Gvatemala 2009 rugsėjis
Pirmą kartą Gvatemaloje buvom 2008 metų rugpjūtį. Tada mes į šią egzotišką kalnų šalį vykome su nuomota mašina iš Meksikos Kankūno,šį kartą skridome lėktuvu iš Niujorko. Anksti atsisveikinę su Manhatanu, devintą valandą ryto jau vaikščiojom Kenedžio oro uosto salėse. Įsodinimas praėjo sklandžiai,mat išvykti iš Amerikos yra kur kas paprasčiau,nei į ją atvykti. Lėktuvo,skrendančio į Gvatemalą stiuardai ir stiuardesės mus pasitiko maloniai,su budinčiom šypsenom. Atsisėdom į mums skirtus krėslus.
Mūsų kaimynas,indėniškos išvaizdos moteriškų manierų kavalieraitis niekaip neatrado vietos savo dideliai floristinių retenybių šluotai padėti,o kai atrado,tai sudribo greta mano bendrakeleivio,atsuko ir taip garsiai iš jo ausinių sklindančią muziką,ir pats pradėjo kartu dainuoti . Kimiu balsu,linguodamas į taktą iki pat Salvadoro.
Iš putlių rutulių sulipinta moteris,labai pasitempusi ,liemenį susiveržusi sprindžio pločio plėške,čia išnirdavo tarp verslo klasės krėslų,čia pranykdavo už pertvaros,skiriančios paprastus mirtinguosius nuo biznio klasės keleivių Ji idealiai tiko būti tenai,nes ekonominėje lėktuvo teritorijoj savo formomis būtų šokiravusi ramias indėnų moteris ir jau nebe pirmos jaunystės jų palydovus.
Valgis buvo neprastas. Desertas nuostabus. Jau lėktuve nusprendžiau Gvatemaloje ieškoti ko nors panašaus ir visą laiką save lepint .
Laineris skrido.
Mūsų kaimynas dainavo.
Rutulinės moters nematėm,ją nuo smalsių didžiojo salono akių stiuardesė uždengė medžiagine nelygybės širma.
Lėktuvas nusileido Salvadore,persėdome į kitą ir nepraėjus nė pusvalandžiui vėl pakilom. Šiuose kraštuose po pietų oras dažnai subjūra,tikriausiai dėl šitos priežasties mus stipriai supo ir kratė iki pat Gvatemalos sostinės. Laimei,antrasis skrydis truko tik keturiasdešimt minučių,gal net šiek tiek mažiau.
Oro uoste pasisamdėme nebrangų autobusiuką ir nuvykome į senąją šalies sostinę Antigua. Kambariai viešbučiuose pačių įvairiausių kainų,nuo penkių dolerių iki tūkstančio . Įsikūrėm. Tą patį vakarą ,neišeinant iš savo naujojo būsto, turėjome progą stebėti įdomią dviejų vietos vyrukų apsigyvenimo viešbutyje procedūrą. Tikriausiai vyrukams,kaip vieno rusų literatūrinio kūrinio nuotakai,labai patiko priešais mūsų duris esantis kambarys,bet ne jame stovintys baldai. Šeimininkė leido jiems padaryti nedidelę revoliuciją,tai yra, išnešti iš ten jiems nepatikusius,o atsinešti į akį kritusius daiktus.
Pirmiausiai jie iš kambario išnešė kažkokį visai nesuprantamos paskirties rakandą panašų į kontrabosą,paskui dvi spinteles,iš pirmo aukšto atsitempė televizorių,tada pradėjo traukti laukan lovas,mat apžiūrėjo,kad gretimame numeryje stovėjo minkštesnės. Vyrukai buvo mažuliukai,lovos didelės ir plačios,bet šiaip ne taip su pradėtu darbu jie susidorojo,pabaigai vienas įsibėgėjęs griuvo ant minkšto tik ką atneštos lovos matraco su tokiu azartu,kad nuo sienos nukrito kabėjęs paveikslas. Panašus paveikslas puošė ir mūsų kiaušinio trynio spalva nudažytas kambario sienas. Vyrukai smagiai užsikvatojo,revoliucija pasibaigė. Nuomininkai laimingi švytėjo,šeimininkė buvo pavargusi,bet laiminga taip pat. Tada kokias dvi valandas naujakuriai „kaifavo“ žiūrėdami savo televizorių,paskui su trenksmu uždarė geležines kambario duris ir laiptais nubildėjo žemyn. Kažkodėl visos mūsų viešbučio durys buvo geležinės. Daugiau jų nematėm.
II
Antrą kartą apsilankyti Gvatemaloje mus paskatino kelios priežastys:visų pirma,mums čia patiko pirmąjį kartą,tačiau tada jautėmės labai nelaimingi,mat kalnuose,Panachačelyje ir senojoje šalies sostinėje teko praleisti vos kelias dienas ,antra svari priežastis, nulėmusi mūsų apsisprendimą dar kartą apsilankyti toje pačioje šalyje, buvo artėjanti Gvatemalos Nepriklausomybės diena. Pažįstu grupelę rusų,kurie kartą aplankę Gvatemalą religinių švenčių metu, vėl ir vėl ten vyksta ,stebi šventes,galima sakyti,kad jau tapo šios šalies švenčių medžiotojais,istorijų bei anekdotų apie gvatemaliečių fiestas ir jų papročius kūrėjais. Kadangi ten vykti religinių sambūrių metu negalėjom,nusprendėme sudalyvauti bent jau Nepriklausomybės dienos minėjimuose.
Gerai išsimiegoję,antrosios dienos rytą pirmiausiai nukakome į didžiulę Gvatemalos liaudies meno parodą-pardavimą,įsikurdintą milžiniškame angare. Pirmąjį kartą būdami Antigua mes net neįtarėme,kad čia egzistuoja tokios didelės krautuvės-muziejai. Prie solola regiono drabužių ir rakandų susipažinom su dviem indėnais ispanų kalbos mokytojais talkininkaujančiais parodoje, jiems padarė įspūdį,kad mes antrą kartą atvykome į jų šalį,tad pakvietė mus kavos,pavaišino , sudarė, jų nuomone, būtinų pamatyti apylinkės įžymybių sąrašą, papasakojo keletą negirdėtų ir mūsų mentalitetui visai neįkandamų istorijų,supažindino su šalies regionų kostiumais,apeigomis,ritualais.
Tad pirmąją savaitę leidome pagal mums pasiūlytą mokytojų tvarkaraštį . Šį kartą Antigua gyvenome virš dvidešimties dienų,turėjome užtektinai laiko viską apžiūrėti :aplankėme visas mokytojų rekomenduotas vietas,artimiausius miestelius,kaimelius,vynuogių ir kavos plantacijas,nuodugniai susipažinom su veikiančiomis miesto šventovėmis,aplandžiojome visus griuvėsius-muziejus,griuvėsius,kurie dar tik taps muziejais,liaudies meno muges,turgus,daug laiko leidom su vietiniais, ir prisikaupėm įspūdžių dar daugiau nei pirmąjį kartą. Antigua apylinkės turtingos,jau atrodo,kad tu daug pamatei,viską sužinojai,bet išaušęs rytas vėl pažeria naujus malonumus,netikėtumus,rūpesčius,o kalnai iškrečia tiek visokiausių pokštų,kad apie jų pažinimą negali būt nė kalbos.
Nors prie Atitlano ežero buvome prieš metus,šį kartą į gražuolį Panachačelį vykome kelioms dienoms,nes norėjome ilgiau pabūti nepakartojamam gamtos kampely. Agentūroje nusipirkom išankstinius bilietus ,tačiau kažkokiu būdu pramiegojom,todėl teko nusipirkti kitus į vietiniai publikai skirtą autobusą. Nuotraukoje,kurią mums parodė agentūros darbuotojas,tas autobusas atrodė labai patraukliai,bet kai atvažiavo mūsų paimti,tai įlipti į vidų vos užteko drąsos. Tikriausiai šita kelionių agentūra iki šiandienos išlaikė to autobuso ankstyvos jaunystės portretą.
Į vidų įsiropštėm tikėdamiesi ,kad kelionė į Panachačelį bus kaip ir pirmąjį kartą:žiūrėsim pro langus,svaigsim nuo posūkių,serpantinų,žalumos, kalnų,ir stebėsime čia pat tarpekliuose gimstančius debesis. Apsirikom. Ji buvo beveik šiurpi,autobusas vinguriavo senu,tikriausiai turistams ne rodomu keliu,to autobuso publiką gerai atsimenu iki šiandien,ne visą,žinoma,nes mašinoje sėdėjo mažiausiai šimtas žmonių,bet daugelį atsimenu. Ant gretimos sėdynės kraštelio sėdinti, grubaus veido indėnė, visą laiką kosčiojo ir kažkur link pažastų traukė savo rožinės spalvos europietiškas kelnes,jeigu ne ausyse kadaruojantys auskarai,niekada nebūčiau pagalvojęs,kad tai moteris. Šalia jos kinkuodami galvomis sėdėjo du nelaimėliai neįgalieji. Mes buvome įsikūrę autobuso pirmgalyje,teisėtą mano vietą kojoms pasidėti okupavo jauna mergaičiukė,kuri ne tik triukšmavo su savo drauge,bet dar kažkokiu būdu įsigudrino išvalgyti porą stiklainių sriubos,trukdydamas vairuotojui perjunginėti bėgius, beveik ant jo darbo instrumento tupėjo margesnis už genį sololalietis. Autobuse kudakavo vištos ,verkė vaikai,mitrus kalnietis sniaukrojančiu balsu reklamavo parduodamus papločius ir riešutus ,bet garsiau už visus ,kažkur prie galinių sėdynių,giedojo gaidys. Nežinau,kurias valandas jis skelbė,bet kukarykavo ne vieną kartą.
Panachačelyje laikas prabėgo įdomiai:gėlėse skendintis viešbutis,nuostabus Atitlano ežeras,tai ramus viliojantis,tai pasišiaušęs ir bauginantis jo vanduo,čia iš rūko išnyrantys,čia vėl pranykstantys vulkanai,dviaukštės karčiamos ežero pakrantėje ant medinių polių,margi poilsiautojai, šiek tiek įkyrūs pardavėjai ir visokių turistinių malonumų siūlytojai,žodžiu, viskas beveik viskas buvo miela ir malonu,tik,žinoma, ne grįžimas į laikinais namais tapusį Antigua.
Iš Panachačelio planavome išvažiuoti savaitgalį, antrą valandą po pietų. Nežinojome,kad bilietais reikia pasirūpinti iš anksto,tad atėjus išvykimo dienai norimų bilietų negavom. Pasiūlė išvykti keliomis valandomis vėliau,sutikom,bet atėjus laikui išvykimą atidėjo, vėliau atidėjo dar kartą. Taigi,kai pagaliau atvažiavo mūsų mikriukas,Panachačelyje jau buvo tamsu. Kartu su mumis į autobusėlį įsėdo dvi simpatiškos užsienietės ir du ispanakalbiai distrofiški jų palydovai.
Kurį laiką ramiai riedėjome serpantinais,kažkur tai apačioje tai viršuje matėsi automobilių žibintų šviesos,paskui mūsų mašina staiga sustojo. Po dvidešimties minučių sužinojome,kad stovim dėl didelės nuošliaužos,kuri vos nesutrupino kelių automobilių ir vargano tilto per kalnų upę. Laukėm,kalbėjomės,kažką kramsnojom ir stebėjome nuolat besikeičiantį peizažą. Ačiū operatyviems kelių priežiūros darbuotojams,kad po dviejų valandų intensyvaus ekskavatorių ir savivarčių darbo, galėjome važiuoti toliau. Pajudėjom, priešpriešiais šliaužė nesibaigianti mašinų virtinė, prasilenkėm su keliomis griūties sukežintomis,vos vos riedančiomis,tačiau jų vairuotojai linksmai šūkavo,buvo laimingi,ir ko gi jiems jaudintis,juk niekas nežuvo, tai ir priežasties liūdesiui nebuvo jokios. Kai mūsų plepios užsienietės ir ispanakalbiai distrofikai pamatė nuošliaužos sugurintą tiltą – užsičiaupė lig pat Antigua. Vėliau kalnuose matėme dar tris nuošliaužas,tačiau jos rimtesnės žalos nė mašinoms nė keliui nepadarė, eismas sustabdytas nebuvo,ačiū Dievui, ir mes pamažu artėjome prie namų.
Žaibavo.
Jau važiavome gana greitai,vairuotojas mitriai sukinėjo „baronką“,o mes,rodės ,vis vien niekaip negalėjome atsiplėšti nuo Panachačelio ir trijų šalia jo esančių vulkanų. Vienas visą laiką dūmijo. Net tamsoje matėsi šviesus jo skleidžiamų dūmų debesėlis.
Žaibavo,nė minutei nenustojo.
Buvo rugsėjo tryliktoji. Šitas skaičius ir tai,kad Antigua pramiegojome autobusą į kurį iš anksto turėjome nusipirkę bilietus,mus persekiojo tarsi negeras ženklas. Kelionė tamsiu paros metu,žaibai, kalnų nuošliaužos,mirguliuojančios virtinės žibintų šviesų,mašinų pypsėjimai, viskas teikė mūsų važiavimui niūrokos romantikos.
Miesteliuose sutikdavome procesijas su deglais,tikriausiai tai buvo artėjančios šventės priešvenčiai. Procesijas ir eisenas skirtas artėjančiai nepriklausomybės dienai,mes čia matydavom nuo pirmosios atvykimo dienos: miesteliuose,kalnų keliuose,net pačiose nuošaliausiose,rodos, žmonių nelankomose vietose. Gvatemalos gyventojai iš tiesų turi didelį polinkį visokiems krosams,eitynėms,ritualams,burtams ir… ir laižymuisi gatvėse. Kažkur skaičiau,kad besilaižančios ir kiekvienoje pakampėje besiglamžančios porelės labai piktina mūsų tautiečius . Manęs nepiktina. Negaliu pasakyti kokią naudą šaliai atneša pirmoji šalies gyventojų aistra,tačiau antrosios pasekmė yra visiems akivaizdi – miestuose ir kaimuose pilna vaikų.
Tik blogai,žinoma,kad jų tarpe daug badaujančių. Tačiau gerai,kad gatvėje sutiktą vaikėzą ar mergiūkštę dar gali pavaišinti saldumynais,nesibaimindamas būti apšauktu seksualiniu maniaku.
Pas mus šiandien parodyti širdingumą vaikui reikia nemažos drąsos,mat „išprususios“mūsų mamytės gali prisiūti nusikaltimą.
Procesijas su deglais sutikdavome vis dažniau. Netoli miesto,kurį mes jau anksčiau pakrikštijome „Akmene“,nukrito žvaigždė,tokia nepaprasta,su ilga liepsnojančia uodega,kaip kometa. O gal tai ir buvo kometa?Noro sugalvot nespėjau,tačiau suspėjau nustebt. Taigi kelionė,kokių reikėtų vengti,praėjo. Gvatemaloje važinėtis kalnuotomis vietomis reikėtų tik dienos metu. Išvažiuoti į trasą temstant, su nutrūktgalviu vairuotoju vinguriuojančiais keliais, tikrai buvo ne pats geriausias mūsų sumanymas.
Autobusiukas sustojo prie mūsų viešbučio. „Storosios žąsies“restorane grojo marimba.
Marimba-pašėlusiai skambus muzikos instrumentas,tiksliau, net du ar trys dideli muzikos instrumentai,kuriais vienu metu gali groti penkiolika dvidešimt vyrų. Skambėjimas švelnus,už širdies griebiantis,nepamirštamas. Ir tos melodijos skamba ypač jautriai,jeigu jų klausotės senajame Antigua
III
Sugrįžę iš „romantiško“pasivažinėjimo, toliau gyvenom kiaušinio trynio spalvos kambaryje,buvom nuvykę į sostinę, aplankėme Kvezaltenangą ir indėno mokytojo gimtąjį kaimą su milžiniškais šiltnamiais, kuriuose augo galybė agurkų ir raudonavo pomidorai. Visur į akis krisdavo žmonių susibūrimai,procesijos,orkestrų paradai,teatralizuotos sportinio charakterio varžytuvės. Visur jautėme šventės artėjimą. Ir pagaliau ta šventė atėjo.
Tą dieną buvome susiruošę dar kartą užkopti į Kryžiaus kalną,bet apsigalvojom,nes nuo ankstaus ryto į buvusią sostinę plūdo žmonės: keliais ir takeliais ėjo,nuo kalnų leidosi,mašinomis ir dviračiais važiavo . Atėjus pietų metui visas, ne vieną žemės drebėjimą menantis Antigua , prisipildė indėnų.
Diena buvo įdomi,vakaras nepakartojamas:pagrindinėje miesto aikštėje tratėjo būgnai,skambėjo marimbos garsai,nosį kuteno čirškinamų kepsnių,vaisinių kokteilių aromatai. Gvatemaliečiai ne šventieji,vienur kitur matėsi padauginusių,prie manęs priėjo porelė vietinių,kauštelėjęs juodaplaukis nusišypsojęs reikšmingai pasakė:
– Big festival.
Aš ir pats mačiau,kad jis“big“,bet apsimetęs nieko nežinančiu paklausiau,kokia proga tas“bigas“ surengtas ,tačiau kauštelėjęs vyras daugiau apie šventę man paaiškinti nesugebėjo, o ir koks mano reikalas,juk švenčia žmonės,nekariauja,nerezga intrigų, o laimingi linksminasi.
Kitą rytą atsikėlėm vėlai. Miestas vėl buvo pilnas žmonių. Šventė tęsėsi, jautėme,kad artėja jos epogėjus. Dešimtys, o gal ir šimtai orkestrų žingsniavo senojo Antigua gatvėmis ir aikštėmis.
Orkestrai ėjo ir ėjo,suprakaitavę muzikantai su neišmatuojamu azartu ,tarsi nusikaltėlius talžė būgnus. Jų garsai,žemi, bet stiprūs aidėjo taip skambiai,kad aidas atliepdavo kažkur paširdžiuose,gaudė visa aikštė,gaudė visas miestas,kalnai. Ant pačio seniausio,pačio nelygiausio,pačio duobėčiausio,pačio blogiausio pasaulyje grindinio, orkestrantų merginos su aukštakulniais bateliais šoko ir linksmino daugiatūkstantinę minią.
Saulei leidžiantis į pagrindinę miesto aikštę įžingsniavo šokėjai,vyrai juodais kostiumais,moterys su balinėmis sukniomis. Visi sustojo. Iš medžiuose kabančių garsintuvų pasigirdo kelios nesuprantamos kapotos frazės,gal sveikinimas,gal komanda, šokėjos suglaudė skėčius,saugančius jas nuo kaitrios saulės spindulių ir suskambo fokstroto garsai.
Vyrai pakvietė savo damas,tokias pasipuošusias,tokias gražias ,tokias nepakartojamas, ir prasidėjo šokis,na ne toks,kokį mes linkę vaizduotis savo svajonėse,ir ne toks,kokį ant parketo išdarinėja mūsų „Žuvėdra“,o labai primityvus,paprastas,vyrai ,ko gero nuomotais kostiumais, šoko susirūpinę ir vis pasižiūrėdami į savo kaimynus, kad nesugadintų sudėtingesnių šokio figūrų,o merginos, daug grakštesnės už savo nerangius partnerius,atsargiai dėliojo aukštakulniais bateliais apmautas kojas ant nepatogių akmenų,šoko ir šoko ant juodo aikštės grindinio nedarnų graudų Antigua miesto fokstrotą. Tą pavakarę ir popietinis lietus vėlavo,ir Agua nedūmino,perkūnas irgi negadino šventės.
Gražus išėjo fokstrotas vienaaukščiame kalnų mieste tarp sugriautų bažnyčių ir rūmų. Dvasingas.
Dar liko čia praleisti daug valandų,liko užtektinai laiko nusipirkti siuvinėtų nacionalinių drabužių,kavos,arbatos,šokolado,dar liko pakankamai laiko nuvažiuoti į kaimyninį Salvadorą,bet apie antrąjį vizitą Gvatemaloje užteks. Metas dėti tašką,kol dar ausyse skamba“juodojo“fokstroto garsai.
IV
Antrą kart apsilankę Gvatemaloje nenusivylėm,o likom dar labiau patenkinti, nei po pirmojo apsilankymo.
Čia gyventi skanu,panašiai kaip Tailande,kiekviename mieste ir miestelyje,kaime kaimelyje pilna visokiausio kalibro užeigų užeigėlių,gatvės irgi šurmuliuoja nuo gaminančių ir siūlančių valgį,turguose daug vaisių daržovių,nosį kutena malonūs kvapai,būna ir prastų…Patiekalų pavadinimai mūsų ausiai nieko nesako,bet skoniu kartais pralenkia net pagarsėjusius mūsų skanėstus,nesakau,kad negalima rasti ir tokių,kurių ir prie burnos prinešti nesinori, gausoje pasitaiko visko.
Parduotuvėse kainos panašios į mūsų,tačiau kai kas kainuoja keturis penkis kartus mažiau,ypač pigios vietinio spaudimo sultys ,apetitą kelia „paštetiškas“ paštetas,nepraradę skonio sūriai,daug rūšių dešrų,kurias prieš perkant galima paragauti,dar ne sintetiniai pieno produktai,jogurtai,yra įvairių salotų,sultingi moliūgai,arbūzai.
Sako ,širdies problemų turintiems piliečiams reikia gerti daug vynuogių sulčių. Jeigu tai tiesa,tai čia jų plemti galite kiek telpa,nes galonas(maždaug keturi litrai)puikaus gėrimo kainuoja tik kokius penkis litus.
Po kelių dienų praleistų viešbutyje,mane pradėjo varginti nuolat jaučiamas nemalonus kvapas ir skonis burnoje. Pakilęs į ant stogo įrengtą terasą ir stebėdamas dūmijantį Agua supratau ,kad tų nemalonių pojūčių priežastys gali būti šio ugnikalnio išmetami pelenai ir drėgnas Antigua oras.
Apie šio krašto klimatą galima kalbėti ilgai,tačiau čia pasakysiu tik tiek ,kad orai Gvatemalos kalnuose permainingi,nuo ankstyvo ryto iki pietų,rečiau iki pavakarės, šviečia kaitri žlibinanti saulė,po pietų beveik kasdien ateina lietus,kartais jis užtrunka valandą dvi,vakare ir naktį griaudi perkūnija, žaibuoja. Toks klimatas šioje atogrąžų šalies vietoje įprastas kiaurus metus,todėl skėtis ar lietpaltis pravers kiekvienam.
Gvatemaliečių nenorėčiau pavadinti gražuoliais ar labai draugiškais žmonėmis. Jie mažo ūgio,tamsūs,kampuoti,dažniausiai bendrauja tik tiek,kiek to reikalauja profesinis interesas ar sandoris,ryškių sukčių,na,kad ir tokių,kokius tenka sutikti mūsų sostinės oro uoste taksistų pavidalu,sutikti neteko. Vienok,aukštos namus supančios tvoros su spygliuotomis vielomis ir stiklo šukėmis turistui greičiau žadina budrumą,nei nuteikia ramiam nerūpestingam poilsiui.
Antropologo požiūriu, šalies moterys yra tobulos ir mažiau tobulos tamsaus gymio būtybės,o štai vyriškai giminei šios profesijos atstovai nustatytų vieną trūkumų,mat ,kad ir kaip žmogus būtum nepriekabus,negalima nepastebėti,kad devyniems iš dešimties Gvatemalos vyriškių stinga nors ir ne labai reikšmingo,tačiau pakankamai funkcionalaus organo – sėdynės. Dėl menko šitos kūno dalies išsivystymo, vietiniams stipriosios lyties atstovams nuolat smunka kelnės.
Tačiau žalias jaunimėlis,ačiū visokiems importuojamiems nitratams ir sintetikoms jau greitai bus net labai sėdyningas,reikia būti aklu,kad nepastebėtum keturiolikmečių polinkio stiebtis į viršų ir plėstis. Todėl galima daryti prielaidas,kad po metų penkių ar dešimties,mūsų nuotakos į geidžiamųjų jaunikių sąrašus galės įtraukti ir gvatemaliečius,žinoma,jeigu iki to laiko jų ekonominė padėtis pakils iki Vokietijos,Didžiosios Britanijos ar Airijos lygio,mat šiandien kiekviena lietuvaitė svajoja tapti modeliu,arba milijonieriaus žmona.Uch,kaip tai žema,žemiau nėra kur.
Gvatemaloje nusipirkau nenuspėjamo amžiaus smuiką,dvi šarvuočio odos talpykles ir vietinės menininkės pagamintą kaklo papuošalą ,mat pardavėja įtikino,kad tokį patį iki pat savo mirties nešiojo princesė Diana. Ant krautuvės sienos kabojo nenuginčijamas pardavėjos teisybės įrodymas – nuotrauka, kurioje buvo pavaizduota princesė Diana su perlais ir žadeitu. Mano draugas Gvatemaloje nupirko visą krautuvę siuvinėtų moteriškų ir vyriškų nacionalinių kostiumų,paklaustas kodėl tiek daug,atsakė – pravers. Jis dar į namus parsivežė liaudies meistro išdrožtą medinį šventąjį Jurgį, ir įspūdingo dydžio,taip pat medinę, žiurkę. Aš prieštaravau,kad dėl vietos stokos tokį didelį „gyvį“ vežtis į Lietuvą neprotinga,bet mano argumentai nebuvo išgirsti, ir žiurkė sėkmingai įveikusi kelių tūkstančių kilometrų kelią,apsigyveno Klaipėdoj.
pirmas 
Kavagne 
Aruna