Kiek kartų tai dariau ir vis tiek negaliu priprasti. Kaskart apima keistas jausmas ir galbūt netgi išlikimo instinktas, kažkur pasąmonėje kužda – „ne… nereikia, nedaryk… iš ten gali neišnerti, gali ten ir likti… pabūk su mumis viršuje, neeik į tą žydrą bedugnę…”
O aš vėl stoviu ant krašto, po kojomis žydras, skaidrus, permatomas ir lygus kaip stiklas paviršius…
Platus žingsnis į prieki!!! ir po manimi, tartum nematomai jėgai paliepus, prasiskiria jūros bedugnė… tik akimirkai… ir vėl užsisklendžia virš mano galvos… apgaubdama, apkabindama, pradedama skverbtis į kiekvieną laisvą plotelį, užliedama malonia gaiva kiekvieną sausą mano kūno lopinėlį! Momentinis šokas… padedu grimzti žemyn…aš vėl čia, vėl ten kur be galo tylu, kur nuo tylos spengia ausyse… kur driekiasi stora skirianti linija tarp garsų ir vaizdų… spengianti tyla ir beribis spalvų pasaulis… nepakartojama… niekur dar to nemačiau ir niekada niekur kitur neesu to pajutusi (matyt dėl to ryžtuosi TAI daryti dar ir dar, jausti tą bauginančią nežinią bei nežemiška palaima vėl ir vėl)…
Pirmas įkvėpimas – gaivus, lengvas, tik kiek sausas oras užpildo plaučius…susikoncentruoju ties aplinka – prieš mane stati, be pradžios ir be pabaigos, siena…vertikaliai smenganti žemyn į nežinomą gelmę… nevalingai susigūžiu ir pasijaučiu tik mažyte didelio pasaulio dalele… iškvėpimas… leidžiuosi gilyn… po truputi, pratindama savo organizmą, įsiklausydama į visus jo pokyčius… įkvėpimas… sekundei plaučiai išsiplečia nuo gaunamo oro, kuris tuoj pat susispaudžia nuo aplinkos slėgio… prieš akis mirguliuoja vis ta pati siena – koralų siena… namai ir maistas visų tų, į kurių ramų ir begarsį gyvenimą aš įsibroviau…iškvėpimas… tylu ir spalvota…tolis, visai kitaip nei paviršiuje, susilieja į vieną visumą – į tamsiai mėlyna, rodos permatoma tamsą, kuri visada traukia, visada siurbia ir bando privilioti užsisvajojusius keliauninkus… įkvėpimas…bandau ten nežiūrėti, per kūną perbėga šiurpuliukas, primindamas, kad aš čia vis dar svetima, vis dar tik laikinas svečias… net ne svečias, o tiesiog praeivis, kuris netyčia – eidamas visai kitur, užklydo į šį nuostabų nerealybės pasaulį, veidrodžių karalystę… iškvėpimas… kuo mažiau judesių, kuo lėtesnis kvėpavimas, kuo mažiau pašaliniu daiktų, kuo mažiau kontaktu su aplinka… įkvėpimas… negalima, negerai – jei lieti! Tolygu, jei keistume praeitį arba ateitį – nieko negalima keisti, negalima palikti jokių savo buvimo pėdsakų… veidrodžių karalystė… viskas atrodo arčiau nei yra iš tikrųjų, visi atrodo didesni nei yra… iškvepimas…dar kartą savo mintimis patvirtinu sau, jog esu ne šio pasaulio gyventoja, o tik praeivis, keleivis… užsukęs trumpam…įkvėpimas…
nustojau leistis žemyn, dabar keliauju į pietus, iš dešinės vis ta pati siena… bet dabar jau matau dugną (o gal jis tik atrodo esantis arčiau nei yra iš tikrųjų)…dabar jau matau iš kur siena pradėjo savo augimą, arba ant ko ji yra pastatyta, vis tos pačios nematomos jėgos…iškvėpimas… po manimi smėlio dykuma… o iš dešinės žydintis sodas… žydintis, gyvas, be perstojo judantis ir nenorintis paklusti mano žinomiems, mano pasaulio dėsniams…
pagaunu pasąmonėje bėgančią mintį…įkvėpimas… mintis graži, verta dėmesio, įkvėpta begalinio noro…visai reali ir nesunkiai įgyvendinama…iškvėpimas…kodėl aš negaliu čia pasilikti?…įkvėpimas…kodėl turiu grįžti į tą pilką, monotonišką, vienodą ir man nebereikalingą pasaulį?.. o gal aš nenoriu, gal man čia geriau, man čia jaukiau, aš juk viską suprantu ir suvokiu, žinau jų dėsnius, žinau kaip ir kam jie čia gyvena….iškvėpimas…kaip butu gera, pasislėpti nuo visos žmonijos, taip, kad niekas niekada nerastu, niekas manęs nekalbintu, negirdėčiau kvailų klausimų ir atsakymų…įkvėpimas…apima nenumaldomas noras atsigulti ant smėlio… tiesiog atsigulti, pailsėti, pažiūrėti į virš manęs esantį vandens sluoksnį ir viską apmastyti… vieną kartą nuspręsti…čia arba ten! Tai turiu padaryti čia ir dabar!.. iškvėpimas…tam, kad priimčiau teisingą sprendimą, turiu atsikratyti visko kas mane riša su anuo, mano gimtuoju pasauliu…įkvėpimas… turiu būti neutrali ir atvira mintims… turiu pasijausti dalele šio pasaulio ir tik tada galėsiu pajusti visą jo jėgą ir sužinoti ar mane čia priims…
TYMPTELĖJIMAS…ne man… ne vandens pasauliui priklausantis… iškvėpimas…TYMPT!!!… kur kas įkyriau…įkvėpimas…kažin kas tai gali būti, bet tai man trukdo susikaupti…TYMPT!!! Ir vėl?! Matyt teks atsisukti… nes kitaip neatsikratysiu šio šlykštaus tampymo… iškvėpimas…atsisuku…įkvėpimas…tas, kuris mane tymptelėjo, dabar jau įkyriai mane purto ir kažka rodo ženklais…iškvėpimas…hm…koks keistas…ko jis nori?… atrodo juk visai kaip aš – o pasakyti ir paaiškinti man nieko negali…įkvėpimas…aiškinu jam, kad man viskas gerai, kad nereikia manęs purtyti ir tampyti, kad žinau ką darau ir dabar noriu likti viena…jaučiu, kaip plečiasi oras – plaučiuose, ausyse… įdomus jausmas…vėl jaučiu purtymą…jau atsibodo – supykau! Na kiek galima – bandau apšaukti tą nedorėli, bet vietoj garso – matau tik kylančius oro burbuliukus… įdomus jausmas dingsta, jaučiu nutylantį skausmą… kažkas mane laiko ir kelia aukštyn… įkvėpimas… aš visai nenoriu aukštyn…aš juk dar neapmasčiau visko, dar nenusprendžiau…iškvėpimas… nenumaldomai artėja paviršius…įkvėpimas… pakeliu galva ir pro vandenį jau aiškiai įžvelgiu dangų ir saulę… vanduo pastebimai atšyla, o mūsų kylimas vis lėtesnis ir lėtesnis, kol visiškai sustoja…iškvėpimas…apsidairau aplinkui, plaukioja žuvytės, želia koralų kupsteliai, iš viršaus šildo saulytė… net nepatikėtum, kad vis dar esi po vandeniu… įkvėpimas… pagaliau pamatau – ta, kuris man nedavė ramybės ten apačioje…tą, kuris man nedavė ten pasilikti… tą, kuris pamatė, kad galiu ten pasilikti… tą, kuris mane iškėlė ir dabar žiūri nesuprantančiom ir išsigandusiom akim… tą, su kuriuo mes dabar kartu kabom, lyg medituodami, vandens storymėje… žiūrėdami vienas į kitą ir bandydami skaityti vienas kito mintis…iškvėpimas…žiūriu į jo akis ir skaitau savo diagnozę – AZOTINĖ NARKOZĖ… Įkvėpimas…nuleidžiu akis… nusiraminu… bandau atstatyti ramų kvėpavimą… iškvėpimas…pakeliu akis ir leidžiu JAM jose perskaityti – AČIŪ… įkvėpimas ir iškvėpimas…
Kavagne 
Aruna 
pirmas