Kai Lietuvoje spalio vėjai pradeda plėšyti skėčius, mes su Ieva nusprendėme, kad metas pabėgti. Abi buvom išsekusios po darbų, nuolatiniame skubėjime, ir vieną vakarą, gurkšnodamos arbatą, žiūrėjome žemėlapį – spontaniškai pirštas sustojo ties Kroatija. „Zadaras!“ – pasakė Ieva. „Kur čia?“ – nusijuokiau. Bet vos pamačius nuotraukas – senamiestis ant jūros kranto, oranžiniai stogai, mėlynas vanduo – jau po kelių minučių ieškojome skrydžių.
Į Zadarą atvykome spalio pradžioje. Oras – tobulas: apie +25, jūra šilta, o turistų jau mažai. Visi tie, kurie mėgsta tylą, turėtų keliauti būtent tada. Pirmą vakarą, vos išsikrovus lagaminus mažame apartamente prie senamiesčio vartų, išėjome pasivaikščioti. Zadaras iškart pakerėjo – akmeninės gatvelės, žibintų šviesa, kvepiantis oras nuo jūros. Sustojome prie jūros vargonų – garsiosios Sea Organ instaliacijos, kurią sukuria bangos. Kai vanduo plakė krantą, oras virpėjo nuo žemų tonų – toks keistas jausmas, tarsi pati jūra groja.
Kitą rytą atsikėlėme anksti – Ieva, kaip visada, su kava rankoje ir saulėlydžio medžioklės planais, nors dar buvo rytas. Pradėjome nuo Zadaro senamiesčio, kuris įsikūręs mažoje pusiasalyje. Vaikščiojome palei senas romėnų griuvėsių kolonas, žiūrėjome į Šv. Donato bažnyčią ir Forumo aikštę, kur žmonės sėdi ant akmeninių laiptų, gurkšnoja espresso ir kalbasi taip garsiai, kad net paukščiai tyliai pasitraukia.
Pietums atradome mažą restoranėlį prie Kalelarga gatvės – pagrindinės miesto arterijos. Užsisakėm šviežios žuvies, alyvuogių ir taurę vietinio balto vyno. Ieva juokėsi: „Čia net duona skanesnė nei namie.“ Ir iš tiesų – viskas čia buvo kažkaip intensyviau: kvapai, skoniai, net saulė atrodo šiltesnė.
Trečią dieną išsinuomavome motorolerį ir važiavome palei pakrantę. Kelias vingiuoja per alyvmedžių laukus, mažus kaimelius, o jūra visą laiką švyti šone. Sustojome prie Nin miestelio – seniausio Kroatijos karališkojo miesto. Tylus, mažas, su smėlio paplūdimiu ir vaizdu į kalnus. Maudytis spalį buvo šiek tiek beprotiška, bet, aišku, Ieva įšoko pirma. Aš tik įmerkiau kojas, o vanduo buvo stebėtinai šiltas. Grįždamos užsukome į pakelės kavinę – ten vietinis senukas mums atnešė kavos ir bandė paaiškinti, kad „Zadar gražiausias rudenį“. Turbūt jis buvo teisus.
Ketvirtą dieną praleidome lėčiau. Po pusryčių su šviežiais kroasanais ir apelsinų sultimis ėjome prie Pozdrav Suncu – „Sveikinimo Saulei“ instaliacijos. Tai stiklinė plokštė, kuri dieną sugeria saulės šviesą, o vakare ją atiduoda švytinčiomis spalvomis. Kai saulė leidosi, visa aikštė ėmė šviesti tarsi milžiniškas diskas. Grojo jūros vargonai, o šviesos pulsavo pagal bangų ritmą. Buvo tylu, tik jūra ir šviesa – tokia akimirka, kai norisi sustoti ir nieko nesakyti.
Vakarienei pasirinkome pakrantės restoraną su terasa virš vandens. Užsisakėme juoduosius risotto su kalmarais, o prie to dar taurę vyno iš Dalmatijos regiono. Ieva sakė, kad tai pati geriausia vakarienė jos gyvenime – ne tik dėl maisto, bet dėl to jausmo, kai sėdi su drauge prie jūros, o ore tvyro ramybė.
Paskutinę, penktą dieną, dar kartą ėjome prie jūros vargonų – mūsų kelionės vieta tapo tarsi ritualu. Po to nusipirkome ledų ir sėdėjome ant akmenų žiūrėdamos į jūrą. Kalbėjome apie viską – nuo gyvenimo Lietuvoje iki svajonių, kur dar norėtume nuvykti. Zadaras mums tapo ne tik vieta atostogoms, bet ir laiku sustoti, pailsėti nuo visko.
biruta 
Kernys 
Rolanx