“A journey of a thousand miles begins with a single step” (Laozi). Tai tiek tos įžangos su filosofiniais nukrypimais…, ko tai tingisi žodžiauti.
2014`ųjų rugsėjis. Portugalia-Algarve-Armacao de Pera-Terrace club hotel. Pribuvom nakciu, taip kad pirma diena atsipaipaliojimui po skrydžių su persėdimu Liverpool`yje. Pasyvas, pažintis su vietove ir Intermarche supermarketo asortimetu. Puikus laukinis kriauklėtas Nova beach su fotogenišku vaizdeliu į baltą koplytėlę Nossa Senhora da Rocha (Our Lady of the Rocks) ant uolos-iškyšulio. 96 laipteliai vedantys į paplūdimį – suskaičiavau paskutinę dieną ☺. Jei tingisi lipti, yra alternatyva – smiltainio uoloje išskaptuotas tunelis, vedantis į civilizuotą paplūdimį su ležakais, dušais, kaboka ir WC. Aš jo net nepastebėjau, tai maniškis – „Žiūrėk, žmonės eina ir dingsta…“.
Liekam ištikimi savo pomėgiui pažinti pasaulį neskubant step by step, mėgaujantis kieviena mylia. Kitą rytą po pusryčių balkone kompanijoje su išnaglėjusia vagilka žuvėdra, varom į dar namuose suplanuotą žygį Atlanto pakrante iki Carvoeiro (~12km). Pasinagrinėjus google maps`e šios atkarpos pakrantės reljefą, buvo aišku, kad laukia puota akims ir sielai.
Rytas pasitinka lengvai apsidebesavęs, su pakrapnojimais ir spalvingomis laumės juostomis.
Let`s go…☺. Takai pažymėti geltona (arčiau skardžių) ir raudona (toliau nuo pavojingų statumų), keista logika. Sekti atžymom nėra prasmės, nes patys aiškiausi orientyrai – pakrantė, išminti takai ir nerealūs vaizdai. Smiltainio įvairių atspalvių skardžiai, paplūdimiai, pasiekiami tik per vandenį, išgraužos-šuliniai (Twin eye cave, Benagil cave…) šaram param – lai fotoakimirkos kalba už mus.
Vaizdai, kaip magnetas traukė prie skardžių. „Nelyyysk taip arti krašto!“ – šie žodžiai su priminimu apie lenkų poros selfie tragediją lydėjo mane visą kelionę. Rūpiu ☺
Vietiniai žvejoja nuo skardžio. Mano rybokas užstringa. Susišneka chebrytė (yra žvejų kalba?). Ašai pamedituoju kartu su tolumoje matoma ant stalo formos iškyšulio relaksuojančia jogų grupele žaliais apsiaustais.
Praia da Marinha (Navy beach) http://en.wikipedia.org/wiki/Praia_da_Marinha. Nusileidžiam laiptais pasigrožėti, o – žmonės… Pasirodo viršuje auto stovėjimo aikštelė, o čia gi viena iš traukos vietų. Užkilus – fotogeniškos raudono grunto erozinės uolų formacijos.
Pasiekiam jaukų buvusį žvejų, dabar turistinį Benagil kaimelį nedidelio tarpeklio išeigose su keliom tavernom – pusiaukelė. Nejaučiam nei alkio, nei nuovargio, minam toliau.
Toliau didžiulinė išgraužta skylė, Alfanzina švyturys. Toliau jau daugiau civilizacijos – vilos, apartamentai. Iš paskos sėlina lengvas nuovargis, fotiką traukiu vis rečiau. Per anksti nusukam nuo pakrantės ir pražioplinam paskutinę suplanuotą lankytiną vietikę – Algar Seco rock formations Carvoeiro prieigose. Foto skolinta iš Wikipedia.
Nebesiblaškom. Lai lieka kitam kartui, maybe… Dabar parduotuvė – šaltas alus – beach – relax. Carvoeiro su savo spalvingais nameliais nusileidžiančiais tarpekliu tiesiai į smėlėtą paplūdimį, vėlgi buvęs žvejų, tunų gaudytojų kaimelis ir t.t.
Išsimaudyti nepavyksta. Pakrantė ir vanduo juodi nuo žolių. Mintyse pasidžiaugiam savuoju, kriauklėtu, kur laukia vakarinės maudynės. Turizmo infocentre susižinom kaip pasiekti namus – autobusas Carvoeiro – Lagoa (2.25 €/žm.) ir Lagoa – Armacao de Pera (3.25 €/žm). Autobusas jau stotelėje, bėgam…
Nuostabią dieną užbaigiam vakarinėm maudynėm ir vakariene apartamentuose su keptom sardinėm, kooperatyvo gardžiu vynu…
Tarp kitko pakrantės atkarpa nuo mūsų hotelio iki Armacao de Pera irgi be galo vaizdinga.
Kai vykom į ekskursiją – Lagošas ir Capo St. Vincente (pasiskaičiavom, kad su autobusais gan kėblu, į Vincente tik vienas autobusas, o tarp persėdimų labai mažas laiko tarpas, jei nors kiek vėluotų autobusas, ir atgal nuo pasaulio krašto tektų ~ 7km pieškom pypinti iki Sagrešo), buvom prie Ponta da Piedada iškyšulio. Gidė: „Dabar mes vykstam ten, kur jūs padarysit daug gražių nuotraukų, grįžę parodysit savo draugams ir artimiesiems, ir jie būtinai užsimanys į Algarvę“. Mes susižvalgėm – kur gi ne…☺ Nuojauta mūsų neapgavo – mūsų išlepusias akis erzino minios homo turistiko, šmirinėjančių su fotikais, skubančių užfiksuoti save Piedada fone. Gražu, gražu, bet ta sumaištis… Olandų kilmės gidė paklausė „Na ir kaip jums?“, mes jai apie mūsų žygį, ji „O, tai jūsų nenustebinsi, reikės savo draugams suorganizuoti tokią iškylą“. Bastos. Iki kito…
Kavagne 
Aruna 
pirmas
O, Į Austriją, nors ir tūkstantį kartų. Nemažai matėm, o kiek dar nematėm. Be galo graži šalis, tad jei tik galėsim,tiek kartų ir važiuosim. Salzburgas, žavus, tiesa? Mes jau ten 7 ar 8 kartus buvom- nežinau net tiksliai ))) , o vis teik kiekvieną kartą žavus ir viskas ))
Dėl brangumo – na, nežinau, nesirodo, man ten brangu- parduotuvėse kainos kaip pas mus. Degalai, ne daug brangiau nei pas mus ))) Kavinėse, gal kiek brangiau, bet tai porcijų didumas, neįmanoma suvalgyt. )))
Zalcburgas labai žavus. Tvirtovė ypač. Mano hobi- pilys.
Suvenyrai brangūs. Aš įpratęs daug pirkti suvenyrų, kad netrūktų. Ispanijoje, Maltoje pirkau neskaičiuojant, o Austrijoje prisiminiau, kad matematiką mokėjau penketui (max.). O parduotuvės trumpai dirba tenai.
Arūna man labai patiko, bet kadangi pirmas kartas reikėjo įprasti prie parduotuvių darbo ir kt. O lankomų vietų sąrašas didelis, neatsisakiau nė vieno objekto.
Apie suvenyrus net nepagalvojau )))) Nebeperkam mes jau seniai jų – lauktuvėm vežam paprastai visokius skanius dalykus.
Manau vienuolynai irgi ten patiktų- jie ten tokie galingi, dauguma nemaži kompleksai
Vienuolynai tikriausiai patiktų, ten daug istorijos ir kultūros. Ten sunku priprasti prie parduotuvių darbo laiko. Kai vaikštai po kalnus ir krioklius, turi neužmiršti į maisto parduotuvę. Nes po 18 ar 19 val. nė alaus, nė pyrago.
Mielos ir lankytos vietos… Ar gerai supratau, kad Mocarto Zalcburge buvo per daug?
Man įdomu, ar tikrai Halštate po 30 metų iškasami palaikai? Nesu girdėjusi…
Žinau tik, kad Vokietijoj (na, gal ne visoj) kapavietės po 20-ties metų (jei jos 20 metų nenaudojamos), perleidžiamos (parduodamos) kitiems, bet palaikai tikrai neiškasami…
Per daug Mocarto, bet kita prasme. Nes man Zalcburgo žemėje, kur dominuoja gamtos paminklai, neįstrigo kitų asmenybių personalinės vietos, muziejai. Visus žymius žmones atstoja vienas. Bandžiau domėtis vyskupais, kunigaikščiais, kurie valdė mažą turtingą šalį.Aplink karai vyko. Dar labiau susimaišiau dėl vyskupų ir jų vaikų, kurie reprezentuoja Zalcburgo kraštą praeityje.
O Halštate aš to klausiau, man taip atsakė, net aiškino, kur po to jų kaulai. Tik nespėjau nufotografuoti tos koplyčios prie aukščiau stovinčios katalikų bažnyčios su kaulais. Čekijos Kutna Horos kaulų atsiradimo bažnyčioje kita priežastis. Nesu girdėjęs tokio vietos sprendimo būdo.
Būsiu prisimelavus anoj žinutėj… pasiskaitinėjau šiandien. Ogi tikrai po 20-30 metų (priklausomai nuo kapinių žemės rūgštingumo), perleidžiant kapavietę kitiems, palaikų likučiai (jei jų dar esama), pašalinami.
Va taip va… o maniau žinanti… (Gaila, kad čia nerandu veidukų, o tai įdėčiau raudona snukutį…)
Toj koplyčioj Halštete esu buvus. Įdomus jausmas. Bet gražiai tos galvos ten išpaišytos…
Štai ir priėjom prie vieningos išvados. Šiais laikais, kai yra krematoriumai, galimas ir kitoks sprendimo būdas. Bet tradicija, matyt tvirta… Šioje kelionėje pasistengiau, tai dabar mėnuo grįžus dar turiu austriško vyno ir austriško sūrio…
Ir aš dar kartą pasivaikščiojau tomis vietomis; tik mums pasisekė – oras buvo nuostabus, saulėtas ir šiltas, Grosgloknerį matėme visa savo didybe, ir Pasterzė ledynu vaikščiojome, švilpikų taukus pirkome; įvynioję kojas į polietileno maišelius (nes batai buvo beveik vasariniai) nuo kalno ant paš… leidomės; mane užbūrė Kaprunas ir Halštatas ir apskritai – norėčiau būti karve Austrijoje:)
Ačiū už pasakojimą:)
Milkos ganosi ryškiai žalioje žolėje, horizonte didingos Alpės su sniego viršūnėm. Turistai autobanuose ar mažesniuose keliuose stoja jas fotografuoti arba fotkina per langus. Jos sužvaigždėti gali. Link rudens jos kyla ganyklomis vis aukštyn, keičiasi vaizdai… Suvalkiete, aš irgi norėčiau… Kalbėjau su turizmo darbuotojais Kaune, šią vasarą mažai lietuvių matė Grosgloknerį. Mes Aukštajame Grosgloknerio Alpių kelyje mažai ką matėm. Bus akcentas kitam kartui, ko užsukti į Zalcburgo žemę. Man prioritetiniu Austrijos regionu ateičiai yra Štirija dėl pilių gausos.
o mums apie sužvaigždėjusias karves rimtu veidu pasakojo, kad Austrijoje išvesta speciali veislė: dvi dešinės pusės kojos yra trumpesnės už kairės pusės dvi kojas, na, kad po kalnus joms būtų patogu laigyti, nenusiridentų. Šventas mano naivumas, patikėjau:)
Suvalkiete, Tos karvės vadinasi MILKA, bet jų kojų trumpumas priklauso į kurią pusę eina.
Na smagiai cia jus apie tas karves 🙂
O kaip ten to austrisko vyno atsargos?
nesibaige dar? 🙂
Dar austriško vyno ir sūrio yra. Mielai mytrips’us pavaišinčiau, tik reikia atvažiuoti. Ypač tie, kam patinka Austrija, tada diskutuoti įdomiau. Šiandien darbe visai atsitiktinai gavau Milkos šokoladą, toks margas, skanus, niam-niam…
Na,
pilims ir aš turiu silpnybę, netgi daugiau nei silpnybę. Na, o tie saldaininiai vokiečių namukai man pakenčiami, bet tikrai nenorėčiau matyti tokios Lietuvos.