Slovėnija: GRAŽI ŠALIS SLOVĖNIJA

Kai kažkada bičiulių kompanijoje prasitariau jog planuoju dvi savaites pakeliauti po Slovėniją, vienas jų pamanė kad blogai išgirdo, o įsitikinęs, kad vistik išgirdo teisingai, išreiškė didžiulį nustebimą – ką dvi savaites galima veikti tokioje nedidelėje (trigubai mažesnėje už Lietuvą!) valstybėlėje? Ir tik šalia sėdėjusio kito bičiulio – jau ten kadaise turiningai pabuvojusio – man pritarianti replika kiek sušvelnino padėtį.

Dažnas bičiulių klausimas buvo ir „kodėl Slovėnija?“ – turbūt todėl, kad lietuvių keliautojų tarpe Slovėnija dažniau yra kažkur pakeliui į Kroatiją nei pagrindis tikslas. Savo ruožtu, kaip ir kaskart planuojant kelionę, studijuodama šalį mačiau, kad net ir tų dviejų savaičių vargiai užteks aplankyti viską, ką norėtųsi. Slovėnija ypatinga tuo, kad būdama maža turi viską ko reikia kiekvieno skoniui: kalnus, ežerus, upes, jūrą, urvus, vyną ir dar daug visko – t.y. bus įdomu ir man, ir atostogaujančiam moksleiviui.

Kaip bebūtų gaila, paaiškėja, kad, Slovėnijoje keliausime ne dvi savaites, o tik aštuonias dienas – i to xleb. Kadangi šalis nedidelė, atstumai taip pat, o viešbučiai ir netgi hosteliai Slovėnijoje kažkodėl neįtikėtinai brangūs, laimingo atsitiktinumo dėka Liublijanoje savaitei išsinuomojame kambarį, o dienomis keliaujame aplink šalį.

*****
Jau pačią pirmą dieną kimbam į ilgą lankytinų vietų sąrašą ir pradedam nuo Bohinj ežero. Dažnai galima sutikti diskusijas, ką labiau verta aplankyti Bled ar Bohinj ežerą, jei turi mažai laiko. (Beje, tokia diskusija vyksta ir apie Slovėnijos Postoina bei Škocjan urvus). Man atrodo, kad įmanoma ir abu (ežerus) per vieną dieną, jei pradėsi iš ryto – jie sąlyginai netoli vienas kito ir pusdienio užtenka greitam aplankymui. Abu ežerai panašūs savo smaragdo spalvos vandeniu, bet ir gana skirtingi. Bledas labiau turistinis, su tapybiška bažnytėle ežero viduryje esančioje salelėje, į kurią galima nuplaukti valtimi ar turistiniu laiveliu. Apsuptas aukštų kalnų Bohinj – laukinės gamtos šalininkams. Idant iš namų Liublijanoje išsikrapštome tik apie 10 val., o Į Bohinj autobusu, pravažiuodami Bledą, važiuojame dvi valandas, jau aišku, kad šiandien suspėsime tik prie vieno iš ežerų. Skaidrus permatomas Bohinj ežero vanduo su jame plaukiojančiomis didžiulėmis žuvimis, užburiantis kalnų peizažas išblaško visą dešimtmečio autobusinės kelionės nuobolį.

Ežero pradžioje, perėjus akmeninį tiltelį, yra mažutė viduramžių Jono Krikštytojo bažnytėlė – rašoma, kad viena gražiausių Slovėnijoje.

Keliaujant po Slovėniją neįmanoma nepastebėti daugybės tokių bažnytėlių, ant kalvų boluojančių net pačių mažiausių gyvenviečių peizaže. Patys slovėnai juokauja, kad Slovėnijoje jei tik yra kokia kalvelė, ant jos būtinai turi stovėti bažnyčia. Išsinuomojame dvivietį dviratį ir vingiuodami palei ežerą riedame link 78 m. aukščio Slap Savisa krioklio – didžiausios Slovėnijos upės Savos, šaltinio. Tiesa, dviračius tenka palikti prieš netrumpą laiptų taką, kuriuo apie 20 min. ir žygiuojame iki krioklio. Dešimtmetis moksleivis, pamatęs krioklį, iš nuostabos net išsižioja. Pirma diena Slovėnijoje nuteikia labai optimistiškai.

*****
Kitos dienos kryptis – jau pravažiuotas Bledas (miestelis ir ežeras tuo pačiu pavadinimu) turbūt yra lankytinas objektas Nr. 1 Slovėnijoje. Galima būtų palyginti su Trakais mūsuose. Visuomet daug turistų, salelė ežero viduryje, salelės viduryje ant kalvos – bažnytėlė; valtys, restoranai aplinkui, netgi irklavimo sporto įstaiga ir t.t. Tik vietoje kibinų, Blede reikia paragauti visoje Slovėnijoje populiaraus deserto kremna rezina – baisiai saldu, bet skanu. Kadangi neturiu įpročio fotografuoti maisto, paveikslėlį pasiskolinau iš interneto platybių:

Turistų koncentracija, kaip ir tikėtasi, Blede kur kas didesnė nei Bohinj, bet vietos grožio tikrai negalima paneigti. Einame aplink tokį pat skaidrų ežerą, o pakeliui radę valčių nuomos punktą, už 10 eurų valandai imame valtį ir plaukiame į ežero viduryje esančią salelę. Prisišvartuojame speciailiai tokiam transportui esančioje prieplaukoje, nors dauguma turistų naudojasi grupiniais laiveliais. Saloje, kaip taisyklė ant kalvos – Šv. Marijos bažnytėlė.

Toliau, kaip ir priklauso, turistų apsuptyje einame aplink ežerą. Pakeliui maudomės (Bledo ežeras garsėja savo šiltu vandeniu, įšylančiu iki 24 laipsnių C), pietaujame viename iš pakrantės restoranėlių. Nors birželio mėnuo dar vadinamas ne sezono metu ir besimaudančiųjų nedaug, mums jis labai tinka. Šiltas vanduo, žuvys nardo tarp kojų, kalnų peizažas glosto akį – tikros atostogos. Iš paplūdimio matyti dar vienas unikalus Bledo objektas – seniausia Slovėnijoje (XI a.) Bledo pilis, pastatyta kalno uoloje, nuo kurios atsiveria visa Bedo panorama.

Praeinant pro irklavimo sporto įstaigą, stebime intensyvų pasiruošimą greitai vyksiančioms tarptautinėms irklavimo varžyboms.

Po tokio žygelio kremna rezina su kava kaip tik.

Vakarop grįžus į Liublijaną, išeinu pasižvalgyti po miestą. Lipu į miesto žymiausią pastatą – Liublijanos pilį, o nusileidus į palei upę išsidėsčiusį senamiestį, užburia vakarinės Liublijanos žavesys.

Temstant užsidega žibintų bei langų šviesos ir miestą užpildo jaukus pašnekesių prie vyno taurės ar alaus bokalo triukšmas, sklindantis iš palei upę išsidėsčiusių galybės kavinių, restoranėlių, barų, kuriam negirdimai pritaria Liublijanicos tėkmė. To triukšmo centre – garsusis Tromostovje tiltas, kurį sudaro trys tilteliai, pastatyti vienas šalia kito. Juos sukonstravo kažkos žymus architektas, bet tos istorijos dabar nepakartosiu. Šalia tilto – Frančiškanska (Pranciškaus??) bažnyčia, šalia kurios vasaros metu nuolat vyksta visokie pasirodymai ant aikštėje sukonstruotos scenos (šį vakarą čia šokamas baletas, atrodo – „Buratinas“).

*****
Šiandien sekmadienis, kurį lyg ir planavome Soča upės slėniui, tačiau per atostogas keltis anksti nesigauna, o ir moksleivis reikalauja poilsio nuo kelionių autobusu. Prisiminusi užburiančią vakardienos Liublijanos atmosferą, vaiko dideliam džiaugsmui, liekame Liublijanoje. Sekmadienį ji gana rami, net miesto aikštės su prekyvietėm, kuriose tikėjausi rasti tipo miesto turgus, pustuštės. Tadiciškai nusiperkame suvenyrų ir šlitinėjame aplink pilies papėdėje esantį miesto centrą: Rotušė, žymusis „Karneolų upių“ fontanas, XIII a. Šv. Mikalojaus katedra, Šv. Trejybės bažnyčia, tiltai.

Kai Turizmo informacijos centre paklausiu, kas mieste gali būti įdomaus vaikui, jo darbuotoja pamini Tirolio parką – didžiulį mišką su takais, kuriuos, kaip supratau žmonės naudoja bėgiojimui ar tiesiog žygiams su lazdomis. Šiaipnetaip ištrūkstame iš to klaidžių miško takelių labrinto, ir kaip medalį už pastangas nusiperkame po tradicinį slovėnišką bureką – tipišką lietuvišką tos minkštos tešlos pyragėlį su mėsa, tik forma kita. Skanu.

Tamara, kurios bute gyvename, sako, kad slovėnai neva neturi savo tradicinės virtuvės, o iš tikrųjų, tai didžiajai tos virtuvės daliai įtakos turi kaimyninės šalys: austriškos dešrelės bei šnicelis, vengrų guliašas, italų picos, balkanų burekas ir pan. Vaikas daugiausiai, aišku, valgydavo picą, aš bandydavau išmėginti ką nors naujo, bet dažniausiai pataikydavau ant kokių mėsos troškinių, kartais su taip vadinamais Čekijoje/Slovakijoje populiariais knedlikais. Alus – Union ir/arba Leško, kuriuos dabar gamina jau ta pati įmonė – po to, kai viena jų nupirko kitą. Taip pat slovėnai labai didžiuojasi savo vynu, ir – nebereikalo!

Vaikui mieste greitai atsibosta – palydžiu jį iki namų ir važiuoju į netoli Liublijanos esančius mažus istorinius miestelius – Kranj ir Škofja Loka, garsėjančius savo įstabiais senamiesčiais. Iki Kranj tik apie 30 km, bet autobusas važiuoja valandą, bet buvo verta – sunku nusakyti jausmą, apėmusį vaikštant jo siauromis gatvelėmis su senoviniais pastatais ir išpuoselėtais namukais.

Kranj senamiestis, beje, pastatytas ant uolos, kurioje – miesto požemiai, įrengti dar II pasaulinio karo metu.

Deja, į Škofja Loka, kur saugomas didžiausias viduramžių palikimas visoje Slovėnijoje, jau nebespėju: pradeda temti, paskutinio autobuso reikia laukti valandą, o kas žino, ar iš ten dar bus autobusas į Liublijaną. O ir vaikas greičiausiai laukia vakarienės. Sukirba mintis, kad Slovėnijoj lankausi ne paskutinį kartą.

*****
Pirmadienis mums pasitaikė labai sėkmingas: Tamara šiandien važiuoja į pajūrį darbo reikalais, o mums kaip tik ten ir reikia. Kol ji susitikinėja su verslo partneriais didžiausiame pajūrio mieste Koper, mes patikriname jo prekybos centrą su vasaros nuolaidomis, vaikštome po dar vieną nuostabų senamiestį ir įsitaisome paplūdimyje.

Visdėlto pagrindinis mūsų šiandienos tikslas yra Slovėnijos pajūrio perlas – Piran, kuriame planuojame ir pernakvoti. Tik privažiavus miestelį, sutrinkame: eismo reguliuotojai liepia palikti mašiną vienoje iš didžiulių stovėjimo aikštelių miestelio prieigose. Tik vėliau paaiškėjo, kad į miestelį įvažiuoti gali tik aptarnaujantis transportas, kitu atveju jame mašinos niekaip netilptų: miestą juosia viena platesnė gatvė, visa kita – neįmanomo siaurumo gatvelių labirintas, kuriuo geriausiu atveju galima pravažiuoti tik motoroleriu.

Susirandame nakvynę su pusryčiais hostelyje, kuriame administratorius mums išdidžiai praneša, kad esame pirmieji hostelio svečiai iš Lietuvos (estų ir latvių čia jau pabuvojo) ir kaifuojame tiesiog vaikštinėdami pajūriu, maudydamiesi, vakarieniaudami, stebėdami jūroje šokinėjančius delfinus.

Vakarienei norėjau suvalgyti ką nors iš pajūriui būdingų jūros gėrybių, bet Tamara pareiškia, kad čia – pajūryje – būtina paragauti serbų tradicinio patiekalo – čevapčiči. Hostelio tarnautojas mums kaip tik rekomendavo vietą, kurioje savininkai serbai tą dalyką ruošia ypač gerai. Čevapčiči – maltos mėsos dešrelės, patiekiamos su specialiu padažu, o tai, kad jos patinka mano perdėtai išrankiam vaikui, reiškia tikrai skanu.

*****
Ryte lyg ir planavome keliauti toliau, bet Piran užbūrė taip, kad negalime išvažiuoti – toliau maudomės, valgom, vėl maudomės, aplankome gretimą miestelį – „lietuvišką Palangą“ Portorož – pramogų ir linksmybių vietą. Vėl maudomės, nes kažkodėl karšta kaip niekad iki tol.

Net praėjus geram pusmečiui po kelionės, galiu pasakyti, kad Piran – viena ypatingiausių vietų, kuriose yra tekę pabuvoti. Žodžiais neįmanoma aprašyti, užplūdusių emocijų, kurios lydėjo visą buvimo ten laiką.

Dėl tokio delsimo pakeliui į Liublijaną lieka neaplankyta galybė įdomių vietų, tokių kaip Kras regione esantis Stanjel kaimelis ar Lipicos baltų žirgų ferma. Tenka tik paskubomis užsukti į žymiuosius Postoina urvus ir netoliese esančią Predjama pilį.

Jau minėjau, kad daugeliui kyla ta pati dilema: Postoinos ar Škocjan urvai? Kaip ir Bled/ Boninj atveju, kriterijai panašūs: populiarumas su turistų minia prieškaky ar užburiantis natūralumas? Svarstėme ir mes, tačiau kad ir kaip būčiau už alternatyvias vietas, nugalėjo smalsumas pamatyti kaip atrodo vieni didžiausių stalaktitų – stalagmitų urvų Europoje. O gal tiesiog Škocjan nebeturėjome laiko, nes reikia labiau išsukti iš kelio.. Ironiška, kad ankstesniame savo pasakojime prisiekinėjau tokių urvų daugiau nebelankysianti, bet šį kartą matyt pasidaviau smalsumui ir galiu pasakyti – nesigailėjau, kad ir kaip brangiai kainavo bilietas. Buvau priblokšta didžiulių erdvių, kuriomis reikia net važiuoti traukinuku, ir žinoma, uolienų grožio. Mūsų gidė itin didžiuodamasi kalbėjo apie tik šiuose urvuose besiveisiančias Proteus anguinus – kaip supratau – jautriausias būtybes žemėje (wasntme).

Netoli Postoinos urvų – viduryje 123 m aukščio uolos pakibusi Predjama pilis. Mat XVI amžiuje buvo toks turtingas vyrukas, kurio namus vis apiplėšdavo, tai jis saugumo sumetimais nusprendė juos pasistatyti uoloje. Nors Vikipedija lyg ir kiek kitaip pasakoja pilies atsiradimo istoriją, užtat pabaiga atrodo maždaug vienoda: tokia tvirtovė neką tepadėjo – vargšas pilies šeimininkas buvo nugalabytas jam sėdint tos pačios pilies tualete.

Dabar pilyje veikia muziejus, vyksta riterių turnyrai. Iš jos galima patekti į 13 km ilgio urvus – labirintus, išsidėsčiusius skirtinguose aukščiuose.

*****
Jei ir galime nukakti į Soča slėnį tai tik šiandien. Dėl laiko stokos Kamnik‘ą braukiam iš sąrašo, nes Soča yra aiškus prioritetas. Stotyje perkant autobuso bilietus į Tolmin, susipina liežuvis ir kažkodėl nusiperku į Kamniką. Maža bilietų kaina kelią įtarimą, todėl suvokus, kad nusipirkau ne ten kur norėjau, prašau pakeisti bilietus. Jie gerokai brangesni, bet vis tiek labai noriu noriu gamtos stebuklų ir nuotykių prie tos upės. Pagaliau gniauždama bilietus į Tolminą jau matau save besigėrinčią civilizacijos nepaliestais slėniais, įspūdingais kriokliais beigi bandančią ekstremalias vandens pramogas. Įlipus į autobusą ir jam pradėjus važiuoti apima negera nuojauta.. ir neveltui – paaiškėja, kad važiuojame į Kamniką – miestų pavadinimus supainiojau ir lipdama į autobusą! Dabar jau neabejoju, kad į Slovėniją tikrai grįšiu..

Bet Kamnikas nebereikalo buvo mūsų sąraše, nes yra absoliučiai vertas dėmesio. Kaip taisyklė, mielas, jaukus, gražus istorinis senamiestis su pilim, bažnyčiom ir kitais vertais dėmesio objektais.

Bet svarbiausia – iš jo veda kelias į įspūdingus kalnus. Iš Kamnik važiuojame link žymiosios Velika Planina, kur keliamės keltuvu, o dar aukščiau – lipame savarankiškai. Gaila, pradėjo gerokai pilti lietus tad medinę kalnų gyvenvietę su karvių bandomis pamatėme tik iš dalies. Neišdrįsome be skėčių ir kitų apsaugų nuo lietaus eiti toliau, tad keltuvo atgal laukėme gerdami arbatą kalnų trobelėje-kavinėje, kas irgi nebuvo blogai.

*****

Kelionės pabaigai, pakeliui į namus, dar liko rytinis Slovėnijos regionas ir jo vynai, pripažinti geriausiais vynais pasaulyje. Rytinio regiono centras ir antras pagal dydį Slovėnijos miestas Mariboras savo atmosfera visiškai skiriasi nuo nuo Liublijanos. Šiems miestams nesvetima ir tarpusavio konfrontacija kaip dažniausiai pasitaiko tarp dviejų didžiausių šalies miestų. Apeiname miestą su jo gotikine Katedra beigi senamiesčiu, kurio požemiuose įsikūrusi garsiausia ir didžiausia Slovėnijoje vyno darykla. Vaikštome Dravos upės krantine, kurioje dar vienas senovinis vyno rūsys – muziejus. Vyno nepirkti negalima. Kažkodėl šiame mieste atsisako veikti mano fotoaparatas..

*****
Negalime praleisti ir netoliese Mariboro esančio Ptuj. Ptuj – seniausias miestas Slovėnijoje, saugomas UNESCO. Pats Tacitas jį pirmą kartą yra paminėjęs dargi 69 metais. Lyg niekur nieko fotoaparatas vėl nusprendė veikti, todėl vėl turime nuotraukų.

Be viduramžių architektūros paminklų bei vyno, miestas garsus ir savo didžiuliu vandens pramogų parku, kurio, žinoma, negalime praleisti, idant turime tokį poreikį. Čia mano vaikas susidraugauja su vietiniu berniuku, su kuriuo kartu šokinėja į vandenį nuo 2,7 m. aukščio tramplino.

*****
Dabar prisimenant gražiuosius Slovėnijos senamiesčius, smaragdinį ežerų vandenį, įspūdingus kalnus, kvapą gniaužiančius urvus, delfinų pasirodymą gurkšnojant vyną užburiančiame Piran miestelyje, Soča upės slėnis lieka lyg trūkstama Sovėnijos dėlionės detalė, kurią dar būtinai norisi užpildyti.