Kelionės -turtas, įgyjamas visam likusiam gyvenimui už eurus ir avantiūrizmo jausmą :))

Bilietus nusipirkome balandžio pradžioje ir aš nesitikėjau, kad tikrai pakilsiu į dangų, o po to nusileisiu tvankioje Barselonoje. Čia pasitiko tokia šiluma ir toks minios jausmas, kad adrenalinui net nebuvo tarpo kur nors išlįsti.Buvom penkios, išsiskyrėme į savo naujuosius prieglobsčius ( kuriuos buvome susiradę internete) Miegamasis rajonas, knibždantis pakistaniečių ir begalė persikų parduotuvėlių, mus įsileidžiantys 3 venesueliečiai studentai, pirmi tradiciniai bučiniai į abejus skruostus, po kelių akimirkų jautiesi kaip namie. Pirmą vakarą praleidome pagrindinėje La Ramblos gatvėje prie skulptūros, kur daug kartų buvo kviečiama žolytės. Barselona antrasis Amsterdamas, čia lyg miesto pravardė, nes tiek auskarų ir dredų mano provincialios akys tikrai niekada nematė, o žmonės malonūs jie tikrai padės, išvaizda čia mažiausias patikimumo rodiklis. Visur zuja pakistaniečiai su raudonomis alaus skardinėmis, viena 1 euras, parduotuvėje vėliau pamatėm 40ct, čia jų toks pragyvenimo būdas, jie neturi Ispanijoje darbo, o alų traukia iš šiukšlių dėžių, po šito pamatymo, remti jų tautą dingo noras. Atsirado noras į lovą, bet namų teko ieškoti 3val, tamsoje viskas atrodo kitaip.

Ar mes ką gero nuveikėm antrąją dieną jau nebepamenu, pamenu, tik kad vakare, jau visai nusivariusias nuo kojų, mūsų gerieji venesueliečiai nusivedė į regio vakarėlį, įėjom, o kojos taip ir prilipo prie grindų, vėliau net nesistengiau jų kelti, gerai, kad alaus stiklinės bent ne iš stiklo, kaip kad būdavo Vokietijoj… Prilipo ne vien kojos, bet ir nosis, nuo sauso sauso žolės kvapo, akys nieko nebegalvojo. Ritmas. Tiesa mes abi pasijautėme, kaip saugomos tėvų, nes visada mūsų globėjai į mus žvilgteldavo ir gelbėdavo nuo bet kokio pašnekovo, tie pašnekovai buvo vien iš Čilės, bent 3 su kuriais kalbėjau, tas tėviškumas tikrai mums nepakenkė. Ir namo saugiai parvežtos buvom, o ir taip ten būti pasyviam neįmanoma, pasižiūri ir pats pradedi viskuo džiaugtis.

Vienintelis aplankytas muziejus buvo Picaso, 6eur su studentine nuolaida, kurią tik čia ir gavom su isc pažymėjimais. Pro garsiausius paveikslus praslinkdavau kaip zombis lyg išėjęs mėlynas vaiduoklis iš kurios nors impresijos, ką aš galiu padaryti, jei visiškai nebejaučiau kojų. ? Paskutinę naktį valgėm nacionalinį Venesuelos maistą, kaip jis vadinasi nebeprisimenu, skonį prisimenu, avokadai, tunas, iškeptos Viktoro bandelės. Tą dieną, netyčia atvyko 4rios prancūzės, o mūsų kitos 3 draugės liko be nakvynės, bet jie nors truputį sutriko visoms suteikė stogą, dušą ir daug daug salsos muzikos. Nes jie iš lotynų Amerikos, jiems viskas paprasčiau, tai yra nemato jokių problemų, jei nemiegi stovėdamas ir gerai.

Kai nusprendėm, kad pasiilgom naktinio gyvenimo išvykom į pasižvalgymą po apylinkes. Pametėm vieną traukinį ir likom kažkokioje traukinių stotyje, 8km iki miesto, bet sargas mus priglaudė užrakino, o naktį aš sapnavau, kad kažkas vis stveria mano daiktus, net 'grafke', prisisegiau miegmaišį prie krepšio, taip deja jau veikia tos nemigos naktys, dabar tik juoką kelia, o ten cikados ir nerimą. Atvykę į paplūdimį, kuriame žadėjome nakvoti, nusprendėm, kad tą stotį kažkas mums pametėjo iš dangaus. Nes Tosoj de Maroj prabangiausiam kurorte nėra kur pastatyti kojos, na nebent ant uolų. Nusvilom, susisuko galvos, dienos skirtos Ispanijai baigėsi.

Oro uostas nuo Barselonos buvo už 100km, Girone, sėdėjome aikštėje, vietiniai vaikai rodė pokštus su dviračiais. Aistė nuėjo išsiųsti laiškų, grįžo ir pasakė, kad mes net neįtariam, koks gražus miestas. Užsidėjom kuprines ir į kelią, daug laiptelių, bet vaizdas senamiesčio pranoko viską, neaišku ar tai vienuolyno parkai ar tiesiog didelė katedra, bet nusprendėm oro uoste miegoti ryte, dabar tik grožėtis, buvo šalta ir taip romantiška, atsigulėm 5ios prie katedros po tokiu dideliu mano dekiu, viena užmigo… Turistams atrodėm labai juokingai, o mums ir patiko jų juokas. Daug šnekėjom, dar spėjom išgerti kavos, kur mus nelabai norėjo priimti, buvom paskutinės klientės.

Ryte užmigom oro uoste, ten miegojo labai daug žmonių, mūsų skrydis buvo apie 8val. Ir šįkart kilt lėktuvu man tikrai nebepatiko. Buvau persikaitinus saulėje, pikta ir nelaiminga, pažiūrėjau, kad nėra net rainierų lėktuvuose maišiukų, pasidėjau jeigu kas, niekaip neišėjo užmigti, 2val prasikankinau. O nusileidus, išlipau su daug skarų ant kaklo, ėjau ir dantimis kalenau iš šalčio. Tai Porto.

Plačios erdvės, greiti mažučiai traukiniai, kalba primenanti lenkų, ir akimirkos mintis, kad ispanai už juos gražesni. Šįkartą leidom sau jau ir pavalgyti, nes gyvenom vien lietuviškomis dešromis jų per visą kelionę suvalgėm kokias 10, kai jos baigėsi, prasidėjo tikrasis badmetis. Valgyti davė dideles porcijas, sėdėjom ir beveik negalėjom pajudėti, palikom daug arbatpinigių. Ir išsiskirstėm į naujuosius į savo hostus, šįkart gyvenom 3se. Kai radom namą, negalėjom tikėti, kad tai jis, nes duris atidarė prižiūrėtojas, o užkilus į 12tą aukštą, per mūsų kambariuko langą vėrėsi vandenyno ir Duero susidūrimas. Vaikinas pasirodė neitin šnekus, labiau bendravau su katinu Gato ( kas portugališkai ir reiškia katiną ) tačiau su jo vidine ramybe, mums pasisekė labiau nei kitom 2iem mūsų bendražygėm, nes jų hosto vardas iki šiol skamba kaip keiksmažodis :)) vėliau nuo jo pabėgo… Buvom nusivylę savo vakarais, nes mus prisirišdavo ir visur kartu tempdavosi, pas portugalus įprasta suvalgyti poroje kavinių vakarienes, vėliau eiti į barą ir tik tada į kokį klubą, dar jie užsisakytus gėrimus sumą dalina pusiau, kas mus supykdė ( mūsų eurai sparčiai tirpo ). Tas dienas Porto taip ir vaikščiojom po miestą ir po paplūdimius, nieko nenutiko. Vakarais drebėdavom iš šalčio ir miego noro, bet niekas mūsų neklausė, buvom šiokios tokios kalinės. Atėjo laikas keisti aplinką.

3čiasis mūsų hostas, priėmė mus visas 5ias ( turėjome būti 3se… ) Jį radome raudonomis akimis sausame kambaryje, buvau įtikinėjama, kad tai nieko tokio 😀 tai ir patikėjau, jei žmogui gerai, kodėl man turi būti blogai. Vyrukas buvo labai mielas kitą vakarą pervedė per 5is barus, ypatingai gražius ir pigius.. Todėl ir gerai gyventi pas vietinius, kad jie turi ką parodyti, kas neskirta turistams. 4rios naktys po stogu ir pradėjo trūkti gatvės, taip jau kartais būna.

Ištranzavom.

Sustojo jauna pora važiuojanti į Pietus, iki Lisabonos mums buvo apie 300km, jie pavežė virš 200km. Degalinėje, sustojo jaunas vaikinas, nelabai šnekantis angliškai, bet toks malonus, vaišino saldainiais, leido gerą muziką, atskriejom į Lisaboną. Mums tranzuoti labai pasisekė, nes Portugalijoje tai labai nepopuliaru, visi bijo ir tai bandyti ir sustoti, todėl mūsų kitoms panelėms ir nesisekė atvyko gerokai po vidurnakčio. Kitą kartą kai bandėm grįžti atgal link Porto, buvom sutiktos aplink smilkinių sukiojančių pirštus vairuotojų.

Pirmas įspūdis Lisabonoj buvo pasijautimas visiškai skurdžiomis, mat tai puošni sostinė, todėl daugelis portugalų nemėgsta šito miesto. Mes jo taip ir nepamatėm, nes paskutiniai žmonės pas kuriuos gyvenome, buvo nusiteikę mums parodyti naktinį gyvenimą. Panašu į filmą, daugiau nelabai yra ką ir pridurti. Buvo linksma, išmokė bet kam priėjusiam tvirtinti, kad esi ištekėjusi, kažkam šitas triukas labai privertė… Sostinėje pabuvome tris dienas, bet pamatėme tik vieną restoraną, kur klausėmės fadų ir išgėrėme naminio vyno, jis labai mielai svaigina, Lietuvoje tokio nerasime. ( fados ir dabar groja mano winampe, aš nežinau ar jų klausyčiau, jei nebūčiau girdėjus tikrovėje iš gražuolių portugalių, apsigobusių skaromis, o jų balsas toks skardus skardus) . Atostogoms einant į pabaigą, dienos keistai susimaišė, žinau, kad vieną dieną praleidome kurorte Figuero de Fozoj, kur vandenynas neprisileidžia išsimaudyti, o saulė tik laukia kiek nors primigusių, kelios min, ir jei pamirsti kremą, tavęs laukia raudono vėžio sindromas :D. Šį kartą čia ir miegojome po palmėmis, būdėjome pakaitomis, bet neišvengėme, naktinio žolytės laistymo, kaip sapne girdi įsijungiančius, besisukiojančius kraniukus, ir bėgi miegmaišyje, lyg kliūčių ruože, bet čia tikrovė 🙂 .

Skrendant iš Porto į Barseloną išgirdom apie tragediją Madride, nukrėtė šiurpas ir atrodė, kad ir mūsų lėktuvas kaip tai ne taip skrenda, bet skrydis nebuvo atidėtas. Išlipom naktį mieste, ir su kuprinėmis ieškojome nakvynės vietos, nuėjome beprotiškai daug kilometrų, atsisėsdavom ir noro keltis vis trūkdavo, kažkur trečią nakties mus priėmė vaikinas iš Čilės, pas kurį pirmomis dienomis gyveno kelios iš mūsų. Ir ką 5 min atlėkėm iki lėktuvo, viskas leidžiamės, Vilniaus katedra mažytėmis šviesomis mums moja. Ir jau lėktuve pradedama mintimis dėlioti nauji kitų metų maršrutai, nes tokie kelia daug išmokė, galima pasitikėti svetingumo klubais, žmonėmis, kurie priima turistus, taip sutaupoma daug pinigų, reikia gerų kuprinių, batų ir tikėti savo sėkme, mums nebuvo jokio nesklandumo, kam už tai padėkoti, neaišku…

2 thoughts on “Portugalija: Obrigada (ačiū) likimui”
  1. Perskaičiau viską su dideliu malonumu, bet kai kainą galutinę pamačiau, tai net nupurtė.. 🙂

  2. Na kaina tokiuose dalykuose yra labai sąlyginis dalykas, išleidi tiek, kiek gali sau leisti išleisti. Galima tą patį padaryti ir smarkiai pigiau: pigesni viešbučiai ar kempingai, nemokami keliai ir t.t., bet stengėmės per daug savęs neriboti, atostogos juk.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *