Spalio pradžioje, kai medžiai pasipuošia ryškiausiais rudens atspalviais, mes su vyru nusprendėme trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir išvykti į kaimyninę Latviją, į nuostabų miestelį Siguldą. Tai buvo spontaniškas sprendimas – vos trijų dienų savaitgalio išvyka, tačiau ji virto viena šilčiausių mūsų rudens patirčių.
Kelionę pradėjome ankstyvą penktadienio rytą iš Vilniaus. Kava kelioniniame puodelyje, šiek tiek lietaus ant stiklo ir rudens migla virš laukų – kelias per Latvijos pasienį buvo nepaprastai ramus. Po kelių valandų pasiekėme Siguldą, mažą, tačiau labai jaukų miestelį Gaujos nacionaliniame parke. Jau pirmas įspūdis buvo tarsi iš pasakos – aplink kalvos, slėniai, rūkas virš Gaujos upės, o medžių spalvos – nuo sodriai geltonos iki degančiai raudonos.
Pirmąją dieną apsistojome jaukiame svečių name šalia Siguldos pilies. Langai atsivėrė į Gaujos slėnį, o iš terasos matėsi dalis pilies bokšto. Po trumpo poilsio nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Už kelių šimtų metrų nuo viešbučio pasitiko Siguldos pilis – senoji viduramžių tvirtovė, pastatyta dar XIII amžiuje. Šiek tiek drėgnas oras suteikė aplinkai mistikos – atrodė, kad tuoj iš bokšto išlįs riteris su deglu rankoje. Pasivaikščiojome po teritoriją, pakilome į apžvalgos aikštelę ir žvelgėme į Gaujos slėnį – rudens spalvų jūra tiesiog užgniaužė kvapą.
Vakare nuėjome į vieną iš Siguldos restoranėlių – “Kungu Rija”, kur ragavome vietinės virtuvės patiekalų. Aš pasirinkau elnienos troškinį su bruknėmis, o mano vyras – rūkytą upėtakį. Abu patiekalai buvo puikūs, o šiltas vynas su cinamonu dar labiau sustiprino rudens atmosferą. Po vakarienės grįžome į viešbutį ir klausėmės lietaus, barbenančio į langą – tarsi melodija, lydinti keliautojus poilsio.
Antrąją dieną skyrėme aktyviam poilsiui Gaujos nacionaliniame parke. Išsinuomojome dviračius ir leidomės Gaujos pakrante – kelias vinguriavo tarp miško takelių, o kartais atsidurdavome prie skardžių, nuo kurių atsivėrė kvapą gniaužiantys vaizdai. Stabtelėjome prie Gutmanio olos, garsiausios Latvijoje. Tai ne tik didžiausia ola Baltijos šalyse, bet ir vieta, apipinta legendomis – pasakojama, kad čia buvusi Turaidos rožės meilei skirta vieta. Įėjome vidun, pajutome vėsą ir įsivaizdavome, kaip prieš šimtus metų čia gyveno žmonės, kurie tikėjo stebuklais.
Vėliau nuvykome į Turaidos pilį, kuri stovi vos už kelių kilometrų nuo Siguldos. Raudonų plytų tvirtovė ant kalvos atrodė įspūdingai, o iš jos bokšto atsivėrė viso Gaujos slėnio panorama. Laiptais lipome aukštyn ranka susikibę, o viršuje ilgai žiūrėjome į upės vingius ir miškus. Vėjas buvo šaltokas, bet jausmas buvo ypatingas – lyg laikas būtų sustojęs.
Po pietų užsukome į Siguldos lynų kelią – norėjome pamatyti miestą iš viršaus. Keltas kabojo virš Gaujos upės 40 metrų aukštyje, o kai jis pajudėjo, pajutome tikrą adrenalino dozę. Po kojomis plaukė rudens spalvų jūra, o horizonte matėsi abi pilys – Siguldos ir Turaidos. Tai buvo viena įspūdingiausių akimirkų per visą kelionę.
Vakare, sugrįžę pavargę, bet laimingi, dar užsukome į vietinę pirtelę, esančią prie mūsų svečių namų. Karštis, garai ir eteriniai aliejai po vėsaus oro buvo tikra palaima. Gurkšnodami žolelių arbatą, kalbėjomės apie dieną ir planavome, kur keliausime rytoj.
Trečiąją dieną norėjome daugiau ramybės. Aplankėme Siguldos bobslėjaus trasą, kur žiemą vyksta tarptautinės varžybos. Kadangi buvo spalis, trasa buvo tuščia, bet mums leido pasivaikščioti ir net nusifotografuoti starto vietoje. Vyras juokavo, kad kitą kartą būtinai išbandysime vasaros bobslėjaus nusileidimą.
Vėliau pasivaikščiojome po Siguldos centrinį parką, kur žmonės vaikščiojo su šunimis, vaikai rideno kaštonus, o kavinės dar siūlė moliūgų sriubą ir šviežiai keptus pyragus. Aš nupirkau mažą suvenyrą – medinį magnetuką su Gaujos slėnio atvaizdu, kad prisiminčiau šią kelionę.
Kelionės pabaigoje dar kartą sustojome prie apžvalgos aikštelės. Saulė lėtai leidosi, apšviesdama Gaujos upę auksiniais spinduliais. Tą akimirką abu tylėjome – buvo taip gražu, kad žodžių tiesiog nereikėjo.
biruta 
MyTravel 
A6