Šeštadienio rytas – oras nei geras nei blogas. Mano gaujos vadas išvarė į medžioklę. Įkvėpimas sodininkauti neaplankė. Pamąstau – svečias šalis lankom, o gimtojo miesto toli gražu ne visos vietelės aplankytos. Mintyse pasidėlioju maršrutą, atkapstau miesto žemėlapį (dėl viso pikto), čiumpu fotiką ir į trasą. Vienas pagrindinių tikslų – aplankyti Bernardinų kapines. Nesu buvusi – vietinė vadinasi… ☺
Prasieinu Vilniaus gatve – paglostau R. Kvinto sėkmės pilvuką.
Užsuku i Moniuškos skverelį. Susirandu meilės simbolį – plytelę „Obuoliukas“. Esu viena, mano puselė vaiko šernus… tai neužsibūnu.
Liko nepastebėtas dar vienas objektas – labai jau užslėptas (po to susigraibiau info internete – foto skolinta) kompozicija poetei Juditai Vaičiūnaitei.
Gimtoji Salomeikė stovi vietoj ☺. Tolimesnis tikslas – siauriausia miesto gatvelė. Įsuku į Savičiaus gatvę. Ieškau – matyt tokia siaura, kad net nerandu. O pilvuką tai glosčiau…☺ Nusprendžiu, kad gatvelę užstojo avarinė tarnybą, iškasusi didžiausią duobę ir palikus gatvės gyventojus be vandens. Įamžinu vienabokštę apleistą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Kadangi sovietų požiūriu „Religija – opiumas liaudžiai“, tai tais laikais statynis buvo paverstas kooperatyvų sandėliu.
Suku link Barbakano (atsiprašiau – Bastėja). Žinutė Zuokui miesto sienos likučiuose.
P. Mere štai Jums projektas, kad galėtumėt įgyvendinti miestelėnų pageidavimus ir atstatyti Subačiaus vartus.
Sukrapštėm Valdovų rūmams, tai „varteliams“ vieni niekai. Besimakalodama vėl atsiduriu Savičiaus g. Atminties kertelėse sušmėžuoja, kad buvo paminėti M.K. Čiurlionio namai. Greta jų pro arką ir į dešinę pro tuneliuką – bingo, radau. Šypsokitės – filmuoja…
Prasivaikštau Literatų gatvele, neskubėdama apžiūriu dailės darbelius sienose. Puikus projektas – bravo!
Užsuku į Bažnytinio paveldo muziejaus kiemelį. Pasidairau po laukujinę ekspozciją. Užlipt į bokštą pasidairyt nepavyko, laiptai užtverti subtilia grandinėle.
Toliau pas Užupio undinėlę. Prie Užupio tilto, kur turi būti, nerandu… kaip tai – nonsensas. Minu Vilnios pakrante. Upė gausiai eksplotuojama baidarininkų, šaunu. Įtraukiu šią atrakciją į šios nevasariškos vasaros planus.
Vestuvių metas – limuzinai, fotosesijos, spynelės…
Užupiškių darželis – salotos, svogiūniukai.
Vienu iš septynių tiltų kertu sieną, ir aš Užupio respublikoje su visais respublikai priklausančiais atributais.
Pasibastau po Užupio gatveles, palandžioju po kiemelius. Kontrastai stulbinantys – tam pačiam kieme prabanga ir skurdas, ir dar žavi panorama į žaliuojantį Vilnių.
Žaismingi sandėliukai.
Žavi skulptūrėlė.
Užsuku į kiemelį su bažnytėle (Šv.Baltramiejaus, dabar priklausanti baltarusių katalikų bendruomenei).
Polocko g. praeinu apleistą Vilijos tekstilės fabriko pastatą ir pasukus į Žvirgždyno g., atsiduriu Bernardinų kapinėse.
Ant vartų „Non omnis moriar” (Ne visas mirsiu). Tik aš ir šio bendrabučio gyventojai. Akmenim grįsti takeliai, paminklai, žaluma, apačioje srovenanti Vilnelė… Vaikštai, kaip po parką, ramu, tylu – skaitinėji dar matomus antkapių užrašus…
Oops, ką mes čia rakinam, sieną? Pralinksmino…
Pameditavus, grįštu į miesto šurmulį. Valio, undinėlė (kažkokia zarechiovska), nerasiu tikrosios, užskaitysim šitą.
Prasuku pro Galeros kiemą. Štai skulptūrėlė „Jėgos vieta“. Jos autoriai tikisi, kad ši skulptūra įkvėps paieškoti savęs. Savęs – daugelio kitų rankų paliktos energijos debesyje.
Kieme randu Užupio respublikos žemėlapį. Įsitikinu, kad Undinėlė ten kur ir maniau. Mistika, jug po 2004 m. potvynio ji buvo surasta ir grąžinta į vietą.
Palikdama bohemišką respubliką, eidama Užupio tiltu, žaviuosiu savo “blondiniškumu” – upė turi du krantus, tai jei nėra viename, tai… ajo. Įamžinta. Undinėlės detektyvas baigtas.
Senamiesčio gatvelėm keliauju Gedimino pr. link.
Radvilų rūmų spindesys ir skurdas.
Dar mąstau, kur čia nugrybauti. Bet kai per ausines nuskamba „… aštuoniolika valandų 3min.“, pasijaučiu žvėriškai alkana ir nusikalusi, bet laiminga. Diena super! Sakau ačiū sau už šauniai praleistą dieną ir pypinu į savo miegamajį rajoną. Pasižadu dažniau ištrūkti iš trikampio darbas – namai –sodas…
Čia aptikau daug įdomių dalykėlių:
http://www.madeinvilnius.com/lt/vilniaus-miesto-studija/100-istoriniu-vilniaus-akcentu/i/
Kavagne 
Aruna 
pirmas