Nenuostabu, jog daugelis savo kelionės aprašymus pradeda sau artima citata, kurios prasmė įgyvendina kelionės metu patirtus potyrius, jausmus ir emocijas. Šios kelionės įspūdžius geriausiai atskleidžia ši Cesare Pavese citata, jog „keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai, jūra ir dangus – visus tuos dalykus, kurie paklūsta amžinybei arba žmonių įsivaizdavimu paklūsta amžinybei“.
Gyvendami buvusių kelionių įspūdžių nuotaikomis ir kurdami būsimosios kelionės tikslus ir lūkesčius, nusprendėme, jog norėtųsi pamatyti ryškesnius gamtos, kultūros kontrastus, pajausti tikrosios vasaros glamones. Kelionės tikslui pasiekti buvo pasirinktos šios pietryčių ir pietų Europos valstybės – Slovėnija, Kroatija, Juodkalnija ir Italija. Gal būt, ir nedaugelis su mumis sutiks, jog geriausias būdas pažinti šias valstybes – t. y. keliauti savarankiškai, turistams neišpuoselėtais keliais, neaplenkiant ir „gražių“ vietų, kuriuose kasdien verda žmonių gyvenimas, turėti galimybę pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Šios kelionės tikslui pasiekti neatsitiktinai pasirinkta keliavimo priemonė – motociklas. Keliones motociklu trumpai galėčiau apibūdinti kaip „nulis“ komforto, susidūrimas su lietumi baigiasi baikerio ir motociklo maudynėmis, tačiau ši keliavimo priemonė suteikia keliautojams galimybę pasijusti kaip paukščiais su sparnais – gali tiesiogiai ne tik pamatyti, bet užuosti ir pajausti kiekvienos šalies alsavimą. Tu tampi ne vien vaizdus matančiu keliautoju, tu esi nuolat nustebęs ir , anot Marko Tveno, kiekviena nauja kelionė tave „priverčia pagauti savo burėmis pasatą. Svajoti, tyrinėti ir atrasti“.
Savo kelionę iš Lietuvos pradėjome 2014 metų birželio 27 dieną, pravažiuodami Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Austrijos valstybes.
Pirmoji mūsų pasiekta pietryčių Europos regiono valstybė buvo Slovėnija. Nenuostabu, jog kartu su Lietuva 2004 metais įstojusi į Europos Sąjungą, ši valstybė padarė didžiulį socialinį – ekonominį šuolį. Labai geri keliai, vaizdinga ir išpuoselėta gamta, gražios ir tvarkingos gyvenvietės, puikiai išvystyta turizmo infrastruktūra. Be gražios kalnuotos gamtos rekomenduojame aplankyti Postoinos urvus „Postojnska Jama“ šalia Postoijnos miesto pietvakarinėje Slovėnijos dalyje. Tai ilgiausia karstinių urvų sistema Slovėnijoje, kuri buvo atrasta XVII amžiuje. Jos ilgis siekia apie 21 km. Dėl aktyvių karstinių procesų čia galima pamatyti didžiules požemines ertmes ir galeras, susidariusius įvairių formų stalaktitus, stalagmitus ir stalagnatus. Be to, urvuose susipažįstama su vietinių gyventojų vadinamu „slibino išpera“ – akla salamandra, kuri be maisto gali išgyventi net keletą metų. Tačiau įėjimas į šiuos įspūdingus urvus – nepigus. Greta 9 – 10 km atstumu nuo Postoinos urvų, pakibusi kalnuose 100 metrų aukštyje, stovi viena gražiausių pilių Slovėnijoje – Predjamos pilis. Šiai piliai yra apie 700 metų. Įėjimas į pilį taip pat yra mokamas. Informaciją apie bilietų kainas rasite čia: http://tickets.postojnska-jama.si/en/all.html.
Palikdami šiltus jausmus Slovėnijai ir pagaudami savo kelionės vėją, judame link Kroatijos. Pastebime, jog dėsningai keičiasi ne tik matomai vaizdai, tačiau ir klimatas. Tad šiltesni rūbeliai randa savo vietą giliai motociklo krepšiuose, o išorėje paliekami – vėsūs ir lengvi. Neišdildomą įspūdį paliko kelias pakrante link Zadaro miesto, kuris vietinių gyventojų minimas kaip vienas iš gražiausių. Važiuojant juo motociklu tiesiogiai atsiduri tarp gamtos ir vandens stichijų – kairėje pusėje stebi Dinarų kalnų šlaitus, o dešinėje – skaidrius, melsvus Adrijos jūros vandenis ir beveik nenutrūkstamą eilę besidriekiančių, dalmatiškojo tipo, pailgos formos salelių.
Zadaro miestas – žymus savo unikaliais architektūros paminklais. Centrinės miesto dalies pastatuose ryškus senovės Romos laikų architektūros ir meno pėdsakas. Tad istorijos ir archeologijos mylėtojams Zadaras – tikras rojaus kampelis. Nepaprasta gamtos ir žmogaus dermė pastebima klausantis jūros vargonų muzikos. Šis neįprastas, žmogaus sukurtas, šedevras yra 70 metrų ilgio, kurį sudaro 35 vargoniniai vamzdeliai paslėpti po betonu esančioje rezonansinėje ertmėje. Daužantis bangoms į krantą ir pučiant vėjui, jis kuria muzikinius garsus, kurie formuoja harmoningą, melancholišką muziką. Jai skambant atrodo, jog klausais ramaus orkestro muzikos gražios Adrijos jūros pakrantėje. Greta yra to paties menininko sukurtas architektūros paminklas „Sveikinimai, Saule“ – tai didžiulė 22 metrų skersmens apskritimo formos plokštė. Joje yra apie trys šimtai daugiasluoksnių stiklo plokštelių, kurios įmontuotos į uosto grindinį. Aplankyti šį objektą patartina vakare, nes esant saulėlydžiui ši plokštė atsispindi įvairaus spektro spalvomis.
Pažintis su Kroatija pasipildo ir tokiomis lankytinomis vietomis kaip Dubrovnikas ir Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Kelionę nuo Zadaro iki Dubrovniko galima pasirinkti dviem būdais: 1) trumpesne kelione mokama autostrada; 2) ženkliai ilgesne kelione nemokamu vaizdingu keliu palei Adrijos jūra. Įspėjame, jog esant lietui, keliai Kroatijoje – slidūs. Atvykus į Dubrovniką supranti, kodėl šis miestas įvardijamas kaip „Adrijos perlas“. Tai senovinis uostas, garsus istorine praeitimi ir kultūros paminklais. Rašytojas Bernardas Šo sakė: „Kas ieško rojaus žemėje, būtinai turi atvykti į Dubrovniką, nes niekur kitur neras tokio grožio ir harmonijos“. Apžiūrėti miesto senamiestį galima pasikeliant funikulieriumi arba apeinant gynybinę sieną. Būtina nusiteikti, jog šiuo metu Kroatijoje kainos dėl didelio turistų antplūdžio yra dirbtinai sukeltos, pvz., gynybinės sienos lankymas vienam žmogui kainuoja 100 kunų (apie 50 litų). Tačiau neabejotina, jog po ekskursijos Dubrovnike, įsitikinsite, jog Dubrovnikas – gražiausias miestas Adrijos jūros pakrantėje.
Kelionę tęsiame sukdami link Zagrebo į Plitvicų ežerų nacionalinį parką. Šis nacionalinis parkas įsikūręs 140 km nuo Zagrebo, netoli Bosnijos ir Hercogovinos sienos, centrinėje Kroatijos dalyje.
Pasakojimą apie šį įstabų rojaus kampelį norėčiau pradėti vietinių gyventojų pasakojimu. Anot jų kadaise šią vietovę užklupo stipri sausra. Vietiniai žmonės meldė lietaus, tačiau viskas išdžiuvo, net ir gyvuliai ėmė gaišti. Juodajai Karalienei pagailo žmonių ir ji pasiuntė į žemę Perkūną. Prasidėjęs lietus atgaivino laukus, upes ir ežerus, čia ėmė trykšti upeliai ir šniokšti kriokliai – ši vieta dabar vadinama Plitvicos ežerais.
Plitvicos ežerai – tai šešiolikos, tarpusavyje susijungusių kriokliais, ežerų sistema, išsidėsčiusi didžiulės Plitvicos plynaukštės terasose. Ežerai išsidėstę 503–639 m aukštyje, pietinėje Kapelos kalnų, kurie sudaro dalį Dinarų kalnų. 16 ežerų yra suskirstyti į dvi grupes: aukštutinių ir žemutinių. Pirmajai grupei priklauso 12 ežerų, antrajai – 4. Visų ežerų ilgis sudaro 8 km, o bendras plotas apie 200 hektarų. Nenuostabu, jog dėl savo unikalaus kraštovaizdžio 1979 metais Plitvicų ežerai buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Plitvicų ežerų grožio negalėčiau išreikšti net pačiais gražiausiais žodžiais. Tačiau tiktų O. Henrio mintis apie grožį, jog „grožis – tai gamta, pasiekusi tobulybę“. Šis nacionalinis parkas – tai tikras gamtos tobulybės kampelis. Eidamas stebi vandenyje plaukiančių žuvyčių pulkus besikeičiančios žalsvos ir mėlynos spalvos derinyje, klausaisi tekančio ir šniokščiančio vandens garsų muzikos. Kiekvienas žingsnis parke kuria nepakartojamą vaizdo, garso ir gyvybės visumą.
Apsupti kerinčios laukinės gamtos, nusprendėme apvaikščioti Plitvicos nacionalinį parką. Pabrėžiu, jog, atsižvelgus į galimybes, šiam parkui aplankyti reiktų skirti dvi dienas, nes parko teritorija yra pakankamai didelė, pirmąją dienos dalį skiriant aukštutinių ežerų stebėsenai, o antrąją – žemutinių. Parko teritorijos planas yra pateiktas stovėjimo aikštelių stenduose. Bilietų kainas rasite čia: http://www.np-plitvicka-jezera.hr/en/plan-your-visit/operating-hours-and-prices/ .
Atsisveikindami su Kroatijos grožybėmis, pasukome link Juodkalnijos. Deja, pažintis su Juodkalnija prasidėjo mūsų ir motociklo maudynėmis. Dėmesį patraukė kalnų kontrastas: Kroatijoje kalnai pakrantėje – žemesni, labiau sudūliję, apaugę skurdesne augalija, tuo tarpu Juodkalnijoje – kalnų išvaizda prilygsta valstybės pavadinimui „juodi kalnai“. Kalnai yra žymiai aukštesni, tamsesni, vyrauja statesni šlaitai ir smailesnės viršūnės, apaugę vešlesne augalija.
Važiuodami pakrante, pasukome link Kotoro įlankos. Šios įlankos plotas 87 km², o gylis iki 60 m. Tai vienas iš geriausiai susiformavusi natūralių uostų Europoje. Akį patraukė Kotoro įlankos viduryje pastatytos greta viena kitos dvi cerkvės. Garsiausi Kotoro įlankos miestai: Kotoras, Tivatas, ir Perastas.
Kotoras yra senas nedidelis Viduržemio jūros uostas, kuris yra pasaulio paveldo sąraše kaip Kotoro gamtinis ir kultūrinis istorinis regionas, į kurį mėgsta atplaukti prabangių jachtų ir katerių savininkai. Kotoro simbolis – Kotoro senamiestis, kurį kiekvienas turistas privalo aplankyti. Nė vienas neliks abejingas Kotoro senamiesčio architektūros grožiui.
Tivatas – tai didžiausias Kotoro įlankos uostas, kurį nebeaplankėme, nes labai smarkiai lijo. Lyjant – keliai Juodkalnijoje ypač slidūs.
Perastas – nedidelis senos architektūros miestelis, kuris sužavėjo savo nuostabiu vaizdu į Kotoro įlanka ir kalnus.
Aplankėme ir Juodkalnijos „Palangą“ – kurortinį Budvos miestelį – kuris traukia turistus pasigrožėti savo senamiesčiu, Adrijos jūros pakrante, besitęsiančiu nuo vėlyvo vakaro iki ankstaus ryto naktiniu gyvenimu. Kaip ir kurortiniame miestelyje, turistais užkamšytos gatvelės tarytum užgožia miestelio puošnumą, po to norisi sustoti, ramiai apsidairyti ir pasigrožėti natūralia gamta. Šalies pažinimui rekomenduojame pasukti ir kilti Durmitoro kalnais į nepažintas šalies vietas.
Prapliupęs stiprus lietus įspėjo, jog Juodkalnija nenori su mumis atsisveikinti. Guosdamiesi, jog padarytas įspūdis neliks užmirštas ir kada nors grįšime atgal, pasukome Dubrovniko link.
Dubrovnikas mus pasitiko glostydamas karštais saulės spinduliais. Tačiau jausdami gilų norą susipažinti su Italija, kuri yra visai greta, tik perplaukus Adrijos jūra, pasukome link jūrų uosto. Ir atsisveikindami su Dubrovninku, kurio naktinis vaizdas paliko gilų įspūdį, išplaukėme ieškoti naujų nuotykių į „Famoso Italia“ (garsiąją Italiją)…
Parengė Indrė Staliorevičienė
Informacijos šaltiniai:
http://www.slovenia-trips.com/eng/natural-sights/trip/1048/Postojna-cave;
http://www.zadar.travel/en/city-guide/attractions/19-04-2007/sea-organ#.VILtJtKUeVM;
http://kelionesirpramogos.lt/?p=1090;
http://www.kelioniumanija.lt/lt/salys/europa/slovenija/lankytinos_vietos/predjamos_pilis.html;
http://tickets.postojnska-jama.si/en/all.html;
http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/straipsnis/kelioniu-ekspertas/kroatijos-perlai-kuriu-negalima-neieskoti-638-339806#ixzz39tyj3jH4;
R. Šalna ir G. Sapožnikovas geografijos vadovėlis 8 klasei „Žemė“ II dalis (2010). Vilnius: Briedis.

4 thoughts on “Kelionė Slovėnijoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje”
  1. Iš kokios firmos nuomavot auto, ar „užšalde” kiek nors pinigų kortelėje?

  2. Iš doyouspain.com, o konkrečiai tai iš click&rent. Palikom 600eurų užstatą. O automobilis savaitei kainavo 221 eurų su vėlyvu atsiėmimu. (ėmėm full&full, sunaudojom 2 bakus fiat pandutės) 🙂

  3. Idomu buvo pasiskaityti ☺ Sakykit, kaip islaidos? Ar maitinotes kavinese ?;) per kur nuomavotes automobili?;)

  4. Ačiū 🙂
    Turėjom mes viešbutį su pusryčiais ir vakariene, kadangi daug keliavom, buvo begalo karštą, tai nelabai ir valgėm. Kelis kartus pietus valgėme, nėra brangu. Automobilį nuomavomės per doyouspain.com, per click&rent.
    Bendrai su viskuo dviems gavosi apie 4500 Lt-5000 Lt, bilietai + viešbutis gavosi 3000 Lt, automobilis su degalais 1000Lt, visa kita smulkios išlaidos ir kokteiliai 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *