Pradėjo lyti, tai įėjau į bažnyčią. Iš išorės labai kukli, galima net ir nepastebėti, kad bažnyčia. Viduje šviesi ir gausiai dekoruota falšyva architektūra. Skliautuose paveikslai, o siužetai jų labai jau smurtiniai. Moteris su kardu rankoje stovi prie vyriškio, prisnūdusio ant sofos. Tas plikas, šalmą pasitėškęs ant žemės, miega sau šypsodamasis. Nieko neįtaria.
Kitam paveiksle kita moteris jau žudymo procese. Pridėjusi didžiulę vinį barzdotam vyriškiui prie smilkinio. Tas guli ant šono, atrodo nemenkai persigandęs. Yra ko! Moteris jau užsimojusi plaktuku.
Kitur vėl karžygys. Vienoj rankoj kruvinas kalavijas, kitoj – iškelta nukirsta galva, kurią laiko už plaukų. Galva gerokai didesnė už jo paties. Bet atskirta nuo kūno. Kūnas su šarvais, pamintas nugalėtojo, į žiūrovus atsuktas kaklu, aiškiai matosi ta vieta, kur nukirsta galva.
Kitam paveiksle vyriuks laiko ant pečių iškeltas duris, o tolumoje kažkoks prisnūdęs sargybinis. Suprask, uždarė jį, prirakino, o tas momentą nutaikęs su visom durim. Ne tik pats pabėgo, bet ir namų turtą prigriebė. Negalėjo gal atsikabinti nuo jų, gal prirakintas.
Žemiau pagaliau normalesnis paveikslas, Madona su kūdikėliu. Bažnyčia gi.
Abiejuose šonuose balkoniukai. Viename – paveikslas: prie stalo sėdi barzdotas vyras ir kažką rašo. Ant stalo vyskupo kepurė. Paveikslo kampe šventa dvasia – trikampis su akimi, o iš jo neryškiais spinduliais sklinda vyrui įkvėpimas, kad žinotų, ką rašyti. Kai nusiima tą vyskupo kepurę, įkvėpimas lengviau į jį skverbiasi.
Kitam balkoniuke vargonai su išlūžusiais klavišais. Į tuos balkoniukus kitaip nepateksi, tik per skylę jų grindyse, bet dabar nėra kopečikių. Po vienu balkoniuku muzikos instrumentas, tipo pianinas, su pluošteliu popieriaus lapų ir staline lempa.
Į bažnyčią įvarė bachūras su treningais su poloskėm, persižegnojo, kažką man pasakė, nesupratau, pašmirinėjo šian-ten ir išėjo.
Tik vėjas girgždino duris.
Įėjo du karabinieriai, irgi persižegnojo, apsidairė ir išėjo.
Dar tokia moteris kokioms septynioms minutėms įėjo.
Išėjau pažiūrėti kas lauke. Pasirodo, lietus liovėsi. Tai išėjau.
Kalatafimi, Sicilija, Italija
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Kas gali būti geriau nei šiluma ir saulė rudenį.
Ir vietos pažįstamos ir tokios jaukios 🙂
Ir dar tie valgymai….
Buvome Loret de Mar prieš kažkiek metų. Atvykom kurorto atidarymo dieną, pilnas miestas privažiavo juodukų su motociklas, triukšmas, alasas, šaukia jie kaip pamišę visur, galvojau, kaip čia reiks išbūti tas dvi savaites. Paskui, sekmadienio vakare, visi jie kažkur išsidangino, ir mes puikiai leidom laiką, karts nuo karto nuvažiuodami į Barseloną, aplankėm Andorą. Labai smagu buvo, o dar braškių metas.
Sunkiai įsivaizduoju tuos kraštus be žmonių daugybės, bet turėtų būti labai gerai, ypač, kai dar normaliai šilta, tik, kad dienos baisiai jau trumpos lieka .
O katerių ir jachtų parduotuvės tai mane sužavėjo, kaip Vokietijoj automobilių ant kiekvieno kampo, taip ten jachtų:))
Apokai,
truputį ne taip mane supratai, aš rašau ne apie daugybę žmonių ir jų keliamą triukšmą, o apie tai, kad į atidarymą su motociklais suvažiavo daugybė negrų, jie taip lakstė po miestą, taip unikaliai bendravo, jog tai su paprastųj mirtingųjų minios keliamu triukšmu vargu ar galima lygint.
Tas dvi dienas ten buvo labiau panašu į pragarą, neperdedu, o paskui viskas buvo tikrai liuks.
Alvydai,
aš neturėjau omenyje būtent negrų ant motociklų, aš apie linosos aprašytus tuščius miestelius ir restoranus, kažkaip nesiderina man Costa Brava su žmonių nebuvimu.
oi, kaip visad, labai smagi kelione, Linosa! O tokios zavios nuotraukos su sklidinais puodais alyvuogiu tai kelia nora mest viska ir vaziuoti ju pavalgyti 🙂
Beveik lygiai prieš metus leidau savaitėlę Blanes. Tai tavo fotkese ir vietų pažįstamų mačiau, ir tas toks tingus mažo kurortinio miestelio ne sezonas irgi pažįstamas.. Gerai iš tikro yra prieš žiemą taip atsipūst šiltesniuose kraštuose.
Tikrai ten labai gera rudenį, bet aišku ir lietaus tikimybė didesnė 🙂 Nors aš geriau rizikuočiau gauti šiek tiek lietučio, negu keliauti per karščius ir plaukti turistų masėje. O šios vietos tikrai daugeliui pažįstamos ir aplankytos, bet norint, net ir ten, kur buvai, galima surasti kažko naujo.