GRAŽUOLĖ TENERIFĖ

Mintys apie šią salą mane ėmė lankyti jau prieš metus laiko. Teigiamos mintys, nes apie Tenerifę galvojau ir anksčiau, tačiau kaip apie dėmesio nevertą kelionės kryptį. Nežinau kodėl, bet buvau susiformavęs prastą nuomonę apie Kanarų salas. Laikas ėjo, draugai bei pažįstami ten pabuvojo ir apipylė Tenerifę labai gražiais atsiliepimais. Galvoju: juk negali būti, kad visiems vieta patinka, o tik man vienam – ne. Reikia mesti konkretų desantą ir pačiam ištyrinėjus salą padaryti išvadas. Pasakyta – padaryta. Per lenkų kelionių agentūrą „Itaka“ užsisakėme 2-jų savaičių trukmės poilsinę kelionę iš Varšuvos į 4 žvaigždučių viešbutį Tenerifėje „Be Live Playa La Arena“. Pirmą kartą ėmiau variantą „viskas įskaičiuota“, nes reikia juk kada nors išbandyti ir tokį pragyvenimo tipą. Kaina susidarė šiek tiek daugiau nei 3 tūkstančiai litų vienam žmogui. Bet užtai dvi savaites praleisime toli nuo Lietuvos – už 4,5 tūkst. km Atlanto vandenyne stūksančioje Tenerifės saloje. Perspektyva labai vilioja… Laukiu nesulaukiu atostogų.
Šį kartą iki Varšuvos nusprendėme važiuoti autobusu. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome viešąjį transportą buvo ta, kad mūsų kompaniją sudarė 5 žmonės. Visi su daiktais į turimą automobilį niekaip netilpome, dviem automobiliais važiuoti tikrai nebuvo noro ir ekonomiškai neapsimokėjo. Kelionė autobusu nuo Kauno stoties iki Varšuvos oro uosto pirmyn-atgal žmogui kainavo 80 litų. Gera kaina. Taigi, vėlai vakare įsėdome į autobusą ir pradėjome savo kelionę. Važiavome visą naktį, o tiksliau 8 valandas. Autobusas buvo pustuštis, užsiėmėme po dvi sėdimas vietas ir komfortabiliai snaudėme (kai kas net knarkė). Labai anksti ryte išlipome Varšuvos Frederiko Šopeno oro uoste, kelionių agentūros „Itaka“ punkte atsiėmėme visus kelionės dokumentus ir tiesiog trynėmės oro uoste, laukdami savo skrydžio. Varšuvos oro uoste alaus gurkšnoti negalima, tačiau visvien prasukau keletą skarbų lenkiško alučio. Pardavėjas, prieš parduodant alų, paklausia, ar tikrai žinau, jog čia alkoholio vartoti negalėsiu, tik tuomet atiduoda prekę.
Skridome gana ilgai – 5 val. 40 min. Nepatiko, kad nedavė maisto lėktuve, gerai, kad savo maistelio turėjome. Sėdėjome ne virš sparno (man taip buvo pirmą kartą), todėl smagu buvo žiūrėti pro iliuminatorių ir stebėti žemę iš viršaus. Oras buvo labai vaiskus, skaidrus, todėl ir matomumas buvo kuo puikiausias. Lėktuvui nutūpus pasigirdo tradiciniai plojimai (keistas ritualas), atsiėmėme bagažą, sėdome į autobusą ir pajudėjome į kurortinį miestelį Puerto de Santjago, išsidėsčiusį šalia uolų Los Gigantes. Keturių žvaigždučių viešbutis „Be Live Playa La Arena“ maloniai nustebino tiek savo padėtimi, tiek ištaigingumu, erdvumu bei jaukumu. Kambarys buvo puikus: su balkonu, vaizdu į Los Gigantes bei Atlanto vandenyną. Po ilgos kelionės jautėmės pavargę, tačiau radome jėgų nusiprausti, persirengti ir išeiti pasižvalgyti. Visų pirma nuskubėjome į restoraną vakarieniauti. Kadangi turėjome „viskas įskaičiuota“ variantą, tai „nešėmės“ ne tik per gardų, labai įvairų maistą, bet ir per gėrimus. Nori alaus, vyno? Prašome, kiek širdis (ir skrandis) geidžia. Romo? Viskio? Kokteiliuko? Gerkite į sveikatą. Prikimšę pilvus išėjome patyrinėti pliažo, bet jau buvo tamsu, todėl nieko ypatingo nepamatėme, tiesiog pakvėpavome grynu Atlanto oru. Grįžę į viešbutį užsėdome bare, klausėmės gyvo garso koncerto ir gurkšnojome. Greitai nuovargis paėmė viršų, todėl, nesulaukę koncerto pabaigos, nuvarėme miegoti. Klimatas saloje geras, kondicionieriaus jungti nereikėjo, užteko tiesiog praverti balkono duris. Užmigau iš karto, vos galva palietė pagalvę…
Labas iš ryto!!! Gera čia toje Tenerifėje. Nuotaika puiki, atsotogos tik prasideda! Iš karto po pusryčių išskubėjome į pliažą „Playa la Arena“. Dienos šviesoje pliažas atrodė fantastiškai – juodas vulkaninės kilmės smėliukas puikiai derėjo prie tamsių uolų. Smėlis toks smulkus, švelnus, kaip pas mus pajūryje, tik juodos spalvos. Pliažas nedidelis, bet labai jaukus ir preciziškai prižiūrimas. Taip sakydamas turiu omenyje, kad pliažo darbuotojai iš smėlio net nuorūkas visas išrankioja. Štai taip. Visi pliažai Ispanijoje yra vieši, todėl už buvimą čia mokėti nereikia. Mokėti reikia tik už gultus ir skėčius, jei nusprendei tokiais naudotis (po 3 eurus už viena ir kita). Mes vežėmes savo skėčius, todėl vietinė pliažo ekipiruotė mums buvo neaktuali. Įdienojus smėlis gerai įkaista, todėl basam po jį vaikščioti kebloka. Vandenynas ošia, šniokščia, bangos dūžta į krantą su didele jėga. Jaučiasi Atlanto galybė. Vanduo iš pradžių pasirodė vėsokas, bet kai pripranti – pats tas. Kai pirmą kartą bandžiau išsimaudyti, tai šis veiksmas man pasirodė gana pavojingas, nes bangos su tikrai didele jėga tėškia į krantą. Viena tokia banga mane taip švystelėjo, kad užkabinau su koja akmenį ir susivariau pirštą. Atsargumas iš tiesų reikalingas, nes čia ne kokia nors rami jūra, o grėsmingas vandenynas. Svarbu atidirbti sistemą, kaip reikia į vandenį bristi ir kaip paskui kapanotis į krantą. Kai truputėlį pasitreniruoji, tai tuomet maudynės pradeda teikti malonumą.
Smėliukas, kaip teigia vietiniai, yra turtingas mineralais, todėl rekomenduojama jame užsikasti ir pagulėti 10 min. Pirmam pabuvimui pliaže užteko poros valandų. Neverta užsigriebti saulės per daug. Ir taip spėjau pečius truputį nusvilti. Grįžę į viešbutį bare įkalėme vietinio romo, sudirginome skrandžius ir nuvarėme pietauti. Restorane skaniai pavalgėme ir visą maistą užgėrėme grafinu balto vyno. Jei taip maitinsimės visas dvi savaites, tai normaliai svorio priaugsime. Ai, nieko tokio, galima save palepinti.
Po pietų išėjome pasivaikščioti po apylinkes. Nusprendėme nupėdinti iki uolų Los Gigantes, be to, viešbutyje su tokiu pačiu pavadinimu buvau užsakęs automobilį per tinklalapį www.instantcars.eu. Bus gera proga pažiūrėti, kur randasi tas viešbutis, kad nereikėtų blaškytis ieškant autonuomos agentūros. Nors per viešbučio balkoną Los Gigantes atrodo ranka pasiekiamos, realiai iki jų reikėjo normaliai paeiti. Kelias ne tiesus, vingiuoja per gyvenvietes, bet eiti visai nenuobodu. Iš arti uolos pasirodė dar įspūdingesnės, stačiai kylančios į 500-800 m aukštį. Gražu ir didinga. Šalia uolų pasijunti toks mažas, tikras nykštukas.
Nemaloniai nustebino tai, kad viešbutis „Los Gigantes“ buvo uždarytas remontui. Reiškia, ir jokia autonuomos agentūra ten nebedirba. Ką daryti? Geri „veikėjai“, jokios žinutės neparašė ir neįspėjo, kad mašinos čia pasiimti negalėsiu. Negi sunku buvo e-mailą parašyti, tipo, sorry, išsikėlėme kitur, ieškokitye mūsų ten ir ten…Vietinio paklausiau, kur išsikėlė „Hertz“? Tas man atsakė, kad į kitą viešbutį ir davė adresą. Ką gi, viešbutis netoli, reikia eiti. Kitame viešbutyje jokios „Hertz“ irgi nebuvo, bet nukreipė dar kitur. Pagaliau iš trečio karto radau. Net lengviau atsipūčiau, tačiau agentūra jau nebedirbo. Nieko, svarbiausia, kad ją radau. Truputį nerimtai pasirodė www.instantcars.eu – šitiek turėjau blaškytis. Po poros dienų, kai realiai eisiu paiimti automobilio, reikės nuolaidų išmušti už tokius „bajerius“.
Atgal į savo viešbutį grįžti jau buvo sunkiau, pavargome, tačiau nusprendėme nei su autobusu (1,35 euro), nei su taxi (4 eurai) nevažiuoti. Sukaupėme jėgas ir parpėdinome atgalios. Tiesiu taikymu į restoraną vakarieniauti, bet manęs neįleido, tipo, esu su šortais, o vakarieniauti galima tik kultūringai apsirengus. Bandžiau ginčytis, tie pagąsdino policija, sakau – davai, kvieskit „kelnių“ policiją, pažiūrėsim kaip jie mane nubaus už tai, kad su trumpom kelnėm vaikštau. Juokdariai. Pasukiojau pirštu prie smilkinio, daviau suprasti, ką apie juos galvoju. Mano kompanija man patarė su viešbutiniais geriau nekonfliktuoti, nusileisti ir tiesiog persirengti. Buvau alkanas, todėl nusprendžiau, kad bus greičiau ilgas kelnes užsidėti, negu savo tiesas įrodinėti. Taip ir padariau. Tuomet grįžau į restoraną, prisikirtau ligi soties, pora alaus susileidau ir nuėjau žiūrėti vakarinio šou. Va tokia buvo turininga diena.
Sekančios dienos ryte vėl „bazavomės“ pliaže. Bangos tokios pačios galingos, kaip ir vakar. Po bandymo pasiplaukioti viena banga per mane kaip kalė, sviedė it kokį šunytį į akmenis, tai dar vieną koją nusibalnojau. Blin, taip ir susiluošinti galima. Kažkoks per didelis extrymas gaunasi tos maudynės. Reikia neblogų įgūdžių turėti, kad vandens procedūros praeitų be traumų.
Šiandien užsikasiau į tą „stebuklingą“ juodą vulkaninį smėliuką ir geras 10 min. jame relaxavau. Iš pradžių kūnas tvinksėjo po smėlio sluoksniu, bet paskui vos neužmigau – malonu, saulutė kaitina, smėliukas kūną šildo. Pasak vietinių, aš pasiėmiau daug visokio gėrio iš to smėlio, mano sveikata dabar turėtų ženkliai pagerėti. Nežinau, kaip su sveikata bendrame plane, bet pagirios praėjo iš tiesų. Net alaus įkalti nebesinorėjo.
Nepatinka, kad pliaže pilna moteriškosios lyties atstovių nuogais papais deginasi. Jei būtų mano valia, tai visas vyčiau lauk į specialius pliažus ir tegul jos ten nors ir nuogos guli saulėje ir degina tuos savo „buferius“. Negaliu žiūrėti į tas bobeles su keistų formų papencais.
Įdienojus baigėme saulės vonių procedūras ir nuvarėme pietauti. Po sočių pietų poilsį pratęsėme prie baseino. Šiaip aš nesu baseinų mėgėjas, bet buvo visai gerai: vanduo pašildytas, gultai patogūs, šalia baras su įvairiais gėrimais bei užkandėlėmis… Paguli, pasimaudai, pagurkšnoji, paplepi ir vėl suki ratą… Taip iki pat vakaro. Man patiko, kad barmenai visiškai negaili gėrimų. Paprašai kokio brendžio, tai konkrečiai pripila pusę standartinio plastikinio bokalo. Puikumėlis. Keturi tokie užėjimai – ir puslitrį jau būni į skrandį susipylęs. Kiek prisiklausiau visokių pasakojimų iš keliautojų, tai tokie variantai labai retai kur būna. Paprastai pilsto labai mažom dozėm ir jei dažnai suki ratus, tai net pastabų duoda.
Vakare po savo miestuką Puerto de Santjago prasinešėm, tylu, ramu, jokio ypatingo judesio. Labai gerai, nes aš atvažiavau pailsėti. Vietiniame supermarkete „Super Dino“ nusipirkau savo mėgiamiausių cigarečių „Lucky Strike“ (2 eurai 1 pakelis). Rūkalai pigesni nei Lietuvoje, be to, tokios rūšies pas mus net nėra pardavime.
Kitą rytą nuėjau į „Hertz“ pasiimti automobilio. Viską labai greitai suformino, jokių nesklandumų. Nusirašė mano vairuotojo pažymėjimo ir asmens tapatybės kortelės duomenis, davė Toyota „Auris“ su pilnu baku. Keturių parų nuoma su nuline franšize man kainavo 120 eurų. Jei būčiau ėmęs su 775 eurų franšize, tai būčiau sumokėjęs tik 80 eurų. Paėmiau su pilnu baku, o reikės grąžinti su tuščiu. Visai normaliai auto nuomotis per www.instantcars.eu. Kitą kartą irgi per ten imsiu. Taigi, reikia produktyviai pasinaudoti auto, todėl iš karto sėdome į „Auris“ ir patraukėme į miestą Icod De Los Vinos, esantį šiaurės vakarinėje salos dalyje. Mano GPS Tom Tom Go 730 suplanavo maršrutą per kalnus. Na ir gerai, nes per kalnus įdomiau važiuoti, negu kokia nors autostrada. Bėda tik buvo tokia, kad Tenerifės žemėlapis buvo netikslus ir navigacija pastoviai „čiūdinosi“ bei siūlė važiuoti ne ten kur reikia. Greitai supratome, kad aklai Tom Tom pasikliauti negalima, būtinai reikia sekti kelio ženklus bei žemėlapį. Supykau ant navigacijos, nes vis pasiūlo sukti į kokį nors neegzistuojantį kelią arba tiesiog gyvenamojo namo kiemą. Nežiūrint į trukdžius, pasiekėme Icod De Los Vinos, požeminėje mašinų aikštelėje pasistatėme auto (6,5 eurų už 4 val.) ir patraukėme apsižvalgyti. Visų pirma nuėjome į drugelių sodą „Mariposario del Drago“ (8,5 euro 1 žmogui). Tai uždara patalpa su stikliniu stogu, kurioje sukurtos tropinio klimato sąlygos. Ten temperatūra + 25-29 ° C, o santykinė oro drėgmė siekia 80%. Įeini į vidų ir pasijunti kaip kokioje pasakoje: augalų, medžių ir gėlių jūroje plazda daugybė įvairiausių spalvų ir dydžių drugelių. Atmosfera neįtikėtinai jauki. Drugelius galima filmuoti, fotografuoti, tik rankomis liesti nevalia – juk jie tokios trapios gyvos būtybės. Akys net raibsta nuo grožio, o širdis džiaugiasi. Iš sodo darbuotojų galima gauti įdomios informacijos apie drugelių gyvenimą, jų mitybą, dauginimąsi bei vystymąsi. Labai ilgai sode neišbūsi, nes tvankumas tai nevaikiškas. Bet dėl tokios patirties galima ir paprakaituoti, ar ne?
Aplankėme ir netoliese esantį „Pargue del Drago“ (4 eurai 1 žmogui), kur takeliais maloniai galima pasivaikščioti tarp Kanarų salose augančių įvairiausių augalų kolekcijos. Parke yra net nedidelės katakombos su išlikusia mumija. Idiliška vaikštinėti, džiaugtis simpatiškais driežiukais, kurių čia begalės, ir tarpusavyje šnekučiuotis. Pagrindinis šio parko akcentas – tai Drakono medis, kurio amžius siekia 2000 metų. Įsivaizduojate, koks įspūdingas šis medis, kiek jis visko matęs? Rimtas, rimtas medis. Respect… Jeigu viso pasaulio medžiai rinktų savo karalių, tai šį Drakono medį tikrai galima būtų karūnuoti…
Papietavome savo maisteliu patogiai įsitaisę ant suoliuko istoriniame miesto centre esančioje aikštėje „Plaza de la Pila“. Šis miestas garsėja ir savo vynais, vyninėse labai populiari atrakcija yra vynų degustacija. Aš nesusigundžiau, nes už vairo…Nors mėgstu tą reikalą, tačiau esu kategoriškai prieš vairavimą išgėrus. Galiu pasakyti, kad vynas čia brangus. Geras, skanus, tačiau brangus. Jeigu Jums normalu už butelį mokėti mažiausiai 25 eurus, tuomet aš neteisus. Man tai yra brangu. Man net už degtinę būtų gaila tiek šlamančių pakloti, o už vynelį – tuo labiau.
Sekantis miestas, kurį aplankėme buvo La Orotava. Centre niekaip neradome, kur prisiparkuoti, nes visur prikišta mašinų. Sukom, sukom ratus, kol pagaliau kažkokiame kiemelyje radom viečikę. La Orotava pasižymi didingu senoviniu architektūros stiliumi, gražiomis aikštėmis ir senoviniais namais su jaukiais vidiniais kiemeliais. Visas senamiestis yra paskelbtas nacionaliniu paminklu. Pasivaikščiojome po botanikos sodus „Jardines Victoria“ ir „Hijuela del Jardin Botanico“ – labai mieli sodai. Apžiūrėjome rūmus „Casa Fonseca (Casa de los Balcones)“, kurie žymūs savo balkonais ir stilizuotu vidiniu kiemeliu su muziejumi. Po to tiesiog vaikštinėjome senamiesčiu, užėjome į poros bažnyčių vidų, šiaip grožėjomis senoviniais pastatais.
Vakarop nusprendėme, kad šiai dienai įspūdžių pakaks, todėl sėdome į auto ir pajudėjome „namų“ link. Vėl sukome ratus, kol radome reikiamą kelią, nes Tom Tom nesąmones rodė, o kai pradėjome vingiuoti kalnų keliukais, tai ekipažui konkrečiai bloga pasidarė, pradėjo pykinti, skaudėti galvas ir t.t Vienu žodžiu, kelionė atgal buvo nelabai komfortabili. Viskas dėl tų vingiuotų keliukų, staigių posūkių ir didelio kalnų aukščio. Bet viešbutyje įkalėme brendžiuko, pavalgėme, pasiklausėme gyvo muzono ir savijauta susinormalizavo.
Kitą rytą sėdome į Toyota ir patraukėme į Teidės nacionalinį parką. Kelias parko link buvo labai smagus, vingiuotas ir nenuobodus. Kai pamatydavome kokią gražesnę vietelę su pušelėmis ar kalvomis, tai sustodavome, pasifotkindavome ir važiuodavome toliau. Nuo Los Gigantes važiavome per Tamaimo – geras kelias, rekomenduoju, kai kur vietomis net iki 110 km paspausdavau. Nors ugnikalnio Teidės papėdėje buvome gana anksti ryte (10.30 val.), tačiau turistų radome nemažai. Eilė prie funikulieriaus bilietų kasos (25 eurai 1 žmogui) vingiavo normaliai. Bet nieko, eilė greitai judėjo, tačiau girdėjosi nepatenkintų turistų nusiskundimai. Mat reikalas tame, kad ne visi žino, jog iki Teidės kraterio be specialaus leidimo niekas neleis. O aš apie tai žinojau ir turėjau specialų leidimą užlipti iki Teidės kraterio. Tokiu leidimu reikia pasirūpinti iš anksto, jį išduoda nemokamai Ispanijos nacionalinių parkų direkcija. Reikia užpildyti prašymą internetinėje svetainėje www.reservasparquesnacionales.es, kur nurodoma konkreti diena ir laikas, kada ketinate kopti į ugnikalnį. Jei yra laisvų vietų (nes leidimų skaičius labai ribotas), atsispausdinate leidimą ir nešatės su savimi. Tarp kitko, tai nėra formalumas, ir jei tokio leidimo neturėsite, tai iki Teidės kraterio ir nenueisite. Galėsite aplinkui ten trintis, bet pačio svarbiausio objekto ir neaplankysite. Taip kad pasirūpinkite leidimu iš anksto. Funikulieriumi greitai užkilome į 3555 m aukštį, kur yra įrengta bazė. Ten apsirengėme megztiniais, striukėmis su kapišonais ir patraukėme ugnikalnio viršūnės link. Prieš tai vietinis personalas kruopščiai patikrino leidimus, pažiūrėjo asmens dokumentus ir tik tuomet palaimino kilimą viršun. Ugnikalnio aukštis 3718 m, mes funikulieriumi pakilome į 3555 m aukštį, reiškia, iki kraterio lipsime dar 163 m. Atrodo, tai nėra daug, tačiau visvien tenka pašnopuoti, kol pasieki viršūnę. Takelis, vedantis į viršų, labai akmenuotas, juo eiti nepatogu, pučia stiprus vėjas, bet mes kaip kokie pionieriai – atkakliai, žingsnis po žingsnio artėjome tikslo link. Praėjo niekingos 20 min. ir pagaliau sušukome: Valio!!! Mes pasaulio viršūnėje!!! Tenerifės salos aukščiausiame taške prisėdome ant uolų, giliai įkvėpėme sieros persmelkto oro ir ėmėme gailėtis, kad neprigriebėme butelio šampano. Viršūnėje kiekvienas galvojome apie savo aktualius reikalus. Juk tokiose vietose pasijauti kažkaip ypatingai, tuomet ir mintys aplanko ypatingos, ir viskas atrodo taip pasiekiama, nėra nieko neįmanoma, jausmas geras ir svaiginantis…Taip ir norisi sušukti, kad visas pasaulis girdėtų: aš esu laimingas…tiesiog čia…tiesiog dabar…gyvenimas nuostabus…
Netrukus taip pat sėmingai nusileidome žemyn iki funikulieriaus, o po to ir į Teidės papėdę. Sėdome į auto ir patraukėme link miestelio Vilaflor, kurio apylinkėse aplankysime vietovę pavadinimu „Mėnulio peizažas“. Apie šią vietą sužinojau iš interneto ir vietinių salos gyventojų. Preliminariai susidariau nuomonę, kad ten bus gražu ir verta apsilankyti. Taigi, neprivažiavus kokį 1 km iki Vilaflor pasukome kairėn į neasfaltuotą keliuką ir kratėmės juo 7 km. Ten radome kairėje kelio pusėje nedidelę medinę lentelę su nuoroda „Lunar Paisaje – 2,2 km“. Palikome auto (rekomenduojama jokių vertingų daiktų mašinoje nepalikti, nes dažnos vagystės) ir pėsčiomis takeliu nupėdinome labai gražiu, idilišku miškeliu link „Mėnulio peizažo“. Eiti buvo smagu, bet labai karšta, nes saulė normaliai kaitino, o pušys nelabai saugojo nuo kaitrių spindulių. Landšaftas tikrai įdomus – pušys, lavos akmenys, sausa žolė, tai kyli į kalniuką, tai leidiesi žemyn. Normaliai nugaravome, kol pasiekėme kelionės tikslą. Tiesą sakant, aš tikėjausi įspūdingesnio to „Mėnulio peizažo“, maniau, kad tikrai bus panašu į Žemės palydovą (jokių augalų, vien tik uolos, krateriai ir pan.). Realybė buvo visai kitokia ir peizažas visiškai nepriminė Mėnulio. Tiesą sakant, aš nesu buvęs toje planetoje ir negaliu teigti, kad planetos paviršius nėra toks. Bet iš masinių informacijos priemonių skleidžiamos informacijos susidariau įvaizdį, kaip atrodo Mėnulis. Šioje vietoje niekas nepriminė arčiausiai nuo Žemės nutolusios planetos. Įsitaisėme ant akmenų, papietavome driežiukų apsuptyje, kurių čia devynios galybės. Jie labai smalsiai mus stebėjo ir lindo iš visų pakampių. Matyt, čionai retai užsuka keliautojai, todėl ir sulaukėme didelio dėmesio iš vietinės faunos. Atgal prie auto grįžome lėtai, neskubėdami, dairydamiesi aplinkui ir fotografuodamiesi. Turistų sutikome tik keletą. Nesakau, kad šis pasivaikščiojimas buvo nevykęs, tiesiog gal per daug tikėjausi iš „Mėnulio peizažo“.
Grįžome į viešbutį ir tiesiu taikymu nuvarėme į baseiną. O ten alutis, alutis, alutis…Geras relaxas, prasmingas puikios, turiningos dienos užbaigimas.
Išaušo naujas rytas ir mes važiuojame aplankyti naujos vietos. Visą dieną ketiname praleisti Loro parke. Tai labai išreklamuotas parkas, Tenerifėje tiesiog neįmanoma neišgirsti, nepamatyti, neperskaityti informacijos apie „nuostabųjį ir nepakartojamą“ Loro parką. Kalnų keliais nuvažiavome į šiaurinę salos dalį, ten autostrada iki Puerto de la Cruz, vėliau sekėme rodykles ir atvykome į parką. Gerai, kad anksti ryte jau buvome vietoje, todėl lengvai radome, kur prisiparkuoti. Už aikštelę reikia sumokėti 3,5 euro, bet jei ant auto priklijuotas Loro parką reklamuojantis lipdukas – mokėti reikia 1 euru mažiau. Ant mūsų Toyota toks lipdukas buvo. Bilietas į patį Loro parką kainuoja 33 eurus žmogui. Nespėjau įžengti į teritoriją, kai kažkokia vietinė darbuotoja atakavo mane standartinėmis frazėmis: Hello, where are you from? Tiesiog negaliu pakęsti tų formalių klausimų. Na, koks jai skirtumas, iš kur aš esu – iš Kauno ar iš Paukščių Tako galaktikos? Gana grubiai atsakiau į jos klausimą taip: It doesn’t matter, just give me the map. Darbuotoja labai pasipiktino tokiu mano atsakymu ir nedavė parko plano, pareiškusi, kad ji nepratusi, kai su ja taip kalbamasi. Pamanykit, įsižeidė princesė. O man nepatinka, kai uždavinėja bereikšmius klausimus, atsakymus į kuriuos iš karto pamiršta. Taigi, parko planą gavau kitoje vietoje, pas kitą darbuotoją, kuris tokių klausimų neuždavinėjo.
Loro parkas įkurtas 1972 m. Iš pradžių tai buvo išskirtinai papūgų „rojus“, kuris palaipsniui transformavosi į galingą faunos ir floros parką. Ir dabar papūgos yra pagrindinis akcentas, nes jų čia pilna visur. Parke bazuojasi 350 rūšių papūgos, viso 4000 paukščių. Be to, čia gyvena flamingai, aligatoriai, jaguarai, didieji jūriniai vėžliai, tigrai, delfinai, orkos, pingvinai, gorilos, jūrų liūtai, įvairios žuvys, yra nuostabus orchidėjų sodas, kaktusų kolekcija ir t.t. ir pan. Vienu žodžiu, yra čia ką veikti, patikėkite manim. Tik spėk suktis. Iš karto nuvarėme į orkų šou. Žmonių pilnut pilnutėlis amfiteatras, tik į priekines eiles mažai norinčių atsisėsti. Taip yra dėl to, kad orkos konkrečiai užpila vandeniu priekyje sėdinčius. Jiems net išdalina specialius apsiaustus, bet tai nelabai padeda – visvien po pasirodymo būsi kiaurai šlapias. Orkų baseinai pripildyti 22 mln. litrų jūros vandens ir tie baseinai yra tapę namais penkioms orkoms. Prieš prasidedant šou milžiniškame ekrane rodo susirinkusius žiūrovus realiu laiku, juos pritraukia iš arti ir kokį nors komentarą parašo, tipo: I am too sexy… arba kiss me…ir pan. Juoko būna sočiai, visas amfiteatras leipsta. Tikrai smagi atrakcija, o ir pasirodymo pradžios laukti visai nenuobodu. Pats orkų šou labai geras, tie 5 plėšrūs delfinai labai simpatiški, mieli, draugiški, įspūdingai šokinėja iš vandens, atlieka visokius triukus, vartosi, sukinėjasi, žaidžia ir, aišku, dideliais kiekias taško vandenį ant žiūrovų. Vaizdas čiki briki ir patys gyvūnai tiesiog nuostabūs.
Po to nuėjome tiesiai į kaliforninių jūrų liūtų šou, kuris pasirodė ne ką mažiau įspūdingas. Jūrų liūtai tokie linksmi, nerūpestingi ir besidžiaugiantys gyvenimu išdykėliai. Labai nuotaikingas pasirodymas, kuris garantuotai patiks ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Tiesiu taikymu nuskubėjome į delfinariumą, kuris laikomas labiausiai Europoje lankomu delfinariumu. Baseinai kasdien užpildomi 7 mln. litrų jūros vandens, pumpuojamu iš 65 m gylio. Taip delfinams yra užtikrinamas švarus ir kokybiškas vanduo. Kas yra buvęs Klaipėdos jūrų muziejuje, tas žino, kiek džiaugsmo suteikia delfinų pasirodymas. Šių protingų gyvūnų šou nepaliks abejingo nei vieno. Ypatingai linksmas ir ūpą pakeliantis pasirodymas. O jau vaikams kiek džiaugsmo…Patys suprantate.
Daug įspūdžių patyrėme, bet reikia peno ne tik dvasiai, bet ir kūnui. Įsitaisėme ant suoliuko priešais būrį flamingų ir papietavome savo atsineštu maistu. Loro parke pilna kabakų, tačiau kam mokėti pinigus, jei galima pasistiprinti iš viešbučio restorano prigriebtu maistu. Parke labai daug suoliukų, visoje teritorijoje galima rūkyti. Žmonių parke pilna, lietuvių irgi nemažai sutikome, vietinių labai daug. Papietavę pratęsėme parko tyrinėjimą, grožėjomės egzotiniais augalais, orchidėjomis, kaktusais ir visokiausiais gyvūnais. Pažiūrėjome ir papūgų šou, tačiau man visai nepatiko. Nieko tos papūgos daryti nemoka, tik garsiai spiegia. Net ausys užkrenta nuo to nežmoniško čirpimo. Tiesa, vienas variantas patiko, kai papūga dviračiu važiavo. Juokingai skamba, praktiškai anekdotas.
Gaila, tačiau neaplankėme taip vadinamos „Pingvinų planetos“, nes visas paviljonas buvo uždarytas remontui. Čia 1000 m² teritorijoje gyvena apie 200 pingvinų.
Labai patiko akvariumas, sudarytas iš 12 skirtingų teminių vandens rezervuarų, kurių bendra talpa 1 mln. 200 tūkst. litrų vandens. Akvariumas taip sukurtas, kad galima puikiai pajausti ir pamatyti tropinių upių bei kai kurių vandenyno ekosistemų atmosferą. Labiausiai, aišku, patiko rykliai. Šios žuvys man kelia įvairialypius jausmus: ir pagarbą, ir susižavėjimą, ir baimę.
Diena prabėgo labai greitai. 10.30 val. atvažiavome į Loro parką ir 17.30 val. išvažiavome. Tikrai patariu šiai atrakcijai skirti visą dieną. Atgal į viešbutį nusprendėme grįžti ne kalnų keliais, o autostrada. Apsukome ratą aplink visą salą. Pagal laiką išėjo praktiškai tas pats, bet kilometrų tai žymiai daugiau nuvažiavome. Tik tiek, kad kalnais važiuoji lėtai, o autostrada galima minti 120 km/h greičiu. Tiesiog įdomumo dėlei prasukome tą autostradą. Turiningos dienos pabaigą vainikavo vakare viešbutyje stebėtas flamenko šou. Aišku, neapsiėjo be protingo kiekio kokteiliukų, vermuto ir šampano…
Ryte atsibundu ir šypsena iki ausų nutįsta, kai suprantu, jog esu nuostabioje saloje pavadinimu Tenerifė. Po pusryčių susikrovėme pliažo reikmenis ir išvažiavome pasižvalgyti po aplinkinius pliažus. Tiesiu taikymu nuvarėme į už 30 km esantį miestelį Los Cristianos. Išsirinkome pliažą Playa Las Vistas. Automobilį priparkavome nemokamai visai šalia pliažo. Pats pliažas didelis, platus, ilgas, bet smėliukas jau ne toks smulkus ir malonus. Tai dirbtinis pliažas su užvežtu smulkiu žvyru. Palei pakrantę tęsiasi promenada su barais, parduotuvėmis ir šiaip visokiom užeigom. Pilna pristatyta gultų su skėčiais (po 3 eurus už viena ir kita), kurie labai gadina bendrą pliažo vaizdą. Ryte pūtė gana stiprus ir šaltas vėjas, todėl poilsiautojų buvo palyginti nedaug. Vietoje yra ir nemokamas tualetas, dušai, budi gelbėtojai. Maudytis labai patogu, krante nėra jokių akmenų, į kuriuos galima susižeisti. Bet bangos ir čia galingos, iš koto verčia be problemų. Taigi, pasideginome, pasimaudėme, po poros valandų vėjas nurimo. Netoliese esančioje parduotuvėje nupirkau alaus (0,75 litro talpos butelis 1,45 euro), skaniai numalšinome troškulį. Kai nusibodo gulinėti, išėme pasivaikščioti promenada. Žmonių – nors tvenkinį tvenk, veiksmas konkretus vyksta, į barus užeiti kviečia, visokie negrai lenda su pasiūlymais pirkti akinius nuo saulės, apyrankes ir kitokį šlamštą. Vienu žodžiu, jei pas mus Puerto De Santjago tvyro rami atmosfera, jokio šurmulio, tai čia viskas atvirkščiai. Man, asmeniškai, nebepatinka triukšmingi kurortai, nuotykių nebeieškau, todėl labiau prie širdies ramios, idiliškos, šeimos poilsiui skirtos vietelės.
Vietiniai barzdoti benamiai iš smėlio pristatė visokių skulptūrų ir suraitė užrašą: paremkite pinigais. O monetas prašo mesti į tokį iš smėlio padarytą šulinį. Labai originaliai sugalvota. Ne šiaip kaulija pinigų, o subtiliai, gana kultūringai ir neiššaukiančiai prašo materialinės pagalbos. Nuėjome iki vietinio uosto, paspoksojome į didelius keltus, kurie kursuoja tarp salų. Paskui užsukome į pliažą Playa de Los Cristianos, kuriame labai malonus, švarus ir smulkus smėliukas. Bet čia tokia užuovėja, bangų nėra, labai karšta pasirodė. Juk žymiai maloniau, kai vėjukas lengvai pučia ir atgaivina kūną. Bet visvien pliažas labai simpatiškas. Visa pakrantė nusėta įvairaus dydžio pliažiukais. Pėsčiomis galima nueiti iki kito kurorto Playa Las Americas, kur galima pliažintis Playa de Troya, Playa de Bobo ir t.t. Iš Los Cristianos uosto galima plaukti su laivu stebėti banginių, delfinų ir kitokių vandenyno gyventojų. Atrakcija brangiai nekainuoja, duoda 90 % garantiją, kad delfinus tikrai pamatysite, dėl banginių – sėkmės reikalas. Kažkaip nesusigundėme tokiu pasiplaukiojimu, grįžome į savo pliažinimosi vietą, kur dar pasimėgavome saulės voniomis ir vandenyno gaiva. Tiesa, už 5 eurus man padarė 15 min. trukmės kinietišką masažą tos pačios tautybės mergina. Oi, apturėjau didelį malonumą, gerai išminkė kūnelį… Taigi, kai nusibodo taip leisti laiką, sėdome į auto ir grįžome atgal į viešbutį, kur tradiciškai baseine paplaukiojome, pagurkšnojome, parelaxavome ir užbaigėme vakarą žiūrėdami extreme šou su magais bei peilių mėtytojais.
Sekantį rytą po pusryčių pridaviau auto atgal į nuomos punktą. „Hertz“ atstovas net neapžiūrėjo Toyota, tik paklausė, ar viskas tvarkoj, paėmė raktelius ir tiek žinių. Tiesiu taikymu nukulniavau į pliažiuką. Šiandien saulė nelabai kaitri, net kremu išsitepti nėra reikalo. Guliu sau ant juodo smėlio, mėgaujuosi maloniu oru – nei karšta, nei vėsu, tiesiog pats tas. Kadangi jau išmokau saugiai įbristi į vandenyną ir atvirkščiai, tai dažnai ir džiaugiuosi vandens teikiamais malonumais. Vietiniai gelbėtojai tingėjo akylai stebėti besimaudančius, todėl sumąstė gudrybę: prismaigstė pliaže lentelių su užrašu „Atsargiai, medūzos“. Daugelis poilsiautojų po tokio veiksmo į vandenyną bijojo bristi. Bet aš nekreipiau dėmesio į tokius perspėjimus, toliau maudžiausi ir jokių medūzų, tarp kitko, nesutikau.
Niekaip negaliu atsidžiaugti tuo neįprastu juodu smėliuku, nes jo struktūra ir spalva labai faini. Išsivolioju visas po smėlį, aplimpu juo ir kaip koks negras gąsdinu savo kompaniją. Smagumėlis. Per pietus padarome pertrauką, t.y. nueiname iki viešbučio, pavalgome, pagurkšnojame alaus, romo ir atgal prie vandens. Štai taip nuostabiai leidžiame laiką Tenerifėje, tai ir yra tikros atostogos. Vakarop gražiu taku palei vandenyną pasivaikščiodami nuėjome iki uolų Los Gigantes. Labai jaukus takas su nuostabiais vaizdais. Prieš vakarienę labai gerai taip „pasportuoti“, paruošti skrandžius forsuotai maisto atakai. Vakarą užbaigėme žiūrėdami vakarinį šou bei svaigindamiesi lengvais alkoholiniais gėrimais.
Sekanti diena niekuo nesiskyrė nuo prieš tai buvusios, tačiau medūzų jau tikrai buvo. Jos labai mažytės, abejoju, kad pakenktų. Na, nebent pradėtų oda perštėti. Bet viskas lengvai ištaisoma – tereikia nusišlapinti ant sudirgintos vietos ir tiek žinių. Aišku, paprastesnis ir ne toks drastiškas metodas – tiesiog pabarstyti pažeistą odą druska. Bet dabar ieškok tos druskos, o urinoterapija visada po ranka…Tiesiogine to žodžio prasme. Cha, cha, cha…
Vakar, tikriausiai, padauginau romo, nes pirmą kartą per visas atostogas kankina pagirios. Nieko nesinori, tik pasyviai gulinėti ir laukti intoksikacijos pabaigos. Patys žinote, koks nemalonus tai jausmas…Bet aš žinau užtikrintą gydymo metodą – vienas gurkšnis brendžio, antras…atsiranda jėgų, akyse prašviesėja, tuomet nusiprausiu, pavalgau ir į pliažą. Kelios valandos gryname ore prie vandens padarė savo darbą, pagerino savijautą ir viską sunormalizavo. Poilsiauju tradiciškai: pliažas, pietūs retorane, vėl pliažas, vandens procedūros. Saulė iš debesų išlindo tik gerokai po pietų, todėl karštis visai nevargino. Įdomu tai, jog nepriklausomai nuo to, ar saulė šviečia, ar ją užstoja debesys, ar visą dieną vartaisi šešėlyje, vakare pamatai, kad normaliai įdegei. Man patinka, kad nereikia „gaudyti“ saulės, užtenka tiesiog būti išsirengus gryname ore ir ji padaro savo darbą. Mano kūnelis jau normaliai parudavęs, grįžęs į Lietuvą galėsiu drąsiai išsirengti ir demonstruoti savo jauną, tobulą kūną. Perspektyva džiugina, nes kalendorinė vasara dar neprasidėjo, o aš jau gerai įdegęs. Šį vakarą labai atsargiai draugauju su alkoholiu, nes pagirių perspektyva manęs visiškai nevilioja. Gurkšnoju tik lengvą alutį „San Miguel“. Šiaip skanus alus ir „Dorada“, ir „Tropical“. Vakare perėjau per parduotuves ir padariau išvadą, kad kainos tikrai nesikandžioja, jos labai panašios į lietuviškas.
Kitą rytą kėlėmės 7.00 val., papusryčiavome ir išsiruošėme į Masca. Tai tarp didžiulių uolų ir debesų tarsi nuo laiko pasislėpęs mažas ir gražus kaimelis, kurį galima vadinti visų salos kalnų gyvenviečių perliuku. Čia atsiveria kvapą griaužiantys Tenerifės peizažai. Iki pat 1960 m. Masca buvo praktiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio, nes į šią vietą galima buvo patekti tiktai siaurais akmenuotais takeliais. O ir dabar į kaimelį galima atvažiuoti tik įspūdingu ir pavojingu kalnų serpantinu. Mes ketiname kalnų tarpekliu pėsčiomis leistis nuo Masca iki vandenyno, o iš ten laivu plaukti iki Los Gigantes.
Taigi, sėdome į taxi, gerą pusvalandį kilome į kalnus iki Santiago del Teide, o nuo ten aukščiau minėtu kalnų serpantinu važiavome iki Masca. Kelias toks siauras, kad artėjant eiliniam posūkiui, taksistas duoda signalą priešpriešais galimai važiuojančiam automobiliui, kurio dar net nesimato. Geriau save apsidrausti negu nugarmėti šimtus metrų žemyn į tarpeklį. Baisu net pagalvoti. Dvi lengvosios mašinos vos vos prasilenkia. Įtariu, kad autobusai šiuo keliu tikrai nevažinėja. Vienu momentu toptelėjo mintis, kad smagu būtų su dviračiu leistis, bet sveikas protas automatiškai siūlo tokį variantą atmesti. Už šį vojažą sumokėjome 23 eurus. Kadangi važiavome trise, tai ne taip jau ir brangiai gavosi. Kaimelyje Masca užėjome į vietinį bariuką-parduotuvę, papirkome suvenyrų, pabendravome su baro šeimininku, kuris primygtinai rekomendavo iš karto nusipirkti bilietus plaukimui laivu nuo Masca beach iki Los Gigantes. Jis bandė įrodyti, kad be bilietų niekur nenuplauksime, o ten vietoje jų niekas neparduoda. Aš, asmeniškai, netikėjau tokiais paistalais, tačiau mano bendražygės nenorėjo rizikuoti ir privertė tuos bilietus nusipirkti (10 eurų už 1 bilietą).
Bilietai kišeneje, geriamo vandens turime pakankamai, galima šokti į trasą. Šis trekingas yra vidutinio sunkumo, tačiau vaikams tikrai nerekomenduočiau eiti, nes jis gana pavojingas. Ten nėra tokio matomo, aiškaus tako, reikia pėdinti per akmenis, lipti žemyn, slidinėti, šokinėti per upokšnius ir pan. Gerai, kad mūsų avalynė patogi ir pritaikyta tokiems žygiams. Dėmesį reikia normaliai koncentruoti į ėjimą, negalima tiesiog eiti ir grožėtis vaizdais. Jei netiksliai pastatysi koją, tai gali solidžią traumą gauti. Dairytis aplinkui, fotografuoti galima tik tvirtai stovint ant kojų vienoje vietoje. Sustojai, pasidžiaugei peizažais, tada vėl sutelki dėmesį į atsargų ėjimą tarpekliu. Patikėkite, tikrai nenuobodi atrakcija. Mes visą trasą įveikėme per 3 val. 20 min. Galiu patikinti, kad tokių nepakartojamų kalnų peizažų, uolų, tarpeklių, įdomių augalų, kvapą gniaužiančių vaizdų niekur kitur nepamatysite. Fotoaparatas veikė be sustojimų, net baterija išsikrovė – taip norėjosi visą tą grožį užfiksuoti ir paskui parodyti kitiems. Mes ėjome neskubėdami, su dažnais sustojimais, pailsėjimais ir aplinkos aptarimais. Žemyn reikėjo leistis praktiškai visą laiką. Tiesa, sutikome tokių žygeivių, kurie trekingą prasukinėjo atvirkščiai, t.y. pradėjo nuo vandenyno ir kilo aukštyn į Masca. Taip kur kas sudėtingiau, normaliai padusti galima 3,5 val. kylant į kalnus. Apibendrinant galiu pasakyti, kad Masca trekingą rekomenduoju visiems (kurie pajėgūs įveikti tokią trasą), tikrai nepasigailėsite. Teigiamų emocijų, geros nuotaikos ir įkvėpimo apturėsite sočiai su kaupu. Kai priėjome vandenyną, paaiškėjo, kad bilietus plaukimui galima nusipirkti ir vietoje. Taip ir maniau. Tiesiog keli laivai plukdo turistus, todėl visi stengiasi savo, o ne kurio nors kito laivo bilietus iškišti. Kad neprailgtų laikas laukiant laivo, Masca paplūdimyje galima išsimaudyti, paplaukioti. Vanduo čia ypatingai skaidrus ir malonus nardymui. Neilgai trukus, įlipome į laivą ir išplaukėme į Los Gigantes. Tikrai daro įspūdį tos galingos uolos, kurias labai faina pamatyti iš taip arti. Jos atitinka savo pavadinimą „gigantes“, nes jų dydis tikrai nenormalus. Uolos yra vandens paukščių karalystė – jų ten begalės. Patiko tokia atrakcija: paimi kokią nors vištos kulšį ar sumuštinį, iškeli ranką į viršų, o žuvėdra priskrenda, ore tarsi sustoja ir griebia tą skanumyną tiesiai iš rankų. Smagumėlis. Delfinų ir banginių nematėme, nes jie bazuojasi žymiai toliau nuo kranto. Tokią išvyką galima atskirai užsisakyti, ji kainuoja 15 eurų žmogui ir trunka dvi valandas.
Smagiai atplaukėme iki Los Gigantes uosto. Plaukimas truko neilgai (20 min.), bet to užteko, kad pasigrožėti uolomis iš vandenyno pusės. Krante perėjome per vietinius barus, nusipirkau alaus „Rein“, kurio parduotuvėse praktiškai nėra, o baruose išsinešimui nenoriai parduoda. Tipo, jiems reikia tuščius butelius kažkur priduoti. Šiaip ne taip išprašiau, bet teko permokėti. Bare tokį alų gali gurkšnoti už 1,2 euro, o išsinešimui pardavė už 2 eurus. Man to alaus reikėjo, nes buvo užsakymas atvežti vieną butelį į Lietuvą. Iki viešbučio tingėjome pusvalandį kulniuoti pėsčiomis, todėl sėdome į taxi, kuris mus už 3,7 euro parvežė iki pat durų. Puiki dienos išvyka baigėsi, laikas praėjo nuostabiai. Tačiau diena nesibaigė, todėl malonumai tęsėsi pliaže, bare, prie baseino ir t.t.
Mums labai patiko, kad viešbutis puikiai pritaikytas poilsiui su vaikais. Tarp kitko, jų čia buvo labai daug. Mačiau mamytes su kelių mėnesių kūdikiais. Restorane didelis pasirinkimas specialių vaikiškų kėdučių, yra vaikų animatoriai, žaidimų kambariai. Personalas labai draugiškas vaikučiams, būtinai juos pakalbina, pakutena ir šiaip matosi, kad mažyliai čia mėgiami.
Išaušo naujas rytas, kuris niekuo neišsiskyrė nuo prieš tai buvusių. Tiesiog tęsiasi ramus, malonus atostogų laikas. Pliaže intensyviai stebėjome krabus, ropojančius ant uolų. Krabai labai gražūs, dideli, maži, juodi, raudoni…Jų čia daug. Tačiau krabai nekvaili – ropoja ten, kur žmonės jų pasiekti negali. Akmenys slidūs, per juos laipioti pavojinga. Buvo tokių poilsiautojų, kurie bandė krabus pasiekti, tačiau pamatę, kad tai neįmanoma, bandė užmėtyti akmenimis. Kreivarankiai, nė vienas nepataikė, vis pro šalį svaidė akmenis. Tikriausiai jie norėjo pietums sumedžioti delikatesą. Lūzeriai. Vandenynas ramus, skaidrus, nuplaukiau iki pat plūduro. Gaila, kad neturiu snorkelingo įrangos ir negaliu patyrinėti povandeninio pasaulio. Keletą kartų mačiau, kaip narai su pilna įranga pliažu tipena iki vandens, įbrenda, užsideda plaukmenis, neria gilyn ir dingsta vandenyno platybėse. Aišku, čia nėra taip gražu, kaip Raudonojoje jūroje, bet ir čia galima įvairių grožybių pamatyti. Pastebėjau tendenciją, kad žmonių kasdien vis daugėja. Natūralu, vasara artėja, poilsiautojai pradeda plūsti į šį rojaus kampelį. Pliaže girdisi anglų, rusų, lenkų, lietuvių ir net žemaičių kalbos. Danguje nė debesėlio, saulė gerai presuoja, prakaitas lengvai varva… Guli ant smėliuko, žiūri į tolumoje stūksančią La Gomera salą, vėjukas gairina kūną…kaifas…Prie tokio klimato lengva priprasti. Pliaže išbuvome tik iki pietų. Nusprendėme popietę praleisti Los Gigantes miestelyje. Ten pasėdėjome bare, išgėrėme vietinio alaus „Dorada“ (0,33 litro talpos buteliuko kaina 1,85 euro). Galima didelį bokalą už 1,5 euro nusipirkti, bet tai bus ne vietinis, o žemyninės Ispanijos alus „San Miguel“. Prasinešėme per parduotuvėles, merginos nusipirko auskarus, karolius ir apyrankę iš „lava stone“ bei koralų (23 eurai už komplektą). Gražūs ir originalūs papuošalai. Apžiūrėjome ir Los Gigantes pliažą: smagus pliažiukas, juodas smėlis, ranka pasiekiamos įspūdingos uolos. Taip ir vaikštinėjome po miestelį kelias valandas, paskui sėdome į taxi ir grįžome atgal į viešbutį. Restorane pasilepinome puikiais patiekalais, po to stebėjome burleskos šou, gurkšnojome vermutą, šampaną ir t.t.
Štai taip teisingai ilsėjomės visas dvi savaites. Gaila, bet atėjo diena, kai reikėjo grįžti namo atgal į Lietuvą. Atostogos turi vieną blogą savybę – jos turi pabaigą… Išvykimo dieną iki pusiaudienio relaxavome prie baseino ir dusinome alų bei džin-toniką. Paskui tarėme „sudiev“ svetingam viešbučiui, įlipome į autobusą ir patraukėme oro uosto link. Muitininkai labai kruopščiai svėrė bagažą (net rankinį) ir kontroliavo, kad vienas keleivis turėtų ne daugiau kaip 20 kg. Labai jau griežti reikalavimai. Mes turėjome viršsvorį, todėl prašėme pažįstamų tautiečių, kad paimtų dalį bagažo. Viską prasukome kaip reikiant, eurų už papildomą svorį mokėti nereikėjo. Po kelių valandų praleistų ore, nusileidome Varšuvoje, sėdome į taxi ir nuvažiavome į autobusų stotį „Zachodnia“. Ten esančiame hostelyje pernakvojome (apie 40 litų vienam žmogui su pusryčiais), kitą rytą sėdome į autobusą ir sėkmingai parvažiavome namo į Lietuvos laikinąją sostinę KAUNĄ.
Taigi, po apsilankymo Tenerifėje drąsiai galiu teigti, kad tai puiki vieta ne tik atostogoms, bet ir gyventi. Juk čia pasakiškas klimatas, šilti ir malonūs žmonės, skanus maistas, puiki gamta, grynas oras, įkvepiantis vandenynas, skanus alus bei juodaplaukės ispanės…Labai noriu tikėti, kad dar ne kartą sugrįšiu į šią Kanarų salą…Gal būt ne kaip svečias, o pas save namo…