O, Tadžikistane…

Tada dar nežinojau, kas tokie yra Ravšanas ir Džamšutas iš Naša Raša. Dabar tai labai juokinga. Svečiai iš Viduriniosios Azijos (Tadžikistano) dirbantys Maskvoje. Ši istorija apie tą kraštą ir jos gyventojus. Atsimenu geografiją, kai reikėdavo vardinti Vidurinės Azijos šalis ir jų sostines. Visos jos atrodė vienodos. Ir čia gi nenuostabu, kad užsieniečiams jokio skirtumo Lietuva ar Latvija? Didžiajai daliai iš mūsų minimaliai keliaujančiai Tadžikija, Uzbekija, Kirgizija ar Turkmėnija nesukeltų jokių jausmų, o tuo labiau skirtumo.
Visgi išaušo ta diena, kai kilo įdėja aplankyti mūsų brolius (iki 1990m.) tadžikus ir uzbekus. Didelio reikalo kaip ir nebuvo, tiesiog padori bilietų kaina ir patogus skrydis mūsų kryptį pasuko būtent į tuos kraštus. Bilietus įsigijom prieš du mėnesius. Prieš tai spėjau nusipirkti “Lonely planet” knygutę ir susitvarkyti reikalus su vizom ir iškvietimais. Kaip ir dažniausiai būna, pasidomėti ką ketiname nuveikti šalyse, nebelieka laiko.
Važiuojam į Rygą. Ideali išeitis su transportu – turėti draugų Latvijos sostinėje. Mūsų draugai Edgars ir Ieva buvo labai patenkinti kai jiems palikom mašiną geroms dviems savaitėms, kadangi jie patys automobilio neturėjo. Laukiam skrydžio į Dušanbė (20.35val.), kaip dažniausiai nutinka artėjant skrydžiui tik tada pradedu strestuot. O kas ten bus? Ką mes ten darysim ir kas mūsų laukia? Net labiau nerimauju už Simą, nors pats ją ir išsitempiau. Oro uoste vis stebiu potencialius žmones, kurie skris kartu. Ir kai pagalvoji, koks velnias neša į tą Tadžikistaną? Mano brolis prigąsdino, kad būtume labai atsargūs ypač ten, nes šalis anaiptol neprimena turistinio regiono. Viską pamatysime nuvykus, todėl reikia atsipalaiduoti. Sulipam į lektuvą, kur laukia 5 valandų skrydis. O jis pasirodo pilnas, galvojau ir vėl teks miegot per tris sėdynes, nė velnio.
4 valanda nakties. Mes jau vietoj. Didžiausias noras, kad kuo ilgiau išeitų prastumti laiką, neinant į gatvę vidurį nakties. Prasideda stiprus lietus su perkūnija. O mes sulendam į oro uostą, kur prasideda visi formalumai. Deklaracijų ir kitokių blankų pildymas. Kaip ir visi užsieniečiai taip ir mes nesiliaujam grybavę. Susirandu vietinį pagalbininkėlį, kuris papasakoja kaip pildyt tuos dokumentus vizai gauti ir deklaracijai užpildyti. Vis parodydamas pamiršta gražinti mano tušinuką, tai aš jam tą pastoviai primindavau:
– I ručku, jesli možna (…ir tušinuką, jeigu galima.)
Laukiam eilėj prie vizų. Kambariukyje susigrudę užsieniečių. Visi palei eilę laukia vizų ir aišku mes, kurie vos ne paskutiniai kol viską susigraibėm. 33$ už vizą ir sveiki atvykę į Tadžikistaną. Pasiemam kuprines, todėl metas lyst į lauką. Į laukimo salę milicininkas visiems suinteresuotiems įeiti neleidžia, todėl kiekvienas jų bandymas prasmukti neišdega ir durys užsidaro. Taigi lendam ir žiūrim kas mūsų laukia. Kaip gerai, kad procedūros užtruko pora valandų, net lauke šviesu pasidarė. Bet oras tai prastas, lyja. O ir įkyruolių taksistų praktiškai nepasitaikė. Išskyrus vieną, kuris primygtinai trynėsi, kad su juo važiuotume. Visada geriausia nuimti šiek tiek gazą, pasvarstyti ką daryti ir tada priimti sprendimą. Užeinam į šalia oro uosto esančią kavinutę. Taksistas irgi ten pradeda trintis. Mus užkalbina pardavėja, kuri pagal išvaizdą turėtų būti ruse. Ji mus perspėja, kad netikėtume vietiniais, nes jie tik ir ruošiasi apgauti. Reikia būti budriems. Aplinkui prasideda pašnekesys. Taksistas pradeda girti, koks gražus yra Tadžikistanas.
– Čia kaip Šveicarija, – sako jis.
– Ar tu buvai Šveicarijoj, kad taip šneki? – įsitraukia į pokalbį užeigos lankytojas. Taip lyg patraukdamas per dantį taksistą, kad nešnekėtų nesamonių.
Laikas atsikratyti tuo taksistu, tai panaudoju gan efektyvią priemonę, jog Sima nenori važiuot su taksi ir aš turiu su tuom susitaikyti.
– Žinai, tokios tos moterys, – apgaulėstauju taksistui.
Ir jis supranta, todėl sakau, kad važiuosim su autobusu. Tačiau desperatiškas taksisto bandymas įtikinti, kad nėra čia autobusų šiektiek prajuokina. Juolab, kad matosi už 50 metrų stotelė.
Nežinau, kodėl aš įsidėjau ploną striukę nuo lietaus, bet ji man labai pravertė, kadangi Tadžikistanas pasitiko mus su lietumi. Pirmasis įsėdimas į autobusą, 60 diramų už bilietą, į mokyklą su dideliais kaspinais važiuojančios mergaitės ir savo įprastą gyvenimą gyvenantis žmonės.
Iš autobuso išlipam žymiausioje ir pagrindinėje miesto gatvėje – Rudaki. Čia svarbiausia miesto gatvė einanti praktiškai per visą Dušanbė. Nelabai planuotai atsirandam prie Prezidentūros. Didžiulis parkas, kurio pabaigoje stūksto auksiniu kupolu papuošta Emomalio Rachmono (valstybės galva nuo 1992 metų) rezidencija. Sunku krauti įspūdžius kai mieste atsirandi 6 valandą ryto, todėl ir nepradedam jokių ekskursijų. Laikas susirasti apsistojimo vietą. Beainant Rudaki gatve į akis labai krenta kelių milicija.

Jų čia kas 100 metrų, visi turi darbo ir apie etatų mažinimą negali būti nė kalbos. Po tris kiekvienam poste mosikuoja oranžinėm lazdelėm ir stebi eismą. Užsukam į parduotuvėle atsigerti. Kainos neblogos, pvz: vaikystės ledai nuo kurių nulupdavom popieriuką ir mesdavom tiesiai ant gatvės kainuoja apie 40ct. Dar tas tikrasis nechaltūrinimo riebaliukas lede jaučiasi. Labai skanu. Cigariukai apie 3 litus. „Lonely planet“ knygutėje susirandam vietą kur nakvoti. Kokios geros 5 minutės nuo Rudaki gatvės į dešinę galima rasti vietinių žmonių nuomojama vietą apsistojimui. Pro geležinius vartus patenkam į vidų, ten vieno aukšto namas, kažko man primentantis sodų namelius. Išlenda mergina gana gerai mokanti angliškai ir papasakoja kas čia pas juos vyksta. Parodo kambarį iš kurio greitai turėtų išsikraustyti turistai ir dar vieną, t.y jų pačių gyvenimasis plotas, kuriame sutelpa visa jų šeimyna. Įdomiausia, kad ta antroji pasiūlyta vieta yra jų tevų miegamasis.
– Čia 10$, ten 15$, – sako mergina.
Nu ką galvojam, tevukų lovoj miegot, tokioj prieblandoj už 10$ bus gerai. Mažas tas butelis. Dėl tų turistų šeima išsikrausto vos ne į koridorių ir ten šešiese miega. Ant čiužinių, sofos ir žiūri teliką kada juos besutiktum. Knygoje rašė, kad pas juos tūlikas tupinyčia, bet pasirodo jau padarė pažangą ir pastatė normalų. Galvoju, kad reiktų iškarto susimokėti. Duodu aš jai 10 baksų. Akys tik išsipučia. Ir kaip iš „Operacija Y“ – „Každamu!“. Ką tik nakvynė pabrango 10 baksų. Gražu. Tai čia triukas, kurį reikia iš karto išsiaiškint. Vienos lovos nuoma vienam ar dviem 10 žalių. Tai įspūdis šiektiek krito, nes 20 dolerių, lyg ir pasirodė per daug.
Iškritom pamiegot kelioms valandoms, kad atgautume jėgas po naktinio skrydžio. Atsikėlus pirmoji užduotis buvo susirasti Uzbekų ambasadą ir susitvarkyti vizų reikalus, kad kelionės metu nereiktų dėl to nerimauti. Nupėdinom į ambasadą. Ten būrelis žmonių laukiančių vizų, kaip ir mums, taip ir tadžikams į Uzbekiją reikia vizų. Gana greitai mus aptarnauja diedas. Iš pradžių susirenka visus dokumentus, o už maždaug 15 minučių pristato ir pasus. Šį kartą vizos priverčia plačiau atverti pinigines – 66$ vienas lipdukas. Vadinasi keliaujant į Tadžikiją ir Uzbekiją 100$ paliksit vizom, dar maždaug tiek pat – iškvietimams. Nepigus malonumas. Švilpaudami paliekam ambasadą ir traukiam apžiūrėti miesto. Oras jau pragiedrėjęs, šilta ir šviečia saulė. Žmonės čia kaip ir rytuose. Vyrai su kelnėmis, juodom lakierkom. Moterys kaip kada pagal religiją, kaip kada įprastai. Žodžiu pilna laisvė islamo šalyje. Užsukam į mečetę, bet giliau lįst nedrįstam, nes per keliavimo istoriją dažnai nepataikom teisingu laiku. Čia ne Iranas, kad ant kiekvieno kampo graži mečetė. Tadžikijoj viskas daug paprasčiau. Atėjo laikas ir užkasti. Pasirenkam tokį iš vaizdo prašmatnų „Kristal“ restoraną.

Viduj kaip ir galima tikėtis labai stengiamasi. Matomai savininkas kažką matė Europoje arba greičiau Maskvoj ir nusprendė, kad ir čia to reikia. Bet matosi, jog iš didelio noro jiems ta parodija sunkiai gaunasi, reikia laiko. Kitų žmonių ten nebuvo, tai demėsys tik mums. Laukiu jau 30 minučių maisto. Prieina padavėjas ir klausia:
– Gal dar konors noretumėte?
– Kad dar neatnešėt to ko aš užsisakiau, – nesupratau padavėjo.
Ir kaip jau minėjau tas pavyzdys, kaip aptarnauti stengiamasi vaizduojant priveda prie neteisybės kurią turime ir mes. Už silpną mėsos kepsnelį su vienu garnyru ir gėrimu sumokėjau ~17 litų. Žodžiu kuo viskas „kiečiau“, tuo „silpniau“.

Toliau žingniuojam Rudaki gatve. Lipu laiptais ir paslystu, tai jei ne Sima būčiau konkrečiai susivartęs. Bobos pardavinėjančios šmutkes tik pasijuokia į kuloką. Gatvėse žmonės seka žvilgsniais, bet neįkyriai, todėl galima ramiai su šviesiaplauke Sima vaiksčioti. Prieinam parką, kurį matėm ryte. Parko dešinėje stūkso Ismailas Samanis – tadžikų tautos tėvas. Aplinkui pradeda vienas po kito prisistatyti išmaldos prašantys vaikai, murzinom rankom tiesiantys ir neretai bandantys tave paliesti. Prezidentūros parko vaizdas iš karto suprastėja. Nelengva užduotis jais atsikratyti, ypač nemalonu kai jie visi murzini ir dar bala žino kokie nori touch your baaady. Jei vienam duosi sulėks visi miesto prašytojai. Todėl tenka griežtu balsu juos visus atpūrtyti ir saugotis naujų ataką. Nusifotografuojam prie skultūros, prie fontano ir traukiam toliau. Oras dosnus, ne karšta. Paeję šiektiek toliau atsiduriam prie pagrindinės tautos tėvo statulos. Labiausiai matomo miesto objekto. Pradedam nuotraukų balių ir nespėjus įsismaginti prisistato milicininkas.

– Zdec nelzia fotografiravat, budet shtraf. Znaesh, shto est shtraf? (Čia negalima fotografuoti, dabar gausite baudą. Ar žinote kas yra bauda?)
– Iš kur mums žinoti? Ką tik atvažiavom ir niekur neparašyta, kad negalima fotografuoti, – aiškinu jam nujausdamas, kad jis nori kyšio.
– Parodyk fotoaparatą. A-h-aaa. Dabar mokėsite baudą. Ar žinote, ką čia nufotografavote?, – paemęs fotiką bando tardyti smalsusis milicininkas.
– Jūsų herojų? – nieko nežinodamas apie tą skulptūra klausiu jo.
Ir tada jis kažkaip keistai pristoja prie mūsų. Pradeda pasakoti apie šią vietą, kad apačioj jo yra muziejus, kad karūna, kuri yra pasatyta ant tos arkos yra auksinė, kad ryt jo gimtadienis ir t.t Apėjom ratuką aplink tą monumentą ir kaip jau laikas būtų nešdintis. Jis atiduoda fotoaparatą, bet kaip ir kalba apie baudą dar nebaigta. Sima bando suminkštinti visagaliui širdį ir paklausia ar būtų įmanoma su juo nusifotgrafuoti. Tai šis griežtai nesutiko. Kol dar kažką kalbėjom, per gatvę atbėgo kostiumuotas vyriškis. Pasisveikino, paklausė iš kur mes, ką čia veikiam ir t.t. Tada pasikvietė šalia besitrainiojantį auksadantį fotografą ir paprašė mus visus keturis nufotografuoti. Progai pasitaikius ir aš daviau savo fotiką. Tai štai kas gavosi.

O įdomiausia to dalis yra, kad tas atėjęs vyriškis Kazbek yra Dušanbė mero pavaduotojas ar koks tai aukštas pareigūnas mieste. Tai šiektiek užmečiau akį į mūsų baudos reikalavusį milicininką. Tai jis susitraukė iki džiovinto svarainio dydžio. Galvoju, o jai aš pasakyčiau, ko tu iš mūsų norėjai? Greičiausiai karjera būtų tą pačia minutę pasibaigus. Buvo kiek keista, bet iš savivaldybės atbėgęs Kazbek skyrė mums labai daug laiko ir iškarto iškvietė valgyt kažkokių osetiškų ar čečėniškų pyragų.
– Tai ką jūs čia veikiat tada? – paklausė Kazbek, kai padavėja atsakė virtinę kartų ko jie neturi.
Kazbek nenusileido ir nusprendė, kad reikia vykti kurnors kitur pavalgyti. Nors mes kaip ir buvo pavalgę visgi norėjosi pamatyti kaip istorija klostysis toliau. Kazbek dar kvietė ir milicininką ale šis jau nenorėjo apleisti savo darbo vietos, nors į pirmą valgyklą užsuko.
Sėdam į taksi ir važiuojam kokias 10 minučių. Užeinam į vietinį larioką, matomai jo pamėgta. Va tada ir prasideda. Ant stalo kraunamos vaišės ir gėrimai. Atkeliauja vienas pyragas, antras. Nelabai kaip lenda bet jis primygtinai, kaip močiūtė, ragina mus valgyti. O gerimais irgi pasirūpina.
– Konjako!, – rodydamas lyg nedidelį kiekį savininkui taria Kazbek.
Ant stalo jau stovi kolba. Simai partija alaus. Tai ką dabar. Sėdi du garbūs vyrai. Nori nenori reik palaikyt kompanija. Stengiuos į lenktynes su Kazbek neįsivelti, nes anas paima taurelę iš peties. Prasideda visokios tai kalbos, stalo turinio keitimas nauju ir taip nesibaigiantis festivalis. Kazbek kuo labiau girtėja, tuo jis aiškina, kad reiks jam grįžti į darbą. Visgi buvo apie 15val dienos. Prasidėjo pažadai, kad mes eisim su juo kartu į savivalgybę jis viską aprodys ir taip toliau. O jam vis darėsi sunkiau..
Prie mūsų stalo atsidūrė dar du vyriškiai. Tai jau sėdim penkiese ir toliau sukam sveikinimų ratą. Dar čiut čiut konjako prašo Kazbek. O tie du vyriškiai kur prisijungė, tai Miša iš Rusijos dirbantis sienos apsaugoj su Afganistanu ir tas kitas, jo vairuotojas. Kaip ir dera to krašto gyventojams – tostai ir anekdotai netyla. Kartais nesupranti, tai juokies iš reikalo, bet nuo to tik linksmiau. O Sima dažniausiai tik šypsosi, nes nebuvo rusų pamokoj, tai ne viską išmoko. O jie kad pasakoja jai viską įtikinamai ir į akis
– Svečiais, yra geriausią, ką Dievas mums gali atsiųsti, – džiaugėsi Kazbekas mūsų vizitu Tadžikistane.
Nepaslaptis, kad gražu yra vietiniam ką nors padovanoti. Tai su savimi turėjau tokį visai neblogą „Žalgirio“ tušinuką, todėl jį padovanojau Kazbekui. Man atrodo, kad jis liko patenkintas, nes greitai tušinuką įsikišo į vidinę švarko kišenę. Dar vienas jų bruožas, apsikeisti telefono numeriais. Ir visai nesvarbu, kad tavo lietuviškas, o pokalbis kainuoja kokie 5 litai. Kaip mat įsigudrinęs Kazbekas man jau skambina. Nors sėdim prie vieno stalo per pusmetrį ir ragina mane atsiliepti. Tai ir pakalbėjom, ko gi nepadarysi dėl naujų pažinčių. Miša telefoną irgi užsirašė. Sakė ryt paskabins. O ko?
Ir dar kas įstirgo. Visą laiką jie žiūrėdavo ar netuščias Simos bokalas. Jei ką iškart įpildavo, jei trūkdavo užsakydavo. Visas dėmesys ir svetingumas. Klausimas tik, kiek jie apie savo moteris šokinėja? Spėju, kad minimaliai, visgi jau atsibudusios.
Prisivalgę pyragų ir priragavę konjako ruošiamės kilti. Už viską nusprendė sumokėti svečiai. Primesti reikėjo gal kelis somonus, nes vis jie džiaugėsi svečiais.
Sulipam į mašiną su kuria atvažiavo Miša. Sėdim gale. Kazbek jau įgavęs gerą formą. Tai Miša jį buvo linkęs parvežti namo, bet Kazbek dėl to net supyko, nes jis norėjo dar kurnors nuvažiuoti konjako.
– Apsisuk! – nurodinėja Kazbekas vairuotojui.
– Čia negalima, dviguba ištisinė juosta, – kelių eismos taisykles aiškina vairuotojas.
– Su šituo pažymėjimu VISKAS galima, – išsitraukęs savo valstybės tarnautojo pažymėjimą pamosikuoja Kazbekas.
Va taip ir sprendžiamos visos problemos Tadžikistane su pažymėjimu. Išlipa Kazbekas iš mašinos, du žingsniai į priekį vienas atgal. Ir dar įvairūs neatrasto šokio žingsneliai. Miša ragina jį palikti ir jis mus parvešiąs namo. Visgi negražu palikti mūsų pirmojo draugo, nors jis jau gatavas. Užsukam į kitą užeigelę. Konjakas, o užsigėrimui limonado „Buratinas“ stopkė. Labai įdomus žmonių bendravimo būdas. Visi kas pamato Kazbeką tai pasidaro saldūs iki apsišikimo. Pasodina, paklausia ar viskas gerai. Ramina. Trūksta dar, kad rankas bučiuotų. Čia ir pasirodo pareigų galia. Nesvarbu tu girtas ar ne.
– Jūs šiandien su*istai malonūs, – tiktų šita frazė iš Zero2 visiems, kuriems tenka bendrauti su Kazbeku.
Į bendravimą įsitraukia du nauji vyrukai. Vienas kultūros atstovas ir renginių organizatorius. Kitas matomai dėl vaizdo. Tai žilasis kultūros žmogus užsiima šifruoti Kazbeko girtas šnekas. Reikia išklausyti aukštesnio rango žmogaus. Tik kažkodėl piktas pasidarė mūsų draugas, todėl naujam veikėjui tenka jį pastoviai mandagiais žodžiai raminti ir gink Dieve neįžeisti.
Sima jau rezga kaip čia mums sprukti iš tos vietos, nes jau biški nusibodo. Nenoriu, tik kad Kazbek pamatytų kaip patepam slides, mat užpyks. Bet laukti reikėjo neilgai, nes galvą į stalą paremęs draugas užmigo. Dar šiek tiek pakalbėjom su žiluoju, jis užkvietė mus į koncertą ir atsisveikinom.
Fuuu. Dar tik geras pusdienis praėjo, o jau kiek ivyko dalykų. Atsisėdom tam prezidentūros sodelyje ant baseino krašto ir prisimenam juokingas šios dienos istorijas. Po gerų 20 minučių pasirodo kažkoks bičas panašus į pusbrolį Aduką ir šypsosi. Pasirodo čia tas pats, kuris buvo su tuo žilu kultūros atstovu. Čia prasidėjo šnekos bendravimai, pasivaiksčiojimai ir ledų pirkimai. Kol galiausiai atėjo vakaras, pradėjo tradiciškai lyti ir žaibuoti, todėl sulindom į mūsų guesthousą.

Dar vienas rytas kaip iš kibiro. Visur šlapia, lyja ir tikrai neprimena vasaros. Reiktų aišku skėčio, bet tikrai negalvojom, kad jo prireiks. Šiek tiek netikėta, bet ryte mums kaip ir žadėjo paskambino Miša ir paklausė ką mes veikiam. Sakė, jog nuo 15val. ir galėtume ką nors kartu nuveikti. Taigi pirmiausia, ką sugalvoj padaryti tai nusipirkti telefono kortelę, kad nebereiktu su lietuvišku numeriu atsiliepinėti ir taip ilginti sąskaitos paklodę. Sumokėjau mažiau nei 10 litų (ale kaip kokį Ežio kortelę nusipirkę) Kelionės metu paaiškėjo, kad už tiek pinigų išėjo tikrai daug prašnekėt, žinučių į Lietuvą nusiųst ir dar sąskaita nesibaigė. Vienas malonumas. Šiandien nusprendėm labiau patyrinėti miestą. Pirmiausia po ilgų klajonių aplankėm nacionalinį muziejų, kuriame yra į namą neįtikėtinu būdu įnešta didžiausia Centrinėje Azijoje rasta Budos skulptūra.

Vėliau saulės šiluma mėgavomės ant suoliuko, kol laukėm kada atvažiuos Miša. Susitinkam su juo ir nuvažiuojam į jo draugo armėno užeigą. O vaišės prasideda: užkandžiai, pirmieji, antrieji, tretieji, penkioliktieji patiekalai, vynas, konjakas žodžiu kas tik nori. Miša vaišino mus kaip senus gerus bičiulis. Armėnas tik gražiai šypsojosi.

O mums beliko tik būti šauniems svečiams. Išsiskiriam su Miša ir einam pasivaikčioti. Susiskambinam su mūsų naujuoju draugu Adu ir trinamės su juo. Vyrukas pasakoja kaip jam reiktų turėt kontaktų Lietuvoje, kad galėtų ir čia parvaryt mašinas. Tai 100 kartų tikslinosi, kad grįžę mes su juo susisiektume, bet pasirodo pats pamiršo savo adresą parašyt, tai niekas nekaltas. Kaip ir seni dienai, taip ir jis nori būti vaišingas, tai jeigu kur užeini tai visi veržiasi užmokėti. Jaunoji karta, kaip ir visur greičiausiai ne tokia kaip senoji mokykla, bet vistiek stengiasi.
Praėjo antra diena, bet apart gerų kompanijų taip ir miesto ar kokių nors įdomių vietų nelabai pamatėm. Laikas apžiūrėti apylinkes iš esmės. Gana prie stalo sedėti.
Nuo pat ryto pradedam atvertinėti Tadžikistano žemėlapį, kadangi “Adas” prisižadėjo, jog galėsime pas jį galbūt ir apsistoti, tai savo nuomininkams pasakau, kad šiandien galbūt negrįšim, nes kasdieninę 20$ injekcija už tai ką jie suteikia nėra labai teisinga. Kaip visada, kaip naktį taip ir ryte būna baisios liutys. Atrodo atvažiavom į šiltą šalį, bet tas diena iš dienos kažkodėl nevyksta, todėl tenka ir šilčiau apsirengti. Nieko baisaus, jau geriau nei alinantis karštis, juolab, kad dienos metu oras pasidaro geras. Taigi laukiam Ado. Jis pradeda telefonu įtartinai skiesti, kad nebeturi mašinos, kad dar kažkokios bėdos, kad tuoj ateis ir t.t Ilgokai jo laukėm, kol nusprendėm, kad nėra reikalo su juo žaisti ir pats metas apžiūrėti apylinkes. Kaip rytas prasidėjo su nesklandumais taip visa diena buvo tokia. Susiradom autobusą, kuris veža į autobusų stotį iš ten neva galima pasigauti autobusą arba maršrutkę už 70km esantį Nureko miestą. Traukiniai čia didelės vilties neturi nes apie 90% šalies teritorijos užima kalnai. Išsiaiškinom su močiutės pagalba kaip gi rasti autobusų stotį.

Prasidėjus nelabai jaukiems rajonams išlipam ir klaidžiojam po kažkokius dirvonus ir apleistus namus. Tolumoje pasirodo turgus. O toliau ir stotis. Užeinam į supersovietinę didelę stotį. Pro mažytį langelį bandau išsiaiškinti kaip nukakti į Nurek. Jos nurodo kitoje gatvės pusėje esančia mikruškių stotelę, nes autobusai nekursuoja. Perėję gatvė desperatiškai bandom išsiaiškinti, kad veža į Nurek. Niekas nesupranta ko mes iš jų norim. Tada diedai paaiškina, kad per 3 mikriukus galima nuvažiuot. Žodžiu painiava. Įsėdam į vieną mikriką. Anas nuveža velniai žino kur. Išlipam ir vėl bandom aiškintis. Visi kaip iš kosmoso iškritę, niekas negali normaliai paaiškint. Gal ir suprantama kai stovėtum kokiuose Aukštuosiuose Šančiuose ir klaustum, kuris autobusas važiuoja į Babtus. Sėdam į autobusą, kuris pasirodo nuveža į praveža pro traukinių stotį ir nugabeda dar kažkur toliau. Išlipam. Nueinam prie vyrukų išsiaiškinti, kur, kas ir kaip. Jie vėl mistiškai kažką šneką. Viena kas mane pradžiugino, kad ant jų mašinos buvo užklijuotas LT lipdukas Europos sąjungos fone. Viskas aišku iš kur jie mašinas tempia. Third-fourth hand shopas. Vokietija-Lietuva-Kazakstanas-Tadžikija arba panašiai. Žodžiu kuo toliau į rytus, tuo mašina didesnė bitch tas aišku galioja ir Lietuvai. Grįžtam prie traukinių stoties, nes ir ten yra autobusų. Galiausiai prisistato vyriškis, kuris pasiūlo važiuoti shared taksi. Taip ir padarom. Pagaliau sugaišę vos ne pusdienį ištrūkstam iš Dušanbė. Išvažiavimo kelias iš miesto pusė velnio. Pas taksistą muzika pliekia, pro langą vaizdas kaip vaikai ant plyno lauko kalnų fone futbolą žaidžia. Visur ganosi avis ir gyvenimas verda įprasta viduriniosios azijos vaga. Prasideda kalnuotos vietovės ir siaubinga kelių būklė. Amžini remontai, viena kelio juosta ir visokios kitokios katastrofos. Surudyję ženklai, ant kalno akmenimis užrašyti miestų pavadinimai, žmonės pakelėsi pardavinėjantis visokį šlamštą ir t.t Neišvengsi ir patikros postelių, kur pareigūnai patikrina ir dokumentus, kurie aišku jiems sukelia didelę nuostabą.

Taksistas atveža prie aukščiausios pasaulio užtvankos Nurek dam, šis 19 metų statytas ir 1980 pastatytas stebuklas yra 300 metrų aukščio. Vaizdas, tiesa sakant, kvapo neužgniaužia.

Tarp kalnų įmūryta siena ir tiek žinių. Liūdniausia dienos dalis yra ta, kad vietiniai kareivukai neleidžia patekti į vidų ir pamatyti ką ši užtvanka užtenkė. Viršuje vaizdas turėtų būti įspūdingas. Pasirodo, mūsų neįleidžia todėl, kad kitą dieną čia apsilankys labai ypatingi asmenys, todėl tam jie turi pasirengti ir turistų neįleidžia. Įdomu ką jie turi padaryti iki VIP asmenų atvažiavimo? Gal sutvarkyti juodają buhalteriją?
Pradedu leisti kvapniąsias pykčio dujas. Vyrai pasiūlo atvykti kitą dieną ir pasimėgauti užtvanka. Siūlau vyrams pasimėgauti dujomis. Pasidaro gaila dviejų dalykų, nepilnavertės kelionės prie užtvankos ir sumokėtų pinigų už taksi. Taksistas mato mano neviltį, bet nuolaidų nežada. Gal tik suminkštėjo širdis jam, todėl pasiūlė apžiūrėti šalia esantį miesteliuką. Šio centrinėje aikštėje stūkto, kaip ir galima buvo tikėtis, mūsų visų vadas Vladimiras Ilijičius Leninas. Tas pats mostas, žvilgsnis, dvasia. Paklausiau vairuotojo, kodėl gi jis čia svetimose žemėse vis dar skleidžia įdėjas. Sako, kad buvo sugalvoję po Nepriklausomybės Leniną nuimti. Ale atbėgo kareivukai pamojavo kalašnikovais ir noras kaip mat išgaravo…iki šių dienų.

Aikštejė moterėlės vado kiemą gražina ravėdamos žolę ir nužiūrinėdamos Simona, kad ji greičiausiai kaip nors palaidai atrodo. Judam toliau. „Visų šalių proletarai, vienykitės“ toks ir dar 14 buvusių Sovietų sąjungos šalių lozingai su herbais rato kabo ant jau senokai pastatyto monumento. Jos viduryje ašis ir gal kažkas svarbaus parašyta, bet dabar tai jau niekam nesvarbu, nebent Jermalavičiui ir Burokevičiui ir dar jaunajam Paleckiui. Štai ką radom aplinkui.

Važiuojam atgal. Kaip į priekį taip ir atgal vairuotojas grajina savo muziką. Jo dainos tokios užknisančios, todėl nesunku įsiminti. Poto sau tyliai niūniuoti palei nosį ir taip gadinti nuotaiką. Kadangi į Dušanbė grįžom šiek tiek anksčiau, todėl atsiranda proga aplankyti Hissar fortress esančia apie 30 km už miesto. Taksistai pradeda pasakoti apie savo kainas, todėl jų atsisakome. Autobusą irgi nelengva surasti, o ir diena persiritus į kitą pusę, plius kažkodėl fortūna šiandien ne su mumis. Pagaliau randam autobusą, prikištą kaip silkių – tadžikų, trūksta tik adžikos. Vis skaičiuoju, kaip čia kuo greičiau apsisukti, nes nuplaukus Nurek dam, per dieną taip nieko ir nepamatysim. Likimo pirštas duria autobusui tiesiai į skaudžią autobuso vietą. Pradėjo babina mušti per kardaną. Autobusas tamposi kaip liulys ant ratų. Tai sustoja tai važiuoja, kol galiausiai po gero pusvalandžio pasiekia pensinį amžių, gauna išeitinę, sodros pažadus ir visi žmonės turi išlipti. Į pagalbą atskuba kitas, jau prikimštas tadžikų ir važiuojantis neaiškia kryptimi. Pradedu spirgėt kaip kepamas lašinys su svogūnais. Kodėl taip viskas šiandien neina pagal planą? Nors ir kvailai skamba, bet kartais atrodo, kad pats Dievas siunčia ženklus, kad kažko nedaryti ir taip dažnai būna tiesa. Tiesa buvo ir šis reikalas, kurį reikia tiesiog pamiršti ir keisti planus niekur nelekiant, neskubant nuėmus verdančio čainiko dangtį. Užeinam į šalia esančia užkandinę. Įvarom žirnių sriubos, bulkučių. Dar pasisotinam bendravimų ir pažadam (jų pačių prašymu) rekomenduoti savo draugams šią įstaigą. Pavalgę atradam šalia įsikūrusi zoologijos sodą. Tikiu, kad praeityje jis buvo nuostabus. Šiandien – pavargęs, silpnai prižiūrėtas, netvarkingas ir neypatingas. O kaip jis gali atrodyti, kai bilieto kaina 1 somonas (60 ct)? Su Sima einam į apžiūra. Pirmiausia paglostom stirną, užmetam akį į kupranugarį, stebim kaip vaikai meto akmenis į įtūžusį šerną, nufotografuojam tigrus, kurių name įkurdintas ir šuo. Kaip draugas, maistas ar pramoga aš nežinau.

Keliuose narvuose dienas leidžia ir iš proto kraustosi lokiai. Jei lokiai mokėtų kalbėti tai prižiūrėtoją pasiųstų ant trijų raidžių ir nenustotų grąsinti susidorojimu. Sąlygos baisios. Padarę tokį apžvalginį ratuką pasisotiname zoologijos sodu ir pareinam į kitą gatvės pusę. Kas gi galėjo žinoti, jog ten visai smagus ale „Vytauto parkas“, tik dar geriau. Įvairios karuselės, didžiulis velnio ratas, tvenkinys, vandens dviračiai, cukraus vata. Tikras vietinis disneilendas, kaip anais laikais, kuomet to tik tereikėdavo.

Dabar šiektiek vaizdas pasikeitęs. Velnio ratas parūdijo, kvasas gal šiektiek skiestas, bet dvasia išlikus. Šokam į velnio ratą. Vienas ratukas 50 diramų. Sukis nors ir visą parą. Viršuje puikia Dušambė panorama: prezidento rūmai, kalnai, gatvės ir t.t

Už analogišką pasivažinėjimą Kaune mokėjom po 12 litų. Tai vadinasi kapitalizmas. Vakarėjant nusprendžiam užsukti į kelionių agentūras ir išsiaiškinti lektuvų kainas į Khudžandą. Sako, kad skrydis su vietine oro liniją yra vienas nepamirštamiausių gyvenime. Kiekvieną minutę galvoji, kad nukrisi. Patikrinau google, lyg nė vienas lėktuvas ir nebuvo nukritęs, tai kodėl gi ne? Bilietų yra, net ir skrydžiui už dviejų dienų. Ekstremalusis skrydis brangesnis, kitų oro linijų kaina vyliojanti 55-60$, plius sutaupytas laikas 8 valandų dardėjimo kelyje ir išsaugota diena. Automobiliu važiuoti lyg dvigubai pigiau. Visgi nugali automobilis. Pinigų dar prireiks ateityje. Užsukam į vaisių ir daržovių turgų, kadangi visokie turgūs mane labai vargina ir jaučiu dėmesį bei apgaudinėjimo kvapą, todėl nenoriu ilgai ten užtrukti. Užsiperkam abrikosų ir melioną. Čigonė arba bent jau panaši į ją prikrauna ne pačių linksmiausių vaisių. Pamoka, jog prekė reikia rinktis pačiam. Judam link namų. Parkelyje vakaras gražus. Groja muzikelė, vyrai lauke pliekia stalo tenisą, žmonės ilsisi ant suoliukų ir jokios girtos rožos nesikabinėja. Nusprendžiam paskambinti mūsų geram bičiuliui Mišai, ką gi jis beveikiąs? Miša kviečia į svečius, į savo konspiracinį butelį, bet nusprendžiam, jog reiktų namuose pailsėti. Einant namo Miša dar kartą paskambina. Vėl kuklinasi apie savo butelį, jog jis nėra labai jau gražus, bet kviečia į svečius, nes anas neturys ką veikti. Jūs tikriausiai galvojat tą patį ką ir mes galvojom. KAIP? Eiti į svečius, pas praktiškai nepažįstama vyriškį, į konspiracinį butą ir dar Tadžikistane?? Kodėl gi ne. Miša kaip mat atgyja, pakelia iš lovos šoperį ir atskuodžia į centrą mus paimti. Didelį dėmesį rodydami Simai vyriškis labai stengiasi. Simos jau laukia ar ne 4 butelaičiai alaus. Na ką, nežinau ar buvot Kėdainiuose „garadoke“, bet vaizdas lyg ir panašus. Butas irgi toks paprastas, su senesniu remontu. Čia gi atskleidžiama Mišos noro bendrauti paslaptis. Vyriškis jau gerą pusbonkę degtinės nugeręs, todėl suprantama, kodėl taip norėjosi jam bendrauti. Prisipažinsiu, jaučiausi šiektiek nejaukiai. Jeigu čia kokia pasala, planas ar dar kažkas. Kaip reikės pabėgti, gelbėti Sima ar kviestis pagalbos? O kaip aš atrodyčiau vienas ant vieno su Miša? Tokios mintis kartais sukdavosi galvoje, bet kaip vakaras parodė nuogastavimai nepasitvirtino. Miša kaip mat pradėjo ruošti vaišių stalą. Virė dešras, tempė visokį maistą, trešnes ir stalą puošė degtinės butelaitis. Reikėjo su Miša aną paragauti, kitaip būtų nepagarba. Miša aišku padaręs neblogą pradžią buvo nubegęs ir priekį ir toliau kopė į savo Everestą. Kalbos liejosi įvairios. Miša vis juokėsi iš tadžikų, smagiausias jam pasirodė Dušanbė pavadinimas. Jis vadina miesta Dušmanbė. Dušanbė pavadinimas iš jų kalbos reiškia – pirmadienis. Tai Miša vis traukė per dantį tadžikų samonę savo miesta pavadinti pirmadieniu. Taip pat Miša pasakojo kaip myli savo žmoną ir gyvena su ja, o konspiracinis butas reikalingas tam, kad pasikviesi kokią nors draugę į svečius. Diskusijos galiausiai pasiekė linksmiausia tašką:
– Kak časta vy menyaete kvartyru? ( Kaip dažnai keičiate butą?) – paklausiu Mišos norėdamas pasmalsauti ar dažnai Rusijos karinės tarnybos keičia „slaptus“ butus savo atstovams.
– Ja nemagu vam skazat, eto sekret, – atrežia Miša ( Negaliu jums to pasakoti, tai paslaptis)
– My vas neznaem, i vy nas neznaete, – priduriu.
– Y vapshe ja vas pervy ras vyžu – padeda tašką kalboms apie slaptus reikalus. Nesvarbu, kad prieš tai jau buvo praktiškai viską išpasakojas.
Nuaidi juokas ir vakaras ritasi į antrą pusę o Mišai pasidaro sunku. Jis iškviečia draugą taksistą iš kokio 5 karto tam pačiam paskambinęs. Išlydėdamas dar atsirenkia galva į laiptus. Draugas veždamas namo nusprendė pasipelnyti ir paprašė 17 somonų, ką vėliau sužinojęs Miša tiesiog apgailėsdaudamas papurtė galvą.
Ryto ratas
Miša – gudrus diedas. Apie konspiracinį butą jo žmona nė nežino. Nors ką galvoti kai vyras per naktį negrįžta. Bet čia galvoti nereikia, už ją galvoja Miša, kuris man paskambinus tik 12 val. Ir paklausus kaip sveikata ir ar važiuojam į tą nuostabųjį kurortą. Sako taip ir su mumis važiuos mano nuostabioji, nepakartojama ir tokia vienintelė žmona, kadangi neatsimenu tiksliai vardo lai bus Ženia. TIK prideda Miša, jei ji klaus tai mes vakar susipažinom pas draugą armėną bare ir ilgai leidom vakarą.
Susiruošiam į maudynes. Atvažiuoja Miša su žmona ir beabėjo savo kvailai juokingu taksistu. Galvoju pailsėsiu po audringų šėlionių ir vyksim tiesiai į tą SPA. Ne, Miša nusprendžia „apšilti“ ir iš užančio ištaukia alaus bambalį ir su malonumu ragauja, duoda kitiems. Vairuotojas nusuka į kažkokį šabakštyną. Prasiskinam kelią ir atsiradam pas jo draugą gruziną. Kuris jau paruošęs staliuką valgiui ir beabėjo gėrimui. Gruziniškas vynas, žmonės vertiną jį, o aš jo negeriu. Keturiese jie suraitoja tą kanistrą. Baisu. Man, kad nebūtų liūdna suorganizuoja išsiilgto konjako. Negaliu net žiūrėt, bet nenoriu išgirst klausimo „ar aš juos gerbiu“? Todėl tenka po truputį ragauti. Ir prisiminti tai kas buvo ir kas bus.
Raunam iš Dušanbė. Mišai pachmielas matau puikiai suėjo. Kaip jau Miša mandagiai minėjo, šį kartą už pramogą mokame patys. 100 somonų (56 litai) Miša patvirtino, jog į kainą viskas įskaičiuota, t.y nuvažiavimas, maistas ir SPA. Maistą nukertam vietoj. Kepta višta iš pečiaus ir daržovės. Judame į šiaurę. Varzob kalnus. Išvažiavus iš miesto tradiciškai reikia sumokėti už kelią. Čia Miša supyksta:
– Kas per nesamonė. Prezidento sūnus pradėjo daryti biznį. Pastatė punktus, kur reikia mokėti už kelią. O pinigai eina ne valstybei, o jam į kišenę. Juo labiau, kad nemokėti už važiavimą keliu neįmanoma. Čia yra tik vienas kelias. O jei nenori mokėt, plauk upe arba lipk kalnais.
Išsiliejus Mišai pasidaro geriau. Bet neįlgam. Antras mokėjimas jį įsiutiną:
– Už ką aš turiu mokėti, jei pavažiuosiu tik 100 metrų. Va matai keliukas, aš ten važiuosiu, – beria informaciją pinigus renkančiam vaikinui.

Vistiek susimokėti reikėjo už visą kelią. Nors pavažiavom tikrai 100 metrų ir pasukom kairėn. Kopiam į kalnus. Aukštis vis didėja ir štai atsiveria didžiulis šmotas betono. Panašu, kad geriausiais laikais ši vieta klestėjo. Kalnuose pastatytas didžiulis viešbutis skirtas poilsiui ir sveikatos gerinimui. Aišku skirtingi žmonės skirtingais būdais sveikatą gerina. Mes renkamės šalia esantį mažiuką SPA, kurį rekomendavo Miša. Sulendam į vidų, moterys į kairęs vyrai į dešinę. Nežinau ką veikė moteriškės, bet mes su diedais lindom į karštą baseiniuką, atlaikėm stiprią srovę sedėdami ant kėdutės, kaitinomės mažytėje pirtelėje ir poilsiui gulėdavom ant lovų gerdami arbatą. Įtariu, kad Miša ant pachmielo į tą SPA kas kartą važiuoja. Štai situacija: sėdim su Miša pirtelėje dviese, tamsoka ir Miša pateikia dar vieną pasiūlymą. Pokalbis rimtas, todėl jaučiuosi, kad svarbiu asmeniu. Miša pradeda:
– Sunkus gyvenimas. Alga nedidelė, tai reikia kažkaip prisidurti. Gal tave domintų brangakmeniai: opalai, smaragdai, turkiai ir visi kiti velniai geriausiomis kainomis. Už kažkokį kiekį 50$. Akmenys su popieriais. Namuose už šiuos akmenis gausi žymiai daugiau.
Sėdžiu ir apsimetu žiauriai išmintingu. Nors nė velnio nesuprantu nei apie brangakmenius, nei apie jų kainas, nei kur aš nusipirkęs juos kiščiau. Vienintelė mintis garuoja, kaip aš nusipirkęs juos būnų pagautas muitinėj ir pasodina mane į cypę. Arba dar geresnis atvėjis nusipirkti jūros akmenukus ir tikėti, kad čia brangakmeniai.
– Man reikia pagalvoti, – kitokio atsakymo nesugalvojęs tariu Mišai.
Panašu, kad Miša turi viltį, bet turėtų nujausti, kad ne tam pasiūlymą pateikė. Varkei nepavykus dar šiek tiek laiko praleidžiame SPA. Nieko ten ypatingo, bet pasitrint buvo smagu. Lauke susitinkam su moteriškėm. Iš veidų matosi, kad nelabai patiko. Pasirodo pas damas SPA buvo nesuremontuotas. Tai kaip supratau, jos laiką praleido kažkokioj skylėj. Laikas valgyti. Užsilipam į antrą aukštą. Ten restoranėlis ir Mišos valdžia. Atnešk tą, atnešk aną, Miša reguliuoja padavėjui. Pasirodo tvarka tokia. Atsineši savo maistą, pareguliuoji, kad pristatytų indus ir sau valgai kaip namuose už nieką nemokėjęs.

Dorojam vištą, salotas puntam visi po maudynių ir išeinam sau šmutkes susirinkę. Ačiū. Riedam su žemyn. Miša su šoferiu sustoja prisipilti kalnų vandens, ale viską vanduo išgydo. Vyrai, kad linksmiau būtų užsimano paklausyti radiją. Garsas nepasitildo, kažkokie trikdžiai, o vyručiai bando įveikti magnetofono kaprizus. Rezultas toks, kad vos kvailas šoperis avarijos nepadaro, nes mat dviese į tą radiją žiūrėjo. Miša vairuotojui kaip balvanui per galvą su ranka prašniojo. Grįžom į Dušanbė. Užsukam į degalinė įsipilti degalų. Degalinės rytuose kažkuom būna panašios. Kiši į bačką kibirą, pasisemi saliarkos ir per piltuvėlį įvarai kuro į mašiną.

Prie to pačio Miša dar pasidomėjo iš kur mes kitą rytą galėtume vykti į Khudžandą. Iš pat ryto vyksim į Cementzavod ir pajudėsim link antro pagal dydį Tadžikijos miesto. Atsisveikinam su Miša. Anas dar užsimena apie brangius akmėnėlius, bet varkės ant kapoto susukti nelabai pavyksta.
7 valandų kelionė į Khudžandą
Nuo ankstyvo ryto paliekam namus ir pėdinam į stotelę. Laukia naujasis iššukis miesto šiaurėje – Khudžandas. (org. Khujand) (Tik netarkit „CHUYand“, dėl savaime suprantamų priežasčių).
Atvykstam į užmiestyje esančią Cementzavod aikštelę. Vieta tiesiog persmelkta keliavimu.

Daugybė išsirikiavusių visureigių su milžiniška manta pasiruošusių ilgoms kelionėms. Tiek pat ir vairuotojų medžiojančių keleivius. Jų aukomis tapome ir mes. Dar nežinau formulės kaip išsirinkti patį geriausią vairuotoją. Tik išlipi iš autobuso ir pasijauti kaip tarybinė deficitinė dešra. Vyksta tikrų tikriausiai užpuolimas. Bent 10 išalkusių piliečių stengiasi tave suėsti. Moterų jie nevalgo, todėl stvėrę už abiejų rankų plėšo mane. Nėra laiko įsižiūrėti į žmonių akis, jų išklausyti, nuspresti, kuris tau labiau tinka pagal zodiako ženklą. Jie praktiškai už tave viską nusprendžia. Belieka numušti kainą, nei jie siūlo ir ruoštis kelionei. Sutariam už 20 dolerių. Pagal Lonely Planet, kaina visai normali. Diedas sukrauna visą mantą ant stogo, stipriai suriša virvėmis, kad nepabirtų. Kelionė laukia ilga ir pakankamai nepatogi dėl kelių priežasčių. Priekyje siaubingas kelias, o dar vietoj pažadėtos vienos vietos žmogui į galą prigrūda vaikų, todėl sėdim jau per vidurį keturiese ir gale keturiese. Kolektyvas draugiškas vienas vyriškis pavaišina visą mašiną rabarbarais. Vėliau tik merginos gauna dovanų Snickers, taip įvyksta minimalus susidraugavimas su benrakeleiviais7-8val. Kelionėje ne pats malonumas. Pravažiuojam kelio mokesčio punktus. Kelyje vis sutinkam piemenis ganančius didžiulį būrį avių per kelią, kol visas nupypsinį nuo kelio pamatai, kad priekyje jų dar daugiau.

Kuo važiuojam toliau tuo kelias prastėja. Čia kelių kokybė patikėta darbuotojams iš Kinijos. Jie pradėjo kasti tunelį sujungsiantį Dušanbė ir Khudžandą. Kaip rašoma straipsniuose greitkelis bus pabaigtas 2011 metais, kai tadžikų tauta švęs 20-ties metų nepriklausomybę. Šiektiek skaičių: greitkelio sąmata yra beveik 300 mln. Eurų. Iš kurių Kinija tadžikams skolina per 280 mln. Kaip ilgalaikę paskolą dvidešimčiai metų su 2% palūkanom. Apie 15mln. eurų tadžikai prided patys. Tik 2006 metais tadžikam kilo mintis padaryti normalų kelią tarp sostinės ir antro pagal dydį miesto. Tai reiškia, kad kol nėra iškastas ir sutvarkytas beveik 6km. tunelis. Visi kaip kalnų ožiai turi apvažiuoti pravažiuoti Shahristano pravažiavimą siaubingais keliais daugiau nei 3 kilometrų aukštyje. Štai ką tik radau straipsnį apie nelaimę būtent šiame pravažiavime. Žmogus su šeima maždaug po savaitės kai baigėsi mūsų kelionė minėtame Shahristano pravažiavime nesuvaldė automobilio ir nusirideno maždaug 120 metrų žemyn. Žmonės atsipirko daugybiniais sužalojimai. Kaip ir patiems teko matyti. Vairuotojai važiuoja pusmetris nuo bedugnės. Vienas užsižiopsojimas ar telefono pamaigymas ir tu jau važiuoji apačioje sutaupęs laiką.

Tas kylimas į kalną ir posūkiai pradeda įgrįsti. Kalnais besitrankančios furos sunkiai kopia į Olimpą. Priekyje sėdinti mergina su pilvu greičiausiai patiria ne pačias smagiausias gyvenimo akimirkas. Galiausiai užkopiam į viršų. Vairuotojas rodo įspūdingą virš 3000 m. aukštį. Aplinkui debesys, atšalęs oras ir sniegas.

Kelias kaip visada duobėtas, todėl visiems be išimties reikia baršketi, kaip Kalėdiniams barškučiams esantiems neklaužados vaiko rankose. Leistis žemyn kur kas maloniau ir žinoma greičiau. Vingiai vingeliai ir mes mistiškai patenkam ant puikaus asfaltuoto kelio su puikia kalnų, žalios žolės ir avių panorama. Mašina nesikalatoja, net pačiam sunku patikėti. Vairuotojas stabdo automobilį plovimui ir keleivių pavalgydinimui. Kalnuose įsikūrusi užeigelė sukviečia prašalaičius pasistriptinti. Įtariu šią vietą Tadžikistane visi žino. Taip pat visi turėtų žinoti, kad ten yra skylė.

Užsakant maistą mus pasitinka žavinga vietos mergina su vešliais, kaip Antakalniškių piktžolynai, antakiais. Pasibėdavoju mūsų naujiems draugams pakeleiviams, kad nežinau ar man užteks pinigų maistui. Vyrukas, kurio draugė su pilvu pasakė, kad dėl nieko nesirūpinčiau. Užvalgėm sriubos ir avienos šašlyko su svogūnais. Nebuvo pats gardžiausias maistas, bet kai valgyt norisi – sueina.
Atvykimas į Khudžandą
Į Khudžandą atvykome tarp 16-17 valandos. Pirmiausia, ką turėjome padaryti tai nueiti prie interneto ir susisiekti su žmogumi, kurį susiradome per hospitalityclub. Šiektiek paiilsime stebėdami kas vyksta mieste ir bandom išstudijuoti žemėlapį. Šalia mūsų darbuojasi kelių milicininkas. Kyšių ėmimas ir yra jo tikrasis darbas. Sustabdai automobilį paprašai dokumentų, kažką pasakai ir sulauki pagrindinio prizo. Taip ir sukasi karuselė, kaip „Orbita“ Vytauto parke šlovingais laikais.

Susirandam interneto kavinę. O interneto greitai…pasisėmęs kibirą interneto pėščiomis greičiau nuneštum žinutę adresatui. Internetas „Varantis į neviltį“ bando mūsų kantrybę. Neišeina susisiekti ir su mūsų hospitality biču. Skambinam telefonu. Irgi neatsiliepia. Tiekto. Nežinau kas atsitiko, bet taip suprastėjo sveikata akimirksniu, kad pasidariau toks pat leisgyvis kaip Tadžikistano internetas. Niekam nebeturiu jėgų, pavargstu per sekundę ir nieko nenoriu. Įtarimo šešėlis krenta ant maisto valgyto kalnų užeigoj. Nežinau ar ta įstaiga turi alibi, bet aš tikrai ketinu pranešti maisto veterinarijos specialistei tetai Aldonėlei iš Vilainių.
Susirandam viešbutuką. Tikrai neprašmatnų už 15 somonų lova. Žmonės daro kelias klaidas rinkdamiesi kambarius. Pirmiausia tai už lango esantis turgus. Visą turgaus žavesį pajunti maždaug 6-7 ryto, kai turgus pradeda burgzti, o tie kas pasirinko viešbučio kambario langus tiesiai į turgų, gali iškarto eit apsipirkti, nes miegot nebeišeis. Kita klaida aišku tie patys langai į gatvę. Rytų šalyse populiaru signalizuoti. Jei taupai pinigus tai tenka dar visokios kitokios dalios, kurias patyrėme mes. Visu pirma kaina apytikriai 10 litų nieko nežada. Apsmukęs kambarys, su nelabai skaniai kvepiančia nekeista patalyne bei jau prirukyta pelenine.

Kita snarglinio viešbučio atrakcija yra tualetas. Ten praktiškai linksmiau nei lunaparke. Vanduo atsiranda tik tam tikromis valandomis. O įdomiausiai objektas yra klozetas. Lygiai tokie patys klozetai kaip 6-tos vidurinės mokyklos pirmo aukšto tūlykas, kai bachuriukus uždarydavo mergų tūlike ir dėl to būdavo labai gėda. Bet čia ne apie tai. Trys klozetai, be durų perskirti sienelėmis idealiai tinkantys bendravimu su tą pačią bėda turinčiais likimo broliais. OK. Silpnesnių nervų skaitytojams siūlau praleisti šią pastraipą 🙂
Prispyrė reikalas. Išsirinkau vidurinyjį. Pro langą matosi kitas namas, todėl smarkiai dairaus ar niekas manęs nemato. Tenka patupėti šiektiek laiko, net kojos pavargsta. Metas atsikratyti ruduoju kaltininku, kurio nepataikiau tiesiai į skylę. Čiumpu už rankenėlės. Velnias, jos nėra. Pasižiūriu, jog ir bakelyje nėra vandens. Jaučiuos kaip robinzonas išlikimo seriale. Reikia mąstyti greitai, nes taip palikti tiesiog negalima. Šalia randu didelę bačką su vandeniu ir kibirą. Super. Plačiai užsimoju ir šliūkšteliu vandeniu. Viską nuplauna, bet lieka rudas pėdsakas. Vėl negerai, nes šepetėlio nėra. Įjungiu smegenis – randu šluotą. Visgi viską išmozoti ir palikti šūdiną šluota kampe nėra pati geriausia įdėja, todėl valau su šluota ir iškart pilu vandenį. Taip susitvarkau su man mestu iššūkiu ir iš tūliko išeinu pakelta galva.
Su Sima einam pasivaiksčioti po miestą. Pilna įvairių bobų pardavinėjančių vaisius, daržoves, vandenį, bulkas ir t.t. Praeinu pro šalia ant savo karučio kraštų gražiai susidėjusią apvalias bulkas moteriškę. Netyčia paliečiu vieną bulkelę ir buuum, visas moteriškės dienos darbas nueina velniop, bulkos sugriūna į tačkę kaip domino namelis. Pajaučiu rūstų pardavėjos žvilgsnį. – Izvinyte, – tik tiek sugebėjau pasakyti. Nors širdyje buvo labai juokinga.
Centriukas nedidelis. Pora mečečių, aikštė, fontanas, šalia didžiajam karui skulptūra. Žodžiu nieko stebuklingo.

Užsukam į vietinį restoranėlį. Kainos atrodo visai gražiai, aišku niekada nežinai kokio maisto tikėtis, bet viskas atrodo gan pigu. Tačiau čia šioks toks triukas, nes prie kainos yra parašyti gramai. Taigi maža kaina atstoja mažai maisto ir ne pačio gardžiausio. Kadangi turėjom kišenėje tik 13 somonų į juos ir stengemės sutilpti. Aptarnavimas kaip galima buvo tikėtis tarybinis. Gali laukti ir nesulaukti kol ateis aptarnauti. Skaičiuojam kiekvieną centą ko mums išeis. Sultys, salotos, tortas. Darosi tamsu žibintai nelabai veikia todėl sprunkam į viešbutį. Čia išlenda dar vienas viešbučio „privalumas“. Už sienos apsigyveno kokie 4 vyriškaičiai skardžiais balsais. Jausmas lyg jie gulėtu su tavim lovoj ir pasakotų anekdotus. Sienos lyg nebūtų. Kaip jau minėta patalynė ne iš švariųjų ir gėlių žiedais tikrai nekvepiančių. Patiesiam rankšluostį ant pagalvės, kad miegant vietos gyventojai neemigruotų man ant galvos.
Jei neįdomu – keičiam planą.
Ryte sveikatos kaip nėra taip nėra, bet miestą reik vistiek apžiūrėt. Pirmiausia užsukam į pagrindinę miesto aikštę. Pilna žmonių zuja aplinkui, visi aplinkui siūlo kokias nors paslaugas. Net vietoj apsiženyjęs gali nusifotkint prie dviejų didelių širdžių jei yra reikalas. Kaip priklauso reik kurnors įsiamžinti, kad visi patikėtų jog buvau Khudžande. Atsistoju prie mečetės nuotraukai. Staiga iš kažkur pasigirsta baisus riaumojimas. Link mūsų visu greičiu vežimėliu atlėkia proto negalią turintis vyriškis. Greičiausiai tokiu būdu uždarbiaujantis, todėl įjungęs baubimą su pašiurpinimo efektu. Sprunkam nuo jo kuo toliau, bet neatsisakom minties nusifotografuoti. Sustoju. Pajutęs, kad tuoj įsiamžinsiu nuotraukoje išprotėjęs vyriškis vėl atlėkia baubdamas. Jaučiuos lyg filme, kur reikia bėgt nuo monstro, o šoviniai jau pasibaigę. Tenka sprukti iš tos vietos. Iš vietinio vyriškio nusiperku nuo saulės akinius. Paskutinį kartą juos turėjau prieš metus Irane, kai benešdamas parodyti kaip atrodo lietuviškas agurkas, aš ant savo akinių užmyniau, nes buvau pasidėjęs ant grindų. Kai ką ir bažnyčioj mūša aišku. Šalia vaikas pardavinėja kvasą. Žinoma reikia paragauti, bet skonis šiektiek nuvilia. Bičiukas kiek iš apsukrumo, kiek realios situacijos pripažįsta, kad neturi gražos. Tenka susivaryt antrą stiklinę giros, nors jos ir nenorėjau, o štai bachuriukui mažytis jackpotas, 777, royal flushas. Ritames per miestą toliau. Iš dalies matosi, kad čia nelabai yra ką veikti. Eina šioks toks bulvaras po atvira saule, karšta. Po kaire savivaldybė ir didžiulis vietinio vado portretas. Tokį pamačius kas rytą darbo diena turėtų būti naši. Pasukam į šoną pasmalsauti, bet taip neturiu jėgų, kad pavirtęs ant suoliuko laukiu kol Sima pašniukštinės miestą. Perėjus upę galima rasti dar viena Lenino skulptūra, bet ir tam nėra jėgų. Kol galiausiai suprantam, kad šitam mieste nelabai ką palikom, todėl keliu reikia sukti atgal – link Pendžikento. Užsukam dar į vietinę valgyklą. O jau asortimentas kaip namuose, sasyskos kiaušiniai, kokį mėsgalį, kurį matai šaldytuve gali išvirti. Pasiimi pora sasysku, arbrikosų sulčių ir psio.

Pietūs ir gana populiarūs, nes žmonės šeimom ateina. Grįžtam susirinkti mantos iš to pagal kainą teisingo, bet pagal sąlygas prasto viešbučio. Kokį gerą pusvalandelį pagal vėjo kryptį randam autobusų stotį. Argi ne komedija kai pamatai Khudžande autobusą ant kurio du kartus parašyta JONAVA. Ir dar per vidurį STATUBA, klausiat kodėl ne STATYBA? Atsakymo neturiu, nes būtent Jonava Statuba Jonava. Taip buvo užrašyta ant ikaruso šono.

Sėdam į mikriuką, kuris važiuoja į Istaravshaną. Prisirenka šiektiek daugiau žmonių nei mikrike yra vietos. Nebėda, senis iš kažkur išsitraukia špulka ir ant jos sėdi visą valandą.

Į Istaravshaną važiuojam vienu tikslu. Pirma, sutrumpinti kelią link Pendžikento, antras tikslas pamatyti gigantišką Lenino skulptūrą, kuria netikėtai pamačiau internete.
Mikriuke atsisėdam gale ir iškart sulaukiam dėmesio. Moteris nelabai kalbanti rusiškai užsimanė bendraut, kad net pati nebegali. Sedėdama šalia lyg kokia 14-metė užsileidus įvairias melodijas ant viso garso savo telefone mėgaujasi muzika. Nesvarbu, kad likusi mikruškės dalis visai nenusiteikusi šokiams, dainoms o tuo labiau estradai. Visgi viena daina sužadino visai nesenus prisiminimus. Kai su taksistu važiavom prie Nureko užtvankos jis intensyviai klausėsi tadžikistano popsuchos. Daina įstrigusi atmintyje sugrojo ir moteriškes mobiliake. Pažangiomis technologijomis Sima daina persikėlė į savo telefoną. O, kad būtų linksmiau ir nurautų stogelį pasiklausykite šios dainos ir jūs.
Dainų daina
Mūsų kompanijonė norėtų tiek daug pasakyti, bet rusiškai žino tik kelis žodžius. Negalėdama atsižavėti mūsų europietiška išvaizda nesiliauja mus su tuo pačiu telefonu fotografuoti. Ir taip ir taip ir šitaip ir va anakaip. Net kai sumasčiau miegoti ir užsimerkiau vis girdėdavau kaip ji spaudinėja mygtuką ir mus fotkina. Iki Istaravshano gera valanda kelio.
Štai Wikipedia kokią atskleidė mįslę, katik. Kai sedėjom mikriuke ir laukėm išvažiavimo vairuotojas vis šūkaudavo “Ura-Teppa”. Taip kviesdamas keleivius į autobusą. Vis svarsčiau kas tas Ura-Teppa. Man atrodė, kad jis sako miesto Kurganteppa pavadimą, tačiau šis miestas yra pačiuose šalies pietuose. Taigi labai tolimas atstumas. Pasirodo, pagal Wikipedia, miestas Istaravshan iki 2000 metų buvo vadinamas Ura-Teppa. Galbūt yra žmonių, kurie dar nežino, kad pasikeitė miesto pavadinimas, todėl vairuotojai prisitaiko. Kaip pvz. Kapsukas, kas į Kapsuką, kas į Sniečkų?

Atvykstan į Istaravshaną (52000). Išlipę nežinia kurioje miesto vietoje einam ieškoti viešbučio. Iš Hostel Istaravshan liko tik prisiminimai. Jis jau nebeveikia. Tenka ieškoti kokio nors kito. Praeinam po mažyti miesto parkelį, kuriame žydi tiek Leninas, tiek daugybė rožių. Aplinkui trinasi vaikai. Staiga vienas pribėga prie mūsų. Įtariau, kad prasidės pinigų maldelė. Staiga bičiukas ištraukia tris rožės žiedus, šviežiai nuskabytus nuo katik matyto parkelio rožynų ir įteikia Simonai. Vaikas sprunka pas savo šaiką. Sima visa patenkinta vos gaudo orą iš malonumo. Vietinis vyriškis mums nupasakoja kelią. Slenkam vėl atgal iš kur atėjom. Perėję tiltuką atsiduriam prie miesto šurmulio. Turgaus ir visokio kito judėjimo. Pradeda šiektiek lynoti. Prie arbūzų pardavėjo pamatome viešbutėlį. Pagal taip kaip jis atrodo, tai šeimininkas pats turėtų primokėt. Sąlygos baisios, viskas prarukyta, nešvaru, tamsu ir siaubinga. Sima linkus čia pasilikti. Na jau ne. Khudžande jau pasilikom skylėj, šį kartą gal nusipelnom konors geresnio. Išeidamas dar užklausiu arbūzų pardavėjo iki kelintos valandos jis tuos arbūzus pardavinės. Klausimas lyg ir buvo kvailokas. Jis juos pardavinėja visą parą, nes kiekvieną vakarą tokį kiekį arbūzų grūsti į mašiną būtų įvertinta raudona kortele. Su žmonių pagalba randam kitą viešbutuką. Iš pažiūros švarus, gražus ir tikriausiai kainuojantis. Užeinam į vidų. Mus pasitinka moterėlės, aprodo kambarį. Tiesiog dvi lovos ir tiek.

Pakankamai švaru ir kaina. Vienam žmogui 6 Lt. Kriziniu laikotarpiu labiau apsimoka sedėt Istaravshane, graužt arbūzą ir į mėnesį už lovą moketi 180lt, nei 500lt tik už šildymą Kaune. Jamam šita kambarį. Prie mūsų pabendrauti prisijungia ir du vyrai, kurie padėjo bendraujant su moteriške ir kartu apsistojo tam pačiam viešbutyje. Viena bėda čia. Tulikas lauke baisesnis nei mano gyvenimas, o kvapas ne tik, kad pramuštu slogą, bet ir išgydytų sinusitą nemokamai. Susiderėję vienai nakvynei einam ieškoti maisto. Prieš išeinant iš namo koridoriuje sėdi dvi pagal jas pasipuošusios bobulkos. O pasipuošimas slypi antakiuose, kuo jie sodriau užpiešti tuo tu esi garbesnė miesto ponia. Žinoma grožio linija slypi abiejų antakių susijungime į vieną ir dar paryškintą. Kad Sima atrodytų gražesnė moterys pasiūlo savo antakių piešimo paslaugas ir jai. Dėja pirmasis klientas nesusigundo. Trinames po rajoną ieškodami kur pavalgyti. Čia skylė, štai ten skylė, anava ten irgi skylė. Normalios vietos pavalgyti nerasta. Girdžiu:
– Sergej! Sergej! Atsisuku, o ten tie patys vyrukai iš viešbučio Choshed su savo draugeliu Sobithonu šaukia mane. Neprisimindamas vardo sugalvojo mane pašaukti Sergėjum, kad bent būtų panašiau, jog mane kviečia. Vyriškiai pasiūlo mums papietauti vienoje miesto užeigėlėje. Jau vakarėja o mums reikia išsikeisti pinigus. Keityklos nedirba, todėl prisistato vietiniai dziadai, kurie pasiūlo savo ypač nepalankų kursą, bet valgyt norisi, o kur kitur pasikeisti pinigus irgi nėra. Išsikeičiu tik 10 dolerių, kad nepralobtų vietiniai „perekupchikai“. Su taksi nulekiam į užeigą. Žmonių netrūksta o mus pasitinka žavinga padavėja, su dar žavingesne indų plovėja, kurios išskirtiniai bruožai – ūsai varo visus kaimo kaubojus iš proto. Kertam vištienos šašlyką, ragaujam arbatos tiek daug, kad nuo jos ir gera, ir bloga, ir vėl gera ir spėja pasidaryti bloga. Sobithonas žmogus matosi buvo linkęs atsipalaiduoti, todėl vis ragavo svaigiuosiu gėrimus. O kuo jis girtesnis, tuo jo balsas tampa plonesnis.

Verta pažymėti, kad arčiau sėdinčiam vyrukui vos 36-eri :).Chošnedas išlaikydavo rimtį ir prisiekinėjo negeriantis. Atgal jau slenkam pėsčiomis, gatvėse taip tamsu, kad posakis „tamsu kaip rūroj“ atrodo juokingas. Nešviečia nei vienas žibintas. Gal mėnulis šiek tiek gelbėja situaciją. Tuo tarpu mūsų draugai išsikalba. Jie esantys pardavėjai. Prisiperka Istaravshano turguje prekių ir tempia 7 valandas namo į savo kaimelį Sudžino. Ten vietiniuose savo univermagėliuose džiugina savo kaimo fauną ir florą nuostabiom prekėm. Štai tokie vyrai verslininkai. Pasidomėjau vyriškių, kur čia yra siaubingai gražus ir didelis Lenino biustas. Chošnedas tikina, kad nieko panašaus šiose apylinkėse nėra. Ir spėja, kad ta statula turėtų būti Khudžande. Hm..o atrodo, kad internete rašė, jog skultūra Istaravshane. Patikiu juo. Priartėjam visai netoli viešbučio. Iš nugaros kažkas atslenka. Du milicininkai prisistato.
– Ką čia darot? Ar turit pasus, vizas? Ar viskas gerai? Su kokiais čia žmonėm vaikštot?
Į daugybę klausimų teko atsakyti dviem iš tamsos išdygusiems pareigūnams. Pasa su viza turėjom palikę viešbutyje, tuo jie patikėjo.
– Galite eiti į viešbutį, – daugiau nebauginęs mūsų klausimais taria milicininkas. Mes tuo tarpu laukiam mūsų kolegų. Milicininkai paragina eiti ir Chošnedo su Sobithonu nelaukti. Jie neva grįš už 5 minučių. Parsigabenam namo. Dviese atsisėdam ant mano lovos ir ji įlūžta.

Atsiveria fantastiška galimybė miegoti įdubusioje lovoje su sulaužytu dugnu. Tenka pripažinti, jog nelabai patogu. Į kambarį pasibeldžia mūsų naujieji draugai ir papasakoja šiek tiek kas vyko toliau, kai mes nuėjom namo. Milicininkai pradėjo jų klausinėti ką jie čia veikia ir kodėl kabinėjasi prie užsieniečių. Neva jie iš mūsų kažko nori. Tada seka klausimai iš kur jie atvažiavę. Milicininkai sužinoję, jog svečiai iš sąlyginai gretimo Pendžikento, pradėjo trinti rankomis.
– Kadangi jūs vaikščiojate su užsieniečiais ir dar ne po savo miestą, turėsite mokėti baudą, – nuoširdžiai baudos prasmę paaiškina milicininkai.
Ir sumokėjo vyrai ar ne 100 somonų už tokį siaubingą prasižengimą. Tokios čia taisyklės. Užsieniečių milicininkai bijo, nes mes galime pasiskųsti, tuo tarpu vietinius skalpuoja su pasimėgavimu už būtus ir nebūtus prasižengimus, tiesiog, kad vaikštai ne savo rajone.
Papasakoju vyriškiams, jog mano lova sulūžo, tai anie tuoj puolė meistrauti, kalti, taisyti. Kol galiausiai kilo idėja sukeisti lovas su gretimame kambaryje esančia.

Chošnedas įsirovė į šalia esantį kambarį, net nepagalvojęs, kad jame gali būti žmonių. Pamatęs, jog kažkas ten miega paklausė ar gali jis pasiimti lovą. Ne tik, kad gali bet ir tas miegantysis padėjo jam išnešti tą lovą. Žodžiu naktį antrajame aukšte vyko vos ne euroremontas.

Padėkojus vyram už paslaugas einam miegoti. Prieš tai „Lonely planet“ užsimanau paieškoti tos Lenino skulptūros, kurgi ji iš tikrųjų randasi. Į ką jūs manot. Ji Khudžande. Mieste, kuriame kątik buvome. Ir įdomiau tai iki skulptūros buvo likę eiti kokius pora šimtų metrų. Dėl tokio promacho negaliu net užmigti. Kaip taip apsižioplinti. Pavyksta įtikinti Simą, kad turim grįžti į Khudžandą ir pamatytį tą nuostabų reginį. Viena bėda, jog reikės keltis anksti, nes Chošnedui prižadėjom, jog su jais važiuosime 12-tą valandą į Pendžikentą. Tą Leniną aš privalau pamatyti!
Lenino beieškant
Žadintuvas suskambo 6 val. ryto, bet aš atsibudau keliom minutėm ankščiau. Kaip dažniausiai būna kai konors labai lauki atsibundi taip anksti kaip niekada paprastai nepavyktų, o jei ir pavyktų tai su riebiu sluoksniu keiksmažodžių. Tas jaudinantis momentas toks stiprus, kad esu pasiruošęs iškart važiuoti pažiūrėti Vlades. Sima tam irgi nesipriešina. Viską tikimės suspėti padaryti iki 12 val. dienos kai reikės vykti į Penjikentą. Išsibrazdinę į lauką vėl ieškom, kur išsikeisti pinigus. Kaip tyčia niekas nedirba, bet kaip labiausiai ieškai, tai atrodo pati keitykla pas tave ateina.
– Privet, nada dengi pamyniat? – plačiai užsimojęs pasisveikina diedas, kuris man 10 dolerių vakar iškeitė. – Vot, tam rabotayet, – priduria diedas.
Nulekiam į keityklą. 1981 metų gamybos dolerio kurį gavom iš Vilniaus banko mums neikeičia. Laimei buvau pasiėmęs dar šimtinę, todėl Simai nereikėjo išklausyti kokius keiksmažodžius esu darželyje išmokęs. Kaip mat išnyra ir mikruškė į Khudžandą. Gera valanda susigrūdus mikruškėje ir mes ekstazėje pamatyti Leniną tokį, kokį mačiau nuotraukoj internete. Masyvus, didžiulis, betoninis šmotas tiesiantis ranką į liaudį. Važiuojant miesto mikruške artėjam link tos vietos. Kuo arčiau važiuojam tuo man didesnė rūgštelė šiknoj kaupiasi. O kai pamatau iš toli Leniną pradeda viršutinį voką tampyt. AAAA, čia NETAS LENINAS!! Išlipom iš mikruškės tokie savotiški. Ok, tai yra didžiulis Leninas, kaip knygutėj rašo 22 metrai. Bet jis pastatytas ant kokių 13 metrų pjedestalo ir yra standartinis Leninas kaip visi, tik kad netipiškai didelis.

Neskubėkite susižavėti, priminsiu, kad tai ne tas Leninas dėl kurio kėliausi 6val ( Šiaip ši statula 1974 metais buvo atgabenta iš Maskvos ir dabar yra didžiausia Centrinėje Azijoje, 2011 metų Gegužės mėnesį ji buvo nuimta.). Ką gi, pamatėm nusifotografavom ir kaip liulia kebabai slenkam atgal gaidį nupešę. Tolumoje pamatau Čikičiano atvaizdą, kuris mane ragina nepasiduoti, nesuklupti kai sunku. Todėl mano iš toks mano pirmykštis pradas prigimties kovotojo dvasia turi išsiaiškinti, kur gi yra ta nelemta Lenino statula, kurios aš ieškau atšiauriame Tadžikistane. Interneto kavinėje ieškau tos nuotraukos. Šiektiek užtrukęs ją randu, tačiau niekur neparašyta kur ji yra. Klausiu bobos, kažkokio senio, kuris gi yra šitas Lenino paminklas. Nemanau, kad čia tokių 100, kad galėtum nežinoti kur jis yra. Ir štai atsakymas:
– Istaravhsan, zona otdycha!, – atsako diedas.
Nu tai ką jus dabar pagalvojote, tai net sunku apsakyt, ką aš tada pagalvojau. Jau kokia 10 valanda ryto, o visiškai be reikalo trinames tam nelemtam Khujande. Čia kaip žaidime “Šilta, šalta” tai nuvarėm į tokį šaltį, kad net dėdei marozui mūsų pagailo. Ką gi, atgal į mikruškę, atgal į Istaravshaną. Kovojam jau su laiku, kad tik spėt ant tos 12 valandos į Pendžikentą. Ir ka jūs manote, senovinė gazelka iš visų savo išgalių rauna ant 60 km/h. Lieka pusvalandis iki 12 val. aš sukaupęs pamatyti tą Lenino skulptūrą nesvarbu kokia kaina. Manęs neapleido viena mintis, negi nuskridus tiek kilometrų į kažkokį Tadžikistaną, dėl kažkokių nesklandumų nepamatysiu tokio objekto ir vien tam kažkada čia reikės vėl grįžti? Ne. Arba jį pamatau dabar arba pamatau dabar. Atvykome į Istaravshaną. Senis pasirengęs mums padėti, todėl pasisiūlo su savo neesama mašina pavežti, kuri ir kaip galima buvo nuspėti neatvažiuoja. Tada jis iškviečia taksi ir jau su ja aišku paklodami pinigų paklodę riedam link Lenino. Neaiškiais keliais nematančiais transporto važiuojam pro gojus gojelius į sanatorijos zoną. Nors 12 val. artėja, man jau nusišvilpt aš turiu tai pamatyti. O kam reikės tas palauks. Ir kagi ilgai lauktoji akimirka mums atsivėrė. Aukštai ant kalno stovi, blemba, nereali Lenino skulptūra, kaip visada žvelgianti į šviesų rytojų, tiesianti ranka simbolizuoja kokį nors tikslą, o jo šiek tiek aptrupėjęs žvilgsnis užtikrina, jog Sovietų Sąjungoje nebūtų infliacijos.

Norint Leniną pasiekti ne kiekvienam save vadinančiam spaliukui lengva padaryt. Kad užlipti į patį viršų, kur įsitaisęs Vladimiras reikia kokį 1000 laiptų įveikti. Ko pasekmė pompa, dusimas, kosulys, vafliai, aimanos, dejonės, sopulys ir visi kiti silpnavalio žmogaus požymiai. Bet buvo verta aš jums pasakysiu. Didelis cemento gabalas suformuotas išties įspudingai. Aš į jo rankos saujoj bučiau žuvies pirštelio dydžio.

Kaip minėjau laikas šiektiek patrupino jo veidą, bet tai netrukdo žavėtis tokiu savotiško meno monstru. Vaizdą puošia ir už Lenino nugaros esantis didžiulis ežeras. Fone kalnai kalneliai, vanduo melynas. Aplink ramu, gražu ir malonu. O dar kur Vladimiras su savo idėjom 🙂

Planas įvykdytas ir ačiū Dievui viskas pavyko. Dažnai ženklai puikiai parodo, kad nereikia kažko daryti, bet kartais tiesiog negali palikti visko likimo valiai ir tuom džiaugtis, kad nieko nepamatei. Dabar viskas pasidarė aišku. Kaip žmogus t.y Chošnedas gyvenantis Pendžikente, o tuo labiau Sudžino kaime aiškina kas Istaravshane stovi, o kas ne. Ir jis šiuo atvėju puikiai išdūrė.
Lipti laiptukais žemyn kur kas lengviau. Taksi mašinėle kaip ir taremės mūsų palukėjo. O ir turėjęs išvažiuoti mikriukas į Penjikentą dar nespėjo atriedėti iš Khujando. Sakses! Taksistas ir mums gelbėjantis draugas pasakoja istorijas kaip valdžia rūpinasi turistais. Istorija buvo tokia, kad italai statę limonado gamyklą Tadžikistane įsiprašė į vietines vestuves. Ten užvalgė kažkokios avienos vėliau prasitriedė ir susirgo. Nepraleido progos apkaltinti į vestuves nuvedusius kolegas tarp kurių buvo ir mūsų draugas. Pasedėję KGB kapazoke vėliau buvo paleisti. Beto pasakojo apie reketą šalyje. Vieną dieną prezidento įsakymų buvo sušaudyti „visi“ reketininkai, kurie neleisdavo ramiai miegoti įvairių firmų, firmelių, parduotuvių savininkams. Kaukėti ale „Aro“ pareigūnai visiems į galvas prašovė ir taip išgyvendino reketavimą iš šalies. Ir tai pasak jų padarė vos ne per vieną dieną. Tokių štai Macharadžos pasakojimų pasiklausėme senutėlėje Volgoje.

Sumokėję 20 somonų išsiridenom iš mašinos. Susitikom mūsų draugas Sobithon ir kitą čiuvasą. Parduotuvėje nusipirkom šiektiek maistelio. Ten gi įlekia kažkoks senis ir sako. Važiuojam su manimi už 30 somonų. Su anuo lyg ir kalbėjom, kad kainuos 50 somonų vienam žmogui. Skamba viliojančiai, bet sakau, kad jie tarpusavyje aiškintųsi nes mes jau susitarėm. Tas senis kažkaip atsikabina. Choshned išvažiuoja pirmutinis. Mes kaip kokie kelmai pora valandų dar prasėdėjom viešbutuko kiemelyje belaukdami kitos mašinos. Tai gal tik po 14val. išjudam iš Istaravshano. O mašina mašinėle, senas geras visiems ligoniams iki skausmo pažystamas UAZ-452. Jei ne “Latvija” tai šitas jus greičiausiai veždavo į ligoninę su baisia popa. Čia gi šitas rusiškas kelių erelis kaip bebaimis karys pasiruošęs įveikti numatytas ir nenumatytas kliūtis. Ant stogo prikrautas tašių vėžimas prideda ilgos kelionės vaizdą. O ji ir netrumpa, laukia įdomios 6-7 valandos kelionės. Susigrūdam į mašinytės galą. Ten su pristatomom kėdutėm sulindę koki 15 žmonių. Pakeliui vis sustojama pasikalbėti su milicininkais, gal ir kokia kupiūrėlę įkišant tarp dokumentų. Viskas ten taip paprasta ir suprantama. Tiesiog milicija irgi turi surinkti pinigų, nesvarbu, kad tu nieko nepadarei. Praėjus porai valandų sustojam. Ogi ten pat, kur ir į priekį važiavom. Visi traukia šniūrais valgyti, o mes puikiai atsimename tos snarglinės firminius patiekalus. Tiek to aš jums pasakysiu. O dar ta stebuklinga padavėja su vienu antakiu. Hrrr. Nusprendžiam pasitrint lauke, nusifotografuoti prie mūsų transporto.

Riedam toliau. O kaip aš tikėjausi išvengti to įstabaus kalno į kurio viršūnę reikia kopti, važinėti tarp debesų ir kratytis kaip naujametiniam barškučiui. O vairuotojas matosi turinti patirties. Bedugnė už keliasdešimt centimetrų o jis žmogus ansamblis: telefonu šneka, radiją junginėja, da velniai žino kokiais darbais užsiima, gal ir konkolą pakrapšto. Tokiam žmogui su liniuote per nagus reiktų trenkti. Susidraugaujam su šalia sėdinčiais dviem bachuriukais. Kaip visada jie domisi, ką mes čia veikiam ir pasakoja kaip jiems sekasi. Staiga mašinoj visi masiškai prasidaro langines ir aš suprantu, kad kažkas mašinoje priperdė. Šalia sėdintis draugas neklaustas atsakė: „deti“ (vaikai). Bet juk taip visada būdavo, kad vyresni vaikus apkaltina, kad šie pagadino orą nors patys dažnai santechnikos nesusitvarko. Nu ką vaikai tai vaikai sakau „deti kapusta prikushali“. Tai tie net springo iš juoko. Važiuojant paskambina Golibas „Adukas”, visas susirūpines kodėl mes kelias dienas nekalbėjom su juo. Jį nuraminau, kad viskas gerai ir dėl jo mašinų verslo susisieksiu grįžęs namo. Saulei leidžiantis artėjam prie Penjikento, nors važiuojame ne į jį. Prisižadėjome Sobithonui, kad pasiliksime jo namuose šią naktį. Mat labai kvietė smarkiai. Į savo namus kvietė ir kažkoks bičelis mašinoj. Bet pas visus jau neįmanoma pasibūti. Išlipam kažkokioj „gluchatoj“. Kaimas kaip turi būti, pavadinimu Sudzhina. Staiga iš visur išnyra vaikai. Renka mantą ir neša namo. Tie vaikai pasirodo padeda Sobithonui šmutkes susirinkti. Tiesa ten jo vaikai ir buvo. Ateina laikas mokėti už pavėžėjimą. Vairuotojas kaip niekad kuklus sako duok kiek negaila. Aš irgi žmogus noriu, kad anas gerai jaustųsi. Tai daviau 90 somonų už 2, (60lt), vadinasi 30 lt už 245 km, nors važiavimo belekiek. Vairuotojui tiko todėl patraukėm į Sobithono namus. Mus aišku pasitiko būrys vaikų, netik savų bet ir kaimynų. Rusiškai pusėtinai šneka tik Sobithonas, visi kiti rusiškai tik šypsotis moka. Tai apsunkina bendravimą. Simai labiausiai patiko vyriškio vaikas. Tik pusės metukų, bet jau spurgutis neprastas. Jo trečiaklasei mergaitei matosi sunku laikyti tą „giant baby“. Sobithono namas praktiškai naujas. Įdėmiau pasižiūrėjus naujas namas nereiškia, kad yra labai krūtas. Pastatytas ant skersai sudėtų pamatų ir akmens. Pats visas labiau panašus ir molio ir karvės šūdo lipdytas. O ir patogumai kaime – tik elektra. Apie kažkokį vandentiekį, dujas galima tik pasvajoti. Rankas, kojas, galvą ir net cipuką reikia plauti lauke. Visi tik padeda palaikyt katiliuką kol mazgoji kojines, o vaikai papumpuoja vandenį. Namuose vien kilimai, tai nesinori, kad kojų kvapas nurungtų ambipiur. Tik įžengus į kambarį supranti kokia vertybė yra svečiai. Stalas nukrautas. Susirinkusi liaudis apsėda ant žemės stalą. Į svečius ateina broliai, giminės, draugai. Visiems gi reikia pasižiūrėti į du ateivius. Valgom, skanaujam, ragaujam.

Diedai kaip visada prisimena savo tarnavimo metus. Sobithono brolis tarnavo Kaliningrade, ten turi gerą seną bičiulį, kaip jis sako: Saulius Barauskas. Vakaro kulminacija tapo tobulai paruoštas uzbekiškas plovas. (Šitam krašte praktiškai visi uzbekai, taip jau susiklostė istorija) O plovas išties labai skanus. Nei iš toli neprimenantis mūsų parodijos. Prisivalgę ir prisibendravę ėjom miegoti. Moterėlė paruošė lovas ant grindų. Sugulėm atskirai kambaryje ir užsiklojom tokiom sunkiom kaldrom. Jos man šiektiek priminė vaikystę kai namuose būdavo šalta aš ant savęs „užsiklodavau“ didelį elektrinį radiatorių 🙂

Viešnagė Pendžikente
Rytas mus pasitinka kaip ir tikėtasi su pusryčiais. Šiltas pienas, ale „sriuba“ neatrodo viliojančiai. Močiutė tai nors normaliai zacyrka padarydavo su kleckais. O čia be nieko. Taip iš mandagumo pavalgiau truputį, nes Sima neina su manim koja kojon ir nevalgo, todėl, kad neatrodytume nemandagūs turiu gelbėti situaciją. Verčiau su mumis būtų važiavęs Gidonas Šapiro ir viską suragavęs. Ryte reikia nusiprausti. O čia jau atrakcija vietos vaikams. Sima plovė galvą tai mergaitė laikydavo katiliuką virš galvos ir po truputį pildavo, bet įspūdingiausia pagal Sima vieta, kai ji ėmė valytis dantis.

Tai sutūpę vaikai negalėjo atsistebėti šiuo veiksmu. Greičiausiai vaikai pagalvojo, kodėl gi ta teta dantis galanda. Sobithonas mums pažadėjo parodyti asilą. Kaip jie sako asilas Tadžikistane yra pati geriausia technika. Neša daug, valgyt mažai prašo, priežiūra minimali, negenda ir nuveikia didelį darbą. Tai užėję už namo pradėjo gaudyt tuos asilus. Greičiausiai pagalvojo asilai: – „Kokie čia asilai atėjo?“. Vyriškis pagavęs asilą paėmęs „už karšenės“ liepė su mumis fotkintis.

Taigis, papramogavę susirinkom šiektiek daiktų, Sobithonas iškvietė taksistą ir mes išsirengėm į už 12 km esantį Pendžikentą. Prieš atsisveikindamas pagloščiau Sobithono vaikučiui galvą ir supratau, kad ji puikiai nuvaškuotų mano mašiną. Nežinau kaip kada ir su kuom jie prausiasi, bet man tai niežtėtų.

Pabaigai sumaniau, kad reiktų užeit į tualetą, bet pamatęs kaip jis atrodo apsigalvojau. Su naujomis viltimis tikiuosi rasti patogesni. Prieš tai užsukome į tų vyrukų nuosavus „univermagus“. Visokio šlamšto prigrūsta, paprastai užėjęs manau nieko iš ten neužsimanyčiau. Galvoju reikia biznio padaryt krautuvėlėj, todėl norėjau nusipirkti limonado, tačiau jį gavau už dyką.

Pajudėjom šiektiek į priekį o ten Choshnedo parduotuvė. Tas pats velnias. Galiausiai mus taksistas, kažkoks jų draugas, už 5 somonus nuvežė į Pendžikentą. Paleidžia prie “Zanavykų” stiliaus turgelio. Kadangi mano šortuose subinėj atsirado dvi skylės pro kurias, bet kurią minutę gali kasnors išsiveržti, reikia turgelyje paieškoti šortų. Nespėjus įžengti į turgaus menę sutinkam Sobithono seserį su mama ir ji pasinaudojus proga dar kartelį užkviečia kitą naktį nakvoti pas jąją. Bendravimas vyko uzbekų kalba. Lendam į turgų ieškoti Abibas, Nice, Pamu produkcijos geromis kainomis. Vienus pasimatuoju, tai nu Gariūnai, iššorė dar normaliai, o daiktams susidėt viskas atbulai. Nepraeina šita afera. Prasikošę pro šilkinių skraisčių paklotę nusiperku tokius nieko gero šortus, pardavėjas dar ir nuolaidėlę padaro. Simai dar skarelę ikertam irgi su nuolaidėle. Ir neišgirsi čia lietuviško – Oj, ne negaliu ir taip jau numečiau kainą. Ne, ne tikrai negaliu. Sakykim, kad su šiais lietuviškais įsitikinimais nusipirkęs šortus iš Tadžikistano pakėliau šalies ekonimiką į visai kitą lygi. Persirengęs su naujais šortais darau įspūdį miesto mados linijai. Pirmu reisu užsukam pavalgyti, o ten dar kartelį plovas.

Nuostabaus skonio. Plius iš trilitriako abrikosų sultys. Susimokam 10 litų. O po skanių pietų galima jau iš tikrųjų į išvietę nueit. Kaip tokia nebloga užeigėle maniau turės neblogą tulikėlį. Reikia išeiti į lauką. Tada kelyje sutinki įvairių naminių gyvūnų, kol viską vainikuoja prišikta skylė. Aišku ji tam ir skirta, bet atleiskit. Viską laikau savyje, lieku uždaras. O kai neatsiveri, tai patys suprantat, nuotaika genda. Slankiojam su Sima po miestą. Įžymus ir begalo senas turgus praktiškai palydimas tik akimis. Tas šurmulys ir betikslis ėjimas „window shopping“ užknisa. Einame viena tiesia Pendžikento gatvė. Po kaire valdžios organų pastatai, praeityje stogą svečiams rovęs viešbutis „Družba“ iš kitos namo pusės „Friendship“. Galiausiai prieinam vietinį stadioną. Eureka. Nieko nėra smagiau, kaip nusibeldus į kokį nors užkampį stebėti vietinės lygos sporto renginį. Šį kartą mieste Pirmos Tadžikistano futbolo lygos rungtynės Panjakent „Zaravshan“ – Dušanbė „Gvardija“. Bičiukas sedintis savo kioskelyje pardavinėja bilietus. Kaina 1 somonas. Už 50 lietuviškų centų futbolas Pendižkente? Žinoma. Rungtynės tik 17val, todėl turime gražaus laiko pasitrinti po miestą ir žinoma užsukti į tualetą. Einame į mažyti parkelį, o ten. Prisiminimai iš senų gerų laikų su močiute Izabele Vytauto parke. Senos geros karuselės: Junga, Saulutė ir visi kiti to meto šedevrai. Bet kaip Vytauto parke taip ir čia – vien surudyję sentimentai. Kol valgom ledus vietinis jaunimėlis bando su mumis pabendrauti, kol įgrįsta. Tada jau sprunkam nuo jų prie nuošalesnio suolelio. Po gerų 10 minučių išlenda diedas. – Pavargote? Užeikite pailsėti, konors atsigerti. Užeikite tik pažiūrėti. Ir kaip visada mane tokie nekalti kvietimai prigauna, nes niekad nemoku normaliai atsisakyti. Užeinam į jo chamurkę, sulendam į vieną iš privačių kimaro kambariukų.

Ten stalas ir dvi vietos sedėt, bet ir šiek tiek sau daugiau leidus ir pagulėt. Simute paima alaus, aš Buratino ir abu pusiau miegodami ragaujam gėrimus. Atnešęs sąskaitą šeimininkas net pats pasimetė savo melo pinklėse. Jeigu aš žinojau kiek kainavo limonadas, tai likusi suma už alų buvo tiesiog neprotinga. Tada sumalęs dar kažką ir apsimetęs, kad kaip jis čia taip susipainiojo vistiek nugręžė, kaip už tokias prekes, nemažai pinigų. Gerai, nors galvojau galutinai išnaudosiu jo tualetą. Norint rasti tuliką reiktų GPS. Radau. Jau pirmi matyti tulikai atrodė kone pasaka. Čia net žodžiaus sunku nupasakoti kaip žmogus turintis savo užeigėlę svečius nusiunčia į tokią vietą atlikti gamtinius reikalus. Nu atleiskit nervai nelaiko. Sanitarai atostogauja? Didesnę arba panašią skylę esu matęs tik Rumunijos kaime. Abu objektai panašūs į vietą, kurioje kažkas sprogo, griuvo, įvyko nelaimė, užpylė, atpyle ir galiausiai praėjo antrojo pasaulinio karo šleifas palikdamas tai ką mes dabar matome. Sienos turėjusios skirti vadinamąjį tualetą beveik nugriautos iki pamatų, skylės simbolizuojančios vietą kurioje reiktu prišikti praktiškai tik menamos. Lauko durys atviros visuomenei. Tikrai nenorėčiau būti maloniai užkluptas kokios klasės moksleivių ir turėdamas pasakoti ką aš čia veikiu, kol mano turinį vaikai nudaužytų su pagaliuku. Žodžiu daryk ką nori, kad ir myšk ant lubų, nieko nenustebinsi.

Žodžiu finalas toks, kad aš ten nekeliu kojos, o ruduo jau trauzus liečia. Sorry, kad tiek daug apie tą tualetą, bet jis man paliko įspūdį. Nuotaika genda jau šviesmečiais. Ir atrodo žmogau, toks paprastas dalykas pasidaro toks reikšmingas. Keliaujam toliau. Susirandam taksą, kuris po ilgų derybų mus nuveža ir Senojo Pendžikento miesto griūvėsius. Užlipam laiptukais ir atsiveria visiškai niekuom neypatinga panorama. Įsivaizduojami griūvesiai neprimena nei jokios sienos, nei namo, nei kažko panašaus į miestą. Atrodo tiesiog žolėmis apaugusi vieta su keisto skirtingo aukščio reljefu. Auksinė mintis gimsta galvoje. Gal čia praverti savo jušką ir taip išlaisvinti manyje tūnantį šetoną? Laikas parodė, kad susitvardęs išgelbėjau savo reputaciją, nes ten kur buvome, tą objektą saugo nešiaip, kad sargas, bet ir UNESCO į kurio paveldą įrašytas ir Senovės Pendžikento griuvėsiai.

To anksčiau nežinojome atsainiai pažiūrėjome į tadžikų pasididžiavimą. Vietiniame muziejuje pasiklausėm dieduko pasakojimo ir galiausiai viską vainikavo tulikas. Aišku nemuziejinis, bet paskutinė maršruto stotelė, jei ne dabar, tai greičiausiai būčiau nualpęs. Palaima, atgimimas, renesanso epocha – visos šios mintys mane lydėjo po sutvarkytų reikalų.
Futbolas atvyksta į miestą

Keliajam į futbolą. Prieš tai parduotuvėleje nusiperkam limonado, žemės riešutų ir čipsų. Gausus žmonių būrys ir dar gausesnės policijos pajėgos trinasi prie stadiono prieigų. Patenkam į vidų ir renkamės vietą sedėjimui. Pildosi stadionas. Moterų kaip žinia nesimato išskyrus blondinė Sima. Nors Tadžikijos futbolas nėra pasiekęs aukštumų, bet 33 000 gyventojų mieste, tipo Kėdainiai susirenka vos ne pilnas stadionas. Garbė ir šlovė tadžikų futbolui, nes labai didelę žiūrovų dalį sudaro vaikai, kurie eidami maži į futbolą, jo nepamirš ir būdami seni pirdžiai kaip kad pavyzdžiui Tu, gerbiamas skaitytojau :)Viešąja tvarką saugo ir sėmkes valgo milicijos pareigūnai, apstoję stadioną, kas 10 metrų.

O šiek tiek virš stadiono stūkso ir pati šventovė. Lyg norėdama futbolo aistruolius šiektiek nuraminti. Prie įėjimo vis rikiuojasi eilės. Kol galiausiai prasiskiria ir pro miliciją be bilietų prabėga koks 20 vaikų, kurie bet kokia kainą, arba be kainos nori pamatyti futbolą. O tokius organizuotus pabiručius sunku sugauti. Net į varanoką nesutalpintum. Kiti išradingi sėdi užsilipę ant tvoros. Mačas prasideda, o aš nesiliauju filmavęs epizodų, tikėdamasis užsfiksuoti įvartį. Žiūrovų tribūnoj už plojimus ir šūksnius geriau girdisi tik saulėgražų gliaudijimo garsas. Greičiausiai nėra žmogaus, kuris tuom neužsiimtu.

Aikštelėje vyksta pusiau profesionalus žaidimas. Vienas žaidėjas gauna traumą ir visų džiaugsmui į aikštę išbėga gydytojas. Tikslesnis pavadinimas būtų – daktaras. O dar tiksliau Daktaras Aiskauda.

Lyg katik iš operacinės būtų atbėgęs. Ant galvos užmaukšlintas daktariškas cilindras, baltas chalatas ir metalinė dežė su įrankiais. Šalia mūsų sėdintis vyrukas užsimanė pabendrauti, ne tik čia, bet ir internetinėje erdvėje. Apie ką aš bučiau su juo šnekėjęs dar savęs to šiandien klausiu. Mane išgelbėjo, tai kad jis norėdamas kurnors užrašyti savo el. Pašto adresą pradėjo blaškytos ir visų klausinėti ar jie neturi tušinuko. Nuaidėjo rungtynių švilpukas ir mes išsiskyrėme neapsikeitę kontaktais. Rungtynės baigėsi rezultatu 1-1. O “moment of the game” tapo futbolininko spyris į kamuolį, kuris pataikė tiesiai į milicininko kepurę ir ją nunešė. Kad jūs žinotumėte, kokią juoko dozę turėjo žiūrovai. Milicininko vietoj būčiau iš gedos žemėn prasmegęs, o tai buvo tiesiog legalus pasišaipymas iš tokio save gerbiančio asmens. Iš kitos pusės, nevisada į juos galima buvo žiūrėti rimtai. Kai sustoję aplink stadioną sėmečkas gliaudo, o kiti du tą patį daro tiktai iš tingėjimo stovėti atsitūpę.

Bet juk visi mes žmonės. Baigiasi futbolas, o mes slenkam link taksi. Šiektiek stabtelim. Prie mūsų prišoka būrys vaikų ir pranoksta patys save: – Ty pa russky panimaeš? (Ar supranti rusiškai?), – klausia Simos. – Da, – atsako Sima. Vaikai: – Day mne dengi.(Duok man pinigų). Simute pradeda knistis po krepšuka tik kažko patirktint. O vaikų akyse sužibo viltis, jog toji laimės valanda atėjo. Sima pažiūrėjus ir uždarius krepšį leido vaikams suprasti, kad „dengi sevodnia nebudet“. Nusivylimas buvo palydėtas „aaaa“.
Svečiuose pas vietinį Playbojų
Kažkokiu būdu reikia grįžti į Sudžiną. Skambinam mūsų “draugui” taksistui. Vyrukas jau užsišaukęs triguba ar keturgubą kainą nei vežė į priekį. Reik paskambinti draugams, kurių vardus sunku atsiminti. Kai kalbu su vienu į telefoną pasižiūriu koks kito vardas ir atvirkščiai. Skambinu Chošnedui, jis lyg ir varykit su taksu viskas normaliai. Bet čia įžvelgiau klastą, kad per daug nori. Tada su Sima einam to kaimo link tikėdamiesi sutikti kokį pravažiuojantį taksą normalia kaina. Chošnedas ryžtasi atvažiuoti. Pralaukę kokį 20 minučių atvažiuoja ir lekiam pas Sobithoną pasiimti šmutkių. Įtartini tokie žmonės, kurie primeta, jog yra žavus, drąsūs, gražūs ir turtingi, tačiau kai nuvažiuojam į vietą pareiškia: – Izvini, brat, eta būdet stoit 20 somon. (Atleisk broil, tai kainuos 20 somonų) Tai kokio velnio jis tada čia važiavo, kad kaina kelionės dar didesnė pasidarytu ir padarytų bizniuką vietiniam šului. Menką paslaugą padarė, kai pačią nakvynę galima susirasti už 10-15 somonų. Išsiskiriam visiškoje tamsoje su Sobithonu ir šaunia jo kompanija. Mus pasiimti atvažiuoja Chošnedo brolis. Važinėjam neaiškiais kaimo keliais keliais ir kiemais. Mintyse galvoju, o jeigu jie dabar mus nuvežtu belenkur ir sugalvotų kokią niekingą situaciją. Laimei nuvažiuojam gerai, ten pasitinka jo žmona ir vaikai. Namai kaip namai, vaikų pilna, televizorius veikia. Žmona jau priruošusi kraitį valgyti, o į svečius ateina žmogus, kuris šalia sedėjo vazike kai čia atvažiavom ir jau tada kvietė pas save į namus. Jaunas vaikinas anksti pradėjęs savo gyvenimą jau apsiženijęs ir turi vaikų.

Jis primygtinai reikalauja, jog kitą naktį pasiliktume pas jį. Bet mus ternimas spaudžia kitą dieną vyksti į Uzbekistaną. Pavalgius ir pasišnekėjus prasideda tikroji vakaro problema ir paaiškėja svetingo priemimo pakastas šuo. Bežiūrint televizorių Chošnedas paprašo padaboti jo mažiausią vaiką ir pasisiūlo Simai palaikyti kompaniją berūkant ir parodant kur yra tualetas. Sima gan greitai parbėga ir reikalauja, kad aš ją visur lydėčiau ir su ja būčiau. Kolkas nesuprantu kas vyksta ir sakau, kad eitų pati. Bet ji primygtinai reikalauja ir jaučiasi lyg nesava. Sima pažada papasakoti vėliau visą situaciją. Man šiektiek neramu ir įtariu, kad šeimininkas galėjo priekabiauti prie Simos. Sugulus miegot Sima papasakoja, jog eržilas Choshnedas išreiškia norą su ja pasibučiuoti, kai niekas nemato. Nesvarbu, kad namuose keturi vaikai, žmona ir dar aš. Drąsus vyras su dar drąsesniais užmojais ir išlindusi svetingumo yla iš maišo. O jau apsimeta religingu, šventu ir teisingu. Nors visą informaciją sužinojau kai jau buvome atsigulę galvoje kirbėjo dviprasmiškos mintys. Susirinkti šmutkes ir palikti šiuos namus prieš tai papasakojus jo žmonai su kuo vargšė apsiženijo. Tik viena bėda. Naktis, kaime nėra šviesų ir neaišku, kur eiti. Reikia tiesiog kažkaip pragyventi naktį ir nuo pat ryto nešdintis iš tos skyles su erotiškuoju šeimininku.
Ką vieni ilgai stato, kiti greitai sugriauna
Rytas ištepliotas pakankamai ruda materija. Žinant koks šventasis, o maloningasis playbulijo don pedro Choshned. Norisi kuo greičiau sprukti iš jo molio motiejaus namo. Reikia dar truputėlį apsimesti, kad jis yra žiauriai cool bičas, kokiu jis ir apsimetinėja. Apgavyrui nėra nieko švento. Stengiames su juo kuo mažiau veltis į šnekas. Iš pykčio net ant tualeto lentučių truputį apsisiojau. Belakstanti jo žmona paruošia pusryčius. Norisi kuo greičiau varyt iš čia nors visi 5 likę žmonės niekuom nekalti. O dar reikia su juo iki kaimo centrinio šumulio nueiti.
– Ačiū, viso gero, – tokie buvo paskutiniai mūsų žodžiai ir taksiuku už 5 somonus nuvažiuojam į miestą. Kitas vyriškis įsisodina mus už 20 som. į žigulį. Prieš išvykstant iš Tadžikistano paskambinu visiems geriems žmonėms: Mišai, Sobithonui kurie stengėsi, jog jų šalyje jaustumėmės puikiai. Padėkoju už gerą laiką ir palinkiu sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime. O Chuyshned nepažįstu ir nenoriu žinoti. Taksistas mums pameta iki sienos su Uzbekistanu. Čia judėjimas mažas, kadangi abi šalys įvedusios vizų rėžimą fantazijos pas kaimynus paklajoti nebėra.

Nuotraukos Vytauto Mikaičio. Daugiau mano istorijų: kelioniuprofai.lt