KOLUMBIJA tropinė Ispanija (1)

Planuose buvo Azija, tačiau kol šia kryptimi avialinijos su turkišku flagmanu priešakyje apiplėšinėja europiečius, tenka pasidairyti alternatyvų. Bilietai Milan – Bogota (per Madridą) ir atgal iš Havanos už 600 EUR, tai pigiau nei daugelis krypčių į Rytus. Apskritai, dar neplanavau į Lotynų Ameriką, nes tai lyg įžengimas į kitą pasaulį. Reikės pradėti mokytis ispanų kalbos, atsiras didelis noras grįžti, pradės suktis mintys apie gretimas šalis ir tt. Tačiau, kai bilietai įkrito į kišenę, trauktis nebebuvo kur. Porą mėnesių ispanų kalba per Duolingo, skaitiniai apie Lotynų Ameriką, maršruto dėliojimas – startas.

Iš Milano skrydis su B787 Air Europa – bazinės avialinijos skirtos nuskristi iš taško A į tašką B. Kadangi pramoginis IFE turinys pasenęs, tai miegasi lektuve puikiai.  Oro uosto keitykloje labai palankus kursas, verčiu eurus į pesus. 1 euras = 4900 pesų, ka gi kišenės jau pilnos šlamančių. Stambiausias kupiuras sukemšu į specialiai šiam tikslui prieš kelionę prisiūtą slaptą kišenę šortuose – galės likusias dienas ten draugauti su pasu ir atsargine kreditine kortele.  Atsarga gėdos nedaro.

Ieškau reikiamo autobuso. Autobusai Bogotoje išskirtiniai, tai TransMilenio greitųjų autobusų sistema nusižiūrėta iš Brazilijos Kuritibos miesto. Bogota tapo pirmąja pasaulio sostine faktiškai iš autobusų padariusi metro/tramvajų. Autobusai turi savo atskiras eismo juostas, kuriomis negali važinėti niekas kitas išskyrus greitąją, policiją ir gaisrinę. Transportas juda itin greitai ir nepatenka į kamščius. Stotelės atskirtos, patekimas tik su bilietais kaip į metro. Nusigaunu į Hostal R10 – pačiame senamiestyje istoriniame pastate, bet labai bazinis kambarys, kuriame vietos yra tik lovai, mažam staliukui ir miniatiuriniam tualetui.

Kadangi dar tik 19val. einu susipažinti su kitais gyventojais. Hosteliuose visada sutiksi keliautojų, kurie pasidalins naudinga informacija, o taip pat gali tapti puikiais bendrakeleiviais. Mažame bariuke šveicarai, švedas, kanadietė ir vokiečiai. Visi puikiai moka ispaniškai todėl net nesivargina kalbėti angliškai. Šiek tiek pasipraktikuoju. Daugeliui ~30metų ir jiems Kolumbija tai toli gražu ne pirmoji lankoma Lotynų Amerikos šalis. Kolumbija dar nespėjo tapti turistų pamėgta kryptimi, todėl tampa tik keliautojų su stažu taikiniu. Dalis jų keliauja po kelis mėnesius, nešiojasi didelį bagažą įdomesnių pasakojimų. Čia labai aiškiai juntama riba tarp turtingųjų Vakarų valstybių piliečių, kurie sau gali leisti ilgesnę karjeros pauzę bekeičiant darbus. Freelancerių nesutinku, gal kolumbietiškas WiFi greitis atbaido.

Ryte keliuosi anksti, kadangi savaitgalis, tai be triukšmo ir kamščių pasivaikštau iki Monserrate kalno kur tikiuosi rasti gražią sostinės panoramą. Keltuvas užkelia į patį viršų per kelias minutes. Panorama išties įspūdinga, manau žvelgiant perspektyvoje, tai pati gražiausia vieta mieste. Deja to pasakyti apie aplinką negalima, nes kioskų kioskelių ir garsios muzikos lyg 90-aisiais pas mus. Bogotiečiams, tai viena mėgstamiausių poilsio vietų, todėl atkeliauja ištisos šeimos, joms ir siūlomos triukšmingos pramogos bei maitinimas.

Po Monserrate užsuku į Simono Bolivaro – Lotynų Amerikos išvaduotojo rezidenciją Quinta de Bolivar. Rezidencija ganėtinai kukli ir negalinti pasigirti originalių daiktų pertekliumi. Taigi arba Simonas Bolivaras buvo labai kuklus arba pasekėjai viską prapylė.

Toliau keliauju į Santander parką. Čia hostelio draugai patarė prisijungti prie nemokamų miesto organizuojamų ekskursijų. Gidas tik už arbatpinigius apvedžioja po visą senamiestį taip vadinamą La Candelaria. Tiesą sakant, Bogotos senamiestis tai sąlyginė sąvoka, nes kolonijinis barokinis vientisas senamiestis neišliko. Seniausiems pastatams čia tik apie 400 metų, tačiau jų nedaug. Įspūdingiausia yra Plaza de Bolivar, kurioje dominuoja kongresas Capitolio Nacional ir centrinė katedra. Aikštėje labai daug balandžių, kuriuos visi masiškai lesina palikdami kibiriukus lesalo. Taip pat maitina iš rankų ir kai ant jų nutupia fotografuojasi. Pas mus balandžių draugiją jau kitaip traktuoja, čia jie dar mėgaujasi dėmesiu. Pasisukiojame spalvingomis senamiesčio gatvelėmis, kurių nemažai skirta tik pėstiesiems. Viskas tvarkinga ir gražiai atnaujinta, net sunku pasakyti, kad tai Lotynų Amerika. Bogota labiau primena pietinės Europos didmiestį. Ekskursijos metu susidraugaujame su italu Alessandro kilusiu iš Iscia salos. Žmogus augęs vienoje gražiausių pasaulio salų 4 mėnesius keliavo po Braziliją ir tik dabar iš jos ištrūko, kad pasižvalgyti po likusią Lotynų Ameriką. Taip pat grupėje sutinku du amerikiečius iš Čikagos vieno iš jų seneliai kilę iš Lietuvos – taigi trečios kartos amerikos lietuvis.

Atsisveikiname su gidu ir kartu patraukiame į Aukso muziejų (Museo de Oro). Tai didžiausias aukso muziejus pasaulyje ir viena lankomiausių šalies vietų. Bilieto kaina galima sakyti simbolinė 5000 pesų t.y. apie 1EUR, Europoje net nemirktelėje prašytų nuo 30EUR. Iš pradžių muziejus palieka įspūdį, tačiau nesant auksinių papuošalų mėgėju greitai ekspozicijos atsibosta, išskyrus kelias interaktyvias patalpas. Po Aukso muziejaus keliauju į dangoraižių alėją Avenida Ciudad de Lima, kurioje iškilęs aukščiausias Kolumbijos dangoraižis 67 aukštų De Bacata. Kiekvienoje šalyje stengiuosiu nepraleisti aukščiausio dangoraižio. Aukščiausi šalies pastatai dažnai atspindi valstybės užmojus. Kolumbijoje jie kol kas kuklūs, ypač palyginus su kaimynine Panama.

Taigi Bogotoje pamatęs viską ką norėjau atsiduriu centrinėje autobusų stotyje. Kolumbijoje daug autobusų kompanijų konkuruojančių tarpusavyje. Kadangi gyventojų irgi daug, tai tarp miestų nuolatos važiuoja autobusai. Pasirenku Rapido Ochoa autobusų operatorių, nes vėlai vakare jis vienintelis siūlė premium klasės vietas. Nusiperku bilietą už 25 EUR, maisto, gerimų ir pasivaikštau kokiais 80-aisiais statytoje stotyje. Autobusas atvyko laiku, įlipome civilizuotai jokių nesklandumų. Premium klasės sėdynės odinės ir labai patogios, dešinėje po vieną, o kairėje po dvi, neoninės šviesos, viskas nauja. Vienintelis trūkumas šioje kelionėje buvo kondicionierius šaldęs iki kokių 17 laipsnių. Mano bendrakeleiviai apdairiai buvo pasiėmę pledus, o aš net nepagalvojau, kad tropinėje šalyje nepadės net mano šiltasis džemperis.

Tačiau pagrindinis iššūkis naktinėje 9 valandų kelionėje buvo nepravažiuoti Marinilla miestelio, nes kiti keleiviai vyko tiesiai į Medeliną (galutinį maršruto tašką). Tam atvejui jeigu pramigčiau apie savo planus informavau vairuotojus, kontrolierių ir visus kas tik pažiūrėjo į mano pusę. Vienok, miegojosi prastai, todėl į pabaigą jau pats skaičiavau kilometrus.

Apie 7val. ryto išlipau Mariniloje ir pradėjau ieškoti vietinių autobusiukų į Guatapė. Mariniloje nematau nei vieno keliautojo, kuris čia persėstų, nes į Guatapę visi atvažiuoja dideliais tiesiai iš Medelino. Vietiniai parodo kurioje gatvėje gaudyti kaimo autobusiuką. 32km. važiuoju už eurą, bet reikia stovėti ir nėra kondicionieriaus. Guatapė, tai kolumbiečių pamėgtas kurortas, kurio pagrindinis traukos objektas 200m. aukščio

El Penon de Guatape uola su netoliese įsikūrusiu to paties pavadinimo spalvingu miesteliu.

Prieš lipdamas į uolą pasistiprino Villa de Poncho restorane. Tai nedidelė kompensacija už naktį autobuse.  Smagiausia buvo stebėti kaip restorano parke prižiūrėtojas vejoje šunis, savo ruožtu pastarieji vienas kitam įrodinėjo kuris yra šio parko šeimininkas.

Užkandus, ropščiuosiu į viršų. Prie +30 laipsnių, net kolumbiečiai ilsisi kas 2 minutes. Po kokių 20min. užšnopuoju į patį viršų, šiek tiek nusivylęs savo sportine forma. Viršūnėje vėsiau, tik muselės puola. Aplinkui eidamas perimetru fotografuoju, filmuoju – vaizdai nuostabūs. Vešli priekalnių augmenija apsupta žydrai žalsvo vandens iš visų pusių. Daug salelių. Vieta labai graži, ne veltui kolumbiečiai taip pamėgę Guatapė. Oras čia tyras, žmonių ne per daugiausiai ir saulė ne tokia kaitri kaip lygumose ar didmiesčiuose. Tiesa, yra vienas niuansas – visas šis grožis žmogaus rankų darbas. 1979m. pastatyta užtvanka hidroelektrinei, todėl vanduo užliejo apylinkes ir sukūrė vieną gražiausių landšaftų visoje šalyje. Nuo šiol gyvenime busiu aplankęs 3 įspūdingas pavienes sausumos uolas: Sigirijos Šri Lankoje, Masada Izraelyje ir dabar El Penon de Guatape.  Vienintelis šalia uolos nepatikęs dalykas, tai 90-ųjų gariūnai su trankia muzika ir didžiulis parkingas prie įėjimo. Tačiau, tai pasitaiko visoje Kolumbijoje pasitaikantis reiškinys, nors mažinantis turistinių objektų patrauklumą, bet leidžiantis uždirbti vietiniams gyventojams.

Susimedžioju spalvingą tuk-tuką ir važiuoju iki miestelio. Apie kurį pratęsiu pasakojimą antroje dalyje.