Spalio pradžioje, kai Lietuvoje oras tampa vis vėsesnis, o dienos trumpėja, mes – trys poros draugų iš Lietuvos – nusprendėme trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir aplankyti Olomouc miestą Čekijoje. Šį miestą pasirinkome ne atsitiktinai – visi buvome girdėję, kad tai tarsi mažasis Prahos atitikmuo: kupinas istorijos, architektūros grožio, bet be turistų minios. Be to, spalio vidurys pasirodė tobulu laiku – rudens spalvos, jaukūs kavinukai ir šiek tiek melancholiška, bet šilta atmosfera.
Į Olomouc atvykome automobiliu – kelionė iš Vilniaus užtruko beveik dešimt valandų su sustojimais, tačiau kelias per Lenkiją ir Čekijos kalvas buvo nepaprastai vaizdingas. Apsistojome senamiestyje esančiuose apartamentuose prie Šv. Trejybės kolonos – didžiulis, barokinis paminklas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tapo mūsų orientyru visai kelionei.
Pirmąją dieną nusprendėme niekur neskubėti ir tiesiog pažinti miestą pėsčiomis. Jau nuo pirmų žingsnių Olomoucas mus sužavėjo – senamiesčio aikštė su akmenimis grįstais takais, spalvingi pastatai, puošnūs fontanai ir senovinis astronominis laikrodis miesto rotušės sienoje. Gidas pasakojo, kad jis kitoks nei Prahos – atnaujintas sovietmečiu, todėl jo figūrėlės atspindi darbininkus ir ūkininkus, o ne šventuosius. Tai buvo įdomus istorijos sluoksnių susidūrimas, kurį vertėme su šypsenomis.
Vakare visi šeši sėdėjome jaukiame čekų restorane „Moravska restaurace“, kur ragavome tradicinės virtuvės patiekalų – guliašo su duonos kukuliais, troškintos jautienos ir, žinoma, čekiško alaus, kuris čia teka kaip vanduo. Vyrai ilgai diskutavo, kuris alus geriausias – „Kozel“ ar „Litovel“, o mes, moterys, juokėmės, kad svarbiausia ne pavadinimas, o gera nuotaika.
Antrąją dieną skyrėme Olomouco katedroms ir muziejams. Pirmiausia aplankėme įspūdingą Šv. Vaclovo katedrą – aukšti gotikiniai bokštai matomi iš viso miesto, o viduje – vitražai, kurie spalvomis užlieja visą erdvę. Po to užsukome į Arkivyskupų rūmus, kuriuose jautėsi Čekijos istorijos didybė – marmurinės salės, tapyti lubų freskos ir karališkas pojūtis.
Popietę praleidome Botanikos sode ir Smetanos parke, kuris spalį tiesiog spindėjo auksiniais ir oranžiniais atspalviais. Pasivaikščiojome, gėrėme kavą išsinešimui, fotografavomės tarp klevų ir žiūrėjome, kaip krenta lapai. Vienas draugas juokavo, kad tai – mūsų „čekiška rudens fotosesija“. Vakare sugrįžome į senamiestį ir užsukome į vyno barą, kur degustavome Moravijos vynus. Buvo smagu – šiek tiek triukšminga, šilta, jauku.
Trečiąją dieną nusprendėme išvykti už miesto. Kelionės tikslas – Svatý Kopeček – kalva su bazilika, iš kurios atsiveria vaizdas į visą Olomouc. Užlipę viršun likome be žado – po mumis plytėjo miestas, už jo – rudens miškai. Pati Šv. Marijos bazilika pasirodė ne mažiau įspūdinga: barokinė architektūra, aukso detalės, kvapą gniaužianti ramybė viduje. Po to pietavome mažoje šeimos užeigoje kalno papėdėje – valgėme keptus sūrius, bulvinius blynelius ir gardžią sriubą. Čekijos paprasti, bet sotūs patiekalai turi kažką namudiško – visi jautėmės tarsi svečiuose pas gerą tetą.
Ketvirtą dieną pasidavėme pramogoms – dalis mūsų grupės išbandė Olomouc SPA centrą, kiti tiesiog klaidžiojo po parduotuvėles ir suvenyrų krautuvėles. Aš nusipirkau mažą rankų darbo keraminį puodelį su miesto siluetu, o vyras – butelį vietinio alaus, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo mūsų vakaro atradimu. Vėliau susitikome visi šeši vienoje kavinėje ir iki vakaro žaidėme stalo žaidimus, kalbėjomės apie gyvenimą ir juokėmės – kartais toks paprastas vakaras tampa geriausia kelionės dalimi.
Paskutinę, penktąją dieną, nusprendėme dar kartą aplankyti senamiestį ir tiesiog mėgautis atmosfera. Stabtelėjome prie Neptūno ir Herkulo fontanų, užėjome į keletą mažų meno galerijų, kur vietiniai menininkai pardavinėjo tapybos darbus. Viena pora nusipirko mažą paveikslą su Olomouco aikštės vaizdu – kaip prisiminimą.
Prieš išvykdami dar kartą prisėdome kavinėje su vaizdu į rotušę. Gėrėme kavą, valgėme trdelnikus, stebėjome žmones ir šypsodamiesi kalbėjome, kad Čekijos miestai turi ypatingą aurą – jie ramūs, jaukūs, kupini istorijos, bet be skubėjimo.
Kelionė į Olomouc mums visiems tapo ne tik pažinimu naujos vietos, bet ir priminimu, kaip gera keliauti drauge. Penkios dienos praėjo akimirksniu – su juoku, gerais pokalbiais, karštu vynu ir daugybe nuotraukų.
biruta 
A6 
mykols