Tiesiog Egiptas…

Egiptas…

Tokia kontrastinga ir paslaptinga Afrikos šalis tas Egiptas. Iš pirmo žvilgsnio sakytum, kad žmonės tokie paprasti, gatvės primėtytos šiukšlių, smėliai ir dykuma aplinkui, žvejų kaimeliai, vyrai apsirengę galabėjomis su turbanais ant galvų, nedrąsiai pro namų langus žvelgiančios moterys.

Iš kitos pusės – kurortiniai miestai!

Ryškiai apšviestos gatvės, iki paryčių dirbančios parduotuvės, jaunuoliai godžiai nužvelgiantys europietes merginas, kiaurą parą skersai ir išilgai kursuojantys ir pypsintys mikroautobusiukai. Kavinukės, vadinamos cafe shopais neištuštėja iki paryčių, dažnas egiptietis po darbo ateina čia ir rūkydamas šišą (vandens pypkę) stebi aplink vykstantį gatvės šurmulį ir klegesį. Vos kelis metrus nužengus nuo centrinės gatvės, į gyvenamųjų kvartalų gilumą, atsidursite visai kitame pasaulyje. Čia jau rasite ir mažyčių maisto prekių parduotuvėlių, išdidžiai vadinamų Supermarketais, ir skalbyklų esančių pirmuosiuose gyvenamųjų namų aukštuose, ir egiptietiškų greito maisto valgyklų, kur galima paragauti „fulja“, „tamija“ ar „pica Skandarėja“, taip pat atsigerti „asab“ –cukranendrių sulčių ar „šiaj košari“. Dažnas reiškinys mečetės, kurių žaliai apšviesti minaretai, ypač gražiai matomi pro gyvenamuosius namus, vakarais. Gatvės tarp namų neasfaltuotos, o tiesiog nuklotos geltonu dykumos smėliu, čia pat galima pamatyti buitines ir statybines šiukšles, begales kačių, vaikus – murzinus ir labai gražiom akim…

Raudonoji jūra, kuri skalauja visų kurortinių miestelių pakrantes… būtent šioje pasaulio dalyje ir turėjo būti, jos dangaus mėlio vanduo, daugybė koralų bei tūkstančiai įvairiaspalvių žuvų, atrodytų kompensuoja gyvūnijos ir augalijos trūkumą Egipto žemėje. Ankstyvą rytą, žaliai – mėlynais laiveliais, grįžtantys žvejai… Kitoje prieplaukos pusėje esančiose laivų statyklose, kur galima pamatyti ir dviejų denių prabangią jachtą ir mažą katerį, rodos visą parą nenutylą plaktukų tuksėjimas. O šalia esančiose, iš statybinių atliekų suręstose lūšnelėse, pakaitom miega darbininkai.

Rytais daugybė laivų išplaukia tolyn į jūra, daugiausia tai turistiniai laiveliai arba jachtos, kurios plukdo visus norinčius prie nuostabių koralinių rifų, kuriuose kaip parkuose ar miškuose gyvena mažos ir didelės, dryžuotos ir taškuotos, margaspalvės ir vienaspalvės žuvis, didžiuliai vėžliai, draugiški delfinai, didžiulės kriauklės su violetiniais ir rožiniais moliuskais viduje, vandens gyvatės, murenos ir rajos, o kažkur pietiniuose vandenyse aptinkami ir rykliai.

Vieni apsiginklavę plaukmenimis, vamzdeliais ir povandeninio nardymo kaukėmis, kiti sudėtingesne povandeninio nardymo technika, šoka į sūrią jūros gelmę, tam, kad pasigrožėtų nenusakomo grožio ir spalvų nebyliu povandeniniu pasauliu…

Tai taip nepakartojama ir neužmirštama, kad kone kas antras sugrįžta į jūrą vėl ir vėl…

Daugelis čia suserga, taip vadinama „žuvyčių liga“, kai tik atvykęs į Egiptą žmogus metęs viską, bėga į jūrą, jau pekeliui nusimesdamas marškinius ir besimaukšlindamas ant veido kauke su vamzdeliu… Tokia ta jūra…

Eime, toliau…

Kairas – kontrastiškas, didingas, tuo pačiu sukeliantis tokius tarpusavyje susipynusius jausmus – šoką ir nuostabą, pasibjaurėjimą ir meilę, laikas lyg sustoja ir tuo pačiu viskas nenumaldomai keičiasi ir juda… pro autobuso langą galima pamatyti viaduku važiuojantį 600-ąjį mersedesą, o šalia jo tipenantį asiliuką, tempiantį arbūzų prikrautą vežimaitį. Šalia didingų, senovinių piramidžių, galima sutikti būrelį šiuolaikiškai atrodančių jaunų egiptiečių klegantį būrelį, droviai nužiūrinėjančias užsienio svečius. Prie modernių stiklinių dangoraižių ir ant Nilo kranto stovinčių, pasaulinės šlovės viešbučių pašonių besiglaudžiančios žvejų lūšnelės. Bet taip pat gausu cafe shopu, kur vakaroja, o kartais ir „nakvoja“ egiptiečiai, po sunkių dienos darbų. Metro pravažiavus nuo El Giza rajono, kuris pasižymi pačiomis pigiausiomis parduotuvėmis, labiausiai užterštu oru ir judriausiu eismu, iki linijos pabaigos atsidursi lyg kitoje pasaulio pusėje – Heliopolyje. Čia gražios apželdintos alėjos, airiško bei itališko tipo kavinukės, prestižinės pasaulinių tinklų parduotuvės, prabangios mašinos ir milijoninės vertės butai, visur švaru tvarkinga ir jei ne šen bei ten šmėkščiojantys arabiški užrašai, vargu ar net pagalvotum, kad tai vis dar tas pats Kairas.

Gerai visiems Egipto svečiams žinomas Luksoras, kuris garsėja savo žemdirbyste ir bene turtingiausių pasaulyje archeologiniu paveldu. Pakeliui unikali galimybė stebėti kaip keičiasi dykuma, jos kūnas, spalva bei kvapas… Kelio pradžioje iki pat horizonto matomi tik geltonų smėlynų plynės. Bet vos tik atmerki akis po neilgai trukusio poilsio – pamatai visiškai nepažystama dykumos pusę. Pirmiausia negali atsistebėti ryškiomis oranžinio molio spalvos kalvomis tolyje, ir su kiekvienu kilometru jos artėja, keičia formas ir spalvas, nuo geltonų smėlynų, oranžinių molio kalvų, kurios artėjant virsta purvinai bėžinės spalvos, o toliau vis kyla, virsta akmenuotomis pilkos spalvos dykynėmis, galiausiai jau nebematai skardžių viršaus ir spalva tampa kažkokia balzgana pelkės žalumo… ir taip netikėtai kelias išveda keliautojus prie Nilo, kurį nepamanytum esant pačia ilgiausia pasaulio upe… atrodo tai tiesiog kanalas, palei kurį statomi namai , kurie visi kaip vienas neužbaigti, o iš viršutinio aukšto į saulę stiebiasi metaliniai strypai, nėra išorinės apdailos, o tik raudonų plytų sienos – kreivai sumūrytos. Prie namų auginami vaisiai ir daržovės, ganosi gyvuliukai, kurie vykdo kiemo sanitarija ir ėda buitines atliekas, čia pat pešasi du ar tris tolimi, mažieji faraonų palikuonys. Beje egiptiečių moterys neprausia vaikų, stengiasi tai daryti kuo rečiau, manydamos, kad švarius ir gražiai atrodančius vaikus gali nužiūrėti bloga akis ir vaikas suserga ar išauga nelaimingas. Moterys čia atrodo daugiau islamiškai, t.y. dienos metu retai kada išeina į kiemą, ne tik bijodamos aitrios saulės,kuri tamsina jų oda, bet ir nenorėdamos kad jas pastebėtų svetimas vyras. Tik saulei pradėjus leistis, o gal ir visai sutempus, moterys pulkeliais, kartais su vyrais ir vaikų būriu, skuba į turgavietes pirkti maisto, daržovių, ko nors namams pagrąžinti… Tradicinis vaizdas turguje – vyras, išdidžiai žingsniuojantis savo šeimynos priekyje, nešinas piniginę ir vesdamas už rankutės patį mažiausią šeimos narį. Už jo, per pusę žingsnio atsilikusį, lėtai tipena žmona, nešina ryšuliais, maišais ir maišeliais, kurie iki pat viršaus prikrauti maisto, į moters sijono klostes susikabinę bėga pulkelis vyresnių vaikų. Atrodytų, kad moterys yra užguitos, nevertinamos ar negerbiamos… bet tai tik mūsų supratimu, vertinant iš mums žinomos pasaulėžiūros pusės. Iš tikrųjų, egiptiečių šeimose moteris – mama, yra tartum „Juodasis kardinolas“, kuris laiko šeimos vadžias savo rankose, bet tai daro visiškai nepastebimai ir atsargiai. Užtenka vieno mamos žvilgsnio, kad įsisiautėję vaikai – apsiramintų, neklaužados – klausytų, o užsispyrėliai – tampa sukalbamesni; atveju kai reikia kelti balsą, ar imtis kitų drausminimo priemonių – beveik nebūna, mama yra gerbiama visose šeimose, visų šeimos narių, niekas nedrįsta jos nei savo poelgiu nei žodžiu įskaudinti ar negerbti.

Luksore, be tradicinio egiptiečių gyvenimo, pamatysime didingas šventyklas, kurios buvo statomos šimtmečiais, o išliko dar ilgiau – tūkstantmečiais, perėjo per visas epochas, skirtingus amžius, matė Egipto klestėjimą, žlugimą, svetimšalių užkariavimus, savanorišką integraciją į kitą kultūra bei papročius… Bet šventyklos liko tokios kaip ir buvo, nepakitusios, nebent žemės drebėjimų apgriautos ar dykumos smėlynų užpustytos… Galima sakyti, kad jei nematei El Karnako šventyklos – nematei Egipto, daugeliui tai toks pats šalies simbolis kaip ir piramidės…

Visa šventykla užima kažkur apie 100 ha, tai pasakiškai didelis plotas, todėl viso grožio ir tikro įspūdžio neįmanoma susidaryti per trumpa kelių valandų pasivaikščiojimą… tam reikia skirti bent dieną, o geriau kelias… didžiausia įspūdį sudaro kolonada, kuri sudaryta iš 134 kolonų, kurių aukštis siekia 21 metrą, tiesiog protu nesuvokiama kaip senovės egiptiečiai sugebėdavo tokius didžiulius akmens luitus iškelti į tokį aukštį ir lygiai juos sustatyti, o taip pat dar ir išrėžti juose faraonų gyvenimų istorijas senovės egiptiečių hieroglifais… tai kone pati įspūdingiausia vieta visame šventyklos komplekse.

Toliau pažvelkime į Luksoro šventykla, arba į trijų tikėjimų šventyklą. Įdomi jos istorija tuo, kad senovės egiptiečiai čia pasistatė šventyklą Amenhotepo III ir Ramzeso II garbei (tais laikais buvo manoma, kad faraonai yra nužengę žemėn dievai), na o su krikščionių koptų atėjimų, jau tuo metu apgriuvusioje šventykloje, čia buvo statomi krikščionių maldos namai. Vėliau iki šių vietų atėjus arabams klajokliams, krikščionių bažnyčia buvo paversta mečete, kuri iki mūsų dienų yra išlikusi ir žinoma „Abu‘l Haggag mosque “ pavadinimu.

Na o persikeliant, maža žvejybine valtele, į Nilo vakarinį krantą, sunku nepastebėti karšto oro srovių nuglostytą Chačepsut šventyklą. Ji per amžius stovi taip ir nebaigta statyti…tai ilga ir romantiška istorija apie meilę ir neapykanta, kurios pradžia slypi dar toli prieš mūsų erą…

Chačepsut turėjo ištekėti už savo jaunesniojo brolio – Tutmoso II, kaip tai buvo priimta daugelyje senovės civilizacijose. O vyrui mirus, į valdžia įžengė mažametis Tutmosas III (manoma, nesantuokinis Tutmoso II sūnus), Chačepsut teko dar kartą švęsti vestuves su savo „sūnumi“, po kurių visa valdžia atiteko Chačepsutei. Ji valdė Egiptą, apsirengusi kaip vyras, su vyriausiųjų žinių palaiminimu, labai išmintingai ir garbingai. Jos valdymo laikotarpiu labai sustiprėjo šalies ekonomika, išsiplėtojo prekybiniai keliai su kaimynais, labai sustiprėjo laivyba, klestėjo architektūra. Bet jaunasis faraonas – Tutmosas III, augo ir stiprėjo, taip pat panoro valdžios bei galybės. Beveik po 20 metų valdymo Chačepsut paslaptingai dingo, buvo nužudytas ir įsimylėjęs ją architektas, kuris projektavo ir stebėjo Chačepsut garbei statomos šventyklos darbus. Tapęs pilnateisiu valdovu, jaunasis faraonas viską, kur tik buvo koks įrašas ar atminimas apie jo „žmoną – pamotę“, griovė, naikino ir trynė. Paliko tik vienintelę taip ir nebaigtą statyti šventyklą, kaip simbolį ir pamoką nepaklusniesiems.

Taip pat norėčiau paminėti Karalių slėnį, kuris tiesiog alsuoja karščiu, kur palaidoti daugelis XVIII, XIX ir XX dinastijos faraonų. Deja daugelį kapų apiplėšė dar prieš mūsų erą, kai kuriuos apvogė arabų klajoklių gentys, na ir paskutinieji kapų plėšikai buvo britų, prancūzų bei vokiečių archeologai, kurie ypač susidomėjo Egipto istorija XIX a. pradžioje. ir tik laimingo atsitiktinumo dėka – vienintelio, niekam iki tol nežinomo faraono kapas buvo atrastas 1922 metais, Hovardo Karterio. Šiuo metu Tutanhamono kapavietės lobiai yra žinomi visam pasauliui ir eksponuojami Nacionaliniame Kairo muziejuje – Kaire.

Dar daug ką galima papasakoti apie, Luksorą, Kairą, egiptiečių gyvenimo būdą, Raudonąją jūrą bei kurortus, bet manau neverto to daryti, kadangi šiuo aprasymu nenorėjau viską viską nupasakoti apie šią nuostabią šalį, o tik atskleisti dalelę paslapties ir pakurstyti norą patiems ten nuvažiuoti ir viską savo akim pamatyti, susidaryti savo nuomonę ir pasakoti savo įspūdžius kitiems!