvo beveik vienodi. Iškilo dilema – kuris mūsų laivas, į kurį dabar plaukti? Truputį supanikavau. Nusprendžiau plaukti iki arčiausiai stovėjusio katerio ir ten paklausti, kur laikosi mūsų „Sodfa“. Priplaukiau prie vieno iš laivų, bet klausti tolimesnio kelio nereikėjo – įlipęs į laivą, pamačiau, kur bazuojasi mūsų kateris. Aš atsipūtęs šokau į vandenį ir nuplaukiau jo link. Viskas baigėsi laimingai. Ne taip gerai pasisekė Ramunei – ji nuplaukė visai ne į tą pusę, kur reikėjo, o prie kitų laivų. Jai pradėjo traukti koją, tai vietiniai veikėjai puolė jos gelbėti. Ramunė įlipo į pirmą pasitaikiusį laivą, paprašė kapitono susisiekti su „Sodfa“. Laivų kapitonai subendravo tarpusavyje, ir mes nuplaukėme pasiimti Ramunės. Gerai, kai viskas gerai baigiasi. Žinote, kai matai tokias grožybes po vandeniu, tai galva apsisuka ir tikrai prarandi orientaciją.
Paskui nuplaukėme prie kažkokios smėlėtos salos. Laivas išmetė inkarą už poros šimtų metrų nuo jos. Daugelis šoko į vandenį ir plaukė iki salos. Manęs į ten visai netraukė, todėl aš įkritau į jūrą ir paplaukiojau aplinkui. Vienas veikėjas toje saloje prisirinko visokių kriauklių ir jas parsitempė į laivą. Neilgai jomis džiaugėsi, nes vietinis aptarnaujantis personalas atėmė kriaukles ir išmetė į gelmę.
Kateryje skaniai papietavome – žuvis, jautiena, ryžiai, makaronai, daržovės. Gryname ore maistas visada skanus. Plaukiant atgal sustojome prie dar vieno koralinio rifo. Ir, galiu pasakyti, ten man labiausiai patiko. Ten tie rifai kaip kokie kanjonai, labirintai, plauki per juos, virš jų, tarp jų. Aišku, grožis žadą atimantis. Įspūdžių pilna. Jei kada ir grįšių į Egiptą, tai tik dėl Raudonosios jūros. Svarbiausia, kad tas rifas buvo prie pat kranto. Būčiau žinojęs, tai su laivu nebūčiau plaukęs. Būčiau taxi pavažiavęs iki tos vietos ir nuo kranto nėręs į povandeninį pasaulį. Kitą kartą taip ir darysiu. Įsidėmėjau, kad pakrantėje stovi viešbutis „Hiati“ ar kažkas panašaus.
Diena, praleista jūroje, praėjo tiesiog puikiai. Gerokai po pietų grįžome atgal į uostą. Nuvažiavome į viešbutį, nusiprausėme, pailsėjome, pavakarieniavome ir, sėdę į taxi, išdūmėme į Šarm El Šeicho centrinę dalį. Taxi kainavo 15 EP. Centras man patiko – daug parduotuvėlių, restoranų, reklamos, šviesos, muzikos, gatvės pilnos turistų. Vienu žodžiu, veiksmas vyksta pilnu tempu. Šarmas – modernus, visai ne afrikietiškas kurortas. Yra ten ką veikti – gražių moteriškosios lyties atstovių – tuntai. Tik pinigų reikia turėti visiems šiems malonumams. Smagiai pasivaikščiojome, kai ko nusipirkome, pasėdėjome kabake, vienu žodžiu, pajautėme kurorto dvasią. Paskui sėdome į taxi ir nuvažiavome atgal į viešbutį. Taksistas nežinojo, kur randasi mūsų viešbutis, bet paklausė savo kolegos kelio. Dar užsukome į degalinę – laukėme, kol vairuotojas užsipils kuro. Kurorte pagrinde važinėja seni taxi automobiliai. Į seną Peugeot be vairuotojo dar gali tilpti aštuoni keleiviai. Ir tai laikoma norma. Kai atvykome, tai vairuotojas užsiprašė 25 EP, bet aš jam daviau 15 EP ir net nesileidau į jokias diskusijas. Viešbučio apsauga užsirašė mus atvežusio taxi numerius. Tai daroma vėl gi turistų saugumo sumetimais. Tipo, jei kas atsitiktų, tai paskui nesunkai rastų taksistą. Kažkaip užkniso jie su tuo savo perdėtu tikrinimu, kontroliavimu, policijos tiek pat, kiek ir turistų. Nesąmonė. Ir visos tos priemonės skirtos turistų saugumui užtikrinti. Vienu žodžiu – stabdžiai.
Viešbutyje nuėjome į sodelį, gerai pasėdėjome, pagurkšnojome gyvybės eliksyro (alaus), pamaitinome vietinius uodus. Tam tikra prasme, graudu, nes tai jau paskutinė naktis „piramidžių šalyje“ Egipte.

2007-04-21 d.

Ryte po pusryčių dar galvojau nueiti į pliažą, paskutinį kartą įšokti į jūrą, bet nusprendžiau to reikalo nebeforsuoti. Gana jau tos saulės, jūros…Sakoma – neprivalgęs neprikabinsi. Aišku, kai pagalvoji, koks šlykštus oras laukia Lietuvoje, tai net nupurto. Bet atostogos baigėsi, laikas grįžti į realybę. Egiptą pervažiavau pilnai – nuo Šarm El Šeicho iki pat Sudano sienos. Kelionė labai patiko ir dėl pačios šalies, ir dėl geros organizacijos, ir dėl puikaus kolektyvo. Nežinau, ar čia begrįšiu, nes pasaulis per didelis, kad vėl grįžti į tą pačią vietą…