Kai du lietuvių šeimos kolektyvai – mes su vaikais ir mūsų draugai, dar labiau avantiūristai nei mes – nusprendėme pabėgti nuo darganoto spalio, pasirinkimas krito ant Turkijos. Bet ne Antalija, ne Bodrumas, o kažkas kitokio. Taip žemėlapyje atsirado Kapadokija – regionas, kuris, atvirai kalbant, visada atrodė tarsi pasaka iš geografijos vadovėlio: oro balionai, uolų miestai ir rausvos dykumos.
Atvykome į Nevsehir oro uostą spalio pradžioje. Oras buvo šiltas, apie +22°C dieną, bet rytais jau jautėsi rudens gaiva. Vaikai stebėjosi, kad aplink – beveik nėra medžių, tik akmenuoti kalnai ir uolos keisčiausių formų. „Atrodo kaip Mėnulyje!“ – sušuko mūsų šešiametis. Ir jis buvo visiškai teisus.
Apsistojome Goreme miestelyje – vietoje, kurioje kiekvienas namas atrodo įaugęs į uolą. Mūsų viešbutis buvo iš tų vadinamųjų „cave hotels“, t. y. kambariai iškalti uolose. Iš pradžių atrodė keista, bet po pirmos nakties supratome – ten tylu, vėsu ir jauku kaip niekur kitur.
Pirmą rytą prabudome nuo keisto ūžesio – išėję į terasą pamatėme šimtus oro balionų danguje. Tai buvo tarsi gyvas paveikslas: rausvas rytas, uolos, ir tyliai sklendžiantys balionai. Visi vaikai šokinėjo iš džiaugsmo, o mes su draugais tiesiog stovėjome ir negalėjome atitraukti akių.
Antrą dieną patys kilome į orą. Balionas pakilo vos sušvitus saulei. Iš viršaus Kapadokija atrodė neįtikėtinai – slėniai, vadinami „meilės“, „rožių“ ir „balandžių“, o apačioje – mažos olos, kuriose kadaise gyveno žmonės. Pilotui juokaujant, kad „čia ne dykuma, o Dievo skulptūrų parkas“, mes tik linkčiojom – tikrai taip. Skrydis truko valandą, bet tą laiką atsiminsim visam gyvenimui.
Trečią dieną leidomės į žygį pėsčiomis po Rose Valley. Takas vingiuoja tarp rausvų ir baltų uolų, o aplink viskas atrodo lyg nutapyta. Sustojome pietauti ant kalvos – vietinis gidas iš kuprinės ištraukė pide (turkišką duoną) su sūriu ir pomidorais, termosą su arbata, ir viskas atrodė taip paprasta, bet taip skanu. Vaikai rinko mažus akmenukus, kurie blizgėjo saulėje, tarsi brangakmeniai.
Ketvirtą dieną aplankėme Derinkuyu požeminį miestą – vietą, kur prieš tūkstančius metų žmonės slėpdavosi nuo užpuolikų. Nusileidome keliasdešimt metrų po žeme, siaurais tuneliais, kuriuose tilpo vos vienas žmogus. Vaikams tai atrodė kaip nuotykis, o mums – kaip kelionė laiku. Ten buvo virtuvės, miegamieji, net vyno rūsiai. Neįtikėtina, ką žmonės sugebėjo sukurti uoloje.
Penktą dieną išsiruošėme į Avanos miestelį, garsėjantį keramikos dirbtuvėmis. Vaikai gavo savo mažus molio gabalus ir bandė pasidaryti puodelius – žinoma, gavosi labiau panašūs į akmenis, bet juoko buvo tiek, kad meistras sakė, jog dar tokios linksmos grupės neturėjo. Iš Avanos parsigabenome kelis rankų darbo indus – tie rusvai raudoni atspalviai idealiai tinka mūsų virtuvei.
Šeštą dieną aplankėme Uchisar pilį – aukščiausią tašką Kapadokijoje. Nuo viršaus atsiveria visas regionas: slėniai, uolos, toli horizonte besidriekiantys kaimai. Vėjas pūtė stipriai, bet oras buvo toks švarus, kad matėsi net tolimo Erciyes kalno viršūnė, pasidengusi sniegu. Vaikai fotografavo, mes gėrėme arbatą iš plastikinės stiklinės, o draugai sakė: „Jei rojus egzistuoja, jis turbūt atrodo panašiai.“
Paskutinę dieną praleidome Goreme miestelyje – vaikščiodami po turgelį, ragavome turkiškus saldumynus, derybų ritmu pirkome prieskonius ir rankų darbo kilimą, kurį vos sutalpinome į lagaminą. Vakarop sėdėjome ant terasos su turkiška arbata rankoje ir žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi už uolų. Dangus virto oranžiniu, o dulkės ore švytėjo tarsi auksas.
Kai kitą rytą važiavome atgal į oro uostą, visi tylėjome – iš tų retų tylų, kai žodžių nereikia. Kapadokija mus paliko su jausmu, kad pasaulis vis dar pilnas stebuklų. Turkija parodė savo kitą veidą – ne viešbučių ir baseinų, o gamtos, tylos ir nepaaiškinamo grožio.
biruta 
MyTravel 
Rolanx