Italija – kiek jos galima pamatyti per savaitę? Hm… nedaug ir baisiai sunku sugalvot, ką pasirinkti? Romą? Ne.. ten ir taip kada nors nuvažiuosiu. Rimini? Ne.. ten sako milijonas turistų paplūdimiuos ir nieko daugiau. Kalnus? Jūrą? Patikrinu, kokiais nacionaliniais parkais gali pasigirti toji Italija, ir viskas pasidaro aišku – važiuosiu į Toskanos archipelago nacionalinį parką, nes ten rasiu ir kalnų ir jūros. O kadangi kelionė prasidės Bolonijoj tai pakeliui dar ir Florenciją aplankysiu. Visi sako kad ji nuostabiai graži, bet man atrodo, kad be proto išgirtos vietos dažnai nuvilia. Taigi..

Bolonija.
Čia turėjau dirbti ilgai ir nuobodžiai, bet miestui pašniukštinėti laiko atsirado. Na, miestas keistas, iš pirmo žvilgsnio atrodo tamsus ir niūrus. Pirmos dienos vakare kolegė manęs klausia: ‘Ar tu matei tas spalvas’? ‘Kokios spalvos’!! Kokios spalvos, suklūstu? Aš mačiau tik rudą ir murzinai rudą. Miestas iš tiesų rudas – visas nulipdytas iš rudų molio plytų.

Visą rudų spalvų paletės grožį įvertinu tiktai užlipus į vieną garsiųjų bokštų dvynių (kurių vienas pasviręs lyg koks Pizos bokštas) iš kur atsiveria visai neblogas rudai raudonas vaizdelis. Bokštai dvyniai – tai dviejų šeimų konkurencinė kova, kur galią buvo bandyta išreikšti pastatant kuo aukštesnį bokštą. Bet čia vienai jų nepasisekė – bestatant bokštą jis pradėjo svirti ir statybas teko nutraukt. Antrasis bokštas iškilo į 90 m aukštį ir dabar yra puiki atrakcija turistams nes ant stogo įrengta apžvalgos aikštelė, iš kur galima visą miestą apžiūrėt.
Unikalus dalykėlis Bolonijoje tai arkados, arba portikai – vadinkit kaip norit. Anot Wikipedijos bendras arkadų mieste ilgis yra 38 km, ir visą centrą gali pereit skersai, išilgai ir visaip kitaip, taip ir neišlindęs iš po stogo. Ilgiausia arkada pastatyta tik tam, kad sujungtų miestą su St. Lucca bažnyčia, kuri jau yra užmiestyje, yra net 4 km ilgio (ja tikrai labai smagu pasivaikščioti). Anot vieno italo, arkados buvo pastatytos tam, kad universitetui baisiai išpopuliarėjus (Beje, Bolonijos universitetas – Alma Mater Studiorum – yra seniausias pasaulyje) būtų patenkintas būsto poreikis studentams. Miestiečiai pradėjo statyt arkadas, virš tų arkadų tiesiog plėtė namus ir įrenginėjo butus. Nežinau kiek čia teisybės. Kita teisybė tokia, kad tos arkados puikiai saugo nuo lietaus. Skėčio Bolonijoje neturėjau, bet pasivaikščiojimas mieste per lietų jokių problemų nesukėlė. Lygiai taip pat arkados neleidžia pamatyti ir saulės – po jomis esi nuolatinėj prieblandoj ir niekaip negali suprast, ar čia dabar saulėta, ar apsiniaukę. Išvažiuojant nejučia kilo mintis, ar jausiuos saugiai kitam mieste, kai virš galvos nuolat nebebus stogo?

Florencija.
Reklamuojama kaip vienas ištisas meno kūrinys po atviru dangum. Na taip, senas miestas ir gražus, ir siaurų gatvelių daug, ir gražių langinių. Bet mes jau daug tokių panašių matėm. O be to, kiek čia turistų…. Perlėkėm Florenciją su kolege per dieną, nes nusprendėm aplankyt visas dėmesio vertas vietas kurios nurodytos žemėlapyje. Tai buvo labai blogas sprendimas, nes mes tik lėkėm pro šalį tų grožybių – lygiai taip pat sėkmingai būtume galėję nuotraukas žiūrėt. Tai yra pats baisiausias turistavimo būdas, ir po visos dienos praleistos mieste niekaip negalėjau suprast – tai patiko jis man ar ne?? Įspūdį tikrai padarė tik jų pagrindinė katedra Duomo ir tas išgirtasis tiltas Ponte Vecchio. Apie Duomo rašyt nėr prasmės, ją reik pamatyti. O Ponte Vecchio (senasis tiltas) buvo užtvindytas nenutrūkstamu turistų srautu, į kurį patekus minia nešdavo tai prie vienos blizgučių parduotuvėlės tai prie kitos.. Kadaise ant to tilto dirbdavo odos dirbėjai, kuriems buvo paranku nuo odų išdirbimo likusius vandenis ir raugus pilt tiesiai į upę, bet karaliui susirūpinus vandens tarša odininkus išvaikė, o jų vietą užėmė juvelyrai. Šiomis dienomis ant tilto karaliauja tik juvelyrai, įrengę nesuskaičiuojamą daugybę juvelyrikos kioskų ant tilto. Oi kiek blizgučių 🙂 net akyse raibo slenkant pro juos, o mintyse kirbėjo vienas klausimas – ar čia kas nors kada nors ką nors nuperka?

Dar nuskyla aplankyt vieną muziejų – nes jis tomis dienomis veikia nemokamai. Va čia tai tikras turisto laimikis 🙂 . Man, kaip kokiai šarkai ten patinka tai, kas blizga – kažkokių karalienių ar princesių palociai vis kitos spalvos – žaliasis kambarys, mėlynasis, baltasis. Visi išdabinti išmarginti iki beprotybės. Mėgstu po tokius vaikščiot ir spėliot, kiek laiko čia išgyvenčiau, kol visi tie pažibai pradėtų slėgt??

Vakare, kai kolegė išlekia atgal į Boloniją, aš atsiduodu italo iš hospitality club valiai. Jis mane pasitinka su mašina ir taip susipažįstu su nepatogiausiu gyventi miestu visoje Italijoje. Čia kiekvienas kampas yra saugoma kultūros vertybė todėl gatvės neplečiamos, stovėjimo aikštelės neįrengiamos,mašinų parkuot nėra kur. Porą valandų sukę apie kvartalą, kuriame jis gyvena, mes pagaliau pasistatom mašiną miesto pakraštyje. Besivažinėjant jis papasakoja, kokie tie Florencijos gyventojai konservatyvūs. Miesto merui pagaliau nusprendus įrengt porą tramvajaus linijų, kad palengvėtų susisiekimas, jie staigiai surinko dešimtis tūkstančių parašų po tramvajams prieštaraujančiu raštu. Bet tramvajus kažkokiu būdu visgi laimėjo.

Visai vėlai vakare Michele nusiveda mane į puikią mažutę tratoriją, kur paragauju nuostabios zupės (daržovių troškinys/sriuba) ir brisccheta de tomata, ar kažkaip panašiai – balta duona užtepta pomidorais su česnakais ir alyvų aliejumi ir dar pašildyta krosnyje. Niam.. pirštelius galima apsilaižyt. Dar prisiragaujam puikaus itališko vyno ir pagaliau apsisprendžiu, kad gi patinka man ta Florencija 🙂

Elba sala.
Čia prasideda atostogos. Florenciją aplankiau, kad pliusiuką užsidėčiau, o į Elbą lekiu su didžiausiu nekantrumu. Vieną minutę dar esu autobuse ir grožiuos sala iš tolo, kitą minutę aš jau sėdžiu kelte ir mėgaujuos artėjančios salos vaizdais. Oras šiltas, išlipus Portoferraio (vienas didžiausių uostų Elba saloj) darosi netgi karšta. Pirma aplankyta įstaiga yra turistų ofisas, kur sėdinti poniutė mane nustebina – miesto žemėlapio neturiu, žinau kur tavo viešbutis, bet parodyt negaliu. Klausiu, o kaip dėl informacijos apie trekingo maršrutus? Neturiu, sako ji, bet galiu pasiūlyt brošiūrą apie puikų salos maistą ir kultūros vertybes. Tai vienintelės brošiūros anglų kalba. Na, turbūt pats originaliausias turistų ofisas, kur teko būt.. 🙂
Miesto žemėlapio pasiprašau pirmame pasitaikiusiame viešbuty, salos žemėlapį nusiperku kioske ir prisipirkus saldžių nektarinų analizuoju rytdienos maršrutus..

Ir čia jau nesusivaldysiu, nepravedus salos reklaminės kampanijos. Salelė nedidelė, 200 kvadratinių kilometrų ploto. O veiklos čia tai per akis ir visokio plauko turistams. Kalnų mylėtojams – visa sala tai vieni kalnai, kurių aukščiausias – apie 1 km; paplūdimių mylėtojams – „20 gražiausių salos paplūdimių“ (tokią knygą užtikau knygyne); trekingo mylėtojams – maršrutai skersai ir išilgai salos, trumpiausias poros valandų, ilgiausias – 4 dienų; kalnų dviračiavimo mylėtojams –trasų dar daugiau, tik kai kuriose dviratį teks neštis ant pečių (pati mačiau); kultūros mėgėjams – etruskų laikų statiniai, senos akmeninės bažnyčios, vilos, tvirtovės, bokštai. Šitoje saloje kažkada tremty sėdėjo Napoleonas ir tvarkėsi, kaip jam patinka. Jūros mylėtojams – skaidriausia kokią tik teko matyt jūra ir galimybės snorklinti tiesiog prie kranto. Koralų nerasit, bet visokių aktinijų ir kempinių – gyvas velnias. Neveltui nacionalinis parkas įsteigtas jūros turtams saugoti. Viską vainikuoja puikus maistas: jūros gėrybės, šviežia žuvis ir dar puikesnis vynas.

O aš atvažiavau vos dviem dienom. Supratus, kur patekau, tuoj pat užsisakiau dar vieną naktį viešbuty ir pradėjau mėgautis. Mano viešbutis buvo įsikūręs prie baltų akmenų išmargintų juodais taškučiais paplūdimio. Rytais jis būdavo tuštutėlis, aptikdavau čia tik saulėj besikaitinančius katinus, ir porą kirų, belaukiančių ką bangos išmes. O koks vanduo! Aš skaidresnio dar nebuvau mačius. Ai kaip malonu buvo saulėtais rytais įlysti šilton jūron, žinant, kad Lietuvoj ruduo ir lyja…

Priešingai nusistovėjusioms tradicijoms, šįkart nusprendžiau nelipt į aukščiausią salos tašką, vietoj to sugalvoju pereiti visą salą skersai (sala ilga, bet neplati, gal kokių 15 km ir susidarys). Kadangi man svarbu pats procesas o ne tikslas, pasivaikščiojimas buvo puikus. Kelionę pradėjau tankiu mišku ir apsivėliau rudeniniais voratinkliais, po to žygiavau šviesiais plačiais takais saulei kepinant, karts nuo karto išlįsdavau iš miško į apžvalgos aikšteles, iš kurių matės tai šiauriniai, tai pietiniai salos krantai su nuostabiomis, kaip iš paveikslėlio įlankomis. Kelionę užbaigiau ant kalno vardu Tambone, nuo kurio atsiveria puikiausi vaizdai į pietinę pakrantę. Grįžti į Portoferraio buvau suplanavus autobusu, nes viena brošiūrų skelbė apie „puikų susisiekimą autobusais“. Tas puikus susisiekimas buvo vienas autobusas 2 valandą dienos. Seniai nuvažiavęs, tad beliko prisimint autostopo patirtį. Pavežėjo mane vienas geras italas pradžioj pralėkęs pro šalį, bet kažkodėl sugrįžęs mane paimti. Kodėl persigalvojo taip ir nesužinojau, nes jis nekalbėjo angliškai o aš – itališkai. Vakarienės nukulniavau į uostą, kur nedideliame restoranėlyje pasidovanojau sau puikią šviežią žuvį keptą ant grotelių.

Antrą dieną buvau sugalvojus prasivoliot pliaže, bet teištvėriau pusvalandį, o po to pradėjo kankint mintis, kad barngų laiką švaistau veltui. Už 15 eurų dienai išsinuomavau puikų kalnų dviratį ir prasilėkiau iki gretimos nedidukės gyvenvietės. Važiuodama siauriais ir vingiuotais keliais buvau maloniai nustebinta vairuotojų mandagumo ir kantrumo. Pripratę jie čia prie dviračių sporto mėgėjų, ilgiausiai važiuoja iš paskos tol, kol gali saugiai aplenkt, jokių pypsenimų. Dviratukas toks, kokiu net kilimas į kalną buvo malonus, o ką jau kalbėt apie svaigų lėkimą žemyn, besigrožint pasakiškomis įlankomis, baltutėlėmis jachtomis ir kalnais. Vakare vėl žingsniuoju į tą patį restoraną valgyt moliuskų sriubos. Gaunu didžiausią dubenį prikrautą .. tuščių dvigeldžių kriauklių, kur ne kur apšlakstytų sriuba. Tik įdėmiau pažiūrėjus pamatau, kad ten kriauklėse ir vargšai jų gyventojai susitraukę styro, o dugne atrandu nuostabaus skonio sriubą, kurią tenka srėbti pasisemiant tomis pačiomis kriauklėmis. Bevalgant prie kranto prisišvartuoja pagal naujausius mados ir technologijų klyksmus pastatyta trijų aukštų jachta. Visa neoninėm šviesom apšviesta, „Sea ness“ vardu pavadinta. Trys italai laksto po denį, laivą švartuoja, po to dar ilgai apžiūrinėja išlipę. Atrodo, bijo ją palikt vieną.. Galų gale nusėda jie restorane, akių nenuleisdami nuo savo prašmatniosios nesės. Aplink laivą renkasi smalsuoliai, fotografuoja, apžiūrinėja. Aš irgi pavalgius nulekiu krantinėn, fotografuoju uosto žiburius ir slapčia varvinu seilę spoksodama į tą grakštumo įsikūnijimą.

O trečią dieną reikėjo išvažiuot. Rytą praleidau tyloje ir ramybėje stebėdama kirus ir kormoraną, kaip vijurkas besisukantį vandeny paskui žuvis. Galvoj kirbėjo mintis, kad reiktų susiorganizuot sunkvežimį tų baltų akmenukų juodais taškeliais… ir dar kita mintis, kad reiks čia sugrįžt, nes juk pasnorklinti nespėjau, ir į kalną užsilipt nespėjau. Vienintelė sąlyga – važiuoti čia rugsėjo gale ar spalio pradžioj, kai ne tik žemėlapių turizmo ofise nėra, bet ir pačių turistų nelikę, o paplūdimiuose – tik saulėkaitoj snaudžiantys katinai.

Capraia sala.
Sala, nutolusi nuo žemyno apie 64 km, ir yra vos 4 km pločio. Laivai vasarą čia atplaukia iš Piombino, Livorno arba Elba salos o rudenį, sezonui pasibaigus, tik iš Livorno. Kaina į vieną pusę – apie 14 eurikų.

Pradėjau su ja atsargiai. Labai jau įtartina pasirodė ta tyla, sutikusi mane, kai išsibarstė kas kur reti laivo keleiviai. Laiko turėjau nemažai, tad neskubėdama patraukiau į miestelio centrą. Iš uosto link miestelio veda vienintelis asfaltuotas salos kelias, kurio ilgis greičiausiai nedaugiau nei pusantro km. O miestely – tuščia ir nė gyvos dvasios. Netikėtai užtikus veikiančią parduotuvėlę ir piceriją nusiperku ten vandens ir ketinu papietaut, nes pusryčių kaip ir neturėjau o jau dvylika.. Į mane picerijoje žiūri kaip į didžiausią pasaulio keistenybę. Mato, kad turistė, bet nesupranta, ko čia atsibeldžiau čia viena vienutėlė, ir dar sezonui pasibaigus. Picerijon paskui mane lyg šešėliai atslenka lygiai tokie pat pasimetę du vokiečiai (atplaukę tuo pačiu laivu) irgi matosi, nelabai suprantantys kur pateko. Papietauju ir įgijus jėgų sprunku lauk iš to tuščio, lyg užburto miesto (gatvės tik trys, o išėjimą rast sunku..). Vedina šiokio tokio žemėlapio keliauju link paplūdimio ir svajoju kaip tuoj pulsiu maudytis, mes lauke karšta, plieskia saulė (spalio 5 d!!). Neįvertinu atstumų, pasuku ne tuo taku ir patenku ne į paplūdimį o į apžvalgos aikštelę, pagal žemėlapį turėjusią būt gerokai toliau.
Iš apžvalgos aikštelės turi matytis tas paplūdimys, bet tai ką pamatau yra stačios uolos ir apačioje kokia metro pločio lyg ir lygesnio kranto aikštelė. Ak štai apie ką kalbėjo italas, pas kurį apsistojau Livorno, sakydamas kad čia yra nuostabiausi uolėti pliažai (rocky beach). Na jau ne, galvoju, manęs į jūrą nuo tokio kranto nenuvarysit. O be to va ir vėjelis kyla, vanduo pasišiaušė o krantą plaka putotos bangos. Apsisprendžiu tiesiog pasivaikščiot po salą ir einu per opuncijom ir krūmokšniais apaugusią pievą link kito „rocky beach“. Aplink nei gyvos dvasios, keistai jaučiuos toj tuštumoj, nes puikiai suvokiu, kad liepos ar rugpjūčio mėnesį čia eidama būčiau jau kokį 100 kartų pasakiusi „ciao“ arba „hi“ tokiems keliautojams kaip aš. O dabar net kažkoks keistas nerimas apima, todėl kai antrajame paplūdimy pamatau saule besimėgaujančią turistų porą, lengviau atsipučiu – aš ne viena šiam pasauly.

Palikus juos mėgautis bangomis pati keliauju siauru greičiausiai dar romėnų laikais nutiestu taku, kurį žymi senutėlė iš akmenų sukrauta tvora. Jeigu iki šiol nedrąsiai žengiau drumsdama šitos salos ramybę, tai dabar su didžiausiu malonumu pasineriu į tylą, atrodo ištirpstu, vėjas skrodžia kiaurai o tylą drumsčia tik suopių balsai. Pasinėrus į tokią būseną išeit iš jos nesinori ir taip klajoju visų užmirštais takais kelias valandas. Klajodama atrandu apgriuvusią bažnyčią ir didžiulį išpuoselėtą vynuogyną. Pasivaikau mielus driežiukus, pasėdžiu ant akmens, tada šlendu į platų akmenimis grįstą kelią, viliojantį salos gilumon. Keliauju juo, bet žinau, kad laikas tirpsta. Dar norėtųs nulėkt iki kito kranto, bet į slėnį nusileidžia didžiulis debesis, ir viską padengia pilka masė, tad traukiu atgal link uosto. Jį priėjus pamatau, kad laiko dar turiu, tad suku kiton pusėn, kur į aukštybes veda serpentininis kelias. Einu jo vingiais tol kol prieky pamatau lyg arką lyg vartus. Apgriuvę tokie, paslaptingi. Vis dar girdžiu iš apačios sklindančius uosto garsus, bet žengus pro vartus lyg stebuklų lazdele pamojus jie išnyksta. Aplink tik tyla ir ramybė, o kelias vilioja aukštyn, paėjėt lig kito vingio. Paskui link dar vieno, o už jo matos kažkokie pastatai, neatsispiriu kelio vilionėms ir einu aukštyn, aplink beprotiškai kvepia saulėj įkaitusios pušys.

Tai ką prieinu yra keista tyli aikštė su apgriuvusia bažnyčia ir pastatais be langų, puošnios vilos likučiais. Mintyse pavadinu tą vietą mirusiu miestu ir mėgaujuos ten tvyrančia paslaptimi, kol kažkur iš viršaus atsklinda garsus itališkas pokalbis ir išnyra dvi poniutės. Sprunku atgal link uosto, nes ten tuoj turi pasirodyt mano laivas. Nutolstu nuo tų poniučių ir dar pasimėgauju tyla, eidama link anų paslaptingų vartų, pro kuriuos pražengus vėl staiga sugrįžta uosto garsai.

Galvoje knibžda klausimas, ką gi aš ten radau, kokia tai vieta buvo? Sėdžiu laive, o akių nuo nutolstančios salos atitraukt negaliu. Gaila, bet palieku vietą kurion, kad ir kaip labai norėčiau, gyvenime turbūt neteks sugrįžt. O namie neriu į visagalį Internetą ir ieškau informacijos apie Capraia. Taigi, žinių nedaug, bet jos sako, kad pirmieji salon išlipę buvo graikai, kurie salai davė „ožkų žemė“ pavadinimą. Itališkai ožka – capra. Kita vardo aiškinimo versija – etruskai ją pavadino „Carpa“ (stony island). Po graikų salon keliavo finikiečiai, etruskai ir romėnai. Po Romos imperijos griuvimo sala kurį laiką buvo apleista. Pirmaisiais krikščionybės metais ją pamėgo atsiskyrėliai. Viduramžiais sala buvo apgyvendinta gana tankiai, po to okupuota saracėnų. 1403 metais sala pateko Genujos šeimos Simone de Mari valdžion. Jau 1540 Capraia salą nuniokojo piratas Dragut, visus gyventojus išvežęs parduoti vergais. Šešioliktame amžiuje čia buvo pastatytas įtvirtinimas ir miestelis „Forte of San Giorgio“. Devynioliktame amžiuje saloje vyravo žemdirbystė, ten buvo įkurta pataisos kolonija. Sala Genujos provincija išliko iki 1925 metų. Dėl kolonijos statuso ji liko beveik nepakitusi labai ilgą laiką, o kolonijos gyvenvietė buvo uždaryta tik 1986 metais. Tik tada sala atsivėrė lankytojams. Tiek man pavyko išpešti iš Interneto. Spėju, kad mano aplankyta mirusi gyvenvietė buvo kolonijos dalis.

Piza.
Na, vizitą į šį miestą kuo puikiausiai apibūdina geležinkelio stoty nugirstas amerikiečių pokalbis. Vienas amerikonas klausia kitos poros: „ar važiuosite iki bokšto taksi?“ Kiti atsako – ne, pasivaikščiosim, sako nedaug reik eiti, tik 45 minutes“. Pirmasis susiraukia, nes jo žmonelė sako: „Gal ir mes eikime, pakeliui irgi turi būt gražu..“ Principas: atvažiavau, pamačiau, pliusiuką užsidėjau“.

Nusiperku žemėlapiuką, kurio pasirodo nereik, nes ir taip aišku, kur reikia eiti – turistai plūsta vienu vieninteliu keliu. Pakeliui vis gausėja suvenyrų parduotuvių, restoranų ir greito maisto užkandinių (hot-dog – to Italijoj iki šiol dar nemačiau!!). Pats miestas gana jaukus, pražygiuoju kelias jaukias senas gatveles ir puikią De Cavaliers aikštę.

Ir štai štai, kai turistų tankis padidėja kokius 5 kartus pasimato ji – katedra ir bokštas. Taip pasviręs, tik ne toks baltas kaip šviečia iš visų atvirukų. Kaip ir visad – išgirtieji stebuklai būna matyti paveikslėliuose tiek daug kartų, kad realiai juos pamačius ne tiek ir sužavi. Pamatau eilę, laukiančių prie bokšto – į jį galima lipti. Na, galvoju, užlipsiu ir aš. Nulekiu iki bilietų kiosko ir pamačius bilieto kainą – 15 eurų, pakeičiu savo sprendimą. Nė velnio, aš geriau po katedrą pasivaikščiosiu. O katedra nuostabi, didinga. Tik gaila, pilna turistų (ko čia stebiuosi, juk ir aš viena iš jų, atlėkus tik pavėpsoti). Pasivaikštau aplink, pasižiūriu įdomų spektaklį, kaip pievoje šalia katedros pozuoja būrys amerikonų, japonų ir kiniečių, vaizduojančių, kad jie ramsto tą bokštą. Keista, bet nepaisant tos jūros žmonių aikštė yra labai jauki ir man smagu paprasčiausiai pasėdėt ant katedros laiptų. Pasėdžiu ir traukiu atgal į stotį, kaip ir milijonas kitų, įsidėjusių savo kelionių kraitėje dar vieną pliusą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *