Spalis šiemet Lietuvoje buvo niūrus, toks tipiškas – lietūs, pilkas dangus ir vis trumpėjančios dienos. Tad vieną vakarą, gerdamas arbatą ir žiūrėdamas į už lango krintančius lapus, nusprendžiau: gana. Reikia šiek tiek saulės, jūros ir ramybės. Taip mano žvilgsnis nukrypo į Slovėniją, tiksliau – į mažą, bet žavingą Piran miestą, įsikūrusį Adrijos jūros pakrantėje.
Į Piraną atvykau spalio pradžioje – tuo metu oras dar maloniai šiltas, apie +22°C dieną, o turistų jau gerokai mažiau nei vasarą. Tobulas metas pasivaikščiojimams, fotografijoms ir tikram poilsiui be minios. Apsistojau mažame butuke senamiestyje, kurio balkonėlis žiūrėjo į raudonus stogus ir jūrą – toks vaizdas, kad net kavos puodelis ryte atrodė kaip ritualas.
Pirmą dieną leidau sau tiesiog pasiklysti. Pirano senamiestis – tarsi gyvas labirintas iš siaurų gatvelių, kur kiekvienas kampas turi savo istoriją. Viskas čia persmelkta Venecijos dvasia – spalvingi fasadai, žali langiniai, o langų palangėse – gėlės, kurios dar žydėjo net spalį. Užsukau į Tartinio aikštę, pagrindinę miesto širdį, pavadintą garsaus smuikininko Giuseppe Tartini vardu. Dieną čia ramu – keli dviratininkai, senukai ant suoliuko, o vakarais – vietiniai sėdi kavinėse ir tyliai šnekučiuojasi.
Kitą rytą nusprendžiau lipti į Šv. Jurgio bažnyčios bokštą. Laiptai siauri, vietomis net šiek tiek klaustrofobiški, bet viršuje atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas: mėlyna jūra, tolumoje Italijos Triestas, o iš kitos pusės – kalvotas Slovėnijos pakraštys. Spalio saulė nebekaršta, todėl stovėti viršuje ir grožėtis horizontu galima be skubėjimo.
Po pietų patraukiau pasivaikščioti Pirano uostu. Mažos valtėlės, ramiai linguojančios prie krantinės, kvepėjo druska ir žuvimi. Įsėdau į vieną iš pakrantės restoranėlių ir užsisakiau ką tik sugautą jūros ešerį su alyvuogių aliejumi ir citrina. Prie to dar taurė vietinio Slovėnijos vyno – ir atrodė, kad laikas tiesiog sustojo.
Trečią dieną išsiruošiau į trumpą žygį palei pakrantę iki Fiesės įlankos. Kelias vingiuoja per uolas, o apačioje – mėlynas vanduo, kur net spalį mačiau kelis drąsuolius, vis dar besimaudančius. Aš pats tik panardinau kojas – šilta, bet vėjas jau priminė, kad ruduo. Pakeliui sustojau kavinėje ant kalno – ten kavą geriant atrodo, kad esi pasaulio krašte.
Vakare grįžęs į Piraną sutikau porą vietinių žvejų. Jie sėdėjo prie molo, meškeres įmerkę į tamsėjantį vandenį, ir pasakojo, kad spalį miestas nurimsta, bet būtent tada jis gražiausias. Nėra triukšmo, tik bangų garsas ir jūros kvapas. Visiems, kas ieško ramybės, jie sakė: „Spalis – geriausias laikas pažinti mūsų miestą.“ Su tuo negalėjau nesutikti.
Paskutinę dieną nusprendžiau aplankyti Pirano akvariumą – nedidelį, bet labai įdomų. Ten pamačiau Adrijos jūros gyventojus iš arti – jūrų arkliukus, aštuonkojus, net mažus ryklius. Po to dar kartą pasivaikščiojau siena, vedančia link senosios Pirano tvirtovės, nuo kurios atsiveria visas miestas. Virš stogų sklendė žuvėdros, o aš supratau, kad šis mažas miestas per keturias dienas tapo kažkuo daugiau nei tiesiog kelionės tašku žemėlapyje.
Vakare, sėdėdamas prie jūros su paskutiniu geltonu saulėlydžiu, pagalvojau, kad Slovėnija – ne tik kalnai ir ežerai, bet ir šiltas, žmogiškas pajūrio ritmas. Piranas man paliko tą jausmą, kurio taip trūksta – paprastumą, lėtumą, kai gali tiesiog būti. Grįžtant į Lietuvą oro uoste jau lijo, bet kažkur giliai dar jutau tą druskos ir saulės kvapą, primenantį, kad gyvenimas gali būti labai gražus, jei tik kartais leidi sau sustoti prie jūros ir tiesiog kvėpuoti.
biruta 
MyTravel