Prologas
Nuo paauglystės žavėjausi žmonėmis (lietuviais) per keletą metu dviračiais apkeliauvusiais aplink pasaulį. Kažkada perskaičiau E.Žižio, vėliau G.Čiplytės knygas apie šios kelionės nuotykius, atradimus ir netektis… Internete sekiau jų įkurtos „BalticCycle“ organizuojamus žygius aplink Baikalą, aplink Araratą, po Naująją Zelandiją, po Balkanus, po Tenerifę, po Maroką ir kitus egzotiškus kraštus. Nerealios atrodė pusmečio olimpinės ekspedicijos iš senosios į naująją olimpine sostine (iš Atėnų į Pekiną, pastaroji iš Londono į Rio, būsima iš Rio į Tokiją). Žavėjausi, tyliai svajojiau kada nors prisijungti prie kokio žygio ir savo kailiu patirti svaiginančius nuotykius. Bet taip niekada ir nepasirižau… Iki šių metų.
Kai nieko neturi – tai ir nereikia nieko,
Nebent dangaus kraštelio mėlyniausio…
Būna gyvenime periodu, kaip šioje „Hiperbolės“ dainoje, kai atrodo kad nieko neturi, o tai ką turi nevertini ir esi pasiryžęs iškeisti, kad ir į dangaus kraštelį. Smagiausia, kad nebelieka baimių išlysti iš komforto zonos kiautų ir imtis kažką keisti. Tvirtai pasiryžau – keliausiu į „BalticCycle“ žygį dviračiais po Vietnamą ir Kombodžą!
Pasiruošimas ir šiek tiek finansų
Pasiruošimas prasidėjo nuo registracijos 405 eurų ir lėktuvo bilietų 481 euras.
Teko pasiruošti dviratį… tiksliau Rietavo turguje įsigyti seną trandalietą plieniniu rėmu už 30 eurų (savo rankomis atnaujinti mechanine dalį atsiejo dar 30 eurų) taigi, šiokia tokia avantiūrą keliauti beveik 2000km dviračiu už 60 eurų… Bet bent jau negaila bus tokį trandalietą palikti Vietname, mat skraidinimas lėktuvu pirmyn kainuoja 90 dolerių, atgal dar tiek pat. Bet čia pavyko sutaupyti – išrinkus dviratį dalimis ir susipakavus į turgine tašę (0,9×0,65×0,25m), su Turkish airlines pavyko nusiskraidinti kaip paprasta bagažą. Žinoma užtrukau keletą valandėlių išrinkti, po to surinkti, bet kai neuždirbti 90 dolerių per keletą valandėlių, kas belieka…
Kiek nustebino skiepų kainos, reikėjo skiepytis nuo hepatitų A ir B, nuo vidurių šiltinės, stabligės ir visa tai atsiejo virš 100 eurų. Beje rekomendacija keliautojams – skiepai valstybinėse poliklinikose kainuoja 30 – 40% pigiau nei Endemik klinikoje (kuri bent jau man pirmiausia asocijavosi su skiepais), o kai kurie netgi finansuojami ligonių kasų ir nieko nekainuoja!
Privalomas pagal žygio nuostatus medicinos išlaidų draudimas mėnesiui atsiejo dar 23 eurus, beje kainos skirtingose kompanijose taip pat skyrėsi kone dvigubai – tad taupiems keliautojams rekomenduočiau pasiteirauti keletoje draudimo bendrovių.
Kasdieniems išlaidoms, maistui, muziejams, pramogoms nusimačiau 10 dolerių dienai biudžetą, jei jo nepavyks laikytis visuomet galėsiu pasipildyti finansus nusiėmes pinigų nuo kortelės. Juk keliauju ne į Ameriką, o į pakankamai skurdžią šalį, o ir išlaidauti nesiruošiu…
Beje utopija tilpti į 1200 eurų išsisklaidė kaip rūko migla dar išvykstant į kelionę, bet kiek įmanoma stengsiuosi būti taupus. O laikas ir kelias parodys kiek kaštuos ši nekasdienė kelionė. Viltimi, kad patirti įspūdžiai ir įgyta patirtis dešimteriopai viršis išlaidas iškeliauju į gyvenimo nuotykį.
Šurmuliuojantis Saigonas ir nesibaigiantis priemiesčiai
Lietuva palydį žiemiškais orais, Stambulas šį sykį nesvetingai pasitinka lietumi ir atšiauria vėsa, o Saigonas nuo pirmų žingsniu šokiruoja beveik 30 laipsnių kaitra. Ir po kinų naujųjų metų papuošimais švytinčiomis gatvėmis, milijonų gyventojų šurmuliu. Pažinti su miestų pamaloniname apsilankymu naktiniame gatvės turguje (tiksliau vakariniame iki 24val.), vietiniais ryžių desertais ir atpalaiduojančiais masažais po daugiau nei paros trukusios kelionės. Jei ne varginantis nesibaigiantis šurmulis, ošianti motorolerių jūra, pipsiukai – būtų pasakiškas pigių kainų ir nesibaigiančių malonumų rojus. Toks pirmas įspūdis ir geresnis nei tikėjausi…
Keista, kad tradiciniuose vaizduose, atvirukuose, suvenyruose vietnamietės vaizduojamos ant dviračio, nes jau seniai visi persėde ant motorolerių ir su išmaniaisiais rankose. Bičiuliui nusprendusiam išsinuomoti dviratį čia vietoje, teko nemenkas iššūkis, pusdienis paieškų ir iš dvieju sulipdytas vienas dviratis už 100 dolerių mėnesiui, nors vietiniai taip ir nesuprato… kam gi jam tas dviratis, jei už tuos 100 dolerių gali nusipirkti važiuojanti motorolerį!
Važiuoti dviračiu milijoniniame mieste menkas malonumas, priemiesčiuose dar blogiau, milijonai motorolerių kai kurie atvažiuoja prieš eismą, sunkvežimiai, pakėlėse nesibaigiantys turgeliai ir prekybininkai, kuriuose save gerbiantis vietnamietis būtinai apsipirks nenulipęs nuo motorolerio… Turgeliai šokiruoja – tiesiog pakelėje sukabintos dešros, musėmis aplipusi skerdiena, ar ant ant kuolų sumautos jaučių galvos…
Pravažiavus 50km atslūgsta įtampa, sumažėja eismo intensyvumas, pradeda matytis atsiveriantis sausros nualintas peizažas, mat vasaris – kovas pas juos sausojo sezono pabaiga. Jau ramiai gali apsidairyti ir pastebi daug stebinančių idomybių: tiesiog ant pusės gatvės pastatytos vestuvinės pavėsinės, ant kelio džiovinamos žemės ūkio gėrybės, o važiuojant palei kanalus tieisiai ant kelio sustatytos žuvelių džiovyklos. Tiesa, mažai kur stabtelime, beveik viską pravažiuojame, net nufotkinti nespėju, nes bijau atsilikti nuo grupelės, čia susiorentuoti būtina navigacija, be jos pražūčiau, net žemėlapis nepadėtų, nes vietiniai jei ko paklausi, visi rodo į skirtingas puses…
Po 100km pirmą dieną visas malonumas dingsta, o neradus nakvynės tenka dar 30km minti sutemus… Ir koks velnias mane nešė į šį pragarą…
Apie dviratininkus ir drąsuolo Rimanto nuotykius
Dviratininkai – labai geri žmonės špyga taukuota, bent jau tie kurie varžybose nevažinėja, kurie turistauja. Ir mūsų kompanija labai marga ir skirtinga, vieni turtingi – kiti turtingi tik dangaus platybėmis, vieni labai sportiški – kiti tiesiog normalūs, dauguma lietuviai – bet turėjome ir škotą ir nauja zelandietį, vieni jaunesni – kiti labiau patyrę. Daugelis mynėmė nedidelėmis grupelėmis, pagal interesus, tempą. Kai kas norėdamas pabūti su savimi mindavo ir vienas. O kai kas mindavo tiek kiek išeidavo ir taip kaip išeidavo…
Man labiausiai patiko keliauti lėčiau, stoti dažniau ir pamatyti daugiau, tad su šia grupele keldavomės labai anksti ir tekant saulei startuodavome – per mėnesį pamačiau daugiau saulėtekių nei buvau matęs per gyvenimą… o kokia energija po saulėtekio!!! Iš tiesų keldavomės ir mindavome anksčiau ne dėl saulėtekio, bet dėl karščio, iki vidurdienio pamindavome, o vidurdienį per kaitrą kai būdavo ir 40 laipsnių karštis tiesiog pradribsodavome hamakuose, o popiete dasimindavome kas likę. Įprastai per dieną vidutiniškai mindavome nuo 65 iki 100km, vidutiniškai po kokių 80km.
Dalis vyriškos kompanijos buvo labai linksma ir linksminosi beveik kas vakarėlį, kiek stebino iš kur tiek sveikatos gerti ir minti, bet kaip sakant… vyrai gėrė vyrai gers, kol žemelė apsivers… Kaip jie sakydavo mes Lietuvoje atsakingi, pareigingi, dori ir geri – o čia mums atostogos.
Gerai, kad kompanijoje turėjome moterų – jos savo žavumu, rūpestingumu ir atsakingumu subalansuodavo komandą.
O labiausiai stebino ir žavėjo daugiausiai patyręs mūsų žygeivis Rimantas kuriam 77 metai. Nuolat turintis ką papasakoti, gero ūpo, tik jėgų jau nebe tų… Pirmą dieną teko parsivežti (gerokai per daug mynėme – 130km, netgi jauniausiais dalyvis po šios dienos užlinko). Vėliau į kalniuką kiek sunkiau… atsilikęs, pasiklydo ir pasimetė prie Vietnamo – Kombodžos sienos. Ten jį pričiupo paseniečiai, su motociklų parsivežė į pasienio punktą, kur vargais negalais kirto sieną, bet nuo grupės atsiliko, o Kombodžoje neturint lydinčio transporto nebebuvo su kuo parsivežti. Teko Rimantui vienam suktis kaip išmano, vieną nakvynę rado pakelės smuklėje, kitą jau Pnompenije turguje… pas laisvo elgesio mergeles, kurios jam vargšeliui net pinigėlių davė… Vargo Rimantas su minimu, lygioje vietoje viskas lyg ir nieko, bet kur kalniukas, prastas kelias, ar reikia susiorentuoti kur važiuoti, tai Rimantas būtinai pasuks ne ten… Likusias dvi savaites Rimantas Vietnamu mėgavosi pro lydinčio autobusiuko langą. Matyt 77 metai jau yra amžius kai bandymai dviračiu užkariauti egzotiškus kraštus yra naivūs… Bet Rimanto entuziazmo pavydžiu, jis dar ruošėsi ne į vieną žygį, tiesa artimesniuose kraštuose, po Lietuvos kaimynes. Norėčiau ir aš sulaukęs tokio garbaus amiaus turėti tiek gero ūpo.
P.S. kartais su vyresniu, kaip ir su jaunesniu reikia tėviško rūpesčio, palaikymo, kantrumo, supratingumo… šių sąvybių pasigedau organizatorių veiksmuose Rimanto atžvilgiu…
Kombodžos žavesys ir galingos karalystės palikimas
Nuo pirmų kilometrų Kombodža mane pakerėjo, atrodė žalesnė nei Vietnamas, nuoširdesnė – kiekviename kaime vaikai šaukia hello ir mojuoja rankomis, kultūringesnė – kiekviename miestelyje kaip bitutės duzgia budistų vienuoliai ir vienuoliukai (panašu pas juos taip sprendžiama socialinė vaikų be priežiūros problema). Provincija akivaizdžiai skurdesnė už Vietnamą, žmonės tamsesni, bet nuoširdesni. Ir čia vyksta stebuklai… jau savaitę svajojome apie ledus, kai vaikštant po vienuolyną pyp, pyp atlekia motoroleris prie kurio tuoj sulekia vaikų pulkas ir gauna ledų, o ir mes už menkus pinigėlius pasimėgaujame išsvajotais ledais.
Pnompenis – miestas su charisma, karalių rūmai – ieškantiems kultūros lobių, vienuolynai – ieškantiems dvasios ramybės, norintėms pašėlioti – kazino, ar naktinio miesto linksmybės. Vakare miesto aikštėse jogos užsiėmimai, karate būreliai, šokių pamokos parkelyje… gyvenimėlis verda ir verda kitaip nei Saigone, bent jau man Pnompenis labai mielas, gyvas, gražus ir žavus. Bet to nuoširdumo kaip provincijoje nebeliko…
Nors Kombodža regione viena skurdžiausiu šalių, bet iš turistų pinigėlius moka melžti, per savaitėlę pinigai tirpte tirpsta… viza 36 doleriai, karalių rūmai 10 dolerių, laivas iš Pnompenio į Siem Riap 42 doleriai, Ankor Vatas 37 doleriai, maistas turistinėse vietose ne ką pigesnis nei Šiauliuose, o vanduo Ankor Vate gali kainuoti ir 2 dolerius… Man Kombodžoje pinigėliai tirpte tirpo…
Visgi didis malonumas dienelę dviratį iškeisti į greitaeigį laivą, pamatyti šalį kitu rakursu, stebėtis upėse, ežeruose įsikūrusiomis gyvenvietėmis, verdančiu gyvenimu upėje.
Ankor Vatas – didingas, kurį tiesiog reikia pamatyti, pasivaikščioti po šventyklas, pajusti khmerų karalystės didybę, paspėlioti kodėl gi jos buvo apleistos ir praniko džiungslėse, atkreipti dėmesį į kanalų sistemą kurį kompleksą aprūpindavo vandeniu, paieškoti skirtumų ir panašumų tarp induizmo ir budizmo… Ne veltui kompleksas įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą.
Tik išsukus iš asfalto keliukai tiesiog raudonuoja nei tai moliu, nei tai smėliu, nei tai žeme… tad mintyse susidėlioja Kombodža – raudonos žemės kraštas.
Artėjant prie Santuko kalvos visas kaimas iš akmens gamina įvairiausio pavidalo budas, kitas šventas skulptūras ir savo dirbiniais nustatė viso kaimo gatvę… vaizdelis geras, tik vat vaizdelis minant į šventą kalvą ne koks, toks statumas, kad dviratis jau stojasi piestu… pati piką prieš viršūnę tenka stumtis. Dar nespėjus atsigauti į mus spokso beždžionės, o prekeiviai šaukia saugoti daiktus, deja ne visi spėjome, viena beždionėlė šiepdama dantis kolegei nugvelbė vandenį, kitam kolegai bandė iškraustiti tašę, bet nespėjo. Gražios tos beždžionėlės, bet matyt šventos, reikalauja aukos dievui ir sau. O kalva atgavus kvapą įspūdinga, graži bet jau kiek apleista šventykla, geri vaizdai atsiveriantys į apylinkes.
Dar vienas perliukas – Koh Paen bambukinis tiltas, atrodo įspūdingai, bet dar įspūdingiau juo pravažiuoti po ratais spragsint, dundant, traškant ir vibruojant kaip sakoma žemei po kojomis (mūsų atveju tiltu po ratais).
Visumoje, kol kas Kombodža patiko labiau nei Vietnamas, tik joje liūdėjo piniginė, tad kiek su liūdesiu vėl gržįstame į Vietnamą, tikiuosi bent jau piniginė atsigaus…
Dalato kalnai, kriokliai, kavos plantacijos ir gėlynai
Keičiasi pakelės vaizdai, jau pravažiavome:
– Saigono priemiesčius su prekybininkais, dirbtuvėlėmis, turgeliais, eismo chaosu…
– Tolstant nuo saigono pravažiavome sodininkystės, darižinkystės regioną…
– Palei Mekongą ir kitas upeles stebėjomės pakelėse džiovinamomis žuvimis…
– Kombodža žavėjo žaluma (Mekongo slėnys) ir raudona žeme, bei jaučių gausybę…
Dalato kalnai turėtų pareikalauti daugiau pastangų minant, bet turėtų atsidėkoti gražesniais vaizdais. Ir išties, papėdėse ryžių laukai, sodai, kylant aukščiau kavos plantacijos, nuo kalnų atsiveriantys vaizdai džiugina akis, o žydinčių kavamedžių kvapai iš malonumo verčia įkvėpti vis giliau. Nesu kavamanas, bet rytinė kavutė kolegoms atseidavo apie 1 dolerį, o štai plantacijų kavinukėsę kainuodavo ir kokius 3 dolerius puodelis, bet užtat su vaizdais į plantacijas, kuriuose užauginta. Beje nustebau sužinojęs, kad Vietnamas užima 2 vietą pagal užauginamos kavos kiekį pasaulyje… Stebino (visoje šalyje) ne tik kavos bet ir vaisių kainos: pigiausi bananai apie 1 doleris, obuoliai kaip ir daugelis kitų vaisių apie 2-3 doleriai, vynuogės virš 5 dolerių
Kalnuose rytais pradėjo džiuginti tradicinė vietnamietiška arbata, nors karti bet užtat šilta… Pravertė netgi megztinis, keletą kartų nulyjo. Netgi vaikai rytais vaikšto aprengti kailinukais – kaip kitas pasaulis, kalnai yra kalnai. Ir minant pasijuto kalnai. Vieną dieną trys muškietininkai nusprendė mesti kelią dėl takelio ir aplankyti Dambri krioklį. Krioklys gražus, įrengtas atrakcionų parkas, sutvarkyta aplinka, bet brangus… (ir kaip pamatėme keliaudami toliau, nevertas tų pinigų greitam aplankymui… beveik už ačiū vėliau matėme ir įspūdingesnių krioklių). Bet dienos linksmybės prasidėjo į dienos pabaigą jau numynus beveik 90km kalnuose, bendražygiai informavo, kad stovykla persikėlė apie 20km į priekį, už upės kur leidiesi į slėnį 15min. ir po to 400m pakilimas. Galvojome juokauja ir gąsdina, bet kai 15min. leidomės serpantinais įsikibę į stabdžius, supratome, kad nejuokavo… Beveik 2 val. kilti serpantinais, smagumas išgaravo. Galu gale per dieną kalnuose susukome apie 120km ir beveik 2km sukilimo… per sapnus kalbėjau – sunkiausia diena.
Artėjant prie Dalato prasideda gėlių šiltnamiai, tačiau geriausia pasimėgauti gėlynais gėlių sode, mėgautis vaizdais, kvapais. Neskubant galima pasivaikščioti aplink ežerą. Įdomu užsukti į geležinkelio stotį – tarsi mūsų siauruko muziejų. O būtinų būtiniausia Dalate reika aplankyti – crazy house ir tarsi pasakoje pasivaiščioti stogais, terasomis, urvais, o gal net apsistoti nakvynei…
Išvažiuojant iš Dalato džiaugėmės kriokliais: Lien Khoung sunkiai prieinamas (per vietos parduotuvėlę) ir visiškai tuščias, viskas krioklys tavo… o štai Pon Gour visiškai kitoks – pilnas turistų ir vietinių kurie čia atvyksta dienai ir tiesiog pramogauja. Įspūdingi kriokliai ir smagūs nusileidimai iš kalnų su nostalgiškumu paliekame Dalato kalnus.
Mui Ne – kopos, paplūdimiai, laiveliai… rusų pamėgta poilsio oazė
Kelionės pabaigai artėjame prie jūros ir sakoma nuostabių Mui Ne kopų. Bet pradžiai prasideda drakono vaisių plantacijos, vėliau puikus ežeriukas su šalimais statoma nauja šventykla ir kopos, kopos, kopos. Pravažiuojant dviračiu gražios, bet į jas neįvažiuojame, o turistai su UAZ džipukais neria į jas drąsiai ir dingsta toliuose… turėtų būti įspūdinga kopų dykinė, bet mes pasimėgaujame tik jų krašteliu ir nutariame mėgautis jūra.
Tūkstančiai margaspalvių laivelių Mui Ne įlankoje tiesiog užburia, užburia saulėlydis, žalių ir raudonų mirksiukų jūra sutemus. Čia pat krante jūros gėrybių bliūdai, išsirenki patikusi gražuoliuką ir po 15min. smaguriauji laižydamasis pirštelius ir labiau patyrę ekspertai sako 10 kart pigiau nei Europoje.
Kopomis smagiausia mėgautis per saulėtekį – gražiausios spalvos, mažiau turistų, bet ir ryte netrūksta… O kopos įspūdingos, jei ir maži ir didelį čiuožinėja nuo jų kaip mes nuo kalniuko žiemą.
Muine apylinkės pamėgtos rusų turistų, tiek miestelyje tiek pajūrio regione pilna reklamų rusų kalba, toks kitoks atrodo Muine regionas, apsuptas jūros ir kopų, drakono vaisių plantacijomis.
Pasimėgaudami pajūriu keliaujame link Saigono. Keletas nakvynių kempinguose paplūdimyje. Paskutinės šėlionės Vung Tau pajūrio mieste, kuriame savaitgalius mėgsta leisti saigoniečiai. Mėgsta jie čia ir su sportiniais dviračiais pasivažinėti, tik juokingai atrodo, kai mažą kalniuką privažiavę šoką nuo dviračio ir stumasi. Smagu kai kelyje su visu inventoriumi lenki sportinį dviratį… Tik smagumas išgaruoja neriant į Saigono šurmulį, 50km įvažiuojant į miestą – tarsi pragaras… Po važiavimo Saigono priemiesčiais esu dėkingas visiems dievams, kad likau sveikas ir joks sunkvežimis ar motoroleris neužvažiavo ant manęs.
Reziumė
Keliavimas dviračiu man labai patinka, toks lėtas, bet aktyvus ir artimas būdas pažinti šalį.
Saigonas dviračiu – didžiausias kelionės stresas, kurio nenorėčiau pakartoti…
Vietnamas toks įdomus ir skirtingas, kiekvienas regionas vis kitoks (kalnai, paupių žvejai, slėnių laukai, pajūrys).
Vietnamas pasirodė bedievis ateistų kraštas, be religijos, be kultūros, be tradicijos…
Labiausiai patiko Dalatas ir Mui Ne regionai, visai nieko Vung Tau miestas.
Labiausiai labiausiai visgi patiko Kombodža, pirmiausia vaikų nuoširdumu, kultūriniu turtingumu, kartais šokiruojančiu skurdu, bet visgi dideliu gyvenimo džiaugsmu.
Grižti į Vietnamą norėčiau dėl dviejų grožybių… Sapa kalnų regiono ir Ha Long įlankos…
Kavagne 
Aruna 
pirmas