Lietuva: Dviračiu po Europos centro apylinkes (Vilniaus rajonas)

Sveiki. Nusibodo maltis dviračiu po miestą, tad nusprendžiau išvažiuoti kur nors į gamtą. Neseniai pravažiavau vieną maršrutą Vilniaus apylinkėmis ir, norėdamas atiduoti duoklę dviratininkų bendruomenei, nusprendžiau jį aprašyti. Taigi, aš kelionę pradėjau nuo PC „Mandarinas“, Fabijoniškėse, nes čia ir gyvenu, bet faktiškai maršrutas prasideda nuo HBH (buvusi „Žaldokynė“) Molėtų plente. Kaip nuvažiuoti dviračiu iki HBH, manau, vilniečiams pasakoti ir už rankytės nuvesti nereikia, bet jei yra nežinančių, tai trumpai: važiavau Ateities g., už viaduko, kuris yra prie Baltupių „Moki veži“ pasukau į kairę, į Baltupio g. ir dviračių taku palei Baltupio, Geležinio Vilko gatves, Molėtų plentą nusigavau iki HBH. Čia asfaltuotas dviračiu takas baigiasi, tad truputėlį pavažiavus kelkraščiu privažiuojame šią sankryžą

Sukame į dešinę link Raudondvario, tada pagrindiniu keliu į kairę

Šiek tiek pavažiavus, asfaltuotas kelias baigiasi

Prasidėjus žvyrkeliui matome tokį ženklą

Žvyrkelis man nelabai patiko, nes jei važiuoji toliau nuo kelkraščio, tai labai purto, nes kelias gryna tarka, jei važiuoji arčiau kelkraščio, tai labai minkštas ir purus gruntas, sunkiau minti pedalus. Bet tai tęsiasi neilgai, apie 1 km, kol privažiuojam Pašilius

Pašiliuose vėl asfaltas, viskas puiku. Pravažiavę šį kaimelį, atsiduriame šioje sankryžoje

Važiuojame tiesiai (rodyklės kryptimi), pro fermas, nusileidžiame nuo kalniuko ir tada prasideda viena iš sunkesnių maršruto dalių (čia mano asmeninė nuomonė) – įkalnė ! Statumas maždaug kaip Šeškinės kalno (vilniečiai supras apie ką kalbu), visa laimė, kad įkalnė trumpa, visą sunkumą sudaro tai, kad matyt neseniai čia buvo užvežta smėlio ir jis dar nespėjo susitrombuoti arba tiesiog čia toks gruntas visada, nežinau, negaliu tiksliai pasakyt, bet minti tikrai nelengva, nors ir neilgai, ypač sunku pačiame kelkraštyje, per automobilių vėžes lengviau. Įvažiavę į kalną važiuojame toliau, po kažkiek laiko privažiuojame susikirtimą su asfaltuotu keliuku, už jo matosi ženklas „Žalesa“

Kertame asfaltą ir važiuojame toliau. Viso maršruto metu sutinkame kelis tokius upelius

Važiuojam, važiuojam, kol privažiuojam šį išsišakojimą

Kairėje matome tokį vaizdelį

Ten už 200-300 metrų jau Molėtų plentas. Dešinėje matome tolumoje kaimelį

Pasirenkame keliuką, esantį dešiniau ir pravažiavę miškelį, pasiekiame nuotraukoje matytą kaimelį, važiuojame per jį, kol privažiuojame šią sankryžą

Važiuojame tiesiai. Po kiek laiko privažiuojame antrą sunkiausią maršruto vietą – vėl stati įkalnė, statumas vėl maždaug kaip Šeškinės kalno. Tačiau, pasirodo, kalnas iš apačios atrodo daug baisiau, negu iš tikrųjų yra. Ši įkalnė yra gerokai trumpesnė, negu pirmoji, o ir gruntas nepalyginamai geresnis, tad didelių sunkumų įvažiuoti nekilo. Pakilę į mini „Šeškinės“ kalną, privažiuojame štai tokią sankryžą

Čia reikia sukti į kairę (kaip nurodo rodyklė). Bet aš truputėlį pasiklydau. Gali kilti klausimas, kodėl pasiklydau, atrodytų, važiuok kur akys veda ir viskas, kur išvažiuosi, ten gerai. Matot, aš iš anksto daugmaž buvau suplanavęs kur važiuosiu, žemėlapį truputėlį pastudijavęs, taigi, turėjau tam tikrą planą. Ir nuvažiavau dešiniau. Kadangi paauglystėje ir jaunystėje esu ėjęs į ne vieną turistinį žygį, su žemėlapiu draugauju ir aplinkoje bei vietovėje (ir šiaip erdvėje ir situacijoje ) orientuotis šiokių tokių sugebėjimų turiu. Tad greitai pajutau, kad kažkas yra ne taip. Popierinį žemėlapį palikau namie. Žinot, kaip būna, pasidedi daiktą matomiausioje vietoje, neduok Dieve pamiršiu, na ir aišku būtinai pamiršti. Taip ir atsitiko šį kartą. Visada mieliau naudojuosi popieriniais žemėlapiais, kažkaip man smagu liesti tą popierių, jausti tą kvapą, pagaliau, visada malonus jausmas užlieja, kai supranti, kad sugebėjai tame popierėlyje surasti tašką, kur tu esi ir ką toliau reikia daryti ir kad šiaurę nuo pietų gali atskirti. Gal tai tiesiog iš seno likęs įprotis, kai išmaniosiomis technologijomis dar ir nekvepėjo. Nežinau. Bet tiesiog man mieliau ir viskas. Su išmaniosiom technologijom kažkaip neįdomu, paspaudei kelis mygtukus ir viskas ant auksinės lėkštutės sukramtyta ir padėta. Jokios romantikos. Na, čia šiaip, lyrinis nukrypimas. Gerai, varom toliau. Teko į pagalbą kviestis išmaniąsias technologijas, nes kitos išeities neturėjau, (žemėlapis, kaip žinia, namie poilsiauja), kurios mane nedelsiant informavo, kad nuojauta manęs neapgavo – nuvažiavau per toli ir ne ten kur norėjau. Visa laimė, kad ta nuojauta laiku prabudo ir pašnibždėjo, nespėjau labai toli nuklysti. Gana greitai grįžau atgal ir tada jau pasukau reikiama kryptimi (pakilus į prieš tai minėtą mini „Šeškinės“ kalną, sukame į kairę, šiuo atveju, man grįžus iš klystkelių, savaime suprantama, kad aš pasukau į dešinę). Už kelių šimtų metrų privažiuojame Molėtų plentą (kam neaišku, tai yra kelias A14, Vilnius – Utena)

Kertame jį ir išvažiuojame prie golfo aikštynų. Čia jau kelias asfaltuotas, pasirenkame nurodytą kryptį į kairę

Šiek tiek pavažiavę, privažiuojame nuorodą į Europos centrą. Iš anksto neplanavau čia užsukti, bet pastovėjęs ir pamąstęs, prisiminęs paskutinius įvykius Europoje ir pasaulyje, pagalvojau, kad visko gali būti, kad geografinis Europos centras greitu metu persikels kur nors kitur, tad gali ir netekti jame pabuvoti arba reikės tada kažkur keliauti ir jo ieškoti. Taigi susigundžiau ir pasukęs į kairę, užvažiavau.

Pasirodo, čia viskas labai arti, keli pamynimai pedalais ir jūs jau prie šio tiltelio

Pervažiuojame per tiltelį, įlipame į kalniuką ir štai mes jau Europos centre. Čia yra akmuo, informuojantis apie tai, kur mes esame

Štai čia centrinė Europos aikštė

Truputėlį pailsinęs ant dviračio labiausiai pavargstančią (nors ji ir pati minkščiausia) kūno dalį, pajudėjau toliau. Vėl atgal per tiltelį, išvažiuojam į asfaltą ir pirmyn į kalniuką. Važiuojam asfaltu, matom golfo aikštynus, ežerą, gamtą. Privažiuojam štai tokį ženklą

Asfaltas baigiasi, prasideda trinkelėm klotas takas, kuris galiausiai irgi baigiasi ir vėl miško keliukai

Važiuojame šiuo keliuku, klausomės paukštelių čiulbėjimo, grožimės gamta. Kai privažiuojam tokį išsišakojimą

laikomės dešiniau. Važiuojam toliau, pakeliui sutinkam tokį dalykėlį

Ir vėl važiuojam tuo pačiu keliuku, kol įsiremiam į T formos sankryžą

Pasukę į dešinę, nuvažiuotumę iki Paberžės, kam reikia link Vilniaus (kaip šiuo atveju reikėjo man), sukame į kairę. Po kažkiek laiko privažiuojame senąjį Molėtų plentą

Kam į Molėtus – į dešinę, aš tai į Vilnių, taigi suku į kairę. Toliau, man atrodo, visiems aišku – važiuodami senuoju Molėtų plentu, išlendame prie HBH, kur iš esmės ir prasidėjo mano maršrutas. Trumpas poilsis prie HBH, besigrožint ežerėliu, ir pirmyn į sostinę atgaliniu maršrutu – Molėtų plentas, Geležinio Vilko g., Baltupio g., Ateities g., Ir štai mes jau prie „Apelsi…., oi, prie „Mandarino“. Iš čia, kaip sakoma, kiekvienas savais keliais.
Pabaigai šiek tiek statistikos, techninių dalykų, pamąstymų ir šiaip minčių. Maršruto ilgis sudarė apie 57 km, užtrukau aš jame su sustojimais, paklydimais ir pan. 4 valandas. Dviračio kompiuteriuko aš neturiu, naudojau išmaniesiems skirtas programėles Sports Tracker (ST) it Endomondo (ENDM). Buvau įjungęs abi, kad vėliau galėčiau palyginti. Kam įdomu, pateikiu šiek tiek duomenų: atstumas – ST – 56,9 km, ENDM – 57,53 km; vidutinis greitis – ST – 16,9 km/h, ENDM – 16,58 km/h; važiavimo (ne visos išvykos, o būtent važiavimo ant dviračio trukmė (duration time)) – ST – 3 val. 22 min., ENDM – 3 val. 28 min.Taigi, duomenys iš esmės labai nesiskiria, manau, kad pakankamai tikslūs yra. Tik Sports Tracker parodė, kad maksimalus mano greitis buvo 125,4 km/h, kas, aišku, yra visiška nesąmonė. Taigi, technologijos irgi paveda, naudokit popierinius žemėlapius . Maršrutas buvo įveiktas paprastu kalnų dviračiu. Nesu sportininkas, bet dviračiu važinėju gana dažnai, bet mažesniais atstumais ir pagrinde mieste maluosi. Maršrutas tikrai nėra sudėtingas, nors ir yra daug vietų kur nuo kalniuko į kalniuką, nuo kalniuko į kalniuką, bet jie nėra baisūs. Šiek tiek sudėtingesni mano minėti du mikro – mini Šeškinės kalniukai. Kelių kokybė normali, kaip ir visur, žvyrkeliai, kaimo, miško keliukai, niekur nereikėjo bristi per purvynus, pernešinėt dviračio ir pan., kelios asfalto atkarpos, senasis Molėtų plentas, aišku, visas asfaltuotas. Pasiklysti neįmanoma, visur kur gali kilti abejonės dėl važiavimo krypties pažymėjau, o šiaip važiuojame visą laiką tiesiai. Pakeliui pievos, laukai, miškai, upeliai, krūmynai, sodybos, kaimeliai, tvenkiniai. Visur čiulba paukšteliai, mačiau vieną stirną prabėgančią. Automobilių eismas visai neintensyvus. Aš važiavau darbo dieną, 12-16 val., gal dėl to, nežinau. Nuo HBH iki golfo aikštynų sutikau 2 automobilius ir vieną traktorių, nuo golfo aikštynų iki senojo Molėtų plento gal 8-10 automobilių. Senajame Molėtų plente eismas, savaime suprantama, intensyvesnis, kas asmeniškai man, tiesa pasakius, nelabai patinka, ypač kai iš nugaros švilpia automobiliai. Tiesiai šviesiai – nemalonus jausmas. Gražių vaizdelių nefotkinau ir nedėjau, nes kiekvienas grožį savaip supranta, vienam medžiai gražu, kitam sodybos akmeninė tvora, trečiam karvė pievoje besigananti. Kas norės, pravažiuos, ir kiekvienas atras kažką savo. Visą pasivažinėjimo malonumą man sugadino palaidi šunys. Aš šiaip šunų nelabai mėgstu, galima sakyt, kad bijau, bet pakenčiu, kai jie man netrukdo, bet šį kartą trukdė, ir netgi labai. Pakeliui gal kokiose 7-8 vietose buvau, negaliu sakyt, kad užpultas, bet pasivytas ir aplotas. Gal kam nors tai gali pasirodyti ir juokinga, bet kai išbėga vilkšunio dydžio šuo ir lodamas ir urgzdamas intensyviai artėja į tavo pusę, tai kažkaip tikrai nemalonu ir automatiškai rankos spaudžia stabdžius ir stovi kaip įbestas. Tik vienas šuo nieko nedarė, nes tuo metu didelius gamtinius reikalus atlikinėjo šalikelėje, kai aš netikėtai jį iš už kalniuko užklupau. Tai su šituo taikiai išsiskyrėm, nors ir žiūrėjom skersai vienas į kitą dėl visa ko. Tai vat tik tiek nemalonumų iš visos išvykos, o šiaip labai gera pasivažinėti dviračiu, kas dar nebandėt, pabandykit, nepasigailėsit !