Atvėsus orams nejučia imi žvalgytis į kraštus, kur šilta… kur saulė… jūra… Tačiau yra dalykų, kurie būna tik žiemą, o ir po kepinančia vasaros saule jų nė įsivaizduoti negali. Žinoma, tai – Kalėdos. Tiesa, iki jų dar buvo marios laiko, bet pirmoji Advento žvakė jau uždegta… prasidėjo pirmosios kalėdinės mugės! Pas mus jau tapo tradicija „pabėgti“ kelioms dienoms iš namų į kokį dar nelankytą miestą, kuriame, pasak interneto arba ten buvusių, esama nuostabios kalėdinės mugės! Erfurtas! „Erfurtas, Erfurtas, Erfurtas“ – kartoja vienas mūsų kaimynas vos užsiminus apie gražiausias kalėdines Vokietijos muges. Na, gerai, – tariame sau – pažiūrėsime :-).
Na, viskas taip paprasta, kad paprasčiau ir nebūna – šiemet – Erfurtas. Tą jau žinojom vasarą. Ir ką? Nieko… Negi ieškosi nakvynės vietos lapkričio pabaigai vasarą? Žinoma, ne. O va spalio pabaigoje pradedame ieškoti… Atsakymai: „atsiprašome laisvų vietų nebeturime“, „laisvų kambarių nėra“ ir t.t. Žinoma, nakvynę bet kada gali rasti, bet… arba neliks pinigų nei meduoliams, nei karštam vynui, arba po meduolio ir karšto vyno pėdinsi (arba važiuosi (kas nori po karšto vyno važiuoti??)) kokius 5 ar daugiau kilometrų… Taip taip – yra tas visuomeninis transportas ir, užbėgdama už akių, pasakysiu, kad Erfurte jis superinis. Bet… artimiausia stotelė už kilometro… o naktį ir kilometras gali būti nejaukus (prisimenant Frankfurtą). Taigi… nuklydau besiteisindama – Erfurte nerandame nieko sau tinkamo. Maniškis sako – paliekam Erfurtą kitiems metams. NENORIU!
Dažniausiai važiuodami kur nors turime planą aplankyti netoliese esančius miestus, miestelius. Šį kartą taip pat planavome apžiūrėti Veimarą, Gotą, gal Jeną, gal Eisenachą… gal… O kodėl neapsistojus kuriame iš jų? Ir taip atsiduriame Veimare. Poetų ir mąstytojų mieste. Taip dažnai pristatomas Veimaras. Gėtė, Šileris… O ir Ferencas Listas ten kurį laiką gyveno… Taigi – Valio! Užsisakome nakvynę Veimare. Netoli traukinių stoties (vis persekioja Frankfurto šešėlis). Bet kai pamačiau butą – iš karto panorau ten apsigyventi visam laikui (Ferienwohnungen Limona, gaila, jie neturi savo internetinio puslapio).
Iš namų pajudame 6-tą ryto, norisi apžiūrėti Veimarą. Nors visą kelią lydi ant žemės nusileidęs pilkas debesis – nuotaikos jis mums negadina. Na, nebus nuotraukose žydro dangaus. O daugiau kas? Ne prie jūros salėje gulinėti važiuojam.
Vienuoliktą pasiekiame Veimarą, o dvyliktą jau sukiojamės mieste. Taigi Veimaras – ketvirtas pagal dydį Tiuringijos miestas. Veimaro klasika, Veimaro Respublika – viesiems tai girdėta. O va čia – kalėdinis Veimaras. Tiesa, be sniego ir su ta pačia pilka debesimi… karštu vynu, kiaušinių likerio punšu (jau koks man jis neskanus buvo!), garsiosiomis Tiuringijos dešrelėmis, bulviniais blynais, patiekiamais su obuolių tyre ir cukrumi… ir… megztais šalikais, kepurėmis, rankinėmis… ir… viskas (beveik). Labai pasigedau kalėdiškų dalykų: žaisliukų eglutei, žvakių, žvakidžių… Tačiau kalėdinę ir šaltos žiemos nuotaiką Veimare kūrė aplink Gėtės ir Šilerio paminklą užlieta ledo čiuožykla. Žodžiu, užskaitome 🙂
Į kalėdinę mugę dar grįšime. O dabar kiek pasivaikščiojimo po miestą.
Apžiūrime Jėzaus širdies bažnyčią, kuri sakoma pastatyta remiantis Florencijos katedros pavyzdžiu. Tie vargonėliai viršuje, rodos, tuoj nukris…
Po to užsukame į parką su senosiomis kapinėmis. O ta debesis viskam priduoda kažkokios paslapties. Patinka man tokios kapinaitės – parkas. (Vis prisimenu Giorlico kapines – didžiulis parkas su suoliukais ir… kapinėmis (Jei kada būsite Giorlice, užsukite į jas!))
Čia pat ir rusų bažnytėlė. Labai graži, mažutė.
O vidus, tiesą pasakius, labai nustebino. Na, bažnyčia kaip bažnyčia, bet joje mus pasitinka pagyvenusi moteris, rusakalbė. Maniškiui tuoj pat parodo į galvą – mat šis su kepure. Ir prasideda… – čia švento Georgijaus ikona, čia švento to… čia ano – puiki dovana Kalėdoms ir t.t. Ji ten sau visą krautuvėlę įsikūrusi. Man kažkaip nepatinka, kai bažnyčiose brukama kažką pirkti. Net palengvėja, kai išeiname. Nežinau, bet man atrodo, kad taip neturėtų būti.
Užsukame į dar vieną bažnyčią (Šv. Petro ir Pauliaus). Čia vyksta restauracijos darbai. Niekada nebuvau mačiusi gyvai, kaip dirba restauratoriai. Teptukai mažulyčiai, stovi aukštybėse ant pastolių… Šioje bažnyčioje yra XVI a. altorius, kurtas Luko Kranacho jaunesniojo. Bažnyčioje apie jį labai daug info.
Nueiname iki Veimaro rezidencijos rūmų.
Dar sukame į kalėdinę mugę ir pamažu traukiame naujųjų namų link – nuovargis nagais kabinasi į kojas. O rytoj – Gota!
Rytas žada mėlyną dangų! Pusryčiaujame ir į traukinių stotį. Tiuringijoje (o gal būt ir kitur – dar nesidomėjau) yra toks Hopper-Ticket bilietas važiuoti traukiniu (https://www.bahn.de/p/view/angebot/regio/regionale-tickets/thuer/hopper-ticket-thueringen.shtml). Kelionė iki 50 km pirmyn ir atgal vienam asmeniui kainuoja 7,90. Vaikai iki 15 metų kartu važiuoja nemokamai, jei naudojamasi miesto visuomeniniu transportu, tai bilietas kainuoja 8,90. Taigi, perkame šiuos bilietus ir į Gotą. Traukiniai važiuoja dažnai, kas pusvalandį, kas 20 min, o kartais ir kas 10. Žodžiu, Veimaras, Erfurtas, Gota – nė nereikia grafiko žinoti – traukinys visada bus greitai :-).
Nors mūsų tikslas kalėdinės mugės, visų pirma apžiūrime miestą. Pradedame nuo Friedenstein rūmų ir didžiulio parko aplink juos (http://www.thueringen.info/gotha-schloss-friedenstein.html). Žinoma, parkas vasarą būtų daug gražesnis. Bet rūmams žavesio netrūksta ir žiemą. Šie rūmai pradėti statyti 1643 m. Vėliau plečiami, perstatomi ir t.t. Pačių rūmų nelankome. Tiesa, čia 2 kartus per dieną siūloma ekskursija po rūmų bastiono kazematus. Lankstinuke įspėjama, kad kai kuriose vietose praėjimai tik metro aukščio ir pusės metro pločio. Susirinkau tą info ateičiai. Nes labai norisi grįžti į Gotą.
Priešais rūmus, kitoje gatvės pusėje stovi įspūdingas muziejaus pastatas (Herzogliches Museum Gotha), saugomas dviejų didžiulių liūtų.
Nueiname iki oranžerijos.
Oi, reiktų čia grįžti vasarą.
Einame senamiesčio link, sukame link fontano ir vandens kaskadų. Žiema. Dabar jos neveikia už tai ir vaizdo nėra. Tačiau vasarą turėtų būti gražu. Fontanai ir maždaug 100 metrų kaskadomis bėgantis vanduo. Sakoma, viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada reikėjo aprūpinti rūmus ir sodus vandeniu. Ir dabar šiems fontanams vanduo imamas iš 1369 m. dirbtinai (tuomet vandeniu aprūpinti miestą) nutiesto kanalo.
Kaskadomis vanduo bėga link rotušės. Internete buvau susiradusi, kad į rotušės bokštą galima pasikelti. Bet… visos durys buvo užrakintos. Taigi, į jokį bokštą nepatenkame.
Pasivaikštome senamiesčio gatvelėmis,
Apžiūrime Šv. Margaritos bažnyčią.
Ir… į kalėdinę mugę!
Internete prisiskaičiau, kad šiemet gotiškiai savo kalėdinei mugei daug dėmesio skirs kalėdinei nuotaikai kurti. Ten būsianti net didžiausia pasaulyje žvakių arka (https://de.wikipedia.org/wiki/Erzgebirgischer_Schwibbogen), kuria galima vaikščioti. Savo fantazijose jau įsivaizdavau, kaip užlipu į tos arkos viršų ir žvelgiu į apačioje šurmuliuojančią mugę…
Arka buvo, tokia pati, kaip ir Veimare. Bet niekur ten neužlipsi, gali įeiti tik į vidų ir prisėsti prie kokio stalo, išgerti karšto vyno ar alaus, ką nors užkąsti. Nusivyliau… ne tik arka. Visa muge. Na, jei ne karštas vynas ir kelios girliandos – paprastas eilinis savaitgalio turgus.
Tačiau pati Gota sužavėjo! Tiek to ta mugė. Važiuokite į Gotą vasarą!
O mes važiuojame namo į Veimarą. Rytoj mūsų laukia Erfurtas.
Rytas prasideda taip pat: pusryčiai, Hopper-Ticket bilietas, traukinys. Ir Erfurtas! Erfurtas Tiuringijos sostinė ir kartu didžiausias šios Vokietijos žemės miestas. Dėl to jam apžiūrėti buvau pasidariusi smulkų maršrutą. Ir jo labai prireikė. Erfurtas didelis, čia daug žmonių ir, žinoma, daug turistų. O kad ramiai viską viską apžiūrėti, manau, Erfurtui reikėtų skirti ne vieną dieną.
Nuo traukinių stoties judria, bet gražia gatve traukiame link vienos internete mano dėmesį patraukusios bažnyčios – Basakojų bažnyčios (Barfüsserkirche).
O pakeliui dar užsukame ir į kitą bažnyčią (Reglerkirche). Vienoje sienos nišoje stovi va toks va žmogus-kryžius (Kreuzmensch).
O štai ir Basakojų bažnyčia. Tiksliau jos dalis, kuri liko po karo. Bažnyčia nebuvo atstatyta. Tačiau likusios jos sienos atrodo ne mažiau įspūdingai.
Toliau traukiame link buvusio žuvų turgaus (Fischmarkt). Čia stovi ir miesto rotušė. O joje esą puošni pokylių salė. Norime ją apžiūrėti, bet ant durų kabo atsiprašymas, kad dėl kažkokio tai renginio lankytojai neįleidžiami. Na ir tegu sau ten rengiasi…
Toliau traukiame link garsiojo Erfurto tilto – Smulkių krautuvininkų tilto (Krämerbrücke).
Tai ilgiausias namais (kuriuose gyvenama iki šiol) ir krautuvėlėmis apstatytas tiltas Europoje. Sakoma, kad net XII a. (tada būta tik medinio tilto) prekybininkai jau statė ten savo medines krautuvėles. Krautuvėlių čia pilna. Ir… žmonių! Eini tuo tiltu – abejose pusėse namukai – ir manai, kad eini siaura gatvele. Vandens nesimato. Bet vis tiek – juk žinai, kad tai tiltas :-). Prie vienos vyninės sustatyti mažučiai staliukai, viduje pardavinėjamas karštas vynas. Sėdam. Taip gera sėdėti ir stebėti pro šalį traukiančius smalsuolių būrius.
Ištuštėjus karšto vyno puodeliui kylame ir mes. Tilto pabaigoje yra Šv.Egidijaus bažnyčia. į jos bokštą galima pasikelti.
Pasikėlimas (pasak interneto) nemokamas, galima palikti auką. Lauke tvyrojo rūkas. Na bet vis tiek nutariame užlipti į tą bokštą. Ir čia mus pasitinka mergaičiukė, klausia, ar bažnyčią apžiūrėsim, ar į bokštą lipsim. Lipsim, sakom. Tai, – sako – auka 2,50 euro iš kiekvieno. Bilietų nėra, įėjimas nemokamas… Na, ne milijono paprašė. Bet vis tiek keista, kai tau pasako aukos dydį…
Grįžtam tiltu atgal, prasukame pro senąją sinagogą – sakoma, kad tai seniausia iki šių dienų išlikusi sinagoga Europoje (tik stogas buvęs atnaujintas).
Ir traukiame link Erfurto simbolio – katedros (Šv.Mergelės Marijos bažnyčios) ir šalia esančios Šv.Severo bažnyčios. Aikštėje prieš šias bažnyčias – kalėdinė mugė. Taip, ši kalėdinė mugė verta gražios kalėdinės mugės vardo. Čia ne vien karštas vynas ir keptos dešrelės. Čia visko daug daugiau ir aplinka nuostabi – taip ir norisi žiūrėti į tas vos ne dangun pakilusias bažnyčias. O užlipus ant laiptų – visa kalėdinės mugės panorama.
Bet tuo mūsų Erfurtas dar nesibaigia. Apžiūrime bažnyčias (Šv.Mergelės Marijos bažnyčios altorius – nuostabus!)
Kitoje katedros pusėje – senovinė kalėdinė mugė. Mažutė, bet visai jauki. Net krūpteliu, kai vienas prekybininkas vožia plaktuku į metalinį bliūdą ir rikteli: aaaaarrbatpinigiai, ačiū! Netrukus vožia ir kitas. Keistas jausmas 🙂 norisi eiti dar prie nevožusio ir ten ką nusipirkti ir palikti tą arbatpinigį 🙂 kad ir tas vožtų. O mes į pilvą prisivožėm keptų bulvių su česnakiniu padažu.
Ir… kopiam (garsiai šnopuodami) į Erfurto tvirtovės – Citadelės (Zitadelle) – kalniuką. Pasivaikštome ten, pasigrožime miestu iš toliau. O kiek Erfurte bokštų bokštelių, bažnyčių…
Tvirtovės teritorijoje taip pat nemažai pastatų, bet daugeliui reiktų remonto, o vienas pstatas – kažkoks nesusipratimas – geležies ir betuno konstrukcija šalia tvirtovės pastatų. Kaip kyla žmonėms tokios idėjos? Žinau, to paties klausiau rašydama apie Ulmą. Modernas susitinka su klasika reiškė ten tas pastatas šalia bažnyčios. Bet man nelabai tai… Bet tiek to… Temsta…
Temsta… Valio! Ieškome artimiausios stotelės – važiuosime į Ega parką (Egapark). Iki jo beveik 4 km. Tai pėdinti nebesinori. Vairuotojui rodom savo Hopper-Ticket bilietą. Ar tinka? Šis linguoja galvą ir mes jau lekiam parko link. Ega parkas, tai didžiulis parkas. 36 hektarų ploto ir yra vienas didžiausių Vokietijoje. Žinoma, sakysite parkus reikia lankyti vasarą ir… dieną, o ne kai temsta. Jūs teisūs ir – ne visai 🙂
Šiemet nuo lapkričio 26 (būtent nuo šiandien – kada esame Erfurte) prasideda žiemos apšvietimų paradas (Winterleuchten). Jį labai norėjau pamatyti. Vartai atidaromi 17:00, žinoma, kai jau tamsu. Iki 22:00. Bilietas 5 eurai. Į bilieto kainą įskaičiuotas ir atidarymo koncertas (vasarą bilietas į šį parką kainuoja berods 8 eurus).
Vaikščiojom, vaikščiojom, vaikščiojom… (neišsigaskit, tų apšvietimų tikrai nereikia ieškoti tuose 36 hektaruose, jie visi netoli vienas kito, bet eini pro tuos pačius vis iš kitos pusės ir jie vis kitaip atrodo.
Koncertas? Taip jis buvo tokioje stiklinėje verandoje, o garsiakalbiai ir lauke… niekas nėjo į ta verandą taip buvo gera tos muzikos klausyti lauke žiūrint į tuos keistus medžius…
Kiek gaila, kad buvo rūkas ir dulksnojo lietus, bet… nenorėjau iš ten išeiti.
Grįžtame į kalėdinę mugę, ant katedros laiptų šildomės karštu vynu
ir važiuojam namo į Veimarą.
O ryt jau namo, nebe į Veimarą.
Ryte prabundame nuo lietaus šniokštimo… Bet kol susiruošiame, kol papusryčiaujame – išlenda saulė. Neatsilaikome pagundai dar pavaikščioti po Veimarą. Nueiname iki Rezidencijos rūmų, buvusiųjų karališkųjų arklidžių.
Besisukiodami gatvelėmis
dar atrandame bažnyčią į kurios bokštą galime pasikelti.
Niekur apie tą bažnyčią nebuvau skaičiusi, o kad į bokštą pasikelti galima, tai irgi tik pačioje bažnyčioje sužinojom. Turbūt dėl to ir buvom vienui vieni tame Šv.Jokūbo bažnyčios bokšte.
Įėjimas nemokamas. Jei nori, gali kiek įmesti į aukų dėžutę. Nustatytos aukos sumos čia niekas nereikalauja. Ir kažkodėl tada įmesti smagiau.
Na, o dabar jau namo, nors pakeliui dar turime vieną tikslą – Rudolstadt. Ten yra rūmai –Heideksburgo rezidencija (Residenzschloss Heidecksburg), o tuose rūmuose mums rūpėjo miniatiūrinės figūrėlės (Rococo en miniature). Labai patiko. Rūmai, žmonės… viskas mąsteliu 1:50. Neaprašinėsiu, nes neįmanoma. Jei kam įdomu, čia yra ištrauka iš filmo apie tas figūrėles ir žmones, kurie tai kūrė http://www.heidecksburg.de/cms/pages/de/ausstellungen-museen/dauerausstellungen/rococo-en-miniature/dvd.php
Tokia buvo mūsų trumpos kelionės pabaiga.
Kavagne 
Aruna 
pirmas