Kai spalis Lietuvoje pradeda kvepėti lietumi ir tamsa, mes su draugu Mantu pagalvojom – reikia dar truputį vasaros. Abu pavargę po darbų, su mintimis, kad dar bent savaitę norėtume gyventi šviesoje, o ne po debesimis. Naršėm skrydžius, svarstėm Ispaniją, Graikiją, bet galiausiai mūsų dėmesį patraukė Kipras. O konkrečiai – Protaras, miestas pietryčiuose, prie pat Famagustos įlankos, garsėjantis skaidriu vandeniu ir ramiu tempu.
Atvykome spalio viduryje, kai turistinis sezonas jau eina į pabaigą, bet oras dar vasariškas – apie +27°C dieną, +20°C vakare. Oro uoste mus pasitiko karštas vėjas ir ta salos ramybė, kurią iškart jauti – niekas neskuba, viskas vyksta savaime. Iš Larnakos iki Protaraso važiavome apie valandą, o pakeliui spoksojom pro langą – alyvmedžių laukai, baltos vilos, žydintys bugenvilijos krūmai.
Viešbutį pasirinkome netoli Fig Tree Bay paplūdimio – vieno gražiausių Kipre. Vos įėję į kambarį abu sustojome prie balkono: prieš akis – krištolo mėlynumo jūra ir palmės. Mantas pasakė: „Jei čia nebūtų interneto, niekas manęs nepamatytų bent savaitę.“ Ir tai turbūt būtų buvęs geriausias jo sprendimas.
Pirmą dieną, aišku, iškart paplūdimys. Fig Tree Bay pasirodė ne tik iš nuotraukų gražus – vanduo toks skaidrus, kad matosi kiekvienas smėlio grūdelis. Nardėm, plaukiojom, ir net spalį buvo karšta. Vakare sustojome pakrantės tavernoje – užsisakėm šviežių jūros gėrybių, kalmarų, salotų su feta ir vietinio Kiprietiško alaus KEO. Sėdėjom, žiūrėjom, kaip leidžiasi saulė, ir abu tylėjom. Kartais tylėjimas su draugu reiškia daugiau nei tūkstantis žodžių.
Antrą dieną išsinuomavome motorolerį – klasika. Važiavome palei pakrantę iki Cape Greco – nacionalinio parko, kur uolos krenta tiesiai į jūrą. Sustojome prie garsios Sea Caves vietos, kur vanduo skalauja olas, o garsas toks stiprus, kad atrodo, tave nuneš kartu su vėju. Ten pat sutikom vietinį žvejį, kuris pasakė, kad spalį jūra rami, bet vakarai būna „auksiniai“. Ir jis buvo teisus – kai saulė pradėjo leistis, viskas nusidažė oranžine šviesa, o jūra spindėjo kaip stiklas.
Trečią dieną nusprendėme aplankyti netoliese esantį Ayia Napa. Ten jau kitokia atmosfera – daugiau barų, triukšmo, bet ir savotiškos energijos. Išgėrėm kavos prie uosto, žiūrėjom į jachtas, o po pietų aplankėme Nissi Beach – garsų, gyvą paplūdimį, nors spalį žmonių jau mažiau. Vėliau grįždami užsukome į mažą kepyklėlę pakelėje, kur moteris mums padavė šiltų halloumi pyragėlių ir pasakė: „Tai tikra Kipro širdis.“ Nors sakė angliškai, pajutom – ji kalbėjo nuoširdžiai.
Ketvirtą dieną norėjom ramybės, tad išsinuomavom valtį Protaraso uoste. Važiavom palei pakrantę, sustojom ties Konnos Bay – vanduo ten dar skaidresnis, o aplink beveik nė žmogaus. Mantas bandė žvejoti, aš tiesiog gulėjau ant denio, klausiau bangų ir galvojau, kaip dažnai pamirštam, kad laimė būna tokia paprasta – vanduo, saulė ir draugas šalia.
Penktą dieną pabandėm kažką naujo – keturračiais į kalnus. Kiekvienas posūkis atnešdavo vis naują vaizdą: nuo apleistų kaimelių iki alyvmedžių giraičių. Sustojome prie Profitis Elias bažnyčios, kuri stovi ant kalvos virš Protaraso. Lipom laiptais, apie 150 jų, o viršuje atsivėrė visas miestas. Iš viršaus atrodė, kad visas Kipras miega po mėlynu dangumi.
Paskutinę dieną leidome lėtai – vėl Fig Tree Bay, dar kelios valandos plaukimo, ledai, o vakare – vakarienė prie jūros. Užsisakėm moussakos, souvlaki ir vyno. Kalbėjom apie viską – nuo gyvenimo iki to, kad šitą savaitę reikėtų kartoti kasmet. Kai paskutinį kartą pažvelgiau į jūrą, pagalvojau: Protarasas – tai vieta, kur laikas sustoja, bet tu pats pagaliau pajudi į priekį.
Kernys 
MyTravel 
Rolanx