Maršrutas: Hitlerio bunkeriai – Swieta Lipka – Frombork – Malbork – Štutowo – Gdansk – Oliwa – Stralsund – Riugeno sala – Binz – Liubeck – Schwerin – Potsdam – Berlin
Ši kelionė jau seniai buvo suplanuota, bet pastoviai atkeliama: važiuosim kai turėsim mažiau laiko ar pinigų -buvo toks, kaip atsarginis, variantas. Ir 2008 vasarą toks laikas atėjo. Kadangi gegužę savaitę viešėjome Anglijoj, tai nutarėm tradicinės kelionės automobiliu neatsisakyti ir nuvykti į Šiaurės Lenkiją ir Vokietiją. Dėl laiko, tai neklydom, nes atstumai nedideli, todėl per gerą savaitę toks maršrutas realus, bet dėl pinigų, tai nesigavo pigiau kaip kitur. Mums ar Prancūzijoj, ar Estijoj, ar Kroatijoj – visur gaunasi apie 1000 lt. žmogui.
Šios kelionės ,,vinis” turėjo būti Vokietijos ,,perlu” vadinama Riugeno sala, juolab, kad kažkuriam kelionių žurnale skaičiau labai jau išgiriantį šias vietoves straipsnį. Ir kaip visada, labai išliaupsinti dalykai nuvilia…bet apie viską iš pradžių.
Pirmą kartą kelionė per Lenkiją buvo tokia nenuobodi: nematyti keliai, jokių fūrų, o kelias nors vietomis ir labai vingiuotas, bet tuščias ir su gražiomis apylinkėmis. Be to 500 – tai ne1000km. Hitlerio bunkeriai labai didelio įspūdžio nepaliko, bet vieną kartą aplankyt verta.
Maloniai nustebino Swieta Lipkos bažnyčioje kelis kart per dieną vykstantis vargonų muzikos trumpas pasirodymas.
Kitą dieną užlipom į Fromborko bokštą pasigrožėti panorama (ten dirbo ir gyveno Kopernikas)
ir aplankėm Malborko pilį. Tai didžiausia kryžiuočių pilis, po kurią mes pasivaikščiojom, bet nors ir buvom prieš tai pasidomėję ten vykusiais įvykiais, manau gido pasakojimai būtų pravertę, nes pačiam rasti kur ten Kęstutis buvo uždarytas – neįmanoma. Po to važiavom į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje kalėjo rašytojas Balys Sruoga.Ten sutikom vieną žinomą lietuvį, kuris išgirdęs, kad lietuviškai kalbam, iškart paklausė:ar yra ten kas nors apie Balį Sruogą? Gal kur nors mažytėm raidėm ir yra, bet mes ieškojom ir neradom…Niūru ten, bet susidaryti vaizdą, kas ten vyko, galima.Tik demonstruojamą filmuką siūlyčiau žiūrėti, tik jei gerai supranti lenkiškai, nes tas pačias nuotraukas komentuoja, kurios kabo barakuose, o jokia filmuota medžiaga, kaip supratau, neišliko, nes vokiečiai viską pasitraukdami sunaikino.
Trečią dieną skyrėm Gdanskui.Tai tikrai gražus miestas, kurį verta aplankyti. Įspūdinga panorama, puošnios bažnyčios, jauki krantinė, kurioje ragavom tradicinį sumuštinį, kai ant didžiulės paskrudintos duonos riekės tepami taukai su spirgučiais, dedami kepti svogūnai, dešrelės, rauginti agurkėliai…mmm…skanu.
Tada užvažiavom į Oliwa.Tai toks lyg priemiestis,kuriame yra ilgiausia Lenkijoje bažnyčia (107m.) ir gražus parkas.Po to planavom užsukt į Sopotą, bet kaip įvažiavom į tą megapolį kuris tęsiasi nuo Gdansko iki Gdynios, ir kur ištisas kamštis, tai net nepastebėjom, kaip pražiopsojome nuorodą, o atgal jau nebegrįžom.
Prieš išvažiuodami planavome kokią dieną praleisti paplūdimy, juk vos ne savaitę palei jūrą keliaujam, bet, nors liepos mėnuo, orai buvo prasti, todėl džiaugėmės, kad nors nelyja. Todėl nutarėme dar šiandien pasiekti Riugeno salą, ir labai laukėme nakvynės tvarkingoje Vokietijoje, nes Lenkijos kempingai, buvo gan prasti, kai kur net pamačius dušą praeidavo noras praustis (nors kainavo apie 60zl.keturiems žmonėms). Taip pat neramino žemėlapyje ties pasieniu, prie Swinoujscie pažymėtas keltas ir prie įlankos dingęs kelias. Tačiau vokiečiai , matyt, kompensuodami, kad nėra tilto, visus kelia nemokamai, panašų atstumą kaip Klaipėdoje į Neringą, ir nors eilė atrodo didelė, bet trys ar keturi keltai perkelia greitai. Po pietų apsigyvename kempinge šalia Stralsundo ir važiuojame jo apžiūrėti. Pastatome automobilį centre, vakare parkingas nemokamas, gatvės tuščios, nes penktadienio vakaras, miestas tikrai gražus, vertas trenktis 1000km.
Grįžę randam kempingą perpildytą, daug jaunų šeimų su mažais vaikais ir dviračiais, nes visa sala išraižyta dviračių takelių.Šiaip vaizdai šiek tiek primena mūsų Kuršių Neriją: kurortiniai miesteliai, pušynai…
Šeštadienį skyrėm salos apžvalgai, vykome į išgirtą Cap Arkona- tai kreidiniai šlaitai, kurie leidžiasi į jūrą.
Na, jei plauktumėm laivu, ar skraidytumėm reklamuojamu turistiniu lėktuvėliu, gal ir gražiau atrodytų, o mes šiek tiek nusivylėme, kaip sakoma: nuotraukoje atrodė įspūdingiau, be to iki pakrantės reikėjo porą km eiti pėsčiomis, tuo metu jūros dumbliai ten labai smirdėjo, buvo karšta, o vanduo baisus…Na, mūsų nesužavėjo, todėl į kitą panašią krantinę Konigsstuhl, jau nebevažiavome.Vietoj to aplankėm kurortinį Binz miestelį, kuris šiek tiek primena Palangą, daug namų puoštų mediniais raižiniais.Ten aplankėm Jagdschloss Granitz pilį,
nuo kurios atsivėrė fantastiška salos panorama.
Pilyje labai įspūdingi laiptai vedantys ant stogo, kurie pagaminti iš ažūrinio metalo ir lipant po kojomis atsiveria visa bokšto erdvė.Mums, nors ir neturintiems aukščio baimės, lipti buvo nejauku, bet verta. Binzo pajūryje sužavėjo smėlio baltumas ir smulkumas, tokio dar neteko matyti- kaip miltai.Paplūdimyje vyko moterų tinklinio varžybos, todėl, nors pradėjo dulksnoti, žmonių buvo nemažai.
Sekančią dieną jau buvom Liubeke, kuriame, kaip ir kituose Hanzos miestuose, būdingi raudonų plytų statiniai. Pasikėlėm į apžvalgą, į kurią jau kėlė liftas, pasigrožėjom aikštėm, labai įdomus šv.Dvasios ligoninės pastatas, Liubeko miesto simbolis Holstentor vartai.
Miestas buvo tuštutėlis, tik prie Rotušės, kavinėse prie staliukų sėdėjo žmonės ir klausėsi aikštėje vykusio itališkos muzikos atlikėjų pasirodymo.
Liubekas mus maloniai nustebino- čia jau buvo gražiau, nei atvirutėse:) Kadangi miestas nedidelis ir labai kompaktiškas, tai pasivaikščioję, apie ketvirtą val. išvykome į Šveriną.Tai buvo dar vienas malonus netikėtumas mūsų kelionėje. Važiuodami pro šalį, būtinai užsukite, tuo labiau, kad centras nedidelis, o pilis ežero saloje- pasakiška.
Tiesa,daugiau prancūziška, negu vokiška, neseniai perdažyta tokia ,,skania”oranžine spalva, bet vis tiek žavi. Ne mažiau verti dėmesio pilies sodai.
Kitą rytą atsikėlėm vėlai,nes visą laiką lijo,todėl vis laukėm kada praeis tas lietus ir duos susipakuoti palapines.Tačiau prošvaisčių nesimatė, tai teko šlaputėlę palapinę kišti į plastikinį maišą ir krautis daiktus.Tai bene vienintelis nakvynės kempinguose minusas, bet tai neužgožia malonumo vakare, po varginančios, bet įdomios dienos, sėdėti prie kunkuliuojančio maisto katiliuko, su vyno ar alaus taure ir dalintis dienos įspūdžiais…Todėl, kai sekančią naktį, dar atšalus orui ir turint šlapią palapinę bagažinėje nakvojom viešbutyje, jautėme kažkokį erdvės ir laisvės trūkumą.
Pirmadienis buvo skirtas Potsdamui ir šalia jo esančiam Sanssouci parkui. Kadangi šią savaitės dieną muziejai dažniausiai nedirba, tai tik pasivaikščiojom po didžiulį parką, pasigrožėjom dekoratyviniais augalais, fontanais ir rūmų eksterjeru.
Įėjimas į parką nemokamas. Po to apžiūrėjom patį miestą. Po parko apžvalgos daug vaikščioti nelabai norėjosi, todėl perėję pėsčiųjų alėja patraukėm į kelionių vadove mane labiausiai sudominusį objektą- Aleksandrovką. Tai dvylika rąstų namelių su žemės sklypais, kurie buvo pastatyti 1826 m. dvylikai įkurto rusų choro dainininkų. Nameliai puošti medžio raižiniais ir pasijunti lyg rusų pasakoje…
Netoli yra Olandų kvartalas,kuris buvo pastatytas XVIII a.pradžioje į Potsdamą atvykusiems olandų darbininkams.
Dar automobiliu nuvažiavom iki Cicilienhofo rezidencijos, kuri žymi tuo, kad 1945m čia vyko Potsdamo konferencija, kur dėl karo baigties buvo susitikę Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas. Dabar šiame įspūdingame pastate- viešbutis su ramiu parku aplink.
Paskutinę dieną praleidome Vokietijos sostinėje.
Norėjosi kažkokių naujų įspūdžių po miestų, parkų ir pilių, todėl pasivaikščioję po centrą, aplankėm garsųjį Berlyno Zoo.Tai yra vienas seniausių ir vienas turtingiausių pagal gyvūnų rūšis zoologijos sodų pasaulyje. Nors buvom pavargę, bet toje aplinkoje kažkaip atsigavom, pailsėjom.Ir arba mes ten ne viską apėjom, bet nepasirodė jis labai didelis, beveik visus gyvūnus gali matyti ir įlindusius į savo patalpas, ne tik lauke, kaip pas mus. Gražiai sutvarkyta aplinka, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, kavinės, visur švaru, tvarkinga.Parsiduoda net bilietai visiems metams, kad mamos su vaikais galėtų kaip parke leisti laisvalaikį.
Truputį nuotaika sugedo, kai įkišome į automatą sumokėti parkingo taloną-23eurai, o šiaip kelione likome patenkinti, ryt laukė ilgas kelias namo.Kad jis nebūtų toks ilgas, nutarėm aplankyt Žalgirio mūšio vietą, juolab, kad važiavom pro šalį ir mūsų paskaičiavimais ten turėjom būti apie 20val.Bet Lenkijos keliai nenuspėjami, aišku dėl visokių remontų nusigavom tik 23val., sutemus, privažiavom per draudžiamus ženklus iki pat muziejaus- neblūdysi gi tamsoj. Išlindo sargas, pasiklausė ko mes norim ir už alaus butelį įleido net muziejaus ekspozicijas apžiūrėti. Ten, aišku, kaip tikri lenkai – pergalę iškovojo jie, lietuviai pavaizduoti tik tie, kur atsitraukimą imitavo, kur pabėga. Na, nediskutavom su sargu tuo klausimu, padėkojom ir tęsėm kelionę namo.
Kavagne 
Aruna 
pirmas