Sušalę Pietų Prancūzijoje

Vėlyvą rudenį nutariame išnaudoti progą ištrūkti iš Lietuvos. Pasidairome į pilką dangų ir nutariame, kad jau pasiilgome tikros žiemos. Rimtai apsvarstome kelionę automobiliu į Laplandiją pas Kalėdų Senelį ir nutariame keliauti į Pietų Prancūziją. Juk Pietų Prancūzijoje visada geras oras, ar ne?

Perkame Wizzair bilietus į Barseloną, išsinuomojame automobilį ir, kaip įprastai, užsisakome pirmąją nakvynę. Kitų viešbučių nutariame ieškoti pakeliui, pagal nuotaiką. Šiek tik neįvertiname, kad sausis, tai metas, kai Pietų Prancūzijoje daugelis apartamentų ir viešbučių savininkų ant durų kabina spyną ir raštelį „uždaryta“ ir išvažiuoja atostogų į šiltus kraštus ar dar kur. Apgyvendinimo vietų pasirinkimas stipriai sumažėja. Spontaniškai rasti nakvynę patikusioje vietoje nemenkas iššūkis. Vieną vakarą pasiblaškę Arlyje, toliau viešbučius prieš dieną-dvi užsakinėsime per booking.com. O tada suprasime, kuo Lietuva stipriai pralenkusi Prancūziją. Net nešovė į galvą, kad prašmatniojoje Rivjeroje taip sudėtinga rasti WiFi. Tose nedaugelyje vietų kur jis yra, dažniausiai veikia kiekvienam klientui ant špargalkių spausdinamų slaptažodžių sistema, kuri reiškia, kad norėdamas prisijungti, dar turi keliskart pasikalbėti su padavėju/viešbučio administratoriumi, gauti lapelį su id ir slaptažodžiu, paskui dar tikriausiai gauti kitą, nes pirmas kažkodėl neveikia, o kai jau prisijungi, internetas vos ne vos stumiasi kaip kokiais 2003-iaisiais. Kitąkart nakvynių vietas susirasim Lietuvoje. Mažiau džiazo, bet ramesnė galva.
Mūsų maršruto svarbiausi objektai – Barselona, Argeles Sur Mer (Koljūras), Karkasonas, Arlis, Sen Tropezas, Nica, Monakas, Avinjonas, Gardos tiltas ir, taip jau išėjo – dar kartą Argeles-Sur-Mer, Koljūras ir, pabaigai, vėl Barselona.

1 diena. Barselona – Argeles-Sur-Mer
Mama, tėtis ir dvejų metų berniokas iškeliauja. Į Barseloną nuvykstame sklandžiai, pasiimame nuomoje Renault Scenic ir sukame į centrą pasivaikščioti ir papietauti. Oras džiugina – temperatūra sausio pradžioje apie +15, maloniai šviečia saulutė, ta proga įvyksta pirmas kelionės pirkinys – akiniai nuo saulės (kas galėjo pagalvoti, kad jų reikės, kai saulės Lituvoje nematėme jau kelis mėnesius). Trumpai pasilabinę su Barselona keliaujam į savo nakvynės vietą Argeles-Sur-Mer.
Prancūzijoje mus pasitinka žydras dangus ir plikučiai belapiai vynuogynai. Argeles-Sur-Mer pajūrio miestelis kompaktiškas, siauromis gatvelėmis su dailiais spalvingais namais, mažulyčiais skverais. Žiemą jis visas toks jaukutis ir apsnūdęs. Visai netoli – Koljūras – turistų mėgiamas pajūrio miestelis su įspūdinga tvirtove įlankoje.
Kokius penkis kartus pravažiuojame savo viešbutį L‘Hostalet jo nepastebėję. Galiausiai prisiparkuojame arčiausiai tos vietos, kurią mums nurodo dėdė GPS‘e ir pagaliau atrandame ko ieškoję. Viešbutėlis nedidukas, kambarėlių nedaug, labai jaukus. Kiekviena detalė apgalvota, viskas tvarkinga, skoninga, vonios kambarys tviska nauja įranga. Ir kaina puiki. Ypatingas bonusas – viešbutėlio savininkas-administratorius-virėjas-padavėjas Markas. Labai svetingas ir malonus.
Pirmąjį vakarą kurį laiką gurgiančiais pilvais pasiblaškome po tuščias Koljūro ir Argeles-Sur-Mer gatveles, kol, žiopliai, išmokstame vertingą pamoką – veikiančių restoranų vakarienei čia nėra ko ieškoti anksčiau nei 20 val., kaip mus maloniai informuoja Markas. Prisidedame prie sūnaus vakarienės ir kambaryje užkandam užpilamų grikių dribsnių. Galiausiai sulaukę vakarienės meto sekdami Marko rekomendacijomis vakarieniaujame nedidučiame restoranėlyje už keleto minučių kelio nuo viešbučio. Be mūsų nėra nei vieno turisto. Visi vieni kitus pažįsta, sveikinasi, turi savo staliukus. Bet ir mes nesijaučiam įsibrovę – jaukiai įsitrinam prie laisvo staliuko su vežimėlyje smigusiu sūnum ir pagaliau skaniai pavalgom.

2 diena. Argeles-Sur-Mer – Karkasonas – Arlis
Pusryčiai nuteikia puikiai. Yra įvairių bandelių, sūrių, vaisių, patiekta dar ir skirtingų naminių džemų. Sūnus gauna ypatingo dėmesio – jam pagamina jo mėgstamos plaktos kiaušinienės, kurią jis atsisako valgyti ir pasirenka bandelę beigi kriaušę. Mama su tėčiu pasidalinę pusryčiams sukerta kiaušinienę.
Išvykstame iš Argeles-Sur-Mer per vampyrų filmų vertą rūką. Už kokių 50 km džiūgaujame, nes nušvinta saulutė, tačiau prie pat kito mūsų kelionės objekto – miesto-tvirtovės Karkasono – vėl patenkame po storais lietuviškais debesimis.

Karkasono miestelis susideda iš dviejų dalių. Aplink senamiestį ir pilį – modernus miestelis. Senamiestį juosia gynybinės sienos, automobiliai ten nevažinėja. Tvirtovė šauni – jautiesi kaip patekęs į kompiuterinį žaidimą. Gal tik suvenyrų parduotuvėlės tą įspūdį kiek išsklaido. Kita bėdelė, kad siaubingai šalta. Nebe +15 kaip pakrantėje, o vargani +3 ir kiauriai košiantis žvarbus vėjas. Lankytinų vietų apžiūra gerokai paspartėja. Mano vyras su normalia striuke visai mielai dar pasivaikščiotų, bet man užėjusi supermamiška isterija ir aš baisiausiai skubu, „kad tik vaikas nesušaltų.“ Puiku būtų ten sugrįžti vasarą.
Iš Karkasono keliaujame į Arlį. Miestas garsus romėnišku palikimu – gerai išlikusiu full size amfiteatru, romėnų teatru, įdomi Respublikos aikštė su didinga bažnyčia. Mums lankantis tuščia, turistų nėra. Aplink visus lankytinus objektus apeinam sau vieni. Panašiai kaip ir kitose įdomiose vietose šitoj kelionėj. Čia keliavimo nesezono metu privalumas. Aišku, restoranų pasirinkimo kad ir vakarienei, irgi kur kas mažiau – čia jau nesezono trūkumas. Vakarieniaujam viename iš trijų miesto centre atrastų veikiančių restoranų. Po saulės laidos miestas staigiai ištuštėja. Tikriausiai žvarboko vakaro pabūgę visi tūno namuose ir gurkšnoja vyną susisupę į šiltas antklodes. Mes dar kurį laiką sukam ratus po miesto centrą bet greitai pasiduodam ir mes ir baigiam miesto apžiūrą ryte.

3 diena. Arlis – Sen Tropezas – Nica
Pasigrožėję ryto spinduliuose bundančiu Arliu traukiame Viduržemio jūros pakrantės link. Žydras dangus, saulutė ir vėl malonus švelnus +15. Išsukam iš autrostrados ir į Sen Tropezą važiuojam vingiuotais kalvotais keliukais pro vynuogynus, vietinės reikšmės dvarelius ir žiemojančius pustuščius (arba visai neveikiančius) viešbutėlius. Nesibaigiančiais kamščiais vasarą garsėjantis Sen Tropezo kelias laisvas ir mes jau auksinio jaunimo ir senimo sostinėje. Dar kelios minutės ir jau vaikštinėjam krantine žiopsodami į prabangias jachtas, ilgakojes gražuoles su pliktelėjusiais žilstelėjusiais draugais nešinais pirkinių maišeliais ir skaitinėdami praeinamų kavinių meniu. Prisėdam jaukiausiai atrodančioj raudona spalva šviečiančioj kavinėj. Suvokiam, kad pigu nebus, bet galim juk sau leisti tokia proga. Prisėdam, nusifotkinam, nes gražu, o tada atsiverčiam meniu ir pavartę jį ir akis nusprendžiam kad gal vis tik tai 20EUR už salotas ir 16EUR už 0.3 alaus bokaliuką vistik mums kol kas daugoka net ir Sen Tropeze. Už tokią pat sumą labai gerai papietaujam kitam restoranėly toj pačioj krantinėj už 200 m. Tik vėliau pasiskaitom, kad ta raudona kavinukė buvo SENEQUER – pati seniausia, kultinė Sen Tropezo krantinės kavinė, must do turistinis taškas. Mes gi netyčia su juo ir pasielgėm kažkaip itin turistiškai. Nusifotografavom ir išėjom. Hmmm

Nakvoti vykstame į Nicą. Sukame pakrantės keliu pro Kanus, bet ties įvažiavimu į miestą patenkame į pavakarinį podarbinį kamštį, todėl mikliai sprunkam atgal į autostradą ir minam į Nicą. Nuo mūsų vėl slepiasi ieškomos vietos. Viešbutį randam nesunkiai, užtai ieškodami parkingo apsukam gal dešimt ratų vienos krypties eismą leidžiančiomis gatvelėmis, kol galiausiai pastebim „P“ ženklą ir įvažiavimą į brangų požeminį parkingą.
Nors jau sausio vidurys, bet Nica dar kalėdiškai pasipuošusi. Labai gražu. Pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje aptinkam šaunų restoranėlį, kur iki soties prisiryjam moliuskų.

4 diena. Nica – Monakas – Nica
Šitos kelionės kulminacinis taškas ir giliausią įspūdį palikusi vieta – Monakas. Gal dėl to, kad mažai iš jo tikėjomės. Labiausiai prie to prisidėjo skeptiškas Lonely Planet kelionių vadovo aprašymas, kur Monakas pateiktas kaip šlykštus snobiškas buržujiškas nusivylimas po autentiškų jaukių ir malonių Provanso miestelių. Požiūrio reikalas. Nieko panašaus Monake nepajaučiame – Monakas ir jo centrinis rajonas Monte Karlas tviska solidžia prabanga, gatvėmis lėtai važinėja ištaigingos mašinos (daugelis net neatrodo tokios, bet mano vyras nesiliauja aikčioti, kokia nereali va šita paprastutė audinė – kažkuo ji ten labai ypatinga ir dėl to kainuoja kokį milijoną, du ar tris), uoste plūduriuoja prabangios jachtos. Viskas iščiustyta ir išgražinta. Bet kadangi visi ten tokie patys (išskyrus žioplinėjančius turistus), nėra prieš ką rodytis. Bugatti, Masserati ir panašūs kukliai surikiuoti požeminiuose parkinguose greta smartų ir renuškių. Tik va prie pat Monte Karlo kazino laiptų neleistinoj vietoj stovi ne pirmos jaunystės, tačiau didelis ir juodas Range Rover džipas lietuviškais numeriais su šalia raumenis grėsmingai įtempusiu vairuotoju. Subtilu.

Sutariam, kad būtinai grįšim į Monaką su padoresniu automobiliu ir sukam į vieną gražiausių serpantinų, kokiais yra tekę važiuoti. Monaką ir Nicą jungia trys vingiuoti pakrantės serpantinai einantys maždaug lygiagrečiai skirtinguose aukščiuose. Sukame aukščiausiuoju ir atsiveria vaizdai! Važiuojam, aikčiojam, fotografuojam. Sukam pro kalnų miestelį Eze. Pasvarstom, kad vasarą čia turėtų būti nerealu kokią naktį pernakvoti. Dabar vėsoka – tektų sėdėt viduj nosį prispaudus prie lango stiklo. Dar pasisukinėjam po mielus miestukus kalnų papėdėje ir grįžtam į vakarėjančią Nicą. Saulei leidžiantis praeiname promenada palei jūrą, nusileidžiame į paplūdimį ir pamėtome į jūrą akmenukus.

5 diena. Nica – Avinjonas
Avinjonas – buvęs popiežių miestas, kurio svarbiausia įžymybė – Popiežių rūmai. Galbūt labiau ne rūmai, o tvirtovė. Čia dar kartą įvertiname malonumą vaikščioti po beveik tuščias sales ir landžioti į akiniuotų babyčių nesaugomus rūmų užkaborius ir kambarėlius. Sūnus po rūmus gali dairytis sėdėdamas nešioklėje, kurią mums pasiūlė rūbinėje. Pasivaikštome gynybine siena, iš viršaus pasigrožime vakarėjančios saulės apšviestu Avinjono tiltu.

Ne kažin kiek Popiežių rūmams įspūdžiais nusileidžia viešbutėlis, kuriame nakvojame. La Ferme viešbutėlyje-restorane upės saloje prie pat Avinjono apsistoję tik mes ir prancūzų šeima. Pati sala sausio mėnesį nykoka – pilki stagarai, belapiai medžiai, tinklo tvoros. Vasarą vaizdelis tikriausiai kitoks. Įsivaizduoju, kad ten tada žalia ir jauku. Kad ir mūsų viešbutėlio kiemas su restorano staliukais po platanais ir vynuogių šakų apraizgyta pergole turėtų atsiskleisti visu provansišku languotų staltiesių grožiu. Mums atvykus viešbutį neseniai nusipirkusi pagyvenusi prancūzų pora labai maloniai pasitinka registratūroje, parodo, kur įsikurti, ir susitariame, kada mūsų lauks vakarienei. Nusileidę sutartu laiku, matome, kaip viešbučio savininkas pasikeičia švarką, persimeta per ranką baltą padavėjo staltiesėlę ir palydi mus prie spragsinčio židinio. Renkamės savininko rekomenduojamus patiekalus – ėriuko mentę troškintą raudoname vyne, prie jos tinkantį vyną ir neapsirinkame. Mėsytė sultinga, minkštutė, aromatinga. Mmmm. Taip skaniai ir jaukiai nepamenu kur dar kada valgėme.

6 diena. Avinjonas – Gardos tiltas – Koljūras – Argeles-Sur-Mer
Saulėta žiemos diena. Tuščias parkingas prie Gardos tilto. Gardos tiltas – tai puikiai išlikęs triaukštis, beveik 50 m aukščio romėnų laikų akvedukas, kažkada besitęsęs apie 50 km. Šis objektas puikiai tinka pasivaikščiojimui su vaikais. Asfaltuotas takas veda nuo parkingo iki pat impozantiško tilto.

Pasisukioję ten, spaudžiame į Argeles-Sur-Mer, kur vėl įsikuriame savo viešbutėlyje, iš nuolat besišypsančio savininko atsiimame savo pamirštą planšetinio kompiuterio pakrovėją ir sūnaus dantų šepetuką. Pažintį su Pietų Prancūzija baigiame kur pradėję – Koljūre, kur ramiai pasivaikštome pakrante šalia forto, nusiperkame keletą mielų daiktelių, pagurkšnojame kavos. Vakare jau nebesiblaškome, o kaip dera po 20 val. ateiname į savo restoranėlį Argeles-Sur-Mer, kur pavakarieniaujame prie savo stalelio ir pakeliame taurę raudono vyno už savo kelionę ir pažintį su Rivjera.

7 diena. Argeles-Sur-Mer – Barselona
Pagal planą šiandien turime beveik visą dieną, skirtą Barselonai. Pasirinkti lankytinas vietas padeda pilantis lietus. Aplankome Barselonos Akvariumą. Panašu, kad lietingą sekmadienį čia leidžia didžioji dalis Barselonos šeimų su vaikais. Mūsiškis kartu su kitais garsiai krykščia, šaukia, ploja ir lieka sužavėtas. Išėjus iš Akvariumo vis dar lyja, taigi organizuojamės ekskursiją automobiliu. Stabtelime prie Sagrada Familia ir nesėkmingai kokius penkis kartus pabandome prisiparkuoti prie Guelio parko. Ten yra požeminis parkingas, tačiau jis labai nemenko kalno papėdėje, o mes nedegame noru į jį stumti vežimėlio. Paliekame Guelį kitam apsilankymui Barselonoje ir keliaujame į jau pažįstamą parkingą miesto centre prie Katalonijos aikštės. Nustoja lyti ir vakarą praleidžiame jaukiame Barselonos senamiestyje pasižadėdami čia būtinai sugrįžti.

Pabaigai keletas išvadų, apibendrinimų ir pasižadėjimų, kurie mums buvo tam tikras atradimas:

– Pietų Prancūzijoje brangu. Nenustebinau? Bet, žinokit, tikrai brangu. Mums sakė ir mes tuo tikėjome, bet vistiek šiek tiek nustebome. Nekalbu apie Sen Tropezą. Prie įprastinių kelionės išlaidų būtina nepamiršti įtraukti parkavimo mokesčių (ketinant nakvoti miestų centruose) ir kelių mokesčių (autostrada puiki ir būtina norint greičiau įveikti atstumus, tačiau siurbia pinigus antra tiek, kiek automobilio bakas).

– Pietų Prancūzija atsipūtusi. Tai gerai, nes nereikia daugybę kartų aiškinti iš kur jūs ir ar jums čia patinka. Blogai tada, kai atsitempiate vaiką ir lagaminus į viešbutį, susimokate ir sužinote, kad WiFi dėl kurio buvimo specialiai klausėte ir gavote teigiamą atsakymą prieš 15 min., iš tiesų kaip tik šiandien neveikia.

– Kuo labiau užtikrintas atrodo prancūzas ką nors teigdamas, tuo labiau tikėtina, kad tai – netiesa. Vienas iš įdomesnių atvejų buvo mėginant nusipirkti viešbutyje pamirštą pakrovėją planšetiniam kompiuteriui. Pardavėjas mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, jų priedų ir panašios technikos parduotuvėje kuo rimčiausiai ir anglų, ir prancūzų kalba mus užtikrino, kad tokio technikos stebuklo kaip mums reikia, įsigyti negalima visoje Prancūzijoje, nes mūsų kompiuteris – per naujas (!?). Pakrovėją kitą dieną nusipirkom degalinėje.

– Į degalinių temą. Degalinės šaunios – čia dažniausiai yra visko – bandelių, pieno produktų, salotų, vaisių, kitų užkandžių, gėrimų (išskyrus skanią kavą), kelioninių dalykėlių, pakrovėjų, suvenyrų ir t.t. Bet dangtelių karštiems gėrimams nėra. Tiksliau yra, bet juose nėra skylutės, per kurią būtų galima gerti neapsilaistant. Gal čia tokia politika, kad vairuotojai nesiblaškytų ir negertų vairuodami?

– Nė karto negėrėme skanios kavos. Kava vadinamas kažkoks neaiškaus skonio marmalas. Be kita ko, norint gauti įprastinio dydžio puodelį, reikėtų rinktis Cafe Americano, arba Grand Americano ar kažką panašaus (supraskite, Extra Super Grand Large opciją), kitu atveju gausite lėlių servizo puoduką espreso, kuris skoniu primena asfaltą. Pietų Prancūzijoje geriame arbatą.

– Na, ką dar pamiršau? Vėl noriu į Pietų Prancūziją. Bet gal šįkart vasarą.