Tikiuosi, kad galbūt mano įspūdžiai padės kitiems keliautojams, planuojantiems aplankyti šią pietryčių Azijos šalį.
Bilietus iki Manilos įsigijome kaip visada, pamatę akcijos reklamą www.holidaypirates.com puslapyje ir pasinaudoję sistema www.skyscanner.net. Bilietas maršrutu Roma – Manila – Milanas žmogui kainavo 1350 lt. Dar 450 lt (su vienu papildomu lagaminu iki 20 kg) išleidome skrydžiams „Ryanair“ avialinijomis iš Vilniaus į Romą ir per Milaną atgal į Vilnių. Taigi, bendra lėktuvo bilietų kaina žmogui – 1800 lt.
Keliavome keturiese (dvi, kaip mūsų vaikai pasakytų, jau pagyvenusių keturiasdešimtmečių poros). Kelionės tikslas – pailsėti, pakeliauti, pamatyti Filipinus. Tačiau šį kartą nespraudėme savęs į griežtus finansinius rėmus, tik suplanavome apytikslį biudžetą ir, kaip visi pataria, prie jo pridėjome 15-20 % nenumatytoms išlaidoms, kas kelionės metu visiškai pasiteisino.
Kelionės planą ir lankytinas vietas susidėliojome iš anksto, su galimais pakeitimais eigoje. Išvykome 2014 m. vasario 1 dieną. Praleidę parą Romoje, kitos dienos popietę pakilome „Saudi Arabia Airlines“ avialinijų lėktuvu skrydžiui Roma – Ryadh – Manila. Su persėdimais iki Manilos skridome beveik parą, be to, tarp Filipinų ir Lietuvos 6 valandų skirtumas.
1 diena. Nusileidę Manilos tarptautiniame oro uoste (Terminalas Nr.1) greitai praėjome pasų kontrolę, gavome leidimą šalyje be vizos būti 21 dieną (kiek girdėjau, nuo naujųjų metų pasilikti galima jau 31 dieną). Dolerius į pesus išsikeitėm oro uosto teritorijoje ir kaip vėliau pasirodė, šioje vietoje santykis geriausias t. y. 1 doleris – 45 pesai arba 1 litas – 17 pesų. Išėjus iš oro uosto prišoko tarpininkai, siūlantys taksi nuvežti iki viešbučio. Aišku, kaina iš fantastikos srities: prašė 1500 pesų, kišo visokias lenteles, atseit čia viskas oficialu. Internete buvom pasiskaitę, jog kaina iki Ermitos rajono neviršija 500 pesų, su sutikta kita lietuvių grupe užlipome į antrą oro uosto aukštą prie išvykimo vartų – ten taksi žymiai pigesnis, bet irgi pilna tarpininkų. Tarpininkas paprašė 700 pesų, pasiūlėme 500, šis sutiko. Susikrovėme lagaminą bei kuprines ir pajudėjom į Ermitos rajoną, „Best Western la Corona Manila“ viešbutuką. Internete sužinojome, kad visada reikia reikalauti įjungti skaitliuką, net jeigu ir susitarei dėl kainos. Tai ne visada pavykdavo, tačiau mūsų atkaklumas kartais duodavo vaisių. Viso kelio metu girdėjome taksisto verkšlenimus, kad 500 pesų čia tik vienam (nors aiškiai sutarėm, jog visai grupei), kad turistams kainos kitokios ir t. t. Nekreipėme dėmesio. Atvažiavome į mūsų viešbutį, padavėme 500 pesų ir nuėjom, nors taksisto žvilgsnis žudė. Ir dar viena taisyklė, kuria naudojomės visos kelionės metu – už taksi mokėdavome tik tada, kai pasiimdavom visus daiktus iš bagažinės, na dėl viso pikto. Vėliau tame pačiame viešbutyje sutikome kitą savarankiškai keliaujančią lietuvių porą, kuri iki to pačio viešbučio atvažiavo už 250 pesų( tiek parodė taksi skaitiklis). Va taip va, gyveni ir mokaisi.
Pirma nakvynė „Best Western la Corona Manila“ viešbutyje. Rezervacija www.booking.com. Kaina už naktį dviviečiame kambaryje su pusryčiais (tikrai gerais pusryčiais) 2700 pesų (160 lt). Kadangi atvykome pavakare, tai spėjome apžiūrėti tik naktinę pakrantę. Praleisti dienos Maniloje neplanavome, bent taip rekomenduojama internete. Miestas tikras šiukšlynas , labai daug benamių ir nekelia gerų emocijų. Nepaisant to, vienam dalykui jis tinkamas ir netgi labai. Aš siūlau( žmona prieštarauja mano nuomonei) visos kelionės metu nepirkti lauktuvių ir suvenyrų, nes tą labai sėkmingai galite padaryti paskutinę kelionės dieną Manilos prekybos centre „Mall of Asia“. Jame yra tokios parduotuvėlės kaip „Kulture Philippines“, kur galite įsigyti įvairių suvenyrų ir lauktuvių už tikrai gerą kainą. Pasirinkimas didelis ir nereikės be reikalo tampyti papildomą svorį lankantis salose, kur kiekvienas gramas turės didelės įtakos. Šis prekybos centras dar naudingas ir tuo, jog galima nusipirkti rūbų kelionei po Filipinus(aukštiems ir stambesniems sunkiau rasti), tokiu būdu vėlgi taupome savo sveikatą, nereikia iš Lietuvos daug vežtis.
Viešbutyje palikome lagaminą su žieminiais rūbais ir kitais nereikalingais daiktais. Grįžimui buvome rezervavę tą patį viešbutį, todėl toks variantas labai patogus ir nieko nekainuoja.
2-3 diena. Skrydis į Bosuangos salą, Coron miestą. Bilietus įsigijome anksčiau internetu per www.cebupacificair.com. Už juos permokėjom – žmogui po 250 lt (manau, jog galima laisvai surasti ir iki 150 lt). Kaip visada, pirmą kartą užsakinėjant prisipirkau visokių kuprinių draudimų ir t.t. Skrydis iš to pačio oro uosto, bet terminalas jau Nr. 3, todėl nesupainiokite, taksisto prašykite į „local airport terminal 3“. Pakeliui į oro uostą užsukome į „Mall of Asia“ nusipirkti būtiniausių daiktų. Skrydis iki Corono miesto Bosuangos saloje truko valandą su trupučiu. Pats skrydis vėlavo ir ,kaip pastebėjome vėliau, taip atsitikdavo gana dažnai. Nusileidome beveik ryžių laukuose, nes praktiškai oro uostas-tai išbetonuotas vienas takas ir pašiūrė, į kurią rankomis sunešamas bagažas (leidžiamas rankinio bagažo svoris 7 kg, todėl už papildomus 5 litus visiems skrydžiams registravau 15 kg bagažą, dėl viso pikto). Išėję iš oro uosto nustebome, pamatę vairuotoją, laikantį lentelę su mano pavarde. Vėliau supratome kodėl: iš oro uosto nevažiuoja joks transportas! Savarankiškai pasiekti Corono miestą beveik be šansų, nebent“ prisiplakti“ prie kitų turistų ar vietinių. Taigi, kaip bendrakeleivis pasakė – mums žiauriai pasisekė. Kelionė iš oro uosto iki miesto truko apie pusvalandį. Kaina žmogui – 150 pesų. Buvome rezervavę (per www.booking.com, toliau nesikartosiu) „Kokosnuus Garden Resort“. Nakvynė dviviečiame kambaryje -2300 pesų (135 lt) , atsiskaitymas tik grynais. Šioje saloje geriau turėti grynųjų pinigų, nes atsiskaitant kortele gali kilti sunkumų. Čia buvom numatę dvi nakvynes ir išvyką laiveliais po apylinkes. Viešbutis siūlo įvairių ekskursijų, bet iš anksto nepuolėme užsisakinėti, o su triciklu (žmogui 10 pesų) nuvažiavome į miestelio centrą pasižvalgyti. Tai pasiteisino, nes miestelyje ir pasiūla, ir kaina geresnės. Užsisakėme ilgiausią dienos turą. Susimokėjome po 1400 pesų (80 lt žmogui) ; pietūs įskaičiuoti į kainą .
Naktį praleidome klausydamiesi gaidžių choro. Jų ten daug, nes Filipinuose labai populiarios gaidžių peštynės. Ryte su bangka (filipiniečių laivai) išplaukėme į ekskursiją. Vaizdai nerealūs, gamtos grožis neapsakomas. Paviršinis nardymas, plaukiojimas, uolos, paplūdimiai – viskas ko širdis geidžia. Viduryje vandenyno, tarp uolų, pasislėpę gėlo vandens ežerai Kayangan ir Baracuda bei daug visokių gamtos stebuklų tiesiog užėmė kvapą. Vakarėjant pilni įspūdžių grįžome namo.
Vakarą paskyrėme Corono miesteliui. Pati Bosuanga su Corono miestu dar nėra labai nutrypta turistų. Važiavimas triciklu žmogui kainuoja 10 pesų, kilogramas nerealaus skonio mangų – 120 pesų (7lt), kilogramas bananų 60 pesų (3,5lt). Kainos kažkuo panašios į lietuviškas, tik mangai tikrai kitokie. Pats miestas skurdokas, gal dėl to, jog neseniai čia praūžė taifūnas: matėme daug sugriautų pastatų bei šiukšlių. Čia paragavom „San Miguel“ ir „Red horse“ alaus bei „Tanduay“ romo. Buteliukas alaus kavinėse 50-60 pesų, o va romas nustebino 0,75 l – 90 pesų arba apie 5 litus . Miestelyje nusipirkome bilietus kelionei laivu iki Palawano salos, El Nido miesto už 1800 pesų (105 lt) žmogui. Gana brangu, tačiau potyris naujas. Iš interneto žinojome, jog tai rizikinga ir varginanti kelionė.
4-6 diena. Ryte prieš 8 mus turėjo paimti iš viešbučio ir nuvežti į prieplauką. Spėkite ar atvažiavo? Kiek palaukę pasigavom triciklą ir nulėkėm iki agentūros, o ten ramūs kaip belgai: neatvažiavo, na ir …? Nors buvo jau po 8 , į laivą spėjome. Į El Nidą išplaukėme apie 9 val. ryto, nes ,keleiviams jau sėdint laive, įgula pylė degalus, tikrino variklį. Pastarąjį stebėjo visos kelionės metu: tai pridėję ausį prie grindų klausėsi jo kriokimo, tai pakėlę dangtį į jį spoksojo.
El Nido miestelis įsikūręs labai gražioje įlankoje. Išlipus prieplaukoj triciklo vairuotojai iškart pasisiūlė pavėžėti, bet mes nusprendėme paėjėti. Prieš atvykdami manėme, kad miestelis didesnis, tačiau pasirodė, kad tai dvi lygiagrečios gatvelės su čia išsidėsčiusiais pagrindiniais viešbučiais, kavinėm, turizmo agentūrom ir parduotuvėlėm. Kadangi šioje vietoje nebuvome rezervavę nakvynės (tikėjomės ją nesunkiai susirasti), patraukėme į turizmo informacijos centrą pasirinkti informacijos apie miestą, apgyvendinimą ir ekskursijas. Namuose buvome pasižymėję keletą viešbutukų, kuriuose planavome apsistoti, todėl nutarėme jų paieškoti. Pati pradžia nieko gero nežadėjo, kur ėjom – viskas užimta, o jei ir buvo kokia laisva vietelė, tai kainos kosminės – nuo 2000 pesų. Perėjome visus pakrantės viešbučius ir nė viename neradome laisvos vietos. Jau pradėjome nervintis, bet paėjėję tolėliau nuo centro link miesto pakraščio, ant stulpo radome nuomojamų namelių ant kalno reklamą. Kad visi be reikalo nevargtų kopdami į kalną, aš vienas užbėgau, na gerai, užropojau pas šeimininkus paklausti, ar turi laisvų kambarių . Mūsų džiaugsmui visi kambariai buvo laisvi (iš viso buvo 4 nameliai), todėl pasirinkome, mūsų manymu, geriausią variantą. Iš pradžių užsisakėme vienai nakčiai, tačiau , pavaikščioję po miestą ir neradę geresnio varianto, prasitęsėm atostogas šiame nuostabiame kampelyje dar dviem naktim. Vienintelė problema – lipimas į kalną laipteliais, bet vaizdai ir kaina už nakvynę atpirko viską. Viešbučio pavadinimas „Sea & Jungle Panorama Cottages“. Nakvynė namuke 1300 pesų (77 lt).
Kad tai turistų lankomas miestelis, pastebėjome jau vakare išėję pasivaikščioti. Miestas šurmuliavo, skambėjo muzika, buvo siūlomi masažai, prie kai kurių kavinukių rikiavosi žmonių eilės. Neskubėdami visą vakarą skyrėme pasivaikščiojimui pakrante, jūros gėrybių testavimui ir tolimesnės kelionės planavimui. Ant jūros kranto ragavome įvairios žuvies (patiekalų kainos svyruoja kažkur nuo 250 iki 400 pesų už žuvį), užgerdami „San Miguelio“ ar „Red Horse“ alumi. Vienoje iš turizmo firmelių rytojui užsisakėme išvyką laiveliu po aplinkines saleles. Kaip ir Bosuangoje, čia yra keletas turų ( A,B,C…visiems skoniams). Kainos visose vietose daugmaž vienodos ir svyruoja nuo 1200 iki 1800 pesų, priklausomai nuo pasirinkto varianto. Kuo mums išskirtinis pasirodė El Nido miestelis? Čia labai daug jūros gėrybių restoranų, siūlančių šviežią žuvį, krabus, omarus, tigrines krevetes ir t.t. Kitose vietose tokio didelio pasirinkimo, gal išskyrus Puerto Princesą, nematėme.
Kitą dieną keliavome bangkomis po salas. Jūra šį kartą nerami, kartas nuo karto laivelį pakilnodavo. Aplankėme labai daug skirtingų ir įdomių vietovių, kelionė gan intensyvi. Lindome į tarp uolų pasislėpusį paplūdimį, vaikščiojome po buvusius krikščionių misionierių namų griuvėsius, pietavome įlankėlėje, nardėme ,stebėjome plaukiančius vėžlius, buvom nudilginti medūzų, deginomės paplūdimiuose . Taip ir prabėgo visa diena.
Paskutinę dieną El Nide pasilikome „drybsojimui“: aplankėme „Los Kabanos“ paplūdimį (300 pesu su triciklu), vaikštinėjome po miestelį, sulošėme krepšinio partiją su vietiniais. Iš kitų keliauninkų vėliau sužinojome, jog čia yra dar vienas labai gražus paplūdimys ir karštosios versmės. Kaip minėjau, daug rūbų vežtis neverta, nes visose vietose, kuriose lankėmės, yra skalbimo paslauga. 60-80 pesų (3,5-5 lt) už kilogramą ir po dviejų dienų vėl turi švarius rūbus.
Kitas tikslas – Cagnipos sala. Makaliaus puslapyje skaitydami lietuvių keliautojų įspūdžius apie Filipinus, atkreipėme dėmesį į pasiūlymą apsilankyti laukinėje Cagnipos saloje, „Coconut Garden Island Resort“ viešbutuke. Tad buvome numatę važiuoti, jei bus laisvų namukų. Visą informaciją, kaip patekti į šią salą, susirinkome jų internetiniame puslapyje www.coconutgardenislandresort.com. O būdų yra keletas, todėl kiekvieno iš jų neaprašinėsiu, galite patys pasiskaityti jų puslapyje. Mes pasirinkome komfortiškiausią, tačiau brangiausią būdą – plaukti privačiu laivu. Šešiaviečio laivo kaina 7500 pesų (440 litų), bet šią sumą reikia dalinti iš keleivių skaičiaus (mes buvome keturiese). Kelionės trukmė – 5 valandos. Kiek domėjomės, keliauti iš Port Bartono yra pigiau, tačiau trunka dar ilgiau: autobusu tenka važiuoti aplinkkeliu, kalnais ir po to dar valandą plaukti. Visą patekimo operaciją į salą susitvarkėme El Nido mieste esančioje turizmo agentūrėlėje, antrajame „El Nido Boutique and art shop“ aukšte.
7-10 diena. Poilsis Cagnipa saloje, kurią pasiekiame bangka (laiveliu). Su šeimininkais buvome susitarę dėl trijų nakvynių. Kambariukas nakčiai kaštuoja 950 pesų (56 lt). Jei norite atskiro namuko, kaina – 1350 pesų (79 lt). Saloje yra viskas, ko reikia geram poilsiui: restoranėlis, baidarių nuoma (150 pesų valanda), stalo tenisas, paplūdimio tinklinis ir kitos malonios smulkmenos. Tačiau yra ir keli minusai: nėra interneto ir negalima atsiskaityti kortele. Bet iš kitos pusės gal ir gerai, trys dienos poilsio be jokiu trukdžių ir noro kas valandą tikrintis el. paštą. Maisto ir alaus kainos kaip ir visur, šeimininkai nepiktnaudžiauja tuo . Viešbučio savininkai iš kažkur ištraukė Lietuvos trispalvę – kol buvome saloje ji kiekvieną dieną plevėsuodavo. Bibliotekėlėje radome ir keletą lietuviškų knygų (ten buvo ir Čekuolio knyga, tai su ja ir draugavome) su buvusių šioje saloje lietuvaičių palinkėjimais. Porą žodžių palikome ir mes. Čekuolis liko ten toliau džiuginti lietuvių turistus . Šioje saloje jau teko pasinaudoti ir kelioniniu adapteriu, nes ne visose vietose yra europinių rozečių.
11-12 diena. Sabangos miestelis, požeminė upė. Pasiekti šią vietą vėlgi pasirinkome ne pigiausią būdą, tačiau patogiausią – plaukimą su bangka. Šešiaviečio laivo kaina 4800 pesų (280 lt), plaukimo laikas – 2 valandos. Gal pasisekė, o gal taip visada būna, bet tik atplaukus laiveliu mus pasitiko vietinis žmogelis ir pasiūlė viešbutuką. Nakvojome ant jūros kranto esančiuose bambukiniuose nameliuose, kurio nuoma nakčiai – 800 pesų (47 lt). Kaina labai gera, vieta puiki, nameliai normalūs. Pavalgyti eidavome į vietinę užeigėlę : susimoki 200 pesų (12 lt) ir valgai kiek nori. Maistas skanus ir geras. Turėjome galimybę paragauti ir tamiloko (palmių) kirminų, bet neišdrįsom . Kadangi atvykome pirmoje dienos pusėje ir , kaip mums sakė, nebuvo galimybės vykti į požeminės upės ekskursiją, nusprendėme nusileisti virš vandenyno ištemptu lynu (800 metrų). Buvo smagu… Kaina – 550 pesų (32 lt),o jei norit įsiamžinti, už nuotrauką teks paaukoti dar 250 pesų. Geriau viršuje prieš nusileidžiant lynu patiems jas pasidaryti už dyką. Vakare išbandėme masažą. Už 1-1,5 valandos seansą 300-450 pesų( 17-26lt).
Kitą rytą – ekskursija požemine Sabangos upe. Kaina 1000 pesų (59 lt). Trukmė 1-1,5val. Įspūdžiai: na, vieną kartą gal ir įdomu pamatyti šimtus šikšnosparnių, stalaktitus, o labiausiai patiko juokingi gido komentarai.
Miestelis – viena gatvė, kurioje vyksta pagrindinė prekyba. Po 17 valandos ji ištuštėja ir mūsų vakaro leidimo būdas – sėdėjimas restoranėlyje ant jūros kranto ir bangų mūšos stebėjimas. Šioje vietoje didelės bangos, todėl buvo galimybė nuomotis banglentes.
13-14 diena. Tarpinis taškas keliantis iš Palawano salos į Cebu salą – Puerto Princesa. Iš Sabangos miestelio važiavom mikroautobusiuku. Kaina 200 pesų žmogui (12 lt), kelionės trukmė 1,5 h. Viešbučio ieškojome arčiau oro uosto, kad nereikėtų blaškytis po miestą. Susiradom viešbutuką „Rovels guest hauz“ už 900 pesų (53 lt) nakčiai su pusryčiais (be išankstinės rezervacijos). Labai paslaugi šeimininkė, paprasti pusryčiai ir nemokamas nuvežimas iki oro uosto. Kadangi į Puerto Princesą atvykome popietę, tai pusdienį skyrėme pasižvalgymui po miestą. Pasisamdėme triciklo vairuotoją ir paprašėme aprodyti apylinkes. Pasitaikė labai neblogas miesto gidas, kuris parodė miestą, nuvežė į turgų, į tvarkingą švarią krantinę, kur renkasi ir vakarieniauja miestiečiai. Čia paragavom žalios marinuotos žuvies (kažkas panašaus į mūsų silkutę). Žodžiu, neplanuotai labai gerai praleidome pusdienį. Už ekskursiją paprašė 200 pesų, davėm 500, nes tikrai užsidirbo.
14-17 diena. Cebu ir Boholio salos. Iš Puerto Princesos pakėlėme sparnus į Cebu salos Cebu miestą. Lėktuvo bilietai pirkti iš anksto, kaina žmogui 170 lt ( pasikartosiu, jog sutikti lietuviai sakė, kad jie gavo bilietus pigiau). Puerto Princesos oro uoste patyrėme vieną nuotykį : pasirodo, keliantis iš Palawano į Cebu salą, negalima bagaže turėti mango vaisių dėl karantino. Aišku, mes to nežinojome, -teko atiduoti pareigūnams ir pasirašyti. Knygoje paskutinis įrašas – „Nijolė Oželytė – 2 mango“. Va taip ir susipažinom. išsiaiškinom ,kad skrisim tuo pačiu lėktuvu, tai per pusvalandį, kol buvome laukimo salėje, spėjome pasidalinti kelionių įspūdžiais.
Skrydis truko neilgai, truputį virš valandos. Išėję iš Cebu oro uosto įsėdome į geltoną taksi ir sutarėme, kad už 500 pesų mus nuveš iki laivų prieplaukos. Mums labai pasisekė, nes gavome tokį taksį vairuotoją, kuris savo patarimais pakoregavo likusios kelionės maršrutą. Kaip jis vėliau sakė – moki tik už taksi, o gido paslaugos nemokamos. Taksistas mus pristatė į greitaeigių katerių prieplauką ir rekomendavo kaip greičiau ir pigiau pasiekti Boholo salos Tagbilarano miestą. Plaukėme su „Ocean Jet“. Kelionė truko 2 valandas. Už bilietus maršrutu Cebu – Tagbilaran – Cebu susimokėjome 800 pesų žmogui (47 lt). Jei perki bilietus į abi puses, sutaupai 200 pesų, nes į vieną pusę bilietukas kainuoja 500 pesų. Iki mūsų rezervuoto viešbutuko Loboce dar valanda kelio. Planas – permiegoti ir ryte važiuoti į šokoladines kalvas, tarsyrų rezervatą ir tos pačios dienos vakare paskutiniu laivu (18.30 val.) grįžti atgal į Cebu.
Atplaukėm į Tagbilaraną vėlai vakare, kai jau visiškai sutemę (apie 18.30 val.). Neturėdami žalio supratimo kaip nusigauti iki mūsų viešbutuko „Nipa hut village“ Loboce, 30 km nuo Tagbilarano, išėjome iš terminalo. Na, o čia kaip visada – yra paklausa, bus ir pasiūla. Išsinuomojom miniveną už 700 pesų (41 lt), kad nuvežtų mus iki Loboco miestelio. Aišku, pirminė kaina su jų „firminėmis“ atspausdintomis lentelėmis buvo virš tūkstančio pesų, bet kadangi yra daug siūlančiųjų paslaugą, nesikuklinom mušti kainą ir suderėjom mums priimtiną. Po valandos pasiekėme „Nipa hut village“. „Bookinge“ buvome rezervavę dviem nakvynėm, bet po taksisto iš Cebu patarimų nutarėm nakvoti tik vieną. Namuko dviem kaina už naktį 750 pesų (44 lt). Vieta nereali, autentiška, ant upės kranto. Šeimininkai paruošė sočią vakarienę dviem žmonėms už 450 pesų (27 lt). Tiesa, važiuojant mikroautobuso vairuotojas, kaip ir dera, vykdė ekskursijų pardavimo marketingą. Variantų begalė, bet pagalvojom, kad nuvažiuosime į vietą, pasiklausinėsime kas, kaip ir nuspręsim, kur pirksim ekskursijas. Viešbutuko savininkai už ekskursiją po Loboco apylinkes, aplankant šokoladines kalvas, tarsyrų (ilgakulnių) draustinį ir laivą – restoraną, paprašė 3500 pesų. Su mūsų vairuotoju suderėjom 2500 pesų visiems (147 lt). Paprašė avanso, nes suabejojo, ar nepersigalvosime. Mes nedavėm,- o gal neatvažiuos. Na žodžiu, sutarėm, kad jis bus 10 ryto. Devintą taksi jau laukė. Ryte pamatėm, kokioje vietoje esame, o vaizdai pasakiški : ant upės kranto, tarp medžių stovi keturi bambukiniai nameliai kaip ant vištos kojelės. Kieme dideliame narve smauglys albinosas, kuriam dėl mūsų bandė sušerti gyvą vištą, bet šis pasirodė esąs sotus ir nelabai kreipė dėmesį į auką. Čia nepatariu važiuoti tiems, kas mėgsta patogumus, bet bent vieną naktį praleisti tokioje pasakiškoje vietoje tikrai verta.
Ryte po sočių pusryčių, susikrovę kuprines į autobusiuką, pajudėjom lankyti Loboco apylinkes. Aplankėme keturis objektus:
1. Šokoladines kalvas. Įėjimas 50 pesų (3 lt). Gražu, bet alpti nėra dėl ko. Mano vertinimu, vien dėl jų specialiai važiuoti iš kito šalies krašto neapsimoka.
2. Drugelių fermą. Įėjimas 40 pesų (2,5 lt). Gyvi drugeliai tik du ar trys , bet jei norite geros humoro dozės ir šmaikščių nuotraukų, vertas dėmesio, juolab pakeliui į tarsyrų rezervatą.
3. Tarsyrų(ilgakulnių) rezervatą. Įėjimas 60 pesų (3,5 lt). Nematyti mieli gyvūnėliai didelėmis akimis, kurie dieną miega, uždaryti rezervate.
4. Laivą – restoraną. Įėjimas 400 pesų (23,5 lt). Pasiplaukiojimas upe su „švediško stalo“ restoranu ir „čiabuvių“ kaimelio aplankymas.
Visos ekskursijos trukmė 4-5 valandos. Matėme, kad šioje saloje yra ir daugiau visokių turų: leidimasis džiunglėse lynu, raftingas ir t.t., bet giliau į salą lįsti neplanavome, todėl po pietų įsėdome į greitaeigį laivą ir sugrįžome atgal į Cebu miestą. Čia mus pasitiko mūsų patarėjas, nemokamas gidas – taksistas su džipniu (buvom prasitarę, kad norėtumėm pavažiuoti ir šia transporto priemone) ir pristatė į jo rekomenduotą viešbutį „Richmond plaza hotel“. Dvivietis kambarys su pusryčiais – 1250 pesų (74 lt) (valio – duše karštas vanduo). Netoli miesto centras, geras susisiekimas tiek motorizuotu transportu, tiek pėsčiomis. Šiuo viešbučiu naudojomės ir vėliau kaip tarpine stotele, keliaujant į kitas šios salos vietas. Užsiminėm mūsų gidui – taksistui, kad norime pamatyti gaidžių peštynes, ir štai kitą rytą moterys ėjo pasidžiaugti į „Metro“ prekybos centrą, o kraujo ištroškę vyrai –į areną pažiūrėti, kuo vietiniai kvėpuoja.
Kitas mūsų tikslas – pamatyti bangininius ryklius. Buvome suplanavę važiuoti į Moalboal miestelį, bet „gidas“ patarė kitaip. . Aišku, jis tikėjosi, kad mes pasinaudosime jo paslaugomis ir važiuosime taksi. Už nuvežimą iki ryklių maitinimosi vietos ir parvežimą atgal į Cebu miestą , aplankant krioklius, jis užsiprašė 5500 pesų (320 lt). Bet mes, kantriai išsiklausinėję, kaip ir kur reikia važiuoti, nusprendėme keliauti vietiniu autobusu. Paprašėme mus nuvežti iki pietinės autobusų stoties. Už savo sugaištą laiką ( keturių valandų ekskursiją po Cebu miestą ir gaidžių peštynes) paėmė 1600 pesų (94 lt). Supratome , kad permokėjome, bet jo patarimai mums leido sutaupyti žymiai daugiau.
Taigi, kaip pasiekti bangininius ryklius? Juos galima stebėti Tan-Awan miestelyje (10 km nuo Oslob ) rytais nuo 6 iki 12 val. Geriausia būti pirmiems, kol mažai turistų. Todėl mes važiuojame į Tan-Awaną iš vakaro,kad nereikėtų be proto anksti keltis.
Maršrutas: iš bet kurios Cebu miesto vietos vykti į „South bus terminal“ ( taksi kaina 150-200 pesų), sėsti į geltoną „Ceres buses“ autobusą Oslob miesto kryptimi; bilietus pirkti autobuse į Tan-Awan village arba ,jei pamiršot pavadinimą, „to whale shark village“. Konduktoriaus paprašyti, kad praneštų, kur išlipti. Autobuso bilietas kainuoja 155 pesus (9 lt). Kelionė trunka 4 valandas. Autobusai važiuoja ne pagal tvarkaraštį, o tuomet ,kai prisipildo, bet ten jie kursuoja maždaug kas pusvalandį.
Į Tan-awano miestelį atvažiavome po pietų, bet dar su šviesa. Išlipus iš autobuso iš karto prišoko įvairūs tarpininkai, siūlantys pavėžėti ar nakvynę, bet mes neskubėjom, ėjom apsidairyti, paklausinėti. Už kokio šimto metrų radome pakenčiamą, už 800 pesų (47 lt) nakčiai(tualetas bendras, o dušai lauke). Kadangi planavome nakvoti tik vieną naktį, tai didelio komforto neieškojome. Visi viešbutukai yra ant jūros kranto, tai vaizdas pro langus nepakartojamas. Nusimetę kuprines ,džipniu dar palėkėm pasižvalgyti po netoliese esantį Oslob miestelį. Tai nedidelis miestelis su didele bažnyčia ir gražia krantine. Vakare šurmuliuoja turgus, pagrindinėj gatvėj išsirikiavę prekeiviai siūlo įvairiausių skanumynų. Pasivaikščiojome, užkandome ir vėlai vakare sugrįžome atgal į viešbutuką, nes ryt laukė intensyvi diena. Atsikėlėm 5 valandą ryto ir pasiruošėme nardymui su bangininiais rykliais. Ekskursijos kaina 1000 pesų (59 lt). Išklausėme instruktažą kaip elgtis, ko negalima daryti. Gavome plaukmenis ir akinius su vamzdeliu paviršiniam nardymui. Pasirodo, visas veiksmas vyksta praktiškai po šio viešbučio langais 50m nuo kranto. Vietiniai žvejai su mažomis valtelėmis šeria atplaukusius bangininius ryklius, o turistai nardo tarp jų. Instruktažo metu buvome informuoti, kad reikia laikytis atstumo, tačiau jaukas specialiai metamas arčiau turistų, tad ryklius galima net ranka pasiekti. Patarimas iš šios ekskursijos – plaukmenys nebūtini, nes viskas vietoje ir nardyti ar plaukti kažkur toli nereikia. Neimkite jokių rūbų persirengimui ,rankšluosčių ar kitų daiktų, tik povandeninį fotoaparatą ar kamerą; maudymosi kostiumą apsirenkit , nes viskas vietoje ir persirengti nebus kur; plukdo labai mažais laiveliais, užpakalis vos telpa, daiktai lieka kiaurai šlapi Nardymas su bangininiais rykliais tikrai palieka didelį įspūdį, ne kasdien gyvenime pamatai šalia savęs tris keturis tokius gražius ir didelius 4-5m ilgio sutvėrimus. Pats nardymas trunka 30 min, todėl 8 valandą mes jau pasiruošę palėkti prie Kawasano krioklių.
Viešbutuko šeimininkė patarė kaip juos lengviau pasiekti . Iš Tan-awano važiavome autobusu Bato miesto kryptimi. Atvykus į Bato autobusų stotį, persėdome į kitą autobusą Badian kryptimi ir konduktoriaus paprašėme pranešti, kada išlipti prie „Kawasan falls“. Kelionė trunka apie 2 valandas į vieną pusę, kaina 70 pesų. Išlipus iš autobuso, iki krioklių dar reikia paeiti apie 1,5 km, bet kelias labai gražus, todėl ėjimas neprailgo. Maudytis galima nemokamai, tik jei norite paplaukioti plaustu, tai jums kainuos 300 pesų , bet galite mestis su keliais keliauninkais, gausis visai pigiai. Mes nepasinaudojome šia paslauga, o paprasčiausiai paplaukiojome aplink ir po pietų grįžome į savo viešbutuką Tan-awano miestelyje.. Atsiskaitėme už nakvynę ir autobusu vakare grįžome atgal į Cebu miestą. Kaip visada, nakvojome „Richmond palaza hotel“. Netoli šio viešbučio (kokie 200-300 metrų) yra maitinimo įstaiga „Super buffet“ ( tiesa, savaitgaliais nedirba), kurioje už 209 pesus (12 lt) gali valgyti ir gerti sulčių kiek nori. Būdami Cebu mieste visą laiką čia ir valgėme, nes pasirinkimas didelis ir labai skanu.
18-22 diena. Poilsis Malapscua saloje. Šioje saloje per www.agoda.com buvom rezervavę 4 nakvynes su pusryčiais viešbutyje „Ocean Vida Beach Dive resort“. Kaina už dvivietį tikrai aukšto lygio viešbutuko kambarį (2013 metų TripAdvisor nugalėtojas) už 4 naktis – 700 lt. Galima atsiskaityti kortele. Šį viešbutuką rezervavome dar rudenio pradžioje, prieš taifūną Jolandą. Kaip vėliau paaiškėjo, sala pajuto maksimalią taifūno galią, daugelis pastatų buvo sulyginti su žeme. Diskutavome ką daryti: ar atšaukti rezervaciją (nes tą buvo galima padaryti be nuostolių), ar vis dėlto solidarizuotis su salos gyventojais ir neatšaukti rezervacijos ir bent tokiu būdu prisidėti prie salos atstatymo. Pasirinkome antrą variantą, juolab kad Facebook‘e viešbutis nuolat informuodavo apie situaciją saloje ir artėjant mūsų kelionės datai, bent jau viešbučio aplinka buvo atstatyta.
Kaip geriausia ir lengviausia pasiekti Malapascua salą pasiskaitėme internetiniame puslapyje www.malapascua.com.ph. Pasirinkom kelionę autobusu. Iš viešbučio Cebu mieste taksi (150 pesų) nuvykome į „Northern bus terminal“ (čia jau kita autobusų stotis), įsėdome į geltoną „Ceres bus“ autobusą ( jame buvo geras internetinis ryšys) Maya miesto kryptimi, už kelionę susimokėjome po 180 pesų žmogui (11 lt). Važiuoti reikia iki paskutinės autobusų stotelės „Maya port“, esančios prie pat laivų prieplaukos. Kelionė autobusu trunka 4,5 valandos. Vaizdai šiaurinėje Cebu salos pusėje skiriasi nuo pietinės: čia daugiau dirbamų laukų, palmių. Šiaurinėje dalyje ir truputį vėsiau, bet mums +29 laipsniai pats tas. Kaip visada, išlipus iš autobuso gavome pasiūlymų už 200 pesų persikelti į salą. Internete buvome skaitę, kad su „public boat“ kelionė kainuoja 80 pesų asmeniui. Derėjomės ir sutarėme, jog perkels būtent už šią kainą. Atplaukėme į salą, bet laivas sustojo įlankoje – papildomai valtele dar reikia persikelti į krantą, tai kainuoja 20 pesų žmogui. Kainas reikia žinoti, nes čia valtininkai bando palupikauti, nesileiskite apgaunami. Apsistojome „Bounty beach“ paplūdimyje, viešbučių pasirinkimas didelis, manau, jog galima važiuoti ir nerezervavus vietų, nes ši sala nėra labai lankoma turistų.
Pagrindiniai poilsiautojai-nardytojai, nes yra puiki galimybė panardyti su tikrais rykliais( alopias pelagicus) ir didžiosiomis mantomis. Taip kad jei turite PAD licenciją, čia galima rasti tikrai įdomios veiklos. Mūsų tikslas šioje saloje – pailsėti, todėl beveik visas dienas leidome gulėdami paplūdimyje ,maudydamiesi, skaitydami knygas ir vaikštinėdami po miestelį, na ir aišku, „laimingų valandų“ metu gerdami įvairius alkoholinius kokteilius. Kas yra ta laiminga valanda? Mūsų viešbutyje tai buvo laikas tarp 16-18 valandos, kai pirkdamas kokį nors kokteilį, antrą gaudavai už dyką. Tokiu būdu vieno kokteilio kaina apie 70-80 pesų (apie 4 litus). Taip ir migruodavo turistai tarp viešbučių, nes skirtinguose viešbučiuose „laimingų valandų“ laikas skiriasi. Vaikštinėjant po salą matėsi taifūno padariniai: labai daug sugriautų namų, nuvirtusių palmių, bet intensyviai vyksta atstatymo darbai, niekas nesiskundžia, gyvenimas verda. Pastebėjome, jog šioje mažoje saloje labai daug vaikų, šeimos didelės, žmonės gyvena vargingai, bet visi laimingi laksto, kažką daro. Taip ir prabėgo mūsų paskutinės keturios dienos šioje saloje. Tikrai gerai pailsėjome prieš ilgą kelionę namo.
23-24 diena. Kelionė namo. Iš Malapascua salos autobusu grįžome į Cebu miestą. Vakarinis skrydis Cebu – Manila, (visur vietiniai skrydžiai buvo vykdomi su Cebupacific avialinijomis) bilieto kaina 100 lt žmogui. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, paskutinei dienai Maniloje buvom rezervavę viešbutį „Best Western la Corona Manila“. Čia buvo ir mūsų paliktas didysis lagaminas su žieminiais rūbais. Šį kartą taksistui sumokėjome tik 250 pesų, esame jau „patyrę“ . Kadangi namo iš Manilos skridome vakare, todėl pirmą dienos pusę skyrėme lauktuvių pirkimui „Mall of Asia“ prekybos centre. Paskutinį kartą papietavę Filipinuose, pailsėję ir pasiilgę namų , išvykome į tarptautinį Manilos oro uostą skrydžiui namolio, aplankant Milaną Italijoje (turėjome 10 valandų langą tarp skrydžių).
Taip baigėsi mūsų daugiau nei trijų savaičių kelionė po su Filipinus, kuri su kaupu pateisino lūkesčius. Buvo ir intensyvaus darbo, ir gulėjimo po palmėm. Šalis tikrai turi ką parodyti ir manau, jog ją verta aplankyti ne vieną kartą, nes per tris savaites pamatėm tik mažą šios nuostabios valstybės dalį. O kad drąsiai galima savarankiškai susiplanuoti kelionę į šią šalį ir joje keliauti, eilinį kartą galiu patvirtinti, kad tikrai TAIP.
Dabar skaičiai. Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, neplanavome keliauti kuo pigiau, bet galiu pasakyti ,kad įmanoma įsipaišyti ir į 10-15% mažesnį biudžetą, neprarandant per daug komforto. Išlaidos vienam žmogui:
1. Tarptautinių skrydžių bilietai (Saudia ir Ryanair) – 1800 lt.
2. Vietiniai skrydžiai (3 skrydžiai) – 520 lt. Bet, pasinaudojus akcijomis, galima nemažai sutaupyti.
3. Vietiniai perkėlimai laivais (apie 5 perkėlimai) – 350 lt. Kelionės autobusais kainuoja mažiau.
4. Vietiniai autobusų maršrutai – 60 lt. Pats pigiausias būdas keliauti.
5. Nakvynės – 1000 lt.
6. Ekskursijos, maistas, lauktuvės ir alus – 1750 lt.
Trijų su trupučiu savaičių kelionės kaina žmogui apie 5500 lt.
Ir dar kelios pastabėlės: .
1.Mažesniuose miesteliuose elektra būna nuo 18 iki 22val., pravartu turėti žibintuvėlį.
2. Internetas tik didžiuosiuose viešbučiuose ir kavinėse, kartais autobusuose, be to lėtas ,o kai prisijungia daugiau žmonių, iš viso užstringa. Kai kur nėra ir mobiliojo ryšio.
3. Bangkos retai priplaukia prie pat kranto, todėl beveik visada reikia bristi.
4.Pigesnių viešbutukų dušuose tik šaltas vanduo.
5. Uodų yra visur, todėl vežkitės atbaidantį purškiklį ( mums patiko „Margaritos“ ekologiškas). Tinklelis nuo uodų yra ne visuose viešbučiuose, kartais naudojome savo.
6.Pasak vieno keliautojo, durijų geriausia pirkti „Robinsons“ prekybos centre, Puerto Princesos mieste-gausite jau paruoštą valgyti.
Gerų visiems kelionių!
Kavagne 
Aruna 
pirmas