2018 spalis. Į šią kelionę susiruošiau ne su vyru, o su tėvais ir broliu. Tėvai kiekvienais metais spalio mėnesį skrenda į Turkiją, šiais metais netikėtai prisijungėme ir mes. Tėvai 12 dienų, mes 7. Kelionė poilsinė, daug galvoti nereikėjo, susikrauni daiktus ir leki. Atostogos kitokios nei visada – poilsinės, tai ir pasakojimas bus kitoks, ne dienomis, o tik apibendrinimas, nes buvo dienų, kai be baseino ir jūros ir aišku restorano, nelabai ką mačiau.
Gyvenome Alanijoje, truputį toliau nuo centro, jūra perėjus per gatvę. Didžiąją dalį laiko praleidome viešbutyje. Deginomės prie baseino ar jūros, valgėme ir ilsėjomės. Kažkaip visa savaitė praėjo begalvojant kada vėl eisim valgyt. Buvome išėję pasivaikščioti aplink viešbutį, patyrinėti apylinkių. Taip pat miesto autobusais kelis kartus važiavome iki centro, kur tyrinėjome Alaniją. Iš lietuvės ir turko agentūros LABAS užsisakėme pora ekskursijų.
Alanija
Alanijoje vaikščiojome miesto gatvelėmis, kurios yra galima sakyti nesibaigiantis turgus. Deginomės ir maudėmės Kleopatros paplūdimyje, kuris, beje, yra labai geras, kažkaip ir vanduo ten šiltesnis nei kitur. Funikulieriumi kėlėmės į Alanijos tvirtovę ir apžiūrėjome miestą iš viršaus. Vaikščiojome krantine ir tiesiog gerai leidome laiką.
Žydroji arka
Su LABAS agentūra užsisakėme ekskursiją „Žydroji arka“. Ją pasirinkome dėl gražių nuotraukų ir gerų atsiliepimų bei todėl, kad tėvai į ją dar nevažiavo, nes kasmet lankantis Turkijoje beveik viską jie jau matę. Kelionės metu stebėjome Turkijos aplinką, bananų plantacijas, matėme kaip auga avokadai, granatai bei kiti mūsų šalyje neaugantys augalai. 
Kelionė prasidėjo sugriuvusio antikinio miesto lankymu, pasivaikščiojome po griuvėsius, kurie stūkso ant kalno, o nuo jo veriasi nuostabi panorama į jūrą, pasifotografuojame, išklausome pasakojimą ir traukiame toliau, link žydrosios arkos.
Diena buvo labai karšta, kaip ir daugelis ten, todėl buvo gera panirti į šaltą vandenį. Gražus vaizdai aplink, gera tiesiog pasėdėti. Žydroji arka pasiekiama nusileidus nuo kalno, kai išsimaudžius kilome į jį vėl sušilome lyg nė nebūtume buvę vandenyje ir norėjosi grįžti atgal.
Po žydrosios arkos važiuojame pietų šalia urvo. Atvykus pirmiausia lendame į urvą apžiūrėti stalaktitų ir stalagmitų, urvas didelis, erdvus, apšviestas, nors kai kur reikia ir pasilenkti norint patekti į kitą patalpą. 
Papietavę dar važiuojame į mečetę, kur mums papasakoja apie turkų gyvenimą, tikėjimą ir papročius.
Ir pabaigai mus nuvežė į kažkokio kaimelio granatų šventę, kur grojo muzika, buvo įvairių suvenyrų bei daugybė granatų. Prisivalgę iki soties saldžių granatų traukėme namo.
Pamukalė
Kita mūsų pasirinkta ekskursija – Pamukalė. Tėvai jau buvo čia, bet neatsisakė nuvykti vėl. Kėlėmės labai anksti, grįžome labai vėlai. Diena buvo ilga ir gana varginanti, bet vaizdai atpirko viską. Susėdus į autobusą pajudėjome link Pamukalės, buvo dar gili naktis, tai visi smigo miegoti, paryčiui stojome pusryčiauti. Pasistiprinę judėjome toliau, pirma stotelė buvo Saldos ežeras su balto, balto smėlio pakrante. Vaizdai priminė Maldyvus, tik palmių čia nebuvo.
Kas labai nustebino, tai 7 ryto čia buvo šalta ir šalta ne kaip Turkijai, o tikrai šalta, lauke vos keli laipsniai pliuso todėl maudytis pasiryžo tik patys drąsiausi. Likę gėrėjosi ežeru iš toli, o aš bent pabraidžiau, nors po to kojų nejaučiau dar kurį laiką. Na ir truputį pasigrūdinę jau tikrai judėjome link Pamukalės. Čia mus atvedė prie nuostabiųjų kaskadų, papasakojo šiek tiek istorijos, nuvedė iki amfiteatro, kur sudainavome dainą ant kalno mūrai ir išleido laisvam laikui.
Laisvu laiku dar pavaikščiojome po amfiteatrą, pasidarėme nuotraukų. Grįžome iki terasų, vaikščiojome pirmyn atgal, fotografavomės ir pabaigai ėjome iki Kleopatros baseino, kur iki laisvo laiko pabaigos mirkome šiltame vandenyje. Po viso to vakarienė ir ilgas kelias iki viešbučio.
Patiko Turkija. Geras oras, šiltas vanduo. Nelabai aš mėgstu poilsines keliones bet kartais gerai ir taip – gulėti ir valgyti, ilsėtis. Grįšiu dar į Turkiją, čia dar liko daug nepamatyta, noriu į Stambulą, Kapadokiją ar kada tiesiog pagulėti prie jūros tik jau su vyru.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Aišku kelionės yra gėris. Jau ir primiršus buvau tavo rudeninę kelionę))) Eilinį kartą įsitikinu, kad Italijoj tūkstančiai gražiausių vietų viena šalia kitos. Tavo Ligūrija kitokia, bet savotiškai graži tame rudeniniame lietuje
Bella Italia. Skaitau, žiūriu nuotraukas ir noriu ten vėl ir vėl. Man ten skanu viskas, gražu taip pat viskas – kiekvienas kaimas – viduramžių pilis. Važiuosim 🙂 Ačiū!
Gera kelionės koncepcija. O Italija ir per lietų Italija. Pats skrisiu už dviejų savaičių – nekantriai laukiu.
Cinque terre , vienos iš gražiausių vietų Italijoje man, buvom pavasarį, gegužę ,kai viskas žydi. žmonių jau daug, traukinyje tik stovėti vietų buvo. kadangi neseniai buvo purvo nuošliaužos, ne visi takai atidaryti,garsusis meiles takas tarp Riomaggiore ir Manarolos nebuvo ištisai praeinamas. bet turbūt, vertas. iš tų penkių nebuvom tik Monterosso al mare, kiti kaimeliai kažkuo panašūs , kažkuo skirtingi, tik Corniglia ant kalno kiek kitokia , bet irgi žavi. žavus ir Lerici miestelis, kur buvom apsistoję, bet Portovenere yra kažkas tokio. ta bažnyčia ,tos uolos plakamos bangų mūšos, būtinai užlipti į castello Doria, kur atsiveria tokieee vaizdai ir pats miestelis artimas kitiems 5 kaimeliams savo stilium, su savo bazilikų, pesto krautuvėlėm ir iš makaronų žaliuzėm ir užuolaidom. Būna turai laiveliu aplink gretimas, manau irgi verta, tik kad oras labai vėjuotas ir neplaukė, gaila. matyt, reikės dar grįžt…
o stebuklų aikštė vakare- visai gera idėja
Kažkodėl man Linosa asocijuojasi su Italija ;))). Bet kai perskaičiau „pasiilgome jau itališko maisto per 3 metus”, tai net įlindau pažiūrėti apie ką rašei per tuos 3 metus. Oho, tikrai ne apie Italiją ;), bet man va – būtent ji labiausiai užstrigo.
Tai dabar vėl i Bergamą skrendu, šį karta slidinėti 🙂
O mano mylimiausia šalis, visgi Ispanija :))
Su Bergamu man buvo taip – pirkau bilietus, suvedžiau visą info, bet išmetė, kad nebėra pigių, o yra tik labai brangūs. Kaip vėliau paaiškėjo, kad gerai, jog ir nenusipirkau, nes tomis dienomis tėvas gulėjo mirties patale. Po to taip dar ir neprisiruošiau į tą pusę, nors namų darbai seniai paruošti.
Italija.. Man Italija visada yra gera idėja. Kad ir koks metų laikas bebūtų. 🙂 Reikia kada nors prisiruošt, dvi kelionės po Italiją dar mytripse neišguldytos… 🙂
Važiuojam ten ir mes birželio mėn. Tu kalta, linosa 🙂 Beveik jūsų maršrutą kartosim. Bilietai pigūs buvo, griekas nepirkt 🙂
Smagu būti ,,kaltai” dėl tokių dalykų :)))
Tik nepamirškit, kad jei iki 14 val nepietavot, tai iki 19 jau ir negausit – mes ir vėl pasimovėm 🙂
Labai turistinėse vietose ir sezono metu, tai galima ir dieną pavalgty, bet va mažuose mietseliuose, ypač kai mes kaimuose malėmės, tai su pavalgymais tikrai bėda, net ir parduotuvės pietums užsidaro))
Kas liečia maistą Italijoj, tai taip, per pietus retai kur gausit. Tokiu atveju labai reiktų susidraugaut su Tripadvisor, nes jis gan tiksliai parodo rezultatus uždėjus filtrus, pvz., „open now” ir „nearby”. Išbandžiau praktiškai, keliskart gavau picos paėst mūsų standartinių pietų metu.
Aha, niuansus pietų metu teko patirti savo kailiu ne kartą. Kai restoranai užsidaro, dirba visokios skylės prie kelio, kur galima rast nuostabių antipasti, picų ir pan.