Kipras: Graikijos mitų studijos Larnakos viešbučio kambaryje

Kipras, 2014 lapkritis

Su kelionių įspūdžiais yra kaip su sutiktais žmonėmis, kai mane su kuo nors pažindina, ar susipažįstu aš pats, tai visada žiūrėdamas į tą žmogų, aš stengiuosi perprasti jo esmę, pajusti kas slepiasi už kiauto, o jo drabužiai, šukuosena, makiažas, akinių forma ar vardas, lieka kažkur už mano dėmesio rato ribos. Besibastant po Kiprą, į akis man pirmiausiai lindo būtent šios šalies rūbas, šukuosena, makiažas, akinių forma, ant kiekvieno kampo ir stulpo užrašytas jos vardas, o štai kaip ir kuo gyvena salos gyventojai, liko terra incognita. Visada yra lengva rašyti ataskaitą apie savo keliones, kai joms pasibaigus, savo sakvojaže turi bent keletą prirašytų lapų, pastebėjimų, nusistebėjimų, abejonių. Šį kartą, pirmyn ir atgal besivažinėdamas, aš daug tinginiavau, ir labai menkai ką pasižymėjau. Tiksliau pasakius, nepasižymėjau beveik nieko. Tikriausiai, užtat sugrįžus namo ir atsisėdus prie kompiuterio, taip lėtai ir sunkiai sukosi mintys.

Nežinodamas, nuo kurio galo šį kartą turėčiau pradėti, sugalvojau padaryti visai nedidelį eksperimentėlį, ir pakamantinėjau savo pažįstamus, o kas gi jiems ilgiausiai išlieka atmintyje, apsilankius vienoje ar kitoje šalyje. Ir gavau penkis štai tokius atsakymus:

– atsigaivinimas šaltu gėrimu ar puodeliu kavos prie baseino baro,
– na, žinoma, kad gamta,
– kur bekeliaučiau, Lietuva vis tiek man išlieka tikraisiais namais,
– tiktai pažintys,
– visada išlieka didelė rizika susirgti diarėja.

Atsakymai manęs visai nenuvylė, tačiau kažkodėl nepadėjo, todėl griebiausi įprasto būdo – pasakojimą pradėti nuo pačios pradžios.

Lėktuvas iš Vilniaus į Kipro Larnaką pakilo pilnutėlis. Tikriausiai, kaip visada, piliečių sąmonę ir paskatą keliauti sujudino gana ženklios nuolaidos, o gal tai, kad šitas maršrutas mūsų padangėje atsirado dar visai neseniai. Mane su Vytu suviliojo nuolaidos. Pasiūlymas už 650 litų aštuonias dienas pagyventi dviejų žvaigždučių viešbutyje visai netoli vieno iš Larnakos paplūdimių, negalėjo praslysti pro mūsų akis. Ir nors apie Kiprą niekada per daug nesvajojome, kaip mat susimokėjome už viešbutį, ir įsigijome skrydžio bilietus. Kaip jau sakiau – lėktuvas buvo pilnutėlis. Vos atsisėdus į krėslą ir įsikibus į sėdynės ranktūrius, mane kažkodėl apėmė labai keistas jausmas. Dėl publikos. Ji buvo kaip niekada marga.

Nebuvo jokių abejonių, jog daugelis susirinkusiųjų į Kiprą skrido kurortauti. Tačiau nemaža lėktuvo publikos dalis kurortine visai neatrodė. Kai kurie keleiviai salone elgėsi visai kaip namuose, su stiuardesėmis bendravo kaip su savo senomis pažįstamomis, girdėjosi daug triukšmingų, matėsi porų su vienu ar keliais vaikais, buvo tokių, kurie skrido ištisomis šeimomis, su tėvais, seneliais, kaimynais. Nusprendėme, kad lėktuve yra daug į salą darbuotis vykstančių tautiečių. Tą aiškiai liudijo ir jų apsirengimas, ir pažįstamų ratas, ir elgesys, ir tam tikri, nieko bendro su turistavimu neturintys, aksesuarai. Kažkodėl mane visada labai stebino tie tėvynainiai, kurie pasirinko Kiprą savo darbo ar pastovia gyvenimo vieta. Todėl smalsiai juos apžiūrinėjau.

Pakilome.

Vyresnysis palydovas taip žongliravo lietuviškais ir angliškais žodžiais, kad nė lietuviai, nė juo labiau užsieniečiai, menkai ką suspėjo suprasti. Aš suvokiau tik tiek, kad pro pavojingas Ukrainos žemes neskrisime, ir, kad didesnį skrydžio laiką plūduriuosime vienuolikos kilometrų aukštyje. Na, dar žinoma, supratau, kad vos lėktuvas pakils, palydovai ir palydovės kaip mat pradės „išpardavimus“. Įdomu, kodėl lėktuvų palydovams taip patinka tas žodis „išpardavimai“? „ Pradėsime išpardavimus“ – girdžiu kiekvieną sykį, vos tik pigių skrydžių bendrovės laineris atsiplėšia nuo žemės. Manau, kad tokiam kukliam prekių kiekiui parduoti, nesunkiai būtų galima surasti kur kas tinkamesnį lietuvišką žodį.

Taigi, vos pasiekėme atitinkamą aukštį, „išpardavimai“ prasidėjo. Atkuto ir keleiviai, suklego, pradėjo bendrauti ne tik su greta savęs sėdinčiais, bet ir esančiais salono uodegoje ar prieky. Panašus į musulmoną jaunas vyriškis, aplinkui susispietusiems draugams, tiesiog ant salono grindų ( neperdedu) dėliojo pasjansą, o po kurio laiko tomis pačiomis kortomis pradėjo su jais lošti, trukdydami praėjimą keleiviams ir „išpardavinėtojams“. Brendusi pagyvenus blondinė, su juodais akiniais ant viršugalvio ir brendžio kvapeliu, be paliovos kursavo lėktuvo praėjimu pirmyn ir atgal, ir mėtė žvilgsnius. Tuo pačiu praėjimu visą laiką vaikštinėjo ir dvi jaunos mamytės, tarsi kengūros pasikabinusios odinėse „ sterblėse“ savo vaikus. Mano kairėje sėdėjo du antipatiški vyrai. Tarp jų buvo vienintelė laisva vieta visame salone. Vienas vyras neveikė nieko, antrasis buvo paskendęs galvosūkių popieriuose ir tyliai panosėje keikėsi. Greta mūsų, prie iliuminatoriaus įsikūręs jaunuolis norėjo bendrauti, tačiau varžėsi. Aš, nuo tam tikro laiko ir dėl tam tikrų priežasčių, jaunesnius už save jaunikaičius kalbinti taip pat neskubu, todėl skridome tylėdami. Tik mudu su Vytu, laikas nuo laiko persimesdavome nereikšmingomis frazėmis, šį kart, dažniausiai, susijusiomis su palydovų kalbine ekvilibristika ir sniaukrojimu. Šiandien ne tik lėktuvų palydovai kalba taip, tarsi turėtų problemų dėl nosies polipų, o ir gera pusė mūsų gražaus jaunimo. Tikriausiai, daugeliui jų atrodo, kad taip tarti kai kuriuos balsius , yra „krūta“.

Trys su puse valandos skrydžio neprailgo. Oro uoste pasiėmėme taksi, kadangi patingėjome ieškoti autobusų stotelės. Veltui nepaieškojom, nes ji yra toje pačioje vietoje kur ir taksi sustojimas, tiktai vienu aukštu žemiau. Sumokėjome penkiolika eurų ir atvažiavome ten, kur ir turėjome atvažiuoti – į savo viešbutį.

Tamsiaplaukė budėtoja atsišvietė mūsų pasus, padavė kambario raktus ir pasakė, kad pusryčiai pas juos pateikiami nuo septynių iki pusės dešimtos. Aš paklausiau, ar mums tikrai priklauso pusryčiai, į tai ji man atsakė, jog pusryčiai jų viešbutyje priklauso visiems. Kai mokėjau už lėktuvo bilietus ir viešbučio rezervaciją, ten aiškiai buvo parašyta, kad mūsų viešbutis yra „ be maitinimo „. Pagalvojau – gal iki ryto kas nors pasikeis, tačiau niekas nepasikeitė, ir mus čia maitino visos viešnagės metu. Pirmasis įspūdis įžengus į kambarį buvo toks, jog aš vėl atsidūriau savo kambaryje Maltoje, tik šiek tiek mažesniame.

Kažkas Mytrips puslapiuose apie Kipro viešbučius rašė, jog jie yra nepakenčiami. Mūsiškis atrodė visai geras, ir buvo visą laiką tinkamai prižiūrėtas.

Atsibudau anksti. Netoliese giedojo gaidys. Tolėliau jam atitarė kitas. Gulėdami lovose, šnekėjomės su Vytu apie tai, kaip yra gera gyventi pasaulyje be sienų. Atsikėliau, žvilgtelėjau pro langą į ne itin išvaizdžią mūsų viešbučio teritoriją, paskui pasižiūrėjau į save vonios veidrodyje ir nusivyliau – baltas baltas, tarytum prieš mėnesį nebuvęs Gruzijoje, o dar prieš tiek pat laiko – kažkurioje kitoje karštoje pietų šalyje. Ką gi, metams bėgant drybsoti paplūdimiuose ir degintis noras praeina, bet būti lengvai paskrudusiu – ne.

Po pusryčių

Po pusryčių, kambaryje dar pasistiprinę iš namų atsivežta gera kava, išėjome į miestą. Pradėjome, kaip ir kituose panašiuose miestuose – salose, nuo krantinės. Oro skirtumą pastebėjome iš karto, gaivus, su nedideliu vėjeliu ir +27 laipsniais šilumos. Pas mus Lietuvoje tą akimirką buvo +7. Kur tik užmetėme akį, ji atsimušdavo į truputį nuobodoką švarą, tvarką, ir labai paprastą, nors teisingumo dėlei reikėtų vis tik pasakyti – prastą naująją architektūrą. Praėję kelis kilometrus įsitikinome, kad be nedidelių privačių ir įspūdingo aukščio kurortautojams skirtų pastatų, nieko įdomesnio nepamatysime.

Kažkaip netyčia pavyko surasti turistų informavimo biurą, nors jis čia užkištas tikrai ne pačioje patogiausioje miesto vietoje. Saldžiai mandagus biuro darbuotojas, kažką kantriai aiškino turistų porai iš Didžiosios Britanijos. Pasiėmėme žemėlapių, lankstinukų, čia pat esančiame kiemelyje visus gerai išstudijavom, o paskui puolėme ieškoti lankytinų objektų, ir visai greitai atsidūrėme prie pačių žinomiausių Larnakos mieste – Šventojo Lozoriaus cerkvės ir muziejaus. Nedidelė, tačiau didinga šventovė buvo pastatyta IX amžiuje, valdant Bizantijos imperatoriui Leonui VI. XVII amžiuje cerkvė buvo perstatyta. Tai yra vienas iš labiausiai įsimenančių ir įspūdingų bizantiškosios architektūros pastatų Kipre.

Pagal legendą, šventasis Lozorius atvyko į Kiprą po to, kai jį jau mirusį atgaivino Kristus. Čia apaštalai Povilas ir Varnava jį įšventino vyskupu, ir jis saloje laimingai pragyveno trisdešimt metų. Cerkvė viduje atrodo daug puošnesnė nei iš išorės, mane truputį trikdė tokiai mažai erdvei skirti kiek per dideli krištoliniai šviestuvai, per daug šiuolaikiški ir visai nesubtilūs. Su tais šviestuvais, panašios problemos yra ir visose kitose salos šventose vietose. Nežinau, gal su mano skoniu ne visai tvarkoje, bet man pasirodė, kad bizantiškajai architektūrai papuošti ir papildyti, architektai, ar šventovių tėvai, galėjo atrasti paprastesnių, tačiau kur kas išraiškingesnių apšvietimo būdų. Labai gražus ir spalvingas yra šitos cerkvės ikonostasas, profesionaliai, išraiškingai ir skrupulingai išskobtas iš medžio, ir padengtas auksu.

Čia pat po cerkvės altoriumi yra ir šventojo Lozoriaus kapas. Nusileidom žemyn. Ten, visai šalia šventojo palaikų, nebodama trukdyti jų švenčiausios ramybės, turistė iš Rusijos labai garsiai šaukė į mobilųjį aparatą, mėgindama susikalbėti su kažkuo, esančiu kitame pasaulio krašte. Taip garsiai rėkaujant šventoje vietoje man dar niekur neteko girdėti. Gal jai tas pokalbis buvo labai svarbus, mat nesiliovė šaukusi ir mums atsidūrus visai šalia jos. Manau, ji būtų pasielgusi kur kas protingiau, jei būtų pakilusi bent jau į šventovės kiemą, ir ten pabaigusi telefoninius savo reikalus.

Larnakos miestas gali pelnytai didžiuotis savo senaisiais kultūros pastatais. Jie sudaro nemažą visos salos lankytinų vietų dalį. Larnakos vietoje, kažkada stovėjo senovės Kitiono miestas, vienas iš seniausių miestų – valstybių visame Kipre. Kitiono reikšmė yra ta, kad jis čia buvo vienas iš pagrindinių krikščionybės atsiradimo centrų. Šiaip jau Larnaka yra ne tokia ir maža, per dieną jos neapšuoliuosi, tačiau lankytinas vietas miesto centre tą dieną mes pamatėme beveik visas: susipažinome su Lozoriaus cerkvės muziejumi, aplankėme taip vadinamą Kitiono archeologijos parką, šalia esantį Archeologijos muziejų, senąjį miesto centrą, fortą, pamatėme šventojo Georgijaus varpinę ir pačią pirmąją Larnakos mečetę. Iš pradžių šita mečetė buvo bizantiška provoslavų šventove, apie tai liudija iki šių dienų čia išlikusi šventovės sienų tapyba.

Maloniai nuteikė aikštės ir gatvės, kuriose yra Larnakos istoriniai objektai. Klaipėdoje vaikščiojant po senamiestį krypsta kojos, o važinėjant automobiliu, trata dantys. Tačiau mūsų miesto tėvai to nemato, ir nepaliauja stebėtis, kodėl senamiestį ratais lenkia vietiniai ir turistai. Nesuvokia, kad jokie senamiesčio gelbėjimo planai nepadės tol, kol nebus deramai, išmintingai ir šiuolaikiškai sutvarkyti senojo miesto grindiniai. Vienos uolios sąjūdžio laikų aktyvistės dėka, Klaipėda tampa koncepsijų kurpimo centru. Miestui būtiniausi darbai yra vilkinami, o renginiai prastėja, tačiau užtat nuolat ilgėja ir gražėja jų popierinės koncepsijos.

Kitus mus sudominusius Larnakos objektus, nusprendėme pažiūrėti vėliau. Pirmąją dieną čia mes ir taip labai jau daug visko pamatėm. Vytą Larnakoje dar labai domino Druskos ežeras, ir čia žiemoti atskrendantys flamingai, be to, už septynių kilometrų nuo miesto esanti nedidelė bizantiška cerkvelė, su iki mūsų dienų išsilaikiusia reta mozaika, vaizduojančia Dievo motiną ir Jėzų. Tokius šeštojo amžiaus šedevrus pasaulyje galima atrasti tik dviejose vietose, Kipre ir Sinajuje. Mane taip pat domino ežeras, flamingai, o už freską kur kas labiau aš norėjau pamatyti pačią cerkvelę – tikrą bizantijos laikų šedevrą, nedidelę, pilkai gelsvo kalkakmenio, su apvaliais kupolais, į bičių korius panašiais langais, ir nepaprastai išraiškingą.

Vakare garsiai skaičiau knygą, kurią nusipirkome čia pat, kažkurioje gatvelėje netoli miesto turgaus. Tai buvo „Graikų mitologija. Dievai – Herojai – Iliada – Odisėja“. Ne taip jau didelė knygelė, tačiau kažkaip visai neblogai sudaryta. Kas jaunystėje nedėmesingai perskaitė šituos kūrinius, tikrai rekomenduočiau paimti ją į rankas. Svarbiausia, kad joje yra sudėti ne tik patys reikalingiausi, bet ir patraukliausi, išraiškingiausi ir jautriausi mitai, bei gražiausi Iliados ir Odisėjos epizodai.

Tą knygą skaitėme visus vakarus, kol tik gyvenome Larnakoj. Skaitydami prisiminėme Lietuvos popso karaliukus, kurie prieš keletą metų pirmieji apsilankė tuo metu Lietuvoje labai reklamuojamoje Margaritos saloje, o sugrįžę iš jos visai Lietuvai gyrėsi, jog tenai poilsiaudami perskaitė po šešias ar septynias knygas. Mes su Vytu tada padarėme išvadą, kad jeigu mūsų popsistai Margaritos saloje taip įniko į literatūrą, tai bent jau kol kas tos salos lankyti tikrai neverta. Ir atrodo, kad buvome teisūs. Triukšminga reklama į Margaritos salą pradėti skrydžiai greitai nutrūko, išsekus norintiems joje praleisti atostogas. Aš visus vakarus Vytui garsiai skaičiau mitologiją ne dėl to, kad Kipre nebuvo daugiau ką veikti. Tiesiog, taip jau susiklostė. Nors, jeigu būti labai labai atviram, tai šioje vietoje turėčiau prisipažinti, kad labai turtingose gamta ir archeologiniais paminklais šalyse, ilgiems skaitymams laiko atrasti tikrai būna nelengva.

Kita

Pirmąją autentišką bizantišką vazą aš pamačiau iš arti, turėjau progos palaikyti ją rankose, apčiupinėti ir įsidėmėti, kai mokiausi Peterburge. Tą labai paprastą, primityvų , turintį menkutį vos įžiūrimą ornamentą, ir autentiškumą garantuojančius raštus darbelį, užsienio turistai padovanojo vienam mano bičiuliui. Tuo laiku jis buvo Peterburgo ekskursijų vadovas, mylintis savo miestą, ir galintis apie jį pasakoti ne valandomis, o ištisomis dienomis. Dabar, po velniai žino kiek metų, man vėl atsirado galimybė prisiliesti prie bizantiškosios kultūros, tik jau kur kas plačiau , nes Kipre šios kultūros pėdsakų galima atrasti beveik kiekviename žingsnyje. Tad jai, ko gero, mes čia ir skyrėme didžiausią mūsų dėmesio dalį.

Kipras nėra didelė sala, tačiau turi seną istoriją ir turtingą palikimą. Nenuostabu, kad Pafoso, Chirokitijos, ir dešimtį bizantijos cerkvių, esančių Trodose, UNESCO įtraukė į pasaulinės kultūros objektų sąrašą. Nors nė aš, nė Vytas nevairuojam, dėl to čia jokių sunkumų nepatyrėme, nes judėti Kipre yra labai nesunku, netgi paprasta, patogu ir nebrangu. Kiekvieną miestą ar miestelį, visur kur tiktai buvome susiplanavę nuvykti, mes pasiekdavome be mažiausių problemų.

Kipro muziejus Nikosijoje yra pats stambiausias ir pats reikšmingiausias archeologinis muziejus visoje saloje. Pastatas šiam muziejui buvo pastatytas 1908 – 1924 metais, tuo laiku, kai Kipras dar buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Namą skirtą muziejui suprojektavo per mažą, todėl po atidarymo prie jo prasidėjo visokių priestatų ir priestatėlių lipdymas, toks visas sulipintas jis yra išlikęs ir iki šių dienų. Eksponatų apžiūrėjimas suteikia galimybę susipažinti su Kipro civilizacija – nuo Neolito laikų iki ankstyvojo Bizntijos periodo. Muziejaus kolekcija pastoviai yra papildoma, mat ir šiomis dienomis visoje saloje yra vykdomi kasinėjimai, taigi senienos nenutrūkstamu srautu atkeliauja į šitą vietą, o mažiau reikšmingi radiniai nugula mažesnių miestų ir miestelių muziejuose. Kipro muziejuje daug indų, juvelyrinių dirbinių, skulptūrų, monetų, vario gaminių. Kadangi nesu bizantiškos kultūros specialistas, tai tiesą pasakius, aš nepajutau labai didelio skirtumo tarp šio, ir panašaus muziejaus Larnakoje. Jame taip pat matėme daug molinių indų, juvelyrinių dirbinių, monetų, be to Larnakos muziejaus kieme yra gana nemaža ir įspūdinga antikinių skulptūrų galerija, netoliese jos stovi atrestauruotos pirmosios salos aliejaus spaudimo staklės, o įdomiausia čia yra pamatyti tai, kaip muziejaus darbuotojai valo ir plauna visokias šukes ir šukeles, atkeliavusius pas juos per dešimtis tūkstančių metų , o paskui iš jų mėgina sulipinti lėkštes, vazas, ąsočius ar milžiniškus molinius puodus.

Vienoje Nikosijos suvenyrų parduotuvėje, rusė pardavėja manęs pasiteiravo, ar mums patinka Kipras. Į nuoširdų ir paprastą jos klausimą, aš pasistengiau nuoširdžiai ir paprastai atsakyti, prasitardamas, kad man ši šalis yra labai įdomi, tačiau šiek tiek nuobodoka. Ji nė kiek nenustebo, tačiau pradėjo mums aiškinti, kad Kipras tapo nuobodus tik atslinkus į jį krizei, kad anksčiau čia būdavo nepalyginamai linksmiau, kad buvo visur puotaujama, renginiai tęsdavosi nuo ryto ligi išnaktų, o jie važinėdavo iš vieno salos galo į kitą, ir dalyvaudavo čia vykstančiose visokiausiose fiestose ir linksmybėse.

Ji pasakojo, kad Kipro graikai dar ir šiandien čia išgyvena sunkų laikotarpį. Jie yra priversti taupyti, nes jų valstybė susidūrė su finansiniais sunkumais. O tarptautiniai skolintojai vis reikalauja ir reikalauja naujų taupymo priemonių, salos bankai prarado patikimų finansinių institucijų statusą, o valstybės skolai padengti reikalingi tikrai labai dideli pinigai.

Prasidėjus krizei saloje nebuvo imtasi jokių per daug kardinalių taupymo būdų, iš darbo atleidinėjami žmonės nebuvo, tačiau beveik visiems buvo apkarpyti atlyginimai. Jai pačiai mėnesio atlygis sumažėjo trimis šimtais trisdešimčia eurų. Anksčiau saloje šeimą išlaikydavo vienas dirbantysis, dabar iš vienos šeimos į darbą eiti privalo mažiausiai du asmenys.

Ji taip pat papasakojo, kad visi čia labai tiki, jog ledus gali pajudinti ir išspręsti užsitęsusias problemas – Kipro salos suvienijimas, kad viena teritorija suteiktų didelę paskatą ekonominei ir socialinei šalies plėtrai.

Tačiau iš Kipro į kitas šalis vietiniai neplūsta. Prisiminiau neseniai girdėtus buvusios Lietuvos finansų ministrės Ingridos Šimonytės žodžius:

– Žmonės bėga iš Lietuvos todėl, kad yra neišgirsti, nesuprasti, nepasiekti teisybės.

Pasirašyčiau po kiekvienu ministrės žodžiu. Niekada neišvykčiau iš savo šalies dėl pinigų. Tačiau gyventi neišgirstam, nesuprastam, aplenktam teisybės, yra sunkiausia. Metai žmogui suteikia išminties, deja, ir romumo, bei susitaikymo su aplinkybėmis. Dirbti uostamiesčio kultūros sistemoje šiandien taip pat nėra lengva. Dėl tų pačių priežasčių. Didžioji bėda, kad šiandien mūsų šalies įstaigoms vadovauja ne savo amatą išmanantys profesionalai, o vadybiniuose reikaluose prakutę „specialistai“, dažniausiai visiškai nenutuokiantys tose srityse, kurias jie kuruoja.

Prasitardamas suvenyrų pardavėjai, kad man Kipras yra įdomus, tačiau šiek tiek nuobodokas, aš turėjau mintyje visai kitus dalykus, na, bet užtat šitame moters atsakyme aš išgirdau nors truputėlį tiesos apie vietos žmonių problemas, kurių visada nors šiek tiek norisi žinoti apie kitų šalių žmones.

Pusryčiai, už kuriuos mes nemokėjom

Na, tie pusryčiai iš tiesų buvo nė tokie jau geri, nė tokie blogi, o skanesni tai tik dėl tos vienintelės priežasties, kad netikėti ir dyki. Tačiau pusryčiauti Kipre man patiko nuo pat pirmojo ryto, pusryčiams čia aš jaučiau ypatingą trauką ir net kažkokią mistišką pagarbą, jų laukdavau ir ragindavau Vytą paskubėti. Ir tam buvo ne viena priežastis.

Pirmąjį pusryčių rytmetį, viešbučio kavinėje mane labiausiai nustebino katės. Tiek daug jų mes nesame niekada ir niekur regėję. Net gatvėse prie namų. Vos atsisėdau už stalo, prie manęs kaip mat prisistatė trys rudos, dvi juodos ir viena balta katė. Prie gretimų staliukų jų irgi sukinėjosi tikrai ne po dvi, ir juo labiau ne po vieną. Atviroje terasoje suskaičiavau devynias, paskui jų dar padaugėjo. Prie valgių išdavimo stalo trypinėjo vienintelis mažiukas ir labai sulysęs katinėlis. Viešbučio budėtoja vis ateidavo į salę, paimdavo tą katinėlį ir kažkur išnešdavo, bet po kelių minučių jis sugrįždavo, ir vėl sukinėdavosi aplinkui. Jį nešė laukan kelis kartus, tačiau jis visą laiką sugrįždavo atgalios.

Katės buvo labai įdomūs valgyklos padarai, bet įdomumu joms nė kiek nenusileido ir pusryčiautojai. Man susidarė toks įspūdis, kad mūsų viešbučio poras kažkas surinko pagal principą “priešingi poliai traukia vienas kitą“. Jeigu į salę įeidavo aukštas vyras, tai jį būtinai lydėdavo mažiukė moterėlė, jeigu jis buvo mažas, tai partnerė stypsojo aukšta kaip žalga, storuliai vaikščiojo su liesomis, paniurėliai su linksmūnėmis, vienintelis viešbučio negras vedžiojosi neaukštą putlią baltaveidę, tik tolimosios Indijos gyventojas visuomet būdavo vienas.

Pusryčiautojų tarpe buvo kelios lietuvių šeimos. Ir visos kažkuo labai įdomios ir netikėtos. Vienas, amžinai nepatenkintu veidu lietuvaitis, į kavinę atsivesdavo labai linksmą, įspūdingų apatinių gabaritų panelę. Stebėjausi, kaip tiek daug savęs, galima sutalpinti tokiuose siauruose tūriuose. Labai smalsu buvo juos apžiūrinėti, bet ilgai tai daryti nedrįsdavau, nes kavalierius atrodė ne juokais aikštingas ir pasiryžęs puolimams. Dažnai matydavau baltapūkį, baltaodį, nedidelį vyriuką, kurį atlydėdavo normalaus sudėjimo kumpanosė mergina. Tačiau jis atrodė toks varganas, tarsi ta mergina būtų iščiulpusi jo paskutinį kraują.

Tiesus kaip pagalys jaunuolis, su tokiomis pat tiesiomis kojomis ir rankomis, atrodė pats nelaimingiausias iš visų, kavinėje jis žiūrėdavo tik į vienintelį objektą – savo lėkštę, kuri visada būdavo prikrauta su kaupu. Jo draugas, valgydamas niekada nepaleisdavo iš savo rankų telefono arba kompiuterio, taip ir išeidavo iš valgyklos neatplėšęs nuo ekrano akių. Nė karto neteko matyti, kad jie kalbėtųsi, ar kokiu kitu būdu bendrautų vienas su kitu.

Nuo stalų indus nurinkinėdavo labai liesa, šviesių plaukų emigrantė, lenkė. Į bendrą kompaniją ji buvo įsipaišiusi labai dideliu savo kūdumu, ir užrašu ant treninguoto užpakalio – „ Štormas“. Ta kūdo užpakalio ir užrašo kombinacija, irgi labai žadino visokiausias mintis, turiu prisipažinti, ne visada pačias padoriausias. Ne paslaptis, kad kurortaudami žmonės mėgsta apie daug ką pakalbėti. Stebėdamas mūsų pusryčių valgytojus, priėjau prie išvados, kad pakalbėti mėgsta tikrai visi, tačiau apkalbėti kitus labiausiai linkę vedusių žmonių poros. Jų minčių , žinoma, man niekada neteko girdėti, bet man užtekdavo matyti jų veidus ir akis. Jie buvo daugiau nei iškalbingi.

Vos atvykę į šitą viešbutį, atkreipėme dėmesį į labai savotiškus paveikslus, puošiančius jo kambarius, koridorius ir laiptines. Vienas paveikslas ypač patraukė mūsų dėmesį: jame buvo pavaizduoti nugara į stebėtojus stovintys tėvas su sūnumi. Abu vienodi kaip du vandens lašai, tokiais pačiais kostiumais, tokiais pačiais batais, tokiais pačiais marškiniais, o rankose jie laikė po lygiai tokį patį neaiškios paskirties daiktą. Vienintelis jų regimas skirtumas buvo tas, kad tėvas buvo didelis, o sūnus – mažiukas.

Po pirmųjų pusryčių, atėjęs į kambarį, įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje. Paskui su Vytu ilgai juokėmės ir fantazavome. O gal būt šitame viešbutyje mes visi esame apgyvendinti pagal kokios nors Agatos Kristi sugalvotą specialę programą, ir artėjant kelionės laikui į pabaigą, bus atskleista tų mistiškumų prasmė? Paskui kelionė iš tiesų priartėjo prie finišo, tačiau tie gluminantys keistumai neatsiskleidė, tačiau įsirėžė mūsų atmintyse, nuguldami šalia kitų, ne visai rimtų kurortinių mįslių ir nutikimų.

Pabaiga

Kas gi iš tiesų man labiausiai patiko Kipre?

Taigi – jau anksčiau mano paminėti Graikijos mitų skaitymai, ir visi ilgi, mudviejų su Vytu, pasivaikščiojimai.

Pirmasis – kai mes atėjome prie druskingojo Larnakos ežero, fotografuoti pelikanų ir mečetės. Nors ji buvo lygiai tokia, kokią ne vieną kartą mačiau Kipro reklaminiuose leidiniuose, o pelikanai, nepatenkino Vyto troškimo, ir nė karto neprisiartino prie ežero kranto, dėl to pasivaikščiojimas netapo mažiau žavingas.

Paskui labai patiko kelių valandų pasivaikščiojimas po Agia Napos Nacionalinį parką. Iš tiesų, tai čia tokio parko, kuris iškyla mūsų vaizduotėje išgirdus šį žodį, mes neišvydome. Agia Napos Nacionalinis parkas yra didelis ir labai ilgas žemės plotas, nusidriekęs Viduržemio jūros pakrante, kuriame pavasariais pražysta trisdešimt šešios rūšys orchidėjų, daugybė krokų ir irisų. Šitoje vietoje jūros krantai yra nepaprastai reljefiški, daug kabančių virš vandens uolų, ir nepaprastai dyglėti akmenys. Vietomis jie čia yra tokie aštrūs, kad aš visiškai susigadinau savo geriausius batus, bet dėl to nė truputėlio nesigailiu Žiūrėdamas į Agia Napos Nacionalinio parko plotus aš padariau išvadą, kad šiandien daugelio pasaulio šalių žmonės, Nacionalinius parkus įkuria tokiose vietose, kuriose jie negali vystyti jokios žmogui naudingos veiklos.

Taip pat man labai patiko ir trečiasis mūsų pasivaikščiojimas – šešių kilometrų takas, nutiestas iki Larnakos akviaduko. Iš pradžių jis mus vėl vedė pro tą patį druskingąjį ežerą, tik į kitą jo pusę, paskui per alyvmedžiais ir šabakštynais apaugusius laukus, tada atsidūrėme ilgai nesibaigiančiame švendryne, kurį praėję, kažkaip labai netikėtai, beveik prie pat gyvenamųjų namų ir visai šalia magistralės, išvydome 1746 metais suręstą statinį, kuriuo į Larnaką ilgą laiką buvo tiekiamas gėlas vanduo.

Daug ką gražaus pamatėme Kipre, tačiau į šitą šalį antrą kartą aš sugrįžti nenorėčiau.

Nenorėčiau čia daugiau sugrįžti dėl labai paprastos priežasties – ji kiaurai turistinė. Čia reziduoja tik dvi žmonių grupės: turistai ir juos aptarnaujantis personalas. Kitų, paprasčiausiai, nėra. O aš tokių šalių ir vietų visada vengiu.