Indija: Penkios dienos Delyje

Buvau Delyje 2008-ųjų sausį. Taigi kol dar ne viskas išdulkėjo iš galvos, nutariau padėlioti įspūdžius.

Skrydis iš Helsinkio į Delį trunka apie 7 valandas, – taigi jokių nepatogumų. Domiuosi lėktuvais, tai džiaugiuosi galimybe skristi naujutėliu DC-11, pakeitusiu legendinį DC-10. Keleiviai daugiausiai indusai grįžtantys per Helsinkį į Indiją iš JAV ar Kanados. Dar yra keli girti suomiai, vykstantys į Himalajus slidinėti. Sakė, infrastruktūra neišplėtota, užtat pigu ir nėra žmonių.

Dėl laiko skirtumo nusileidžiame vidurnaktį, nors išskridome ryte. Tarptautinis Indiros Gandi aerouostas atrodo lyg vakar subombarduodas. Užrašai byloja, kad rekonstrukcija bus baigta Britų Sandraugos žaidynėms 2011-ais. Tikuosi spėjo. Esu buvęs skurdžių Lotynų Amerikos šalių aerouostuose – paprastai jie tviska reprezentacine prabanga. Delio aerouostas deja patvirtino stereotipą apie skurdą ir netvarką.

Po trumpų formalumų išeinu į lauką. Čia patiriu pirmą mažavalstybinį šoką. Kažkodėl įsivaizdavau, kad pirmą valandą nakties vaizdas prie Delio aerouosto bus panašus į Vilniaus. Naivuolis . . . Visa aikštė užpildyta žmonių, automobilių, vežimų, asilų, arklių, kupranugarių . . . Aplink riksmai, ūžesys, signalai, bliovimas, maurojimas . . . Kažkuriuo metu mane suima panika, kad aš iš čia niekada neišsikapstysiu. Tačiau mane kažkokiu būdu suranda viešbučio vairuotojas. Taigi važiuoju kažkokiu kledaru į centrą. Šalia vairuotojo sėdi dar kažkoks bičiukas, kurio funkcija man neaiški. Vėliau, jeigu tekdavo kur nors važiuoti agentūros transportu, visada būdavo vairuotojas ir dar kažkoks tipas. Taip ir neišsiaiškinau jo rolės, tačiau nenustebčiau, jeigu čia indiško darbo (kastų) pasidalijimo specifika – vairuotojas tik vairuoja, palydovas tik palydi.

Taigi išsimiegu, papusryčiau, išlendu į lauką. Sausis, Delyje žiema, tai reiškia, jog sausa ir vėsu. Temperatūra dieną 15-18 laipsnių. Naktį gali būti ir apie 0. Tokios temperatūros pakanka, kad gatvėse imtų mirti žmonės nuo šalčio. Šiltų drabužių jie neturi. Pagrindinis drabužis skaros. Taigi kiekvienas vaikšto apsivyniojęs 5-7 skarom.

Netrukus išsiaiškinu, jog šiandien sausio 26-oji, t.y. Nepriklausomybės diena. Nusprendžiu eiti pažiūrėti karinio parado. Šyš . . . Pasirodo, į rajoną, kur vyks paradas galima patekti tik su specialiais leidimais. Atpuola. Nusprendžiu tiesiog kur nors eiti. Tačiau pasirodo Nepriklausomybės diena Indijoje reikalas rimtas. Gatvėse nė gyvos dvasios. Nedirba parduotuvės, nevažiuoja taksi, blogiau nei Jeruzalė per šabą. Tiek to, nusprendžiu tiesiog eiti centro link. Pagal žemėlapį atrodo ne taip jau ir toli. Pradedu eiti, prie manęs priskrenta indusas, sako palydėsiąs. Bandau nusikratyti, nepavyksta. Eina ir pasakoja, kad jis dirbo Paryžiuje virėju. Nepavyko vaikinui. Užduodu kelis klastingus klausimus ir suprantu, kad Paryžių jis matė nebent sapne. Susinervinęs pakeliu balsą ir pagaliau nusikratau juo. Vėliau išsiaiškinu, jog kiekvienas stengiasi tave atvilioti į kokią nors parduotuvę, – už tai jie gauna komisinius. Pakeliui randu dirbančią kavinę, nutariu paragauti vietinės kavos. Tačiau pastebiu, jog puodeliai plaunami pakelės baloje. Nusprendžiu apsieiti be kavos.

Taigi keliauju daugiau kaip tris valandas. Per tiek laiko galiu pereiti per Vilnių nuo Santariškių iki aerouosto. Tačiau Delio žemėlapis tvirtina, kad aš dar ne taip smarkiai ir nutolau nuo viebučio. Masteliai akivaizdžiai kitokie. Visgi imu artėti prie centro. Gatvėse daugėja kariškių, sankryžose stovi šarvuočiai, prie sankryžų iš smėlio maišų įrengtos ugniavietės, juose kulkosvadžiai. Taip, Nepriklausomybės diena renginys rimtas. Pagaliau karinis padaradas baigiasi. Gyvenimas atgyja. Pasigaunu rikšą (tuk-tuką), sumoku 40 rupijų (apie 1 USD), grįžtu į viešbutį. Išsiaiškinu, kad siaubingai permokėjau. Nuo to karto nemokėjau daugiau kaip 20 rupijų. Tiesa sakant, tuktukų ieškoti nė nereikia. Užtenka prieiti prie gatvės ar net žvilgtelėti gatvės pusėn ir jie išdygsta. Pastebėjau, kad kai kurie tave seka nuo viešbučio, laukdami, kol užsimanysi kur nors važiuoti. Matyt 20 rupijų nemaži pinigai, kad dėl jų verta medžioti žioplinėjantį turistą. Taigi miestas atgyja, aš grįtu į viešbutį ir užsiimu savo reikalais.

Dar vienas keistas daiktas. Užėjus į vieną pardotuvę, mane palabino ir sako „kokie jūsų plaukai gražūs“. Na ačiū ačiū, gal tikrai visai nieko. Tačiau taip pat nutiko ir trečioje, ir penktoje parduotuvėse. Taigi nežinau, kas čia per vietinio etiketo „plonybė“ pagirti turisto plaukus.

Kitą rytą išsiruošiu apžiūrėti Delio. Važiuoju į Old Dehli. Tai ką pamačiau, pranoko mano vaizduotę. Esu matęs daugelio Pietų Amerikos šalių lušnynus. Senojo Delio lušnynai pranoksta viską. Matyt reikia įvertinti Indijos mastelius. Milžiniška šalis, tai ir lūšnynai įspūdingi. Daugelis Pietų Ameriko lūšnynų mažaaukščiai. O Delio lūšnynai daugiaukščiai. Pabandykite įsivaizuoduoti maždaug dviejų-trijų metrų tarpą tarp 7-9 aukštų sugriuvusių namų, – tai Old Dehli gatvė. Suprantu, kad jeigu pasuksiu į šią „juodąją skylę“, tai tiek mane ir tematys. Maunu tolyn …

Keliauju prie Džami Masdžid (Jami Masjid) mečetės. Dar vienas stereotipas. Indija pirmiausia asocijuojasi su induizmu. Tačiau Delyje induizmo reikia su žiburiu ieškoti. Šiaurinė Indija musulmoniška, taigi dominuojantys kulto pastatai – mečetės. Džami Masdžid mečetė pastatyta 1656 metais Mogolų imperatoriaus Šacho Džachano iki dabar yra didžiausia Indijos mečetė.

Keliauju į kitą Senojo Delio pažibą – Raudonąjį Fortą (Tvirtovę). Jis pastatytas 1639 metais jau minėtojo Šacho Džachano. Sako, kad kai kurie architektūros „gurmanai“ atvažiuoja į Indiją vien tik dėl šio statinio. Primiausia pribloškia, aišku, dydis. Eilinį kartą tenka susivokti, kad esi labai didelėje šalyje, kur visiškai kiti masteliai. Maskvos kremlius būtų tik nedidelis Raudonojo Forto kamputis. Nesigilinsiu į architektūrines detales – įspūdinga ir tiek. Kaip ir į daugelį gausiai laikomų objektų, tenka praeiti gana kruopštų saugumo patikrinimą su metalo detektoriumi. Indija lyg ir negarsėja dažnais teroristų išpuoliais, tačiau turistiniai objektai kruopščiai saugomi. Visuose muziejuose užsieniečių „diskriminacija“. Vietiniams bilietas kainuoja 1,50 USD, užsieniečiams – 15 USD. Kadangi indusu apsimesti nepavyksta, tenka mokėti kaip užsieničiui. Panaši tvarka yra ir Rusijoje, tačiau ten gelbsti tobulai išmokta rusų kalba – jeigu paprašai bilieto be akcento, pavyksta prasmukti vietinių gyventojų kaina.

Delio mastus būtina turėti omenyje planuojant laiką. Per dieną pavyksta apžiūrėti tik du objektus: vieną ryte ir vieną po pietų. Visi objektai be galo dideli, pervažiavimai iš vienos vietos į kitą užima daugybę laiko.

Taigi, po pietų atvažiuoju į kitą Delio įžymybę Mehrauli archeologinį parką. Tai senovinio apleisto miesto, kuris nuo 1193 metų buvo Delio sultonato sostine, griuvėsiai. Pagaliau padvelkia ikimusulmonine senove.

Pakeliu dar apžiūriu Lotoso šventyklą – Bahajų (modernios religijos) dvasinį centrą. Vidun užeiti negalima. Tenka kelias valandas slinkti daugiakilometrine eile, kad galėtum priartėti prie pastato. Visai priartėjus tenka palikti batus. Prižiūrėtojai juos susemia ir kažkur nuneša. Mintyse jau atsisveikinu su savo kelioniniais kedais, tačiau apėjus ratą ir išėjus iš šventos teritorijos prieš mane netikėtai atsiranda maišas su mano batais. Pasirodo šitame chaose visgi egzistuoja kažkokia tvarka.

Kitą dieną važiuoju į Agrą. Vairuotojas atvyksta dar neprašvitus. Pasižiūriu, iki Agros viso labo 180 km. Primetu, kad grįšiu į Delį ankstyvą popietę ir dar turėsiu laiko paslampinėti po miestą. Naivuolis. Kelionė į Agrą trunka beveik šešias valandas. Kelias būtų panašus į autostradą, tačiau nepaprastai užkrautas – įsibėgėti nėra kur. Be to, keliskart teko ilgal sustoti: kartą skersai kelią gulėjo apvirtęs sunkvežimis su žvyru, porąsyk eismas buvo sustabdytas dėl numuštos karvės. Karvės šlitinėja visur. Kiek mačiau, daugiausia minta polietileniais maišeliais ir laikraščiais. Kada ir kur jos randa kokios nors žolės, neįsivaizduoju, nes žolės pakelėse nemačiau.
Taigi Agrą pasekiame per pietus. Tada paeinama be galo įmantrią saugumo patikrą, kol atsiduriame prie forto, kuriame yra Tadž Mahalas, vartų. Už filmavimą ir fotografavimą reikia mokėti. Tačiau gidas merkia akį – duokite man po kelis dolerius, galėsite ir taip fotografuoti – sukčius.
Taigi prieš mane iškyla Tadž Mahalas – vienas didesnių nusivylimų. Vaizdas tolimas tam, kuris pažįstamas iš atvirukų. Minios žmonių, baltas marmuras papilkėjęs – baltas jis būna retai, tik tuoj po nuplovimo kas keli metai. Nesu architektūros žinovas, tačiau mauzoliejus įspudžio nepadaro – tokia nedidukė raižyto marmuro būdelė. Protu suvokiu, kad turbūt nelengva buvo tai pastatyti, tačiau emocijų nesukelia jokių. Beje, sako,kad sultonas buvo užmanęs tokį patį juodo marmuro statinį, tačiau jau ir dėl pirmojo valstybė buvo ant bankroto ribos, todėl sūnus jį nuvertė ir uždarė Agros forte – kameroje su langu į baltąjį mauzoliejų.
Aplankome Agros fortą. Nepalyginamai įdomesnė vieta. Šiek tiek mažesnis už Delio fortą, tačiau daro įspūdį dydis, gražūs ir buvę rūmai.
Grįžtame į Delį jau vėlai vakare.

Kitą diena sugalvoju, kad reikia apžiūrėti dar ką nors. Imu ieškoti kelionių agentūros. Netrukus paaiškėja, kad agentūrų pilna, tačiau didžiuma jų fiktyvios. Pagaliau randu vieną su Indijos turizmo ministerijos emblema – šitoji tikra. Sakau, norėčiau apžiūrėti Delio įžymybes. Puiku, važiuokite į Raudonajį fortą. Sakau, jau mačiau. Tuomet važiuokite į Agrą. Jau buvau. Tada važiuokite į Džaipūrą. Klausiu, kiek kilometrų. Pasirodo 240 km. Primetu, kiek važiavau 180 km į Agrą, sakau ačiū nereikia. Tai galite skristi lėktuvu. Sakau nenoriu. Tuomet jūs jau viską pamatėte beviltiškai skėsteli rankomis gidas. Vartau rankose 600 psl. storio kelionių vadovą po Delį ir bandau suvokti, kaip aš taip greitai viską pamačiau. Galvon šauna išganinga mintis – sakau, gal galite duoti mašiną su vairuotoju? Sako, galime, bet kainuos 50 USD. Šaunu. Sutariu, kad lauks ryte prie viešbučio. Viešbutyje pakabinu skelbimą, kad organizuoju ekskursiją po Delį. Netrukus atsiranda keturi žioplinėtojai, kurie sumokėję po 20 USD, gauna teisę prisijungti prie manęs.

Kitą rytą tiksliai nustatytu laiku prie viešbučio atvažiuoja naujutėlė toyota. Vairuotojas impozantiškas sikhas su didžiule barzda ir turbanu. Susisodinu savo „grupę“ ir išeliaujame. Liepiu vežti į Akšardamą – tai milžiniška induistų šventykla Delyje. Kaip jau minėjau, Delio regionas musulmoniškas, todėl Akšardamas pastatytas tik prieš keletą metų – į Delį atsikrausčiusiems induistams. Prie durų buvp atimti absuliučiai visi daiktai, taigi likau ne tik be batų, bet ir be foto aparato. Savų nuotraukų neturiu. Šventyklos viduje randu valstybinę suvenyrų pardotuotuvę, kurioje paaiškėja tikrosios Indijos kainos. Viskas joje kainuoja maždaug 7-12 rupijų. Buvau nusiteikęs nevežti dtaugams jokių niekučių, bet pamatęs tokias kainas, persigalvoju. Taaaip, galvoju, jeigu būčiau pradėjęs nuo čia, bučiau dar ne tiek nuderėjęs kitose parduotuvėse.

Po Akšardamo liepiu vežti prie Hamajuno (Humayun), antrojo Mogolų imperatoriaus, kapo. Mane labiau domintų Babūras, pirmasis Mogolas, bet jis palaidotas Kandahare, taig lieka tenkintis antruoju. Įspūdingas statinių kompleksas pačiame Delio centre. Visiškai nesuturistintas. Milžiniškoje teritorijoje slampinėja vos keli turistai. Sakyčiau atrodo gerokai įspūdingiau už Tadž Mahalą ir važiuoti nereikia niekur toli.

Taip ir prabėgo penkios dienos Delyje. Vairuotojas atvežęs į aerouostą, išleidžia gana tolokai. Sako negaliu arčiau privažiuoti. Iš tiesų, ta pati žmonių ir gyvulių minia užtvėrusi visą aikštę. Pasidarau iš lagamino taraną ir imu taškyti indusus į kairę ir į dešinę. Metodas pasirodo besąs efektyvus: netrukus prasiveria žmonių koridorius ir aš gan nesunkiai įsiveržiu į pastatą.

Apibendrinimui. Delis yra vieta, kur tikrai nenorėčiau sugrįžti. Apie jokį Indijos „dvasingumą“ neina net kalba. Ten vienas dievas – Doleris. Jeigu esi europietis, tai jų supratimu esi milijonierius. Visi tampo už rankovių, kaulydami pinigų, taikydamiesi apsukti ar apvogti. Sakyčiau įspūdis gan slogus. Galbūt kitaip nusiteikus, būtų kitoks ir įspūdis. Matyt nesubrendau dar aš Indijai …