Sala vandenyne

Turim susikūrę gerą tradiciją – prieš keliaujant į kokią nors šalį perskaityti ką nors apie ją. Tai padeda susikurti tam tikrą įvaizdį ir pasiruošti būsimam nuotykiui. Nesvarbu, kad tas įspūdis neretai būna paremtas keistais dalykais, kaip kažkada keliaujant į Grenlandiją mano perskaitytas juodokas ir žiaurių scenų pilnas kriminalinis romanas, kurias žiemą vykusias scenas vasarinė Grenlandija visiškai paneigė. Grįžtant prie Tongos, grožinės ar kelionių literatūros šia tema paieškos generuoja gana kuklius rezultatus – nesiverčiant per galvą pavyko rasti tik praėjusios amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje lietuviškai išleistą to paties amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje parašytą danų keliautojo knygelę „Už dešinio borto – rojus”, kurioje Tongai skirti gal pora puslapių. Iš jų sužinojome, kad Džeimsas Kukas (taip, tas pats kanibalų suvalgytas britų atradėjas) Tongą buvo pavadinęs Draugiškosiomis salomis, nei nenuvokdamas, kad vienintelė priežastis kodėl čiabuviai jo nesuvalgė buvo ta, kad jie nesusitarė kam atiteks garbė nudaigoti tokią egzotinę „ilgąją kiaulę” (čia – ne įžeidimas, o Ramiojo vandenyno kanibalų terminas apibūdinti tam tikram patiekalui).

Idėja keliauti į Tongą kilo bedėliojant kelionės po Naująją Zelandiją planą ir pastebėjus, kad tuo metu Fiji Airways siūlė visai padorius akcijinius bilietus į šią, už gerų trijų valandų skrydžio į Ramiojo vandenyno gilumą esančią, karalystę. 

Ir taip, dvi valandos reaktyviniu lėktuvu nuo Auklendo iki Nadi ir dar dvi valandos turbosraigtiniame ATR’e iki Nufualoka. Fiji – viena tų aviakompanijų, su kuria malonu skristi (jei dar išmoktų valdyti kondicionierius ir nemeluotų, kad negali padidinti temperatūros – būtų visai puiki), oras – puikus, keletas debesiukų, iš po kurių išlenda tamsiai žalia sala. Tūpdamas lėktuvas perskrenda visą salą – pakanka laiko pasigėrėti dirbamais laukais, nusivilti dėl deginamų didžiulių laužų ir pasidžiaugti puikios kokybės kilimo ir tūpimo taku. Iš karto kyla klausimas – kas sumokėjo už jo remontą?

Pirmas įspūdis oro uoste – Tonga – Fidžio sumažinta kopija. Nedidukas oro uostas, kuriame po tekstu „Wellcome to Tonga” yra kažkuo panašiu į tautinį sijoną pasipuošęs sveikintojas (Nadi sveikintojai dar ir dainuoja), kažkiek tautinių medžio drožinių motyvų. Pasų kontrolė – trumpa, efektyvi, bet kvailų klausimų, pasienietė šypsosi. Šypsosi gal ir dėl to, kad šiandien į šalį atskris tik du lėktuvai. Tiek jai to darbo. Vizų nereikia. Nėra ir iki absurdiškumo griežtų Naujosios Zelandijos augalų apsaugos taisyklių ir patikrų. 

Pereinam per bagažo išdavimo patalpą ir patenkam į neegzistuojančią atvykimo salę – faktiškai jau lauką už oro uosto pastato. Tongoje faktiškai nėra viešojo transporto (išskyrus lėktuvus ir  kartais važiuojančius pseudo autobusikus). Iš oro uosto į miestą – apie 15 km – nusigauti galima tik taksi. Taksistai prašo nepadoriai daug. Susimetam su kažkokiu italu ir keliaujam gerokai per dideliu mikroautobusu.

Šiaip, Tongoje viskas atrodo per brangu – kainų ir kokybės santykis nesunkiai sulyginamas su tuo, ką galima gauti iš savo namuose kambarius nuomojančių Palangos gyventojų. Pakeliui į pokalbį įsiterpia ir taksistas, klausdamas kaip, mūsų nuomone, atrodytų jo rengiamas pasiūlymas turistams – kambarys su kondicionieriumi ir internetu ir automobilio nuoma už 100 JAV dolerių dienai.  Naujojoje Zelandijoje mokėjome mažiau ir gavome daugiau (automobilio nuoma, žinoma buvo atskirai, bet jis kainavo apie 5 eurus parai).
Beje, tas pats taksistas, jau atvežęs mus į paskirties vietą, pradeda reikalauti priemokos, už tai, kad jis vežė mus tris. Puikus turizmo sugadintų žmonių pavyzdys šalyje, kur turizmas dar nelabai atsiradęs!
Mūsų apgyvendinimas – irgi privačiame  name. Kaip vėliau paaiškėjo – šeimininkas dirba parlamente IT specialistu, šeimininkė – administruoja visokius tarptautinės pagalbos projektus ir netgi yra susidūrusi su kažką konsultavusiais estų ekspertais. Lietuvių – dar nemačiusi.
Gauname didžiulį kambarį su didžiuliu balkonu. Šeimininkas atneša ir koridoriuje pastaro wi-fi routerį. Namas didelis, kiek apšepęs, šeimininkai gyvena pirmame aukšte (ir gyvena ne itin tvarkingai), pora kambarių antrame aukšte – nuomoja.

Negaištam laiko ir šokam į iš to paties šeimininko išsinuomotą automobilį – neseniai iš Japonijos parvarytą nedidelę pagyvenusią Tojotą. Ant stiklo dar lyg galima įžiūrėti aukciono ženklus. Kuras į nuomos kainą įskaičiuotas. 
Didžiausia salyno sala – Tongatapu – nėra itin didelė. Jos plotas – apie 260 km², ilgis: ~40 km iš rytų į vakarus ir apie 22 km plačiausioje vietoje iš šiaurės į pietus. Sala yra gana plokščia kalkakmenio plokštuma, su staigesniais krantų skardžiais šiaurinėje pusėje. Didžioji dalis gyventojų ir infrastruktūros yra šiaurinėje pakrantėje, aplink Nukuʻalofą.
Pagrindinis miestas – sostinė Nuku’alofa. Jis yra pagrindinis tiek, kad galima rasti kelio ženklus, ant kurių parašyta „The Town”. Tiesiog – yra vienintelis miestas.

Nuku’alofos pažiba – karaliaus rūmai. Balti, mediniai, raudonu stogu, aukšta, permatoma tvora. Pastatyti dar XIX a. pabaigoje, kai dėl neįtikėtino aplinkybių ir įžvalgumo derinio tuometinis salyno valdovas sugebėjo išvengti įjungimo į Britanijos imperiją, išsaugoti valstybingumą ir padėti rimtus pagrindus šalies modernizacijai. Ne be reikalo pirmoji paroda XXI a. pradžioje atidarytame Nacionaliniame muziejuje taip ir vadinosi – „Tonga – per 200 metų iš akmens amžiaus į kosmoso amžių”. 

Po karaliaus rūmus ekskursijos neorganizuojamus, bet pro tvorą į juos galima gėrėtis kiek tiek širdis geidžia. Tam neprieštarauja ir už vartų esančioje būdelėje įsikūrę sargybinės.

Už keleto kvartalų – karališkieji kapai – keleto laiptų platformos, kuriuose jau pora šimtų metų kaip laidojami karališkos šeimos atstovai. Per šventes tas didžiulis parkas būna atidaromas ir ten susisirenka turbūt pusė šalies.

Keliai Tongatapu yra gana geri. Duobių beveik nėra, eismo – nedaug. Tiesa, sugalvojus sutrumpinti kelią ir nusikus į kažkokį, pradžioje buvusį asfaltuotą miško keliuką, teko pasigailėti dėl savo optimizmo. Na, bet visur kitur vairuoti buvo paprasta. 

Tiesa, Tongatapu saloje nelabai yra kur nuvažiuoti. Sostinė įsikūrusi šiaurinėje centrinėje dalyje, bet iš jos norint nuvažiuoti į rytinę dalį, tenka apvažiuoti salos centre esančią įlanką. Pakeliui sustojam prie įžymybės – vietos, kur Džeimsas Kukas buvo išlipęs į krantą. Vietą papildomai ženklina ir akmuo ant kurio parašyta, kad čia lankėsi ir britų karalienė. Kitapus kelio – kiek niūresnė ekonominė realybė – pakelės kioskelis, kuriame prekiaujama viskuo. Liūdnoji dalis – prekiautoja yra … kinietė. Pardavėja nekalba angliškai. Šiaip, panašu, kad visoje Tongoje prekybą jau baigia perimti kinai. Vietos gyventojų valdomų parduotuvių surasti beveik neįmanoma.

Kiek geriau su restoranais. Miesto (aišku kurio) centre yra keletas restoranų, kurie akivaizdžiai yra skirti užsieniečiams. Meniu – iš esmės tai, ką galima rasti Naujojoje Zelandijoje ar net Lietuvoje. Picos, steikai, žuvis, neblogas alus. Kainos – iš esmės lietuviškos. Kiek paieškojus, už keleto kvartalų pavyksta surasti ir vietinių valdomą restoraną. Restoranas labiau valgyklos tipo. Randame ir labai vietinį patiekalą – Ota ‘ika. Tai kokosų piene patiekiama žalia žuvis. Na, ne visai žalia, nes prieš tai nupilkoma ir pamarinuojama laimų sultimis. Žuvis – marlinas ar tunas – supjaustoma nedideliais gabaliukais ir patiekiama savotiška sriuba. Pats žodis „’ota” polineziečių kalbose reiškia „žalia/žalia mėsa”, o „’ika” — „žuvis”, Tongoje tai laikoma nacionaliniu patiekalu, nors panašūs patiekalai egzistuoja visame Ramiojo vandenyno regione, tik su kitokiais pavadinimais: Fidžyje – „kokoda”, Kuko salose — „ika mata”, Samoa — „oka i’a”, o Prancūzų Polinezijoje — „poisson cru„. Nors visi šie patiekalai panašūs į Pietų Amerikos ceviche, būtent kokosų pienas juos išskiria ir suteikia kreminį skonį.

Atsakymas į klausimą ką veikti Polinezijoje nebus pilnas, jei nepaminėsime nardymo. Tongatapu, kad ir kaip nebūtų keista, nėra gera vieta nardymui. Nors už poros kilometrų nuo sostinės yra rifas, tačiau jis nepasižymi nei grožiu, nei floros ir faunos įvairove. Geresnio rifai yra už poros valandų plaukimo (ar 8 min skrydžio) esančioje Eu’a saloje ar už poros valandų skrydžio esančioje Vava’u. Tai atsispindi ir nardymo klubų pasiūloje – sostinėje tėra vos vienas, o greta esančioje Eu’a’oje – bent 3. Visgi Tongatapu ypatybė – nardymas su kuprotaisiais banginiais, kurie čia atplaukia poruotis praleisti žiemos (mūsiškai – vasaros). Tai nėra tradicinis scuba-diving’as, bet įspūdžių nuo plaukiojimo greta dešimčių metrų ir šimtų tonų milžinų susirenka tikrai daug.

Mūsų nardymo klubo savininkė pasirodo apyjaunė dama. Iš tiesų klubą valdo trys damos, kas yra tikrai labai reta net ir mažiau patriarchalinėse kultūrose.   

Tongatapu turi ir savo Stounhendžą. Proporcingą salos dydžiui. Jei tiksliau – jį sudaro trys akmenys, sukrauti graikiškos „pi” forma. Ši, už keliolikos kilometrų kelio nuo sostinės esanti konstrukcija vadinama Ha’amonga ‘a Maui (arba tiesiog Ha’amonga). Tai didžiulis akmeninis trilitas (trys milžiniški koralų kalkakmenio blokai, sudarantys vartų formos konstrukciją), faktiškai Niutoua kaimo centre (jei centru laikysime mokyklą). Manoma, kad šita konstrukcija pastatyta apie XIII a., valdant Tu’itātui, 11-ajam Tu’i Tonga (Tongos karaliaus) titulo turėtojui. Pavadinimas reiškia „Maui naštą” — pagal legendą, dievas Maui nešė šiuos akmenis ant savo pečių. Manoma, kad struktūra turėjo ceremoninę ar astronominę paskirtį, nors kai kurie tyrėjai teigia, kad ji buvo naudojama vasaros ir žiemos saulėgrįžai stebėti.

Ši konstrukcija nėra vieniša – šalia yra ir į karališkus kapus panaši gal trijų laiptų terasos konstrukcija. Šalia jos – vertikaliai pastatytas akmuo, prie kurio parašyta, kad kažkada prie jo sėdėjo karalius ir lazda gynėsi nuo pavaldinių, kurie norėjo jį suvalgyti. Įdomi istorija.

Šiaip, kanibalų istorija yra kažkaip keistai nutylima. Vietiniai atrodo tarsi jos gėdijasi. Tai gali būti susiję su krikščionybe, kuri buvo labai efektyviai įvesta XIX a. pradžioje. Vietiniai karaliai gretai prisitaikė prie naujos realybės ir iš Europos per misionierius gaunamos pagalbos. Vietos kultūra, savo ruožtu, iš labai liberalios tapo labai konservatyvia. Tiesa, kalbos apie konservatyvumą yra gerokai perdėtos – kaip ir gandai, kad moterims visur reikia vaikščioti su drabužiais ilgomis rankovėmis, o vyrams šortai nėra tinkamas drabužis. Visgi sekmadienis visoje saloje yra tikrąja to žodžio prasme šventinė diena – neveikia niekas, net ir oro uostas. Tiesiog, į salą neįmanoma atvykti sekmadienį.