Avantiūra – kitaip šitos kelionės nepavadinsi. Grįžusi iš mūsų paklajojimų po Kroatiją-Slovėniją, negalėjau nurimti, taip man reikėjo dar kur nors išvažiuoti, bet kur, svarbu, kad būtų toli ir ilgai. Graikijos niekada nebuvo mano svajonių sąraše – ne tik kad pirmose gretose, jos tam sąraše nebuvo iš viso. Nežiūrint to, kad Kreta – mano meilė, o gražiau už Santorinį kol kas nieko nemačiau. Nežiūrint to, kad Graikija ir graikas nuo ankstyvos jaunystės man buvo vyriškumo, didvyriškumo, narsos, išdidumo simbolis, jau berniukai buvo mokomi, kad didžiausia garbė yra žūti mūšyje. Knyga apie graikų mitus ir dievus buvo mano stalo knyga. Bet ten nukakti visai netroškau – paradoksas.
Avantiūra ir todėl, kad dviems savaitėms sūnų išvogėme iš mokyklos. Niekada to nedariau, atvirkščiai, labai smerkiamai žiūrėjau į tėvus, kurie ekskursaudavo pamokų metu – tarsi atostogų būtų maža. Bet man taip reikėjo išvažiuoti, kad joks proto balsas nieko nereiškė. Tiesa, Martynui buvo pasiūlyta likti namie, bet kur rasi tokį neprotingą vaiką, kuris pramestų progą neiti į mokyklą.
Dar vienas nelabai protingas sugalvojimas – važiuoti autobusu, su kelionių agentūra „Grūda“. Pasirinkimą lėmė patenkintos sąlygos „toli ir ilgai“, viliojo maršrutas – niekur dar nebūta, bei savaitė Leptokarijos kurorte prie jūros. Ir kažkodėl labai užsinorėjau didelės kompanijos.
Visiškai nesiruošiau nieko apie šią savo kelionę rašyti – tai ne mūsų sugalvotas ir įveiktas maršrutas, todėl nėra čia kuo girtis ar patyrimu dalintis. Bet kai pamačiau Makedonijos sostinę, o vėliau – Vengrijos miestą Segedą, supratau, kad būtinai reikia papasakoti. Nuo Skopjės ir pradėsiu.
Makedonija, viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų, nepriklausomybę iškovojo kaip ir mes – 1991 metais. Iškovot tai iškovojo – o ką gi su ta laisve daryti nelabai žinojo. Paskelbdami savo valstybę Makedonija, baisiai papiktino didžiuosius kaimynus graikus, kurie iki šiol reikalauja, kad šalis pakeistų pavadinimą, nes Makedonija yra ir viena iš Graikijos provincijų.
Neturtingoji Makedonija gana savotiškai bando pakilti iš duobės: pasiėmusi milijonines paskolas, šalis nutarė pinigus investuoti ne į mokslą ar verslą, ne į gamybą – buvo nutarta kurti naują sostinės veidą. Makedonija yra seisminėje zonoje, 1963 metais Skopjė žemės drebėjimo metu buvo labai sugriauta.
Kadangi šalyje gyvena makedonai ir serbai, turkai ir čigonai, albanai ir dar daugelis kitų skirtingų tikėjimų, kultūrų tautų – todėl ir kultūrinis palikimas čia labai margas. Skopjėje, palikę už durų batus, apžiūrėjome Osmanų imperijos laikų mečetę; gidas, kažką neaiškiai burbėdamas sau po nosimi, ilgai mus laikė lietuje prie tvirtovės, menančios Bizantijos laikus; tamsiomis ir purvinomis gatvėmis, kuriose plaikstosi sukabinti rytietiški kilimai, atėjome iki buvusio užvažiuojamojo kiemo – karavan-sarajaus; Ir štai miesto centras, reprezentacinė aikštė…staiga visiems atvėpsta žandikauliai. Pamirštamas net bjauriai merkiantis lietus. Skopjė savo užmojais perspjovė ir Paryžių, ir Prahą, ir Romą kartu sudėjus. Tokio miesto dar nemačiau. Visur aplink, kiek tik akys aprėpia, tarp statomų ir jau pastatytų modernių pastatų, ant tiltų – skulptūros, milžiniškos, masyvios, tupintys, gulintys akmeniniai liūtai, carai, karžygiai, didvyriai, paukščiai ir dar bala žino kas…. skulptoriams – aukso amžius…. Tai ne gražu, tai košmaras, bet kažkodėl labai linksmai ir smagiai nuteikia. Mes visi išsišiepę, atkritusiais žandikauliais nespėjome dairytis. Mūsų žioplinėjimais vis taikė pasinaudoti vietiniai ilgapirščiai…. kai nuvydavome, paskui vis tiek sekdavo iš paskos.
Skopjėje gimė Nobelio taikos premijos laureatė Motina Teresė.
Skopjė – galbūt, neūkiškumo, trumparegiškumo, didžiulių ambicijų, prasilenkiančių su geru skoniu, pavyzdys; bet kartą pamatęs, šito miesto jau niekada nepamirši. Martynui patiko baisiausiai, jis dar nori tenai nuvažiuoti. Tikrai, miestas su vaikišku grožio supratimu.
O pati šalis – tiesiog dykynė. Gigantomanija susirgusi sostinė ir pusiau laukinė, išmirusi šalis; kai kur pakeliui stūkso vaiduokliai – apleisti, sugriuvę buvusių gamyklų pastatai. Niūrų įspūdį dar labiau stiprino apniukęs, rūstus dangus; „tai jau tikrai nenorėčiau čia keliauti savo mašina, būtų baisoka“ – mintijau pati sau viena. Tiesa, sugriautus, apleistus fabrikų, gamyklų pastatus matėme visos kelionės metu ir Serbijoje, ir Bulgarijoje. Vieni subankrutavo patys, kiti buvo sužlugdyti turtingųjų kaimyninių šalių, baiminantis konkurencijos.
Serbija buvusioje Jugoslavijoje buvo stipriausia, dominuojanti respublika, Belgradas buvo Jugoslavijos sostinė, serbai užėmė svarbiausius postus. Apskritai visos buvusios Jugoslavijos gyventojai garbino ir iki šiol garbina savo Broz Tito, Stalino bendražygį, kūrusį „komunizmą su žmogišku veidu“, sugebėjusį laviruoti tarp Maskvos ir Vakarų. Kroatijoje Brijuni saloje yra Broz Tito muziejus. Jo valdymo metais žmonės gyveno turtingai ir gerai, iki šiol su pasididžiavimu kalba, jog visi važinėjo su BMW; jie galėjo laisvai išvykti dirbti į užsienį, Jugoslavijoje ilsėdavosi ir poilsiaudavo italai, vokiečiai. Po diktatoriaus mirties šalis pradėjo byrėti, kilo kruvini pilietiniai karai, kurie įtraukė visas buvusias respublikas.
Serbija viso to pasekoje neteko savo lyderio pozicijos, neteko jūros, nepriklausomybę paskelbus Kosovui, neteko ir priėjimo prie naftos. Todėl serbai yra pikti ant viso pasaulio. O iš kitos pusės – karas paliko sunkiai užgydomas žaizdas žmonių sielose, kiekvienas yra suluošintas ir bando teisintis prieš pasaulį „nebijokite, mes vaikų nevalgome“.
Sostinė Belgradas, baltasis miestas, iš tikrųjų baltas, stengiamasi išlaikyti šią miesto spalvą, išsiskiria tik vienas naujas juodas banko pastatas. Architektas sugebėjo įrodyti ir pagrįsti savo sumanymą, kažkas ten apie moters kaprizus. Pirmiausia mus veža prie 1999 metais NATO subombarduotų vyriausybės pastatų. NATO bombardavo svarbiausius strateginius Serbijos objektus, tuo siekdama nutraukti serbų vykdomas represijas prieš Kosovo albanus. Šiais metais Serbija paminėjo 15-ąsias bombardavimo metines. Subombarduoti pastatai iki šiol tebestovi, aptverti tvora, ten draudžiama įeiti, draudžiama net fotografuoti. Serbai kalba, kad tuomet buvo mėtomos radioaktyvios bombos, bet kitoje gatvės pusėje – parkas, kuriame žaidžia vaikai. Ne į temą, bet važiuojant per Slovakiją, daug kur matėme didžiulius plakatus „NATO – go home“.
Miestas gal nėra labai gražus, tai kontrastų miestas, bet jis turi savo veidą, ir savo trauką, labai gyvas, naktį pėsčiųjų alėja kunigaikščio Michailo gatvė tiesiog ošia, pilna žmonių, pilna jaunimo, grojama, dainuojama. Romantiškiausia miesto vieta – Dunojaus ir Savos upių santaka, vadinamasis Dunojaus bučinys.
O apie žmones daug pasako keli pavyzdžiai. Negali nepajausti pagarbos serbams, kurie vien savo lėšomis ir aukomis stato šv. Savos cerkvę – didžiausią ortodoksų šventyklą Balkanuose. Miesto parke stovi skulptūra, dėl kurios turėtų kaisti iš gėdos Prancūzija. Dėkingi serbai pastatė ją prancūzams, taip išreikšdami savo padėką, kad šie karo metu gelbėjo ir Prancūzijoje geriausiomis sąlygomis augino serbų vaikus. Bet paskui prancūzai pateikė Serbijai tokią sąskaitą, į kurią buvo įkalkuliuota kiekviena kojinytė….Ir karo nualinta, nuskurdinta, bet išdidi Serbija tą sąskaitą apmokėjo.
Ši kelionė – tarsi laiko mašina atgal, į praeitį. Belgrade dvi naktis nakvojome „Slavia“ viešbutyje. Pačioje miesto širdyje stūksantis aptrupėjęs, nusilupinėjęs, išdužusiais stiklais vaiduoklis – iš anų laikų; tuomet tai buvo, be abejo, pats prašmatniausias ir prabangiausias viešbutis. Dabar žvelgdami į jį lažinomės, ar atlaikys tas dvi naktis nesugriuvęs. Kadangi mes buvome trise, mums teko tiesiog VIP apartamentai, buvęs liuksas, milžiniški, be šviesos, teko šviestis telefonais, keliantys ir juoką, ir nostalgiją. Martynas tokių viešbučių buvo nematęs, jam paliko stiprų įspūdį.
Ne menkesnį ispūdį paliko dar vienas reliktas iš mūsų praeities – sienos. Netrumpai stovėjome Serbijos-Makedonijos-Graikijos-Bulgarijos pasieniuose, nors eilių nebuvo – tiesiog niekas neskubėjo prie mūsų prieiti. Išlipdavome iš autobuso ir vorele su pasais pėdindavome pasų kontrolei. Mums pasisekė, lagaminų niekur nekraustė, nors Serbijos-Makedonijos pasienyje kėsinosi tai padaryti, kažkaip mūsų vadovai susitarė. Bet prisižiūrėjome, kaip kilnojo kitų asmeninius daiktus.
Bulgarija – pirmiausia, ką prisimenu, pagalvojus apie šią šalį – baisūs keliai. Nuo Graikijos sienos iki Sofijos kratėmės apie 50 km/val greičiu, tikrai ne daugiau. Tiesa, jie tvarkomi, tiesiami nauji, kada nors vaizdas bus kitoks. Bet visas tas Bulgarijos kraštas, kuriuo mes važiavome – toks jau skurdus ir varganas. Mums pigi šalis, joje galime pasijausti turtuoliais, nors gal Juodosios jūros kurortuose kainos ir didesnės. Mums svarbi šalis tuo, kad beveik ketvirtį amžiaus joje gyveno ir dirbo garsus lietuvis daktaras Jonas Basanavičius. Dirbo gydytoju bei rinko ir užrašinėjo bulgarų tautosaką, jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė. Jis netgi sukūrė teoriją, kad senovės trakai, kurių žemėje gyvena šiandieniniai bulgarai – tai lietuvių protėviai, kadangi atrado labai daug giminingų lietuvių kalbai žodžių, vietovių pavadinimų. Bulgarijoje J. Basanavičius neužmirštas iki šiol, ten palaidota ir mylima, anksti mirusi daktaro žmona.
Sostinėje Sofijoje taip pat susimaišę kelios skirtingos kultūros ir religijos. Kai jame buvau, man visai patiko miestas, tikėjausi daug prastesnio vaizdo: įspūdingi šv. Sofijos soboras ir Aleksandro Nevskio katedra, į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta mažytė, raudonų plytų šv. Jurgio rotonda, labai gražūs Nacionalinio teatro rūmai, sargybos pasikeitimas prie Prezidentūros, net ore tvyrantis rožių aromatas ir daug daug raudonos spalvos parduotuvėse. Bet šiandien, norint prisiminti, o ką gi aš ten mačiau, reikia stipriai įtempt atmintį, tai ne tas miestas, kurį kartą pamatęs, nepamirši.
Vengrijoje kelias valandas praleidome Segede – ketvirtame pagal dydį Vengrijos mieste prie Tisos upės. Dėl didžiausio saulėtų dienų skaičiaus per metus jis vadinamas saulės miestu. Man Segedas drąsiai gali rungtis su gražiausiais Europos miestais, taip netikėtai ir iš karto jį įsimylėjau. Nepaprastai jaukus ir šiltas, linksmas ir jaunas, kitoks, išskirtinis. Šiuo metu tvarkoma krantinė, ją sutvarkius, Segedas bus dar nuostabesnis.
Segedas užima ketvirtą vietą Europoje pagal dviračių skaičių ir norint pereiti gatvę, reikia saugotis ne automobilių. Miestas maždaug tokio dydžio, kaip mūsų Panevėžys, o jo universitete studijuoja netoli 30 tūkstančių studentų (mūsų Vilniaus universitete – apie 12 tūkst.)! Segedo Universitetas devynis metus iš eilės yra tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Ir yra geriausių Europos universitetų šimtuke. Norvegijoje, pasirodo, neruošiami gydytojai, todėl mediciną norvegai studijuoja Segede. Didžiausioje miesto Katedros aikštėje universiteto pastatai išdėstyti U forma, pirmame aukšte vadinamasis Nacionalinis Panteonas – 89 garsiausių Vengrijos mokslo ir meno žmonių biustai, skulptūros. Prie pagrindinio Universiteto pastato įėjimo stovi vengro Nobelio premijos laureato Alberto Sent Georgijaus skulptūra – jis iš paprikos išgavo vitaminą C. Vieną Universiteto pastato sieną puošia muzikinis laikrodis su 12 Zodiako ženklų bei rektoriaus, dėstytojų ir studentų figūros. Katedros aikštėje kasmet nuo 1931 m. vasarą vyksta teatro festivalis, o aikštę puošia nepaprastai graži Katedra.
Miesto centre kartas nuo karto skamba klasikinė muzika ir iš karto pasijunti lyg šventėje. Seniau už sėdėjimą ant suolelių miesto parke reikėjo mokėti. Miestelėnai sėdėdami klausydavosi muzikos, ilsėdavosi, o vos pamatę ateinantį pinigų rinkėją, kurį visi pažinodavo, stryktelėdavo nuo suolų. Ir taip sąmojingi gyventojai tą pareigūną praminė Dėde Himnu.
Skulptūrų mieste labai daug, bet tai ne Skopjė. Yra paminklas inžinieriui, vadovavusiam užtvankos statybai po 1879 m. miestą beveik nušlavusio potvynio; vienintelis pasaulyje paminklas čigonui; paminklas Austrijos-Vengrijos imperatorei gražuolei Elžbietai arba kaip ją meiliai vadino- Sisi. Mieste yra dar vienas unikalus, nuostabus objektas – Reok šeimos rūmai arba fantastiškasis Lelijų namas, vienas gražiausių pastatų Europoje. Vien dėl jo verta važiuoti į Segedą, kaip į Barseloną važiuojama dėl Antonijaus Gaudi šedevrų. Lelijų namas pastatytas 1907 metais pagal Ede Magyar projektą. Vargšas genialusis architektas mirė labai jaunas, 35 metų. Nusišovė, dėl nelaimingos meilės… o kiek dar grožio galėjo žmogus sukurti, kaip gaila, kaip kvaila. Dabar rūmai, be abejo, restauruoti, juose įsikūręs meno centras.
Dar Segede galima ilgai grožėtis miesto Rotuše; yra čia ir Atodūsių tiltas (kaip Venecijoje). Tik Venecijoje pro ažūrines tilto groteles paskutinį kartą į miestą žvelgdami dūsaudavo nuteistieji, o Segede dūsaudavo miestelėnai, Atodūsių tiltu žengdami sumokėti mokesčių. Sąmojo miesto gyventojams aiškiai netrūko.
O dar Segedas garsus savo žuvienėmis. Nors nacionalinis vengrų patiekalas yra guliašas, šiame mieste karaliauja iš karpio ir šamo verdamos žuvienės. Mes valgėme puikiame restorane, kuriame, kaip sakė mūsų gidė (lietuvė, ištekėjusi už vengro ir jau daug metų gyvenanti Segede, vyrą išmokiusi lietuvių kalbos – šaunios tos lietuvių moterys) žuvienės skaniausios. Restoranas Sotarto Kft įsikūręs Roosevelt gatvėje, miesto centre, prie upės, vakarais čia groja gyva muzika. O žuvienė – mmmmm, skanumynas, aštri be galo, net išvaizda visiškai nepanaši į tas balzganas sriubas, žuvienėmis vadinamas. Ir taip sako ta, kuri žuvienių negali pakęsti ir niekada jų nevalgo. Nemažas to gardumyno kibiriukas kainuoja 900 hufų, yra ir didesni kibirai, bet ir mažojo sočiai užtenka. Juo labiau, kai valgai su neapsakomo skanumo duona! Priešais restoraną kaip tik yra kepyklėlė, kur tos duonos galima nusipirkti. Bet gi neprisipirksi visam gyvenimui. O gal ir gerai, kad pas mus tokių duonų nėra, nes pro duris netilptume.
Žodžiu, Segedas yra miestų miestas, žavingas, užburiantis ir kiekvienas žingeidus keliautojas būtinai turi jį įtraukti į lankytinų vietų sąrašą! Tai, ką aš čia suminėjau, toli gražu ne viskas. Tiesa, Segedo miesto meras yra vienintelis meras Vengrijoje, priklausantis ne valdančiajai, o opozicinei partijai, bet daug metų iš eilės miesto galva renkamas būtent jis.
Graikija. Ir štai mano idealizuota, herojiškoji Elada. Aiman, koks nusivylimas….Per šalyje praleistas septynias dienas ją pravažiavome beveik visą, nuo šiaurės iki Atėnų, labai daug pamatėme ir daug kur buvome. Ir mano nuomonė tvirta kaip granitas: šalyje nuostabu tik tai, kas vienaip ar kitaip susiję su dievais bei gamta: žaliuojančios alyvmedžių giraitės, vynuogynai ir aišku – jūra bei kalnai. Gamta labai įvairi, net kalnai skirtingi; amžinai debesyse paskendęs Olimpo kalnas – jo papėdėje mes gyvenome ir pasisekė išvysti, kaip tekančios saulės spinduliai rausvai nudažė Olimpo keteras, bet tik jas, visos kitos viršukalnės taip ir liko tamsoje. Graikija – vienintelė šalis Europoje, kurioje auginama medvilnė ir tikrai mačiau medvilnės laukus.
O visa kita… Ir kur ta didybė graikų pasidėjo? Nutukę, apsileidę, apsikuitę, rėksmingi tinginiai. Tik ir težino – streikuoti ir reikalauti, matėme eilinį streiką Atėnuose. Tik gal patiems reikėtų pakrutinti savo storus užpakalius ir apsikuopti savo kiemuose, tam nereikia jokių investicijų. Meškos paslauga buvo ir priėmimas į Europos sąjungą. Europai reikėjo Graikijos, tai buvo politinis sprendimas, todėl šalis buvo priimta žaibo greitumu, gyventojams stipriai padidintos pensijos, atlyginimai, tiesiog mana iš dangaus krito. O paskui, kai gėrybių srautas išseko, žmonės jau buvo įpratę viską gauti, nieko neveikiant. Dabar gali į Graikiją plūsti Europos milijonai, bet kol į kiekvieno graiko lūšną neateis pedantiškasis vokietis, nesutvarkys sulūžusių tvorų ir neišmokys dirbti – tie milijonai bus kaip į balą. Mačiau kavinėse darbo dienomis nuo ryto iki vakaro sėdinčius išsidrėbusius darbingo amžiaus vyrus; aš žinau, kad tai pamatinė graikų tradicija, gyvenimo būdas, bet vis tiek – o kas, ponai, darbus dirbs? Degalinėje mūsų autobusui neįpylė degalų, nes iki siestos pabaigos dar buvo likę keliolika minučių, o du degalinės darbuotojai sėdėjo atokaitoje ir net nemirktelėjo, kai autobusas išriedėjo tolyn, išsiveždamas ir pinigus, kuriuos jie galėjo gauti. Graikijos gyventojai, tiek vyrai, tiek moterys – labiausiai nutukę Europoje. Mano bendrakeleivė gyrė graikus, kad jie nesikabinėja, neįkyri, nekimba, ne taip, kaip kokie turkai. O aš manau, kad tam jie paprasčiausiai per tingūs, turkams kraujas verda, o graiko kraujas seniai, matyt, vandeniu pavirtęs.
Tiesa, jie šoka. Bet kokiu gyvenimo atveju: ar linksma, ar liūdna, per dideli mokesčiai ar tiesiog kojas batai nuspaudė. Sirtakio dabar du metus negalėsiu klausyti – o taip žavėjausi šia melodija. Bet kai keturias valandas beveik be pertraukos klausiausi vieną ir tą pačią melodiją, skyrėsi tik tempas – lėtai, greičiau ir greitai, – tai jau persisotinau ilgam. Aš jiems pavydėjau visiško nekompleksavimo. Žiūrėjau, kaip tik užgrojus muzikai, pirmos į salės vidurį šokti puolė dvi moterys – tokio kūno sudėjimo, ir taip apsirengusios, ir dar taip neestetiškai judančios, kad net man buvo už jas gėda, bet joms tikrai ne. Pavydėjau. Plaukiant laivu į salas, vėl šokome į smegenis įsiėdusį sirtakį, kapitonas moteris graibstė už užpakalių ir krūtinių, ir nieko tai nešokiravo, visi labai juokėsi ir buvo patenkinti. Ir skonis jų keistas. Mūsų viešbučio kambariuose dulkes rinko baisios plastmasinių gėlių puokštės, o registratūra buvo išpuošta tomis pačiomis plastmasinėmis gėlėmis, vaisių muliažais, kriauklėmis, japoniškais skėčiais, suvenyriniais Eifelio bokštais ir panašiomis grožybėmis. Ir dar tai yra valkataujančių šunų ir katinų šalis, po paplūdimį bastosi, kavinėse guli, gatvėmis slankioja veršelio dydžio šunys.
Salose, tiesa, viskas kitaip, ramiau, gražiau, švariau, salose norisi būti ir gera būti. Kažkodėl visur visos salos – tarsi atskiri pasauliai ir labai skiriasi nuo savo žemyninės dalies. Mes plaukėme į dvi salas – Skiathą ir Skopelę. Tai gražiausios salos Sporadų salyne, o Skiathos saloje buvo filmuotas žinomas filmas „Mama mia“ ir graikai pamišę dėl to. Mane autobuse du vakarus kankino tuo filmu (negaliu pakęsti tokių šleikščiai saldžių, ašaringų melodramų). Skopelės saloje pavyko rasti įdomią taverną „Kiratso`s Kitchen“, veikiančią nuo 1986 metų, kurią yra aplankęs ir įvertinęs virtuvės šefas Oliveris. Joje dirba visa didelė šeima, iš mokyklos grįžę vaikai salėje, tarp kamuoliais besiraitančių dūmų, ruošia pamokas. Šeimos mama Kiratso Kosma valgį gamina tik iš savo darže išaugintų daržovių, šviežia žuvis perkama tiesiai iš žvejų laivų. Kiekvieną naują klientą pirmiausia nusiveda į virtuvę, parodo gaminamus patiekalus, papasakoja apie juos. Antrame tavernos aukšte yra nedidelis senovinių tradicinių buities reikmenų muziejus ir šeimininko Georgo Kosmos surinkta tradicinių Graikijos varpų kolekcija.
Graikija – civilizacijos lopšys, bet iki civilizacijos jiems dar gerokai pabėgėti reiktų. Vienas iš pavyzdžių – atsiskaitymas kortelėmis. Mes jau seniai niekur nesikeičiame ir nesivežiojame grynų pinigų, atsiskaitinėjame kortelėmis ir nė vienoje šalyje neturėjome problemų. O Graikijoje įstrigome. Buvo tikrai problematiška surasti parduotuvę ar taverną, kurioje priimtų korteles. Leptokarijos kurortas, kuriame gyvenome, dydžio kaip Palanga, gal truputį mažesnis. Bet jame tebuvo vienintelis prekybos centras, kuriame buvo galima atsiskaityti kortele, o ir tas atsiskaitymas taip pat savotiškas. Paduodi kasininkei kortelę, ji suveda visą kortelės numerį, tada neskubėdama vedasi tave į tarnybines patalpas, kurios tikrai ne šalia kasos, o parduotuvės gale, tenai suvedi kodą, pasirašai ir pagaliau gali grįžti prie savo pirkinių.
Didžiausią įspūdį man paliko Akropolis ir Meteorai. Jei pačią Graikiją idealizavau ir labai nusivyliau, tai čia nieko labai daug nesitikėjau (na, kas jau ten tokio bus, griuvėsiai ant kalvos ir vienuolynas aukštai kalnuose – taip galvojau) – ir vėl apsirikau. Bet šį kartą tai geras apsirikimas. Stovint prie Partenono ir žvelgiant į po kojomis gulintį milijoninį miestą, tikrai kutena paširdžius. Ir gidas Atėnuose buvo puikus – su lengva ironija, pakankamai kandžiai ir labai įdomiai pasakojo senas senas istorijas. O Meterorai – tai iš viso protu nesuvokiamos gamtos ir žmogaus išdaigos. Galvojau, kad tik vienas tas vienuolynas, pasirodo, jų buvo net 23, dabar likę šeši, mes aplankėme tris, du vyrų ir vieną moterų. Įspūdingos uolos, keli šimtai uoloje iškaltų laiptelių iki vienuolynų, nuostabios freskos, atsiveriantys fantastiški apylinkių vaizdai, kiemelyje augantys persimonų medžiai, statybos darbams vadovaujantis vienuolis, senuoju lynų keliu gabenamos statybinės medžiagos, saulėje besišildantys katinai, vyno rūsiai ir praktiškas Martyno klausimas: „Aplink niekur nėra vynuogynų, iš kur jie tą vyną gaudavo?“ Iš parduotuvės, sūneli, iš parduotuvės…:) Kitas pasaulis už pasaulio ribų…
Kelionės kaip ir melodijos: arba suskamba, arba ne. Ši mūsų melodija nesuskambo, deja. Jau antrą dieną pradėjau baisiausiai ilgėtis namų ir darbo, ir visiems aplinkui zyziau, kad tai pati prasčiausia mano kelionė. Važiuojant su grupe autobusu, 90 proc. sėkmės priklauso nuo gido, nemažai keliavau autobusais, todėl galiu taip sakyti ir turiu su kuo palyginti. Į šią kelionę lydi puikios profesionalios gidės N. Lūžienė ir L. Bytautė, – taip tikėjausi, kad kuri nors bus mūsų vadovė. Nepasisekė. Mūsų gidė buvo istorikė, gana šaltas ir nelabai mielas žmogus, teorinių žinių turėjo su kaupu, kelionės metu datos, faktai, vardai, terminai byrėjo ant mūsų nenutrūkstamu srautu. Didžioji dalis tos informacijos galėtų būti įdomi tik siauram specialistų ratui, todėl plaukė pro šalį. Atbeldusi privalomą tekstą, vadovė tylėdavo. Ji nesistengė mūsų sudominti, apjungti, nors toms dviems savaitėms padaryti kolektyvu. Mes jai buvome neįdomūs ir nesvarbūs, bet koks nedrąsus mūsų pageidavimas sukeldavo didelį nepasitenkinimą. Nors grupė buvo kaip reta drausminga, tvarkinga, niekas nevėlavo, nepaklydo, nemaištavo ir pan. Tačiau ir į vieną vienetą nesulipome, nesusibendravome, nebuvo žaidimų, juoko; mandagiai, bet iš tolo – taip būtų galima apibūdinti mūsų bendravimą. O prisimenu keliones, kai vos ne verkdavome skiriantis, kai ryte kuo greičiau skubėdavai pamatyti savo bendrakeleivius. Šie prisiminimai buvo viena iš priežasčių, kodėl išvažiavome autobusu.
Galima iškentėti kelionės vadovą, kuris nemyli savo darbo. Galima susitaikyti su nejaukia atmosfera. Bet kai aš paskaičiavau, jog dešimt iš dvylikos dienų tiesiog sėdėjau! uždaryta dėžėje ant ratų, be gryno oro, o dienomis, plieskiant saulei, ta dėžė pavirsdavo šiltnamiu, bet vairuotojai vis tiek palaikė 25 laipsnių temperatūrą, nes vadovei šalta…. Tada aš supratau, kad didesnės kvailystės negalėjome sugalvoti. Į Atėnus, pavyzdžiui, išvažiavome 3 val. ryte, grįžome 21 val. vakare. Mieste, tokiam mieste, kur tiek visko žiūrėti ir praktiškai dėl kurio ir pylėmės per visą Europą, praleidome 4 valandas, o autobuse – 14 valandų….
Ir visos dienos tokios pačios. Kad ir išvyka į salas: uostas, iš kurio plaukia turistiniai laivai, yra visai netoli mūsų Leptokarijos, nepilna valanda kelio. Tačiau mūsų viešbučio šeimininkas mums laivą užsakė galai žino kur (jam taip pigiau, matyt), mes važiavome virš trijų valandų, pavėlavome sutartam laikui. Ir taip, išvažiavę 7 val. ryte, atgal grįžome 24 val. nakties. Vėl ta pati aritmetika: salose praleidau nepilnas 4 valandas, o sėdint autobuse arba laive – 14 val. Beje, „Grūda“ už ši pasiplaukiojimą iš mūsų nulupo po 40 eurų. Vėliau Leptokarijoje aptikome vietinę turizmo agentūrą – jie į tas pačias salas plukdo už 25 eurus… na, taip mums kvailiams ir reikia. O šiaip rūpestinga vadovė turėjo perspėti žmones, kad nevyktų tie, kurie nepakelia supimo. Plaukiant atvira jūra, velniškai supo ir pusė keleivių, apgulę bortus, pylė jūron skrandžio turinį, o paskui žali gulėjo ant minkštasuolių. Mūsų trijulei jūros liga, pasirodo, nebaisi. Martynas prastovėjo beveik visą laiką denyje, ten, kur labiausiai supo, vėjo draskomas, bet išdidus ir patenkintas.
Kadangi visame kame reikia ieškoti pozityvo, todėl ir aš suradau gerų dalykų. Pirmiausia, su kokiu džiaugsmu grįžau namo, nebuvo jokios sugrįžimo depresijos, kaip man paprastai būna. Ir į darbą nubėgau kaip į šventę. Antra, man tai pamoka, kad daugiau nepasimaučiau ir nesusigundyčiau autobusinėmis kelionėmis. Ten, kur atstumas įveikiamas savo automobiliu – juo ir važiuosime, ir tai man pats smagiausias keliavimo būdas. Į tolimesnius kraštus reikia skrist ir nuomotis mašiną; arba galima su vietinėmis agentūromis pavažinėti. Nebematau nė vieno pliuso, kurį galėčiau uždėti ties kelione autobusais su svetimais žmonėmis. O minusų – begalė: labai brangu, nepatogu, didžiulis nuovargis ir jokio malonumo, esi visiškai priklausomas nuo kitų ir vedžiojamas už pavadžio, jokios laisvės ir savarankiškumo, net gamtinių poreikių tenkinimas – tik pagal nustatytą grafiką ir t.t. ir t.t. Bet svarbiausia – aš supratau, kokia yra laimė ir likimo dovana, jog gimiau ne Bulgarijoje, Graikijoje ar Serbijoje, o gimiau Lietuvoje! Gal tai ir ne pati pačiausia pasaulio šalis, bet tai nuostabus, gražus, švarus, mažas, ramus, kultūringas kraštas, kurio mes neįvertiname tol, kol nepamatome kitų.
O pabaigai – receptas iš Graikijos. Kadangi dabar peršalimų ir ligų metas, tai labai į temą, mūsų vadovė net šuniui marą šia užpiltine išgydė. Graikiškų riešutų pertvarėles (ne pačius riešutus, o tas nevalgomas pertvarėles) sumalti kavamale, lygiomis dalimis sumaišyti su medumi, užpilti degtine ir bent porą savaičių palaikyti tamsoje. O paskui – po šaukštelį kasdien. Būkime sveiki, kad galėtume keliauti
2014 m. spalio 04 – 15 d.
Kavagne 
Aruna 
pirmas