Spalis Lietuvoje jau buvo toks, kokį visi pažįstame – pilkas dangus, lietus ir megztiniai, kurie kažkaip visada per šalti. Tad mūsų trijulė – aš, mano vyras Tomas ir mūsų dešimtmetė dukra Emilija – nusprendėme ištrūkti savaitei į Italiją, į miestą, kurį visada norėjau pamatyti – Veroną. Romantikos sostinė, Romeo ir Džuljetos miestas, o dar ir gardaus maisto, vyno bei saulės pažadas spalio viduryje – skambėjo kaip planas, kurį būtinai reikia įgyvendinti.
Į Veroną atvykome vėlai vakare. Oro uoste dar kvepėjo vasara, nors kalendorius rodė spalių. Taksi vairuotojas buvo kalbus italas, kuris išdidžiai pasakojo, kad „čia geriausias miestas visoje Italijoje“. Nors važiuojant nuo oro uosto nemačiau nieko įspūdingo, vos įsukus į senamiestį supratau, kad jis nemelavo – žibintų šviesoje raudonų plytų pastatai, arkos ir tyliai sruvenanti Adidžės upė atrodė kaip gyvas paveikslas.
Pirmą rytą pradėjome nuo Piazza delle Erbe – aikštės, kuri verda nuo gyvenimo net spalį. Pardavėjai šaukia siūlydami alyvuogių aliejų, džiovintus pomidorus, suvenyrus, o Emilija, žinoma, užstrigo prie stendo su magnetukais. Iš ten keli žingsniai iki Džuljetos namo, to legendinio balkono. Nors ten buvo nemažai turistų, atmosfera vis tiek jautėsi ypatinga – meilės laiškai ant sienų, spynos ant vartų ir poros, bandančios nusifotografuoti po tuo pačiu balkonu. Emilija juokėsi: „Mama, čia kaip pasaka, tik be princesės su karūna.“
Kitą dieną aplankėme Areną di Verona – senovinį romėnų amfiteatrą, kuris dar šiandien naudojamas koncertams. Stovėjau viršuje, žiūrėjau į miesto stogus ir bandžiau įsivaizduoti, kaip prieš du tūkstančius metų čia sėdėjo minios žmonių. Tomas, žinoma, iškart sugalvojo, kad norėtų čia pamatyti roko koncertą – sakė, kad garsas turbūt būtų „kaip iš sapno“.
Trečią dieną leidome lėčiau. Ryte pasivaikščiojome palei Adidžės upę, užsukome į Castelvecchio – tvirtovę su tiltu, nuo kurio atsiveria gražiausias Veronos vaizdas. Oras buvo apie +23°C, ir nors vietiniai jau vaikščiojo su striukėmis, mes – su marškinėliais. Po pietų Emilija būtinai norėjo tikros itališkos ledų porcijos, todėl sustojome Gelateria Ponte Pietra, kur ledai buvo tokie kreminiai, kad po pirmo kąsnio abu su Tomu supratom, jog lietuviškų ledų nevalgysim dar ilgai.
Ketvirtą dieną išsiruošėme į dienos kelionę prie Gardos ežero, vos valanda kelio nuo Veronos. Mažasis miestelis Sirmione prie vandens atrodė tarsi atvirukas: balti nameliai, gėlių balkonai, o vanduo žalsvai mėlynas. Emilija maitino gulbes, Tomas bandė pagauti kadrą su kalnais fone, o aš tiesiog sėdėjau ant suoliuko ir gėriau espresso – tą akimirką atrodė, kad pasaulis visai neblogas.
Penktą dieną skyrėme Veronos katedrai ir Giardino Giusti sodams. Sodas buvo tylus, kvepiantis kiparisais, ir iš jo atsiverė vaizdas į miestą. Ten sutikome vyresnį italą, kuris mums papasakojo, kad spalį čia – geriausias metas. „Vasara priklauso turistams, o ruduo – tikriems italams,“ – nusišypsojo jis. Turbūt buvo teisus, nes visur jautėsi kažkoks natūralus miesto ritmas, be triukšmo ir skubėjimo.
Šeštą dieną Emilija išmaldavo apsipirkimo dieną – tad ėjome per Corso Porta Borsari gatvę, pilną parduotuvėlių. Grįžome su alyvuogių aliejumi, rankų darbo makaronais, sūriu ir, žinoma, su nauja suknute Emilijai. Vakarop užsukome į mažą trattoriją prie Piazza Bra, kur šeimininkė mums pasiūlė „geriausią rizotą su grybais Veronoje“. Ji buvo teisi – tas kremiškas, aromatingas patiekalas su taurė vietinio Valpolicella vyno buvo lyg kelionės vainikas.
Paskutinę, septintą dieną, prieš išvykstant, dar kartą nuėjome prie upės. Saulė leidosi už stogų, o miestas nusidažė oranžiniais atspalviais. Emilija pasakė: „Mama, kai užaugsiu, noriu gyventi Italijoje.“ Tomas tik nusijuokė, bet aš žinojau – ji pasakė tai, ką jaučia kiekvienas, kuris bent kartą apsilankė Veronoje.
Grįžome namo su lagaminu pilnu suvenyrų, širdimis pilnomis šilumos ir pažadu, kad Italija – ypač Verona – mūsų šeimos istorijoje dar ne paskutinį kartą.
biruta 
Kernys 
MyTravel