Kai Lietuvoje spalio rytai pradeda kvepėti šalna ir rūku, o saulė vis rečiau išlenda iš debesų, mes su Pauliumi nusprendėme – reikia trumpai pabėgti. Norėjome kažko tylaus, neperkrauto turistais, bet su tuo „šiaurietišku“ žavesiu. Taip žemėlapyje atsirado Skagenas, pats šiauriausias Danijos miestelis, garsėjantis tuo, kad ten susitinka Baltijos ir Šiaurės jūros.
Į Skageną atvykome spalio pradžioje, kai oras dar nebuvo žiemiškai šaltas, bet jau jautėsi rudens vėjas. Miestelis pasitiko tyliai – švarūs, geltoni nameliai su raudonais stogais, kvepiantis oras nuo jūros ir keistas jausmas, tarsi būtum atsidūręs pasaulio krašte. Mūsų mažas viešbutis buvo netoli uosto – rytais girdėjome žvejų balsus ir kylančių žuvėdrų riksmus.
Pirmą dieną skyrėme pasivaikščiojimams po miestą. Skageno senamiestis – tarsi atvirukas: siauri takeliai, baltos langinės, o kiekvienas namas atrodo nudažytas ta pačia, švelnia gelsva spalva. Vakarop užsukome į „Skagen Fiskerestaurant“ – mažą restoranėlį prie vandens. Užsisakėme šviežios menkės ir vietinio alaus. Buvo taip paprasta, bet taip gera – tik du žmonės, jūra ir niekur neskubantis laikas.
Antrą dieną nusprendėme eiti į garsųjį Greneno iškyšulį, kur susitinka dvi jūros. Kelias iki ten eina per smėlėtą kopų kraštą, o vėjas toks stiprus, kad kartais tiesiog turėjome sustoti ir juokdamiesi bandėme išsilaikyti ant kojų. Kai pagaliau pasiekėme vietą, kur bangos susiduria viena su kita, tai buvo magiška. Vienoje pusėje – rami, tamsiai mėlyna Baltijos jūra, kitoje – pilkesnė, šiurkštesnė Šiaurės. Stovėjome basi, vandeniui plakant kojas, ir jutome, kaip šaltis lenda į kaulus, bet nei vienas nenorėjome išeiti. Tą akimirką pasaulis atrodė tobulas.
Trečią dieną aplankėme Skagens muziejų – garsų dėl Skageno dailininkų grupės, kuri XIX amžiuje čia kūrė paveikslus, įkvėptus šiaurietiškos šviesos. Ypač įsiminė P.S. Krøyero darbai – tie saulės nutvieksti paplūdimiai ir žmonės, tarsi sustingę laike. Aš stovėjau prie vieno jo paveikslo ir galvojau, kad Skagenas mažai kuo pasikeitė – ta pati šviesa, tas pats ramybės jausmas.
Ketvirtą dieną išsinuomojome dviračius – čia be jų tiesiog neapsieisi. Važiavome palei jūros pakrantę iki Råbjerg Mile – didžiausios keliaujančios kopos Šiaurės Europoje. Vėjas pūtė tiesiai į veidą, bet tas jausmas – važiuoti per tuščią kraštovaizdį, kur matai tik smėlį ir dangų – buvo kažkoks hipnotizuojantis. Paulius pasakė, kad čia jis pirmą kartą jaučiasi visiškai atitrūkęs nuo visko. Aš tik linktelėjau – taip, Skagenas turi tą gebėjimą tave išvalyti nuo triukšmo.
Penktą dieną išsiruošėme į Den Tilsandede Kirke, vadinamą „Palaidotąja bažnyčia“. Kadaise ji buvo visai įprasta, bet per šimtmečius ją užpustė smėlis, ir dabar likęs tik bokštas, kyšantis iš kopos. Vaikščiodami aplink tą vietą, jautėmės tarsi filme apie laiką ir gamtos galią – viskas keičiasi, viskas dingsta, bet lieka kažkas tyliai gražaus.
Paskutinę, šeštą dieną nusprendėme tiesiog ilsėtis. Ryte sėdėjome ant molo su kava iš popierinių puodelių ir žiūrėjome, kaip keltas tolumoje kerta horizontą. Tada ėjome į Skagen Bryghus, vietinę alaus daryklą, kur ragavome jų rudens sezono gėrimą – tamsesnį, karamelinį, idealiai tinkantį vėsiam orui. Vakare grįžome prie uosto – miestas jau buvo tylus, o šviesos atsispindėjo vandenyje.
Kai išvykome, atrodė, kad tie šeši spalio vakarai Skagene prabėgo per greitai. Bet jie paliko tą ypatingą jausmą – ramybę, artumą ir tylų džiaugsmą būti kartu. Danija pasirodė ne tik kaip šalnas vėjas ar tvarkingas miestas, o kaip vieta, kur gali sustoti, giliai įkvėpti ir suprasti, kad gyvenimo grožis slepiasi paprastuose dalykuose.

