Po paskutinio apsilankymo Lenkijoje buvau pasakiusi, kad „nie chcę więcej w Polska“, bet kuo labiau įsibėgėja pavasaris, tuo labiau norisi iš namų ištrūkti. Poreikis nors vienai dienai kur nors iškeliauti paskatino pagalvoti, jog dar ir Lenkijoje norėčiau šį bei tą pamatyti. Tad ankstų šeštadienio rytą išsiruošiame pasivažinėti po lietuviškąjį Lenkijos pakraštį.
Pirmas sustojimas – Seinuose. Miestelis dar miega – visur tylu, ramu, tik skverelyje keli senoliai šnekučiuojasi ir įdėmiai mus nužiūri.

Pirmiausia patraukiame prie įspūdingo dydžio paminklo Motinai – krašto dukrai (maždaug taip išsiverčiame pavadinimą). Tada sukame link Katedros.

Ji didelio įspūdžio nepalieka. Šalia Katedros – dominikonų vienuolynas.

Tiesą pasakius, jame irgi nieko ypatinga nerandu. Vienuolynas iš išorės atrodo tvarkingai, o viduje – „plikos“ sienos.

Į Katedros ir vienuolyno pusę pasisukęs, bet kartu ir miestelį stebintis – Seinų vyskupo ir lietuvių poeto Antano Baranausko paminklas.

Prie vienuolyno esančią aikštelę puošia medžio skulptūros. Priešais vienuolyną – laidojimo namai, iš kurių tuoj, tuoj pajudės procesija, todėl kažkaip ne itin jauku čia sukinėtis.
Toliau riedame Vygrių link. Netrukus dešinėje atsiveria nuostabus Vygrių ežero vaizdas.

Greitai pamatome ir ant kalvos stūksantį kamaldulių vienuolyną.

Kamalduliai arba kamendulai — katalikų vienuolių ordinas, benediktinų ordino šaka. Lietuvoje buvo įkurti du kamaldulių vienuolynai: Pažaislyje ir Vygrių ežero saloje. Pastarasis dabar priklauso Lenkijai.
Apžiūrime vienuolyną,

pakylame į bokštą

pasigrožėti apylinkių vaizdu.

Oras kvepia pavasariu. Jauku čia būti, tačiau vis stipriau ima lašnoti…
Prieš kelionę naršiau visus žinomus meteorologinių prognozių tinklapius. Vieni Suvalkų apylinkėse žadėjo giedrą, kiti – silpną lietų, treti – stiprų lietų. Teisūs pasirodė pastarieji. Kuo arčiau Suvalkų – tuo labiau pliaupia. Noro sustoti Suvalkuose nebeturime.
Sukame link Stančikų tiltų. Elektroninis palydovas kreipia mus per seną grindinį, kuriuo gerai pasikratome ne vieną kilometrą. Po jo ir sulopyta lenkiška „civilizacija“ (asfaltas) nebeatrodo taip beviltiškai.
Stančikuose vis dar pliaupia. Sumokame už parkingą, o išlipti iš automobilio nesinori. Maža to, vaikas taip įminga, kad nerodo net menkiausio noro atsibusti. Sėdim, laukiam… Po truputį pradeda kankinti isteriškas juokas. Ką gi, susimokėjom už parkingą, tai ir laiką leisim parkinge… Po to nusprendžiame eiti prie tiltų po vieną. Aš iš pradžių lieku su vaiku, o vėliau nuklampoju iki jų per velniškai slidų purvą.

Kai grįžtu, vaikas atsibunda ir pareiškia norą apžiūrėti tiltus. Pėdinu darkart. Lietus liaujasi. Viskas čia gerai: kai lyja, reikia miegoti, kai ne – laikas vaikštinėti.
Stančikų tiltai –

tai du nebeveikiančio siaurojo geležinkelio tiltai prie Stančikų kaimelio, technikos ir architektūros paminklai.

Internete radau įdomų faktą, susijusį su tiltų statyba. Juos užbaigus, po 1926 m. gegužės 31 d. vykusios audros išnyko greta kaimo buvęs Stančikų ežeras. Išsiveržus ežero dugne susikaupusioms balų dujoms, ežero vanduo, susimaišęs su dumblu ir moliu, pakilo didžiuliu stulpu į orą ir pasiskleidė apylinkėse.
Vienas iš tiltų dabar restauruotas. Na, restauruotas – ne tas žodis. Tiesiog – perdarytas: išklotas trinkelėmis, pastatyti žibintai, įrengti „šaligatviai”.

Na, tiesiog mini prospektas. Kitas tiltas – aptrupėjusiais turėklais,

apžėlęs samanomis.

Vaikas įvertina, kad būtent pastarasis yra įdomesnis, „nes atrodo kaip senovinis“. Negaliu nesutikti.
Iš Stančikų vingiuojame į Punską. Tiesiu taikymu – pavalgyti. Stabtelime prie centrinėje gatvėje netoli Katedros esančios kavinės. Uždaryta. Važiuojame toliau ir pamatome lietuvišką užrašą „Sodas“. Kažkur jau skaičiau apie jį, todėl be ilgų svarstymų einame į vidų. Žmonių nemažai, padavėja aptarnauja bėgte, skamba lietuviška „pūkiška“ muzika, kainos „nesikandžioja“, skanu, šviežia, lietuviška. Žodžiu, neišbrokuojame.
Sočiai papietavę sukame į Punsko buities muziejų, dar vadinamą Skansenu.

Ant durų kabo užrašas, kad savaitgaliais nedirba, tačiau atrakinta. Įkišame nosį, apžiūrime ekspoziciją, o kai susiruošiame į antrą aukštą, išgirstame balsą iš viršaus, kad negalima. Paslaptingojo balso klausiame, kur ir kiek turime sumokėti. Mums atsako, kad už tiek, kiek pamatėme, mokėti nereikia. Na, nereikia – tai nereikia, bet vis tiek įdomu, kas ten buvo viršuje?
Toliau – į Ožkinius. Tikslas – aplankyti prūsų – jotvingių sodybą. Pasižvalgome per tvorą… Įdomiai jotvingiai gyveno: tvenkinius kasė, tikriausiai ir žuvį veisė… Ironizuoju, žinoma… Gal kas nors ne per tvorą apžiūrės ir įdomiau papasakos.
Grįžtant namo kažkaip keistai jautėmės – lyg ir buvom užsienyje, lyg ir ne. Be nakvynės, be lagaminų… Ir susikalbėjome savo gimtąja kalba.

2 thoughts on “Lietuviškasis Lenkijos pakraštys”
  1. patiko man foto sito pasakojimo:)ypac palapines gerules:) ten kur vyrukas stato:) va cia tai ekstremalus keliavimas buvo pries tiek metu,noreciau as taip:))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *