KIPRO VILIONĖS

Šį pavasarį mano žvilgsnis nukrypo į trečią pagal dydį (po Sicilijos ir Sardinijos) Viduržemio jūros salą – Kiprą. Nors geografiškai šalis priklauso Azijai, tačiau kultūriniu ir politiniu atžvilgiu – Europai. Salos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio cyprum „varis“: šalis nuo seno garsėjo vario rūdos kasyklomis. Nuo 1914 iki 1960 m. sala priklausė United Kingdom, o nepriklausoma Kipro respublika gyvavo neilgai – iki 1974 m., kol graikų radikalai, paraginti Graikijos, bandė nuversti tuometinį Kipro prezidentą ir paskelbti Kiprą Graikijos dalimi. Turkija labai staigiai sureagavo į tokius planus ir į šiaurinę salos dalį įvedė kariuomenę bei paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro turkų respubliką. Nors radikalų planai liko neįgyvendinti ir pietinė graikiškoji salos dalis netapo Graikijos sritimi, Turkija neatsisakė šiaurinio Kipro. Taip sala buvo padalinta į dvi dalis, kurias skiria Jungtinių Tautų pajėgų kontroliuojama demarkacinė linija. Turkija iki dabar Kipro atžvilgiu vykdo kolonizacijos politiką, skatindama kuo daugiau savo gyventojų kraustytis į Kiprą.
Taigi, mano kelionės tikslas – graikiškoji Kipro dalis, kurią pasiekti labai lengva Ryanair lėktuvu, skrendančiu iš Kauno į Pafos. Penkių asmenų šeima sumokėjome už skrydį (pirmyn atgal) 645 Eur. Skrydis vyko sklandžiai, jokių užlaikymų, vėlavimų, nesklandumų nebuvo. Lėktuvas pilnas – daugelis tautiečių nori paankstinti vasarą ir pasikaitinti Kipro saulutėje. Po 3,5 val. skrydžio nusileidome Pafos oro uoste, kuriame mūsų jau laukė automobilių nuomos firmos atstovas. Jis rankose laikė lentelę su mano pavarde. Automobilį nuomavausi iš vietinės firmos per tinklalapį www.elephantrentacar.com. Apynaujo Honda Civic sedano su automatine pavarų dėže bei 2 vaikiškom sėdynėm kaina 14 dienų laikotarpiui – 342 Eur. Į kainą įeina ir visi draudimai, jokių paslėptų mokesčių. Pasirašėm standartinę sutartį, atbašliavau jam sumą grynais, gavau raktelius ir pirmyn. Auto gavau su puse bako benzo, o grąžinti reikės su tuščiu baku. Tom Tom navigacijoje nustatėme kelionės tikslą ir pajudėjome iš vietos. Galiu pasakyti, kad labai sunki buvo vairavimo pradžia su tuo kairės pusės eismu. Paskutinį kartą auto su vairu dešinėje vairavau prieš kokius 20 metų, todėl patys suprantate… Kai reikia rodyti posūkį, tai pirma įjungiu valytuvus, o po to jau posūkį, bet, dažniausiai, ne tą, kurio reikia. Sunki pradžia, bet gera patirtis.
Nemaloniai nustebino tai, kad praktiškai iš karto pradėjo lyti, ir ne šiaip lyti, bet konkrečiai pilti kaip iš kibiro. Gatvėmis upeliai plaukė, na, ir mes plaukėme kartu. Tikrai ne toks oras, kokio tikėjausi Kipre. Šiap taip nuvažiavome į miestelį Pegeia šalia Coral Bay pliažo. Nuo Pafos iki Pegeia apie 15 km. Sunkiai, bet radau apartamentus „The Club Coral View”, kuriuos buvau užsakęs per www.alpharooms.com. 2 bedroom Townhouse Self Catering apartamentai 14 dienų kainavo 728 Eur. Ofisas buvo užrakintas, bet ant durų paliktas tel. Nr. Paskambinau ir už kelių minučių atvažiavo vadybininkas. Užpildėme ofise dokumentus, davė raktus nuo namo ir palinkėjo gero poilsio. Chatą gavome tikrai gerą – tai buvo dviejų aukštų kotedžas, pirmame aukšte erdvus kambarys su buitine technika, pilnai įrengta virtuvė su visais pribumbasais ir net skalbimo mašina, tulikas, taip pat ir galinga terasa su iš koto verčiančiu panoraminiu vaizdu į jūrą. Terasa buvo tokia didelė, kad joje su vaikais žaisdavome futbolą. Antrame aukšte buvo 2 miegamieji su atskirais tualetais bei voniomis bei su balkonu kiekviename kambaryje. Gyvenimo sąlygos tiesiog puikios. Mašiną laikėme šalia namo prie pat durų. Tą patį vakarą nuvažiavome į parduotuvę „Lidl“ apsipirkti pradžiai visko po truputį. Kainos tikrai nesikandžiojo. Bet, galiu pasakyti, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai pirkome maistą „Lidl“. Žinote kodėl? Ogi todėl, kad vietiniai supermarketai („Papantoniou“ arba „Philippos“) pasirodė žymiai geresni už tą „Lidl“ tiek prekių asortimentu, tiek ir kainomis. Grįžę į chatą išsikrovėme daiktus, įsikūrėme ir ramiai vakarojome gurkšnodami vietinius alkoholinius gėrimus. O lietus taip ir lijo visą likusį vakarą…Langų sandarumas čia tikrai kelia daug abejonių, nes per stiprų lietų net pro pilnai uždarus langus vanduo bėgo į vidų. Mažai jie čia mato to lietaus, todėl ir į sandarumą pro pirštus žiūri.
Kitą rytą oras buvo toli gražu ne pliažinis, todėl po pusryčių išvažiavome į Pafos. Su automobilių parkavimu mieste problemų nėra, didelės, nemokamos aikštelės jūsų paslaugoms. Pasivaikščiojome krantine, joje pilna kabakų su šviežiomis jūros gėrybėmis, aplankėme Pafoso viduramžių tvirtovę, suvalgėme ledų ir nuvarėme į Pafoso archeologinį parką (4,5 Eur). Oficialus pavadinimas The archaeological site of Kato Pafos. Iš principo, ten tiesiog griuvėsiai, bet yra dėmesio vertų gerai išsilaikiusių grindų mozaikų, senų pastatų liekanų, požeminių koridorių, kolonų ir t.t. Vienu žodžiu, pasikultūrinome, prisilietėme prie tūkstančių metų senumo istorijos. Man, asmeniškai, patiko. Pietauti grįžome namo ir vėliau patyrinėjome Pegeia miestelį, kuriame bazavomės. Simpatiška vietelė, visur pilna citrinmedžių ir apelsinmedžių. Susidarė toks įspūdis, kad jų ten niekas nerenka, nes po kiekvienu medžiu buvo pilna prikritusių vaisių. Panašiai, kaip pas mus pilna prikritusių obuolių. Nusiskynėm keletą citrinų – skonis geras. Taip pat ir vietinių bananų prisipirkome, nes jie tokie mažiukai ir be proto gardūs, su tokia lengvai juntama rūgštele (1 kg – 0,90 Eur). Vaisius ir daržoves pirkdavome vietinėje ūkininkų parduotuvėje, nes ten gera produkcija ir puiki kaina. Be to, du kartus per savaitę visoms vietinėms daržovėms ir vaisiams taikoma 30 proc. nuolaida. Tikrai apsimoka. Vakaras praėjo ragaujant vietinį vynelį…
Kitą rytą sėdome į Honda ir išmynėme prie Afroditės uolos Petra tou Romiou. Pagal graikų mitologiją ši vieta yra grožio ir meilės deivės Afroditės gimimo vieta. Nuo Pafos ji nutolusi apie 25 km (tarp Pafos ir Limasol miestų). Auto palikome tam skirtoje nemokamoje aikštelėje, o į paplūdimį patekome per specialų tunelį, iškastą po keliu. Vieta man patiko, vaizdai gražūs, uolos įspūdingos, pliažas akmenuotas. Aišku, nusimetėme rūbus ir pliūkštelėjome į jūrą. Sako, kad reikia apiplaukti apie Afroditės uolą, bet aš tam nesiryžau, nes vanduo vėsokas, užteko tiesiog pasimaudyti prie kranto. Žmonės sako, kad apiplaukus aplink uolą, galima tapti vaisingu, atjaunėti ir tapti laimingu. Kas tiki – prašom, bandykite. Aš esu skeptiškas šiuo atžvilgiu. Čia nebent saviįtaiga gali suveikti ir padėti pasiekti laimės. Gerai, kad tai būtų taip paprasta: nuskridai į Kiprą, apiplaukei aplink uolą ir namo grįžai jaunas, laimingas ir dar priedo vaisingas (kam aktualu). Garantuoju, būtų populiariausia vieta visame pasaulyje…
Pasideginome truputį, dar pasimaudėme ir išvažiavome tolyn. Tiesa, prieš tai sustojome ant kalno apžvalginėje aikštelėje ir pasigrožėjome Afroditės uolomis iš viršaus. Vaizdas vertas milijono. Net kvapą gniaužia, čia svarbu ne fotkinti, bet tiesiog akimis pabandyti aprėpti tą nerealų grožį. Vaizdas ilgam išliks atmintyje.
Užsukome į Apolono šventyklos griuvėsius (2,5 Eur). Oficialus vietos pavadinimas Sanctuary of Apollo Hylates. Ši šventykla buvo viena svarbiausių senovės Kipre. Jos istorija siekia 2000 m. prieš Kristų. Šventykloje buvo garbinamas vyrų vaisingumo dievas Hylates. Po to nuvažiavome į Kuriono (Kourion) senovės Kipro miesto griuvėsius (4,5 Eur). Oficialus pavadinimas Archaeological site of Kourion. Ši diena – tikrų tikriausia Kipro griuvėsių diena. Gal vienai dienai ir per daug griuvėsių, bet geriau juos apžiūrėti, aplankyti ir vėliau koncentruotis į kitus kultūrinius objektus. Kuriono miestas išsidėstęs ant kalvos, nuo jo aplinkui viskas puikiai matosi: ir jūra, ir kalnai. Gražu, bet labai vėjuota, net kepures vėjas nupūsdavo nuo mūsų galvų. Turiu pripažinti, kad griuvėsiai (vėl kartojuos) labai įspūdingi. Yra išlikusių romėniškų pirčių, baseinų, gerai išsilaikiusių mozaikų, man labiausiai patiko Kuriono teatras, kuris yra veikiantis, jame iki šiol vyksta įvairūs renginiai.
Toliau nuvažiavome į Kolosi (Kolossi) viduramžių pilį (2,5 Eur). Labai gerai išsilaikiusi pilis, visai smagu buvo po ją palandžioti, nuo viršutinio aukšto apžvelgti apylinkes.
Na, ir dienos pabaigai, taip sakant, desertui nuvažiavome į Limasol. Šiame mieste norėjome aplankyti vienintelį mus dominantį objektą – šalia jūros besidriekiančią pėsčiųjų promenadą. Girdėjome, kad ji verta dėmesio. Ir neapsirikome, nes promenada pateisino visus lūkesčius, netgi su kaupu. Tai buvo vienintelis kartas, kai už mašinos parkavimą Kipre teko mokėti eurus. Trijų val. parkingas šalia jūros kainavo 2 Eur.
Dėmesio visiems architektams, planuojantiems projektuoti pėsčiųjų promenadą palei jūrą! Nuvažiuokite į Limasol ir pažiūrėkite, kaip turi atrodyti ideali (nė kiek neperdedu) pėsčiųjų promenada. Nuostabi vieta pasivaikščiojimams, pasyviam ir aktyviam poilsiui, renginiams ir relaxui. Teko matyti daug tokių vietų, tačiau ši – Numero Uno! Promenada plati, su daugybe žaidimų aikštelių, simpatiškais tiltais į jūrą, baseiniukais, skulptūromis, treniruokliais, suoliukais, šokių aikštele bei pievelėmis. Laikas tokioje promenadoje prabėgo tikrai greitai. Maža to, mes patekome į kažkokią šventę, kurioje daugybė Europos Sąjungos šalių pristatė save, savo kultūrą, maistą…Prisiragavome visokių skanumynų, tradicinių patiekalų, ledų, spurgų, sausainių, atsigėrėme rakijos, vyno, alaus ir visa tai nemokamai (kas lietuviui itin aktualu, ar ne?). Vaikai dalyvavo visokiuose žaidimuose, prisirinko vertingų prizų.
Limasol mačiau daugybę rusų, tik nelabai supratau, ar jie turistai, ar ten gyvena. Apskritai, rusų daug visame Kipre, taip pat, kaip ir anglų. Labai patiko tai, kad Kipre visur užrašai anglų kalba, nes tai itin palengvina orientavimąsi svečioje šalyje. Per dvi savaites perskaičiau nemažai vietinių laikraščių (anglų ir rusų kalbomis), tai irgi leido iš arčiau pažinti šalį. Gaila, kad nepavyko užmegzti artimesnio ryšio su kokiais kipriečiais. Patiko ir tai, kad nemažai laikraščių galima skaityti nemokamai, t.y. prie prekybos centrų stovi lentynos su nemokama spauda, pasiimi kokią nori ir nešiesi namo. Su wi-fi saloje problemos, internetas lėtas, teko naudotis tuo brangiuoju, kurį mobilieji operatoriai suteikia. Iš Limasol išvažiavome jau sutemus. Iki Pegeia mynėme autostrada gana greitai. Namie tradiciškai įkalėme vynelio ir kupini įspūdžių kritome miegoti.
Po pusryčių nuvarėme į Coral Bay – taip vadinasi pasagos formos pliažas bei miestelis šalia jo. Nuo mūsų namų iki ten – 3 km. Su mašina per 5 min. nuvažiavome. Parkingas šalia pliažo nemokamas, vietos mašinoms statyti daug. Pliaže galima nuomotis gultą (2,5 Eur) ir skėtį (2,5 Eur). Kipre nėra privačių pliažų, jie visi yra municipaliniai. Taip pat yra numatyta aukščiausia kaina (2,5 Eur) už skėčių ir gultų nuomą, kurios viršyti neleidžiama. Aš vietinėje parduotuvėje nusipirkau 2 skėčius nuo saulės (12 Eur už abu) – per tris dienas jie man tikrai atsipirko. Pliaže tamsios spalvos smėliukas, pas mus prie Baltijos smėlis nepalyginamai geresnis. Bet užtai su jūra visai kita istorija: ji nepakartojama, švari, skaidri, dugnas smėlėtas, jokių duobių ir pavojingų vietų. Gaila, kad vanduo dar nespėjo įšilti, maudytis galima laisvai, bet mirkti vandenyje neišeina. Žmonės į pliažą pradeda rinktis apie vidurdienį. Galiu pasakyti, kad aplinka visur labai apleista, trūksta elementarios tvarkos – pakelės prišiukšlintos, žingsnis nuo pagrindinės gatvės – ir jau šiukšlynas. Bet pats pliažas tai palyginti normaliai atrodo. Smagiai leidome laiką su vaikais, kapstėme smėlį, statėme pilis, maudėmės, braidėme, deginomės, vienu žodžiu, tradiciniai pliažo malonumai. Pietauti grįžome namo, nes kabake pietauti brangu. Po pietų grįžome į Coral Bay miestelį tiesiog pasitrinti, panagrinėti pajūrio gatveles, suvenyrų pardovkes ir pan. Kabakuose daug britų, yra ir rusų. Visi valgo, gurkšnoja, šurmuliuoja, bendrauja. Veiksmas vyksta, elementarus kurortinis tūsas. Normalaus kepsnio be 8 Eur nelabai nupirksi, patys suprantate, jei penkių asmenų šeima pietautų kasdien kabake, tai bankrotas iš karto. Sutikome lietuvį, dirbantį mašinų nuomos punkte. Smagiai paplepėjome, malonu sutikti draugišką tautietį svečioje šalyje. Jis jau 3 metus nėra buvęs Lietuvoje. Sakė esantis klimato emigrantas – labai jau jam ne prie širdies buvo lietuviški darganoti orai. O čia jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje, karštis jam patinka ir tinka. Kažkokiame brangiame supermarkete prie viešbučio nusipirkome 4 porcijas ledų už 9 Eur. Plėšikai, daugiau čia nieko niekada nebepirksiu. Vaikštinėjome, kol sutemo. Tuomet pasukome namo ir pagal susiklosčiusį scenarijų – alus, vynas, užkandžiai…
Ryte po sočių pusryčių nuvažiavome į Agios Neofytos vienuolyną prie kaimelio Tala. Kadangi dar buvo ankstyvas rytas, tai ir turistų buvo mažai. Daug erdvės, ramiai galima vaikštinėti po vienuolyno teritoriją, patyrinėti vietovę, padaryti „švarių“ nuotraukų, kuriose nesimato žioplinėjančių turistų. Vietinio muziejaus ir urvų lankymas kainavo 2 Eur, o šiap pavaikštinėti po vienuolyną galima ir nemokamai. Bet man tie urvai patiko – juose išlikę gražios freskos ant sienų ir lubų, čia anksčiau gyveno vienuoliai. Tie urvai išskaptuoti stačioje uoloje, gana įdomiai atrodo. Vienuolynas pastatytas gražioje vietoje, puikūs vaizdai atsiveria prieš akis. Pačių vienuolių nemačiau, gal jie dar miegojo.
Sėdome į auto ir nuvažiavome į Adonio vonias (Adonis baths), kurios randasi visai netoli aukščiau minėto vienuolyno. Rasti vietą lengva, nes visur yra nuorodos, nukreipiančios į Adonio vonias. Ženkluose parašyta, kad kelias tinkamas visoms transporto priemonėms. Tai yra totali apgaulė, nes kelias tikrai prastas, neasfaltuotas, vietomis pavojingas. Vienu žodžiu, grynas mašinos gadinimas (nebent važiuojate su visureigiu). Be to, off road nebegalioja mašinos draudimai, jei pasikabinsite ant kokio akmens ir pramušite dugną, tai draudimas neapmokės žalos. Kai šiaip taip nuvažiavome į vietą, mūsų laukė dar viena apgaulė – pasirodo, kad Adonis baths ir ten esantys kriokliai yra privati teritorija, ir norint į ją patekti, reikia kiekvienam asmeniui (net vaikams) susimokėti po 9 Eur. Nesąmonė, nemokėjome tiek pinigų, sėdome į auto ir išvažiavome atgal. Girdėjau tokių pasakymų, kad Adonis baths yra pati romantiškiausia vieta pasaulyje ir viena iš pačių erotiškiausių vietų Europoje. Nežinau, ar galima tuo tikėti. Kadangi ten neapsilankiau, tai nuomonę galiu susidaryti tik iš viešai prieinamų nuotraukų. Moterys, nusimaudžiusios po Adonio vonių kriokliais gražėja, jaunėja ir tampa nekaltomis mergelėmis. Moterys, kurios pačiupinėja ten esančios Adonio skulptūros vyrišką pasididžiavimą, būtinai pastoja. Legenda byloja, kad grožio dievas Adonis šiose vietose ganė savo arklius ir medžiojo netoliese esančiuose miškuose. Jis su Afrodite čia susilaukė daugybės palikuonių.
Pakeliui visur pilna driežų – mažų ir didelių, jie laksto keliuku, šildosi ant akmenų. Vieną netyčia nudaužiau, t.y. pateko po mašinos ratais. Kai kurie driežai tokie riebūs, kad koks Bear Grylls tikrai laisvai galėtų išsikepti ant laužo ir suvalgyti…
Aplinkui nepakartojami vaizdai, įpūdingi kalnai, sukti ratus su auto puiku keleiviams, bet ne vairuotojui. Netyčia užsižiopsosi ir jau, žiūrėk, riedi žemyn nuo kalno. Ne, ne, baisu ir pagalvoti. Vairuoti kalnuose – rimtas ir atsakingas darbas.
Užsukome į Kathikas – simpatišką kaimelį, kuriame beveik visi namai pastatyti iš akmens, jie labai harmoningai dera tarpusavyje, pastatai neiškrenta iš konteksto, atrodo kaip vientisas ansamblis. Kaimas garsus savo vyno daryklomis ir aplinkinėse teritorijose auginamomis itin kokybiškomis vynuogėmis. Tai rami, jauki vieta, kaimelis nedidelis, todėl jį apeiti neužima daug laiko. Mes lėtai šlifavome gatveles, užėjome į vieną kitą kiemelį, aptarinėjome kiekvieno namo kieme įrengtas didžiules duonkepes krosnis, pasifotkinome, centrinėje aikšteje ant suoliuko suvalgėme vietinėje parduotuvėlėje pirktų braškių skonio sausainių, pailsėjome ir patraukėme tolyn.
Važiuojame į Afroditės vonias (Baths of Aphrodite), kurios randasi Akamas pusiasalyje prie miestelio Latsi (Lakki). Su Adonio voniom nepasisekė, tai gal Afroditės vonios bus svetingesnės? Vietą radome lengvai, auto palikome nemokamoje stovėjimo aikštelėje ir patraukėme link „vonių“. Tos Afroditės vonios – tai toks urvas, pilnas vandens, apaugęs kažkokiom šaknim. Vieta pavėsyje, atvirai pasakius – nieko įspūdingo. Pasak legendos, čia maudėsi deivė Afroditė ir pamatė Adonį, atėjusį čia atsigerti. Jie pamilo vienas kitą…Banali meilės istorija. Na gerai, visvien tai tokia vieta, kurią reikia aplankyti būnant Kipre. Be to, nuo Afroditės vonių prasideda pėsčiųjų takai. Galima nueiti iki Blue Lagoon (apie 5 km). Paklausinėjau ten buvusių turistų, tai jie sakė, kad tikrai reikia eiti, nes vietos labai gražios, vertos dėmesio, vaizdai sukabina. Kas tingi eiti, gali nuvažiuoti su visureigiu. Kaina 2 žmonėms – 15 Eur. Blue Lagoon lankymą atidėsime kitai dienai, nes reikia tam pasiruošti. Papietavome su vaizdu į jūrą ir nusileidome nuo kalno į pliažą. Akmenuotas, bet vaizdai gražūs. Pasimaudėme, pasideginome porą valandų ir vakarop nuvažiavome į Latsi miestelį, kuriame yra puiki Marina (laivų prieplauka). Pasivaikščiojome tarp gausybės katerių, jachtų, katamaranų ir kitokių plaukiojančių transporto priemonių. Jų ten devynios galybės (nė kiek neperdedu): nuo pačių paprasčiausių iki itin prabangių. Ramiai pasivaikščioti nedavė visokių paslaugų siūlytojai: tai kviečia užeiti į kabaką, tai plaukti laivu į Blue Lagoon. Plaukimas, kurio trukmė 4 val., kainuoja 25 Eur asmeniui. Į kainą įeina maistas, vynas, sultys, vaisiai, snorkelingo įranga. Kaina be maitinimo – 15 Eur. Aišku, yra galimybė ir asmeniškai katerį išsinuomoti. Kainos labai skirtingos, mačiau nuo 45 Eur iki 120 Eur už 1 val. Galima su kapitonu plaukti (brangiau), o galima ir pačiam laivą vairuoti. Kipre, norint asmeniškai vairuoti katerį, užtenka tiesiog turėti automobilio vairuotojo pažymėjimą. Parodai nuomotojui teises, jis paklausia, ar esi kada vairavęs laivą. Jei pasakai, kad ne, tuomet jis praveda trumpą instruktažą, kaip valdyti katerį, įsodina, palinki gero vėjo – ir pirmyn. Aš nesiryžčiau tokiai avantiūrai, nes paskui sugadinsi laivą, ant kokių uolų užplauksi, tai neišsimokėsi, kad nuostolius padengti. Latsi Marinos lankymas buvo puikus turiningos dienos užbaigimas.
Sekanti diena – pliažo diena. Coral Bay pliaže jau bazavomės nuo 10 val. ryto. Paėmėme gultą, tačiau visą dieną vietiniai rinkliavos surinkėjai tik pro šalį praeidavo, iš kaimynų pinigus rinkdavo, o mums taip ir nereikėjo susimokėti. Nelabai supratau, kodėl iš mūsų neėmė 2,5 Eur, bet patys mes nesisiūlėme. Nors pūtė stiprokas vėjas, pliažinimasis vyko pilnu tempu. Po pietų sėdome į Honda ir nuvažiavome į Pafos Karalių kapavietes Tombs of the Kings (2,5 Eur). Tai buvo labiausiai man patikusi archeologinė vietovė iš iki šiol matytų Kipre. Šį objektą tiesiog būtina aplankyti. Gana didelėje teritorijoje daugybė požeminių kapų, išskaptuotų uolose. Neįtikėtinai įdomu buvo po juos palandžioti, pašmirinėti, patyrinėti. Laikas jau buvo link vakaro, todėl turistų vaikštinėjo nedaug, jautėmės gana laisvai. Ten yra ir paprastų, individualių kapaviečių, o yra ir galingų požeminių komleksų su kolonomis, terasomis, laidojimo kambariais. Unikali vieta, įtraukta į Unesco Pasaulio Paveldo Sąrašą. Pakeliui namo užsukome į supermarketą „Papantoniou“ papildyti maisto bei gėrimų atsargų.
Ryte kėlėmės labai anksti ir 6 val. išvažiavome į Avakaso tarpeklį Avakas Gorge. Pakeliui trumpam užsukome prie Agios Georgios cerkvės, bet ji buvo uždaryta. Nieko nuostabaus, juk buvo ankstus rytas. Toliau pavažiavome iki vietos, kur baigėsi asfaltuotas kelias. Jeigu važiuojate su 4 ratais varomu automobiliu, tai galite privažiuoti iki pat tarpeklio pradžios. Mes su savo Honda nerizikavome, todėl iki tarpeklio ėjome apie 20 min. pėsčiomis. Avakas Gorge randasi Akamas pusiasalyje. Visas pusiasalis yra nacionalinis parkas, jame negyvena žmonės ir nėra asfaltuotų kelių. Pusiasalyje išlikusi nepaliesta, natūrali gamta. Ėjome vienui vieni, nei vieno turisto, saulė buvo tik pakilusi ir dar nekaitri. Mėgaudamiesi vienatve ir vaizdinga aplinka, pasiekėme tarpeklio pradžią. Takas per tarpeklį yra apie 2,5 km ilgio, jo dugnu pastoviai teka upelis, kartais jame būna tiek vandens, kad pasivaikščiojimas tampa neįmanomas. Mūsų atveju vandens buvo ne per daugiausiai. Stačios akmenuotos sienos iš abiejų pusių siekia 80 m aukštį, o siauriausioje tarpeklio vietoje jo plotis siekia truputį daugiau negu 3 metrus. Ten jautiesi kaip siūlas, praveriamas pro adatos skylutę. Kažkas panašaus. Šokinėjome nuo akmens ant akmens, stengdamiesi nesušlapti kojų. Akmenys vietomis labai slidūs, reikia avėti gerus batus. Vaikams čia vaikščioti griežtai nerekomenduočiau. Tarpeklis – graži, rami, idiliška vieta, kurios ramybę drumsčia tik stačiose uolose burkuojantys balandžiai ir saulėje besikaitinantys driežai. Na, siauriausioje vietoje saulės nebuvo, bet ji nėra labai ilga ta siauriausia vieta. Nors ji man patiko labiausiai, ypač atkarpa su kabančiu akmeniu. Galingas akmuo kažkada krito žemyn ir jam per siaura buvo nusileisti iki dugno, todėl jis taip ir liko kaboti ore įsispraudęs tarp sienų. Vaikščiojant galima rasti retų augalų, gėlių, bet reikia nepamiršti saugotis krintančių akmenų. Juk ten viršuje ganosi laukiniai kalnų ožiai, ir jie sukelia akmenų griūtis. Toliau einant tarpeklis praplatėja ir ėjimas tampa nebe toks įdomus: tiesiog ropštiesi nuo vieno didelio akmens ant kito ir žiūri, kad kojos neišsisuktum. Atgal grįžome tuo pačiu keliu, todėl galima sakyti, praėjome tarpeklį du kartus. Kelionė pirmyn atgal – apie 2,5 val. Atrakcija tikrai verta dėmesio, rekomenduoju aplankyti Avakas Gorge. Tikrai nesigailėsite.
Dar gerokai iki pusiaudienio spėjome grįžti namo ir tiesiu taikymu okupavome pliažą. Diena buvo ypatingai karšta, jokio vėjelio, smėlis žiauriai įkaitęs, basomis juo eiti visai neįmanoma. Vėl paėmėme gultą, tačiau pinigų už jį eilinį kartą niekas iš mūsų neprašė. Mistika kažkokia. Svarbiausia, iš aplinkinių poilsiautojų ėmė, o iš mūsų – ne. Puikumėlis, sutaupėme 2,5 Eur, o tai yra 1,5 litro vietinio vynelio. Niam, niam, gurkt, gurkt…Seilės jau tįsta įsivaizduojant, kaip šaltas baltas vynas teka per burną į skrandį, kaip vynelis atgaivina ir apsvaigina, kaip pakelia nuotaiką ir žadina apetitą…
Po pietų išvažiavome pasitrinti į Pafos. Pasivaikščiojome palei jūrą promenada, jau ne pirmą kartą čia, norisi kažkokių kitokių vietų pamatyti. Panagrinėjome turistams siūlomas aplankyti vietas Pafos ir pasirinkome pėsčiųjų zoną. Tai, tipo, kaip Laisvės alėja Kaune. Sakau tiesiai šviesiai, tokios nykios ir apleistos pėsčiųjų alėjos dar neteko matyti. Joje kas antras pastatas užkaltas, žmonių visai nėra (matyt, visi trinasi promenadoje), kabakai neveikia, jokio judesio. Žinote, turkiškoje Kipro dalyje yra toks apleistas miestas-vaiduoklis Famagusta. Tai nėra jokio reikalo taip toli važiuoti – tiesiog apsilankykite taip vadinamoje Pafos pėsčiųjų zonoje ir pasijusite grynai kaip Famagusta. Prieš grįžtant namo, užėjau į pardę ir nusipirkau gero rolling tabako „Old Holborn“ ir „Golden Virginia“. Pakeliai po 40 g. kaina už abu – 15 Eur. Nenoriu reklamuoti sukamo tabako, tačiau šie tikrai išbandyti ir puikūs. Gaila, kad Lietuvoje tokio niekur nenusipirksi. Kiek namie bandžiau skirtingų tabakų rūšių nusipirkti, tai visi buvo stiprūs, kartūs ir neskanaus dūmo. Mūsų specializuotose parduotuvėse tikrai prastas sukamo tabako pasirinkimas.
Ryte labai anksti atsikėlėme ir 5.30 val. išvažiavome į visai kitame salos gale Agia Napa esantį pliažą Nissi beach. Minti teks 200 km. Prieš kelionę užsukome į kuro kolonėlę. Kiek kartų pyliausi benzą Kipre, visuomet ir visur kartojosi tas pats scenarijus: įvažiuoji į degalinę, prie mašinos prišoka operatorius, paklausia kiek pilti, pats viską padaro ir būtinai spaudinėja pistoleto rankenėlę tol, kol privarvina lygią pinigų sumą. Net jei paprašai pilno bako ir pistoleto rankena automatiškai atšoka, tai jis visvien dročina tol, kol pasiekia lygią eurų sumą be jokių centų. Tuomet duodi pinigus tam pačiam veikėjui, į patį kolonėlės pastatą eiti nereikia, tas pasiima pinigus, niekuomet neduoda jokio kvito. Padėkoji už kurą ir išvažiuoji. Myniau autostrada, kelio danga gera, duobių nėra. Visame 200 km ruože mačiau tik porą kuro kolonėlių. Pilna suvažinėtų katinų. Ypatingai daug kelio ženklų „Speed control“, bet kiek stengiausi žiūrėti, nei vienos kameros nepamačiau, jų tiesiog nebuvo. Padariau išvadą, kad tokie ženklai turistams skirti, kad greičio leistino neviršytų. Kipro keliuose yra viena užknisanti blogybė – visur pristatyta tų greičio mažinimo kalnelių, tiesiog neįmanoma gyvenvietėse važiuoti. Jausmas toks, lyg ant bangų suptumeisi: nuo vieno kalnelio ant kito. Grynas mašinos gadinimas. Taigi, po 2,5 val. jau buvome Agia Napa ir nemokamai prisiparkavome šalia Nissi beach. Paplūdimys atrodė fantastiškai, vaizdas grynai kaip iš atvirutės kokiuose nors Karibuose: smėliukas akinamai baltas, vanduo stebuklingai skaidrus ir mėlynos turkio spalvos tiesiog kvietė atsiduoti maudynių malonumams…Nubridome į šalia esančią nedidelę uolėtą salelę. Ten iš viso jūra ir smėlis atrodė nerealiai gražiai. Jūra sekli, vaikai galėjo turkštis saugiai kiek tik širdis geidė. Užlipau ant salos uolų apsidairyti aplinkui. Tai ten visur ženklai įspėjantys apie nardymo nuo uolų pavojų. Tačiau buvo veikėjų, kuriems tokie įspėjimai nė motais: jie drąsiai šokinėjo nuo uolų žemyn į jūrą. Ne, tokia pramoga tikrai ne man. Įdienojus pradėjo pliaže daugėti žmonių ir netrukus pasijutau kaip kokiam Ruskyne. Kur dairaisi – aplinkui vieni ruskiai. Fifų visokių madingų pilnas paplūdimys. Ir kas antras ruskis su tuo vamzdžiu selfiams daryti mosikuoja. Jie ten visaip pozavo, su visokiais ananasais, įvairiom pozom. Atvirai pasakysiu, kitokios kalbos kaip ruskių aš ten negirdėjau. Vienu momentu pasijutau, tartum atostogaučiau kokiam nors Ruskijos kurorte. Net kabakuose visi padavėjai, barmenai rusiškai kalba, sveikinasi. Pliažo kavinėje pirkau kavos (4 Eur) ir fritkių (4 Eur) – abu buvo skanūs. Aplinkui krūva girtų ruskių zujo. Aišku, ne visi, bet tikrai masė jų svirduliavo ir šlitinėjo po pliažą. Išvada: Nissi beach man patiko ryte, kai jis buvo apytuštis, o vėliau jau labai ankšta ten buvo. Apie pietus baigėme pliažintis ir išvažiavome pasigrožėti netoliese esančiais Sea Caves. Tai net 80 m aukštį siekančios stačios uolos su urvais jose. Kai priėjau prie uolos krašto, tai net kojos pradėjo virpėti. Tačiau čia vėl buvo drąsuolių, kurie be jokio savisaugos ir baimės jausmo šokinėjo nuo tų nežmoniškai stačių uolų žemyn į jūrą. Vaizdas ten puikus, tie urvai kaip kokia Kipro vizitinė kortelė. Radome nusileidimą nuo uolos į tą vietą, iš kurios ir galima pasidaryti tą įspūdingo grožio nuotrauką su vaizdu į urvus. Ten jokios nuorodos nėra, kur leistis, tačiau mes radome. Papietauti nuvažiavome į iškyšulį Cape Greco į Blue Lagoon. Ten įsitaisėme ant suoliuko ir su įkvepiančiu vaizdu į jūrą skaniai pavalgėme savo maistelio. Paskui stebėjome, kaip turistai ten nardo, užsiima snorkelingu. Pasigrožėjome Cape Greco nacionalinio parko vaizdais, pakvėpavome grynu jūriniu oru, o po to nuvažiavome į miestelį Protaras. Pradžiai apsilankėme ten esančiame paplūdimyje Fig Tree Bay. Pliažas smėlėtas, gražus, idealiai tinka poilsiui su vaikais, bet Nissi beach man paliko didesnį įspūdį. Pasivaikščiojome po Protaras – grynai turistinis miestelis, kuriame knibždėte knibžda ruskių. Reklamos rusiškos, iškabos rusiškos, net skelbimuose rašo, kad ieškomas rusiškai kalbantis personalas. Miestelyje net mačiau viešbutį pavadinimu „Odessa“. Apibendrinu: Protaras yra dar vienas ruskių filialas Kipre. Suvalgėme skanių ledų (kaušelis 1,5 Eur) ir išvažiavome atgal namo. Po 2,5 val. sąlyginai greito važiavimo buvome chatoj. Puikiai praleista diena…
Ryte vaikus palikome namie (su suaugusiojo priežiūra, savaime suprantama) ir dviese su žmona išsiruošėme į žygį pėsčiomis iki Blue Lagoon. Kalbu ne apie vakarykščią, o apie Blue Lagoon, kuri yra Akamas pusiasalyje netoli miestelio Latsi, ten kur Afroditės vonios. Matote, pasirodo Kipre yra ne viena Blue Lagoon. Aš apie tą lagūną jau rašiau anksčiau. Taigi, jau išbandytu maršrutu nuvažiavome iki Afroditės vonių (Baths of Aphrodite), ten palikome auto ir su kuprinėlėmis ant pečių pradėjome žingsniuoti. Priminsiu, kad į lagūną galima patekti tik laivu, spec. transportu (visureigiu) arba pėsčiomis. Nuo Afroditės vonių iki lagūnos apie 5 km. Puikus rytas, nuotaika pakili, savijauta gera, todėl eiti buvo lengva ir smagu. Žingsniavome keliuku ir tik spėjome gaudyti labai gražius vaizdus – iš vienos pusės kalnuotas peizažas, iš kitos – spalvinga jūros pakrantė. Stebėjome ir baidėme driežus, kurių čia begalė, o rankose spragsėjo fotoaparato mygtukai. Kai priėjome simpatišką įlanką, tai nepraleidome progos išsimaudyti ir panardyti (turėjome snorkelingo įrangą). Nardymas, aišku, toli gražu ne toks fainas kaip Raudonojoje jūroje, bet savotiškai įdomus. Įlankose apstu žuvų, jūros kirmėlių, ežių, gražių akmenų ir uolų. Smagi povandeninė atrakcija. Po to priėjome sekančią įlanką, kuri buvo bauginančiai įdomi. Turiu omenyje, kad įlanka siaura, vos kelių metrų pločio ir abi jos puses įrėmina stačios, aukštos uolos. Įbrendi į tokį vandens tunelį ir nežinai, kas tavęs laukia už uolos kampo. Jausmas kaip kokiame siaubo filme, toks apima laukimas, kad netrukus nutiks kažkas baisaus…Bet nieko tokio neatsitiko, netgi atvirščiai, maudynės šioje įlankėlėje mano atmintyje užėmė ypatingą vietą. Nesakysiu, kodėl. Tai štai, su tokiais pasiplaukiojimais priėjome ir mūsų kelionės tikslą – Blue Lagoon. Žygio metu sukome galvas, kaip suprasime, kad jau lagūna, juk ženklų jokių ten nera? Pasirodo, viskas labai paprasta: ten visuomet plūduriuoja keletas laivų su turistais. Pamatėte laivų susibūrimą – reiškia tai ir yra Blue Lagoon. Pradžioje iš aukštai pasigrožėjome lagūna: jos ypatinga vandens spalva geriausiai atsiskleidžia tuomet, kai šviečia saulė. Jei saulę uždengia debesėlis, tai ir vandens spalva nebe tokia ryški. Netrukus nusileidome žemyn, susiradome miniatiūrinį privatų pliažiuką ir ten įsikūrėme. Paguli ant balto, švaraus smėliuko, nuropoji į jūrą, paplaukioji, grįžti į krantą. Idilė…Fantastika…Paradise beach…Laikas tikrai neprailgo, patikėkite. Iki soties pasimėgavome lagūnos teikiamais malonumais, tuomet susiruošėme atgalios. Žygis atgal klostėsi pagal panašų scenarijų: įlankėlės, panardymai, maudynės, pasiilsėjimai, užkandžiavimai. Puikiai praleistas laikas dviese su žmona. Grįžome iki Afroditės vonių, sėdome į auto ir patenkinti išvažiavome namo.
Sekančią dieną skyrėme grynai pliažui. Nuo 9.00 val. jau pusnuogiai voliojomės ant smėliuko. Jūros vanduo, ko gero, buvo šilčiausias iš visų čia praleistų dienų. Tradiciniai pakrantės malonumai: smėlio pilių statymas, duobių kasimas, maudynės, braidynės, taškymasis ir vandens pistoletai… Po pietų nuvažiavome į Coral Bay miestelį tiesiog pasivaikščioti, pasirausti suvenyrų parduotuvėse, patyrinėti aplinkines teritorijas, praplėsti geografines miestelio pažinimo ribas.
Ryte išvažiavome patyrinėti Troodos kalnų. Nors kalnuose vairuoju automobilį toli gražu ne pirmą kartą, tačiau negaliu priprasti prie tų vingiuotų ir siaurų keliukų tai kylančių į viršų, tai staigiai krentančių žemyn. Vienas bendrakeleivis, kaip pasirodė, panašių kalnų pasivažinėjimų neperneša, todėl vėmė kelionės metu kokius 5 kartus. Gerai, kad salone kibirėlį turėjome: buvo kur atsikratyti bereikalingo skrandžio turinio, nepridergiant nuomotos mašinos salono. Kelionės nenutraukėme, tiesiog stengiausi lėčiau vairuoti ir nedaryti staigių posūkių. Pirmas objektas, kuris patraukė mūsų dėmesį – Kedrų giraitė Cedar Valley. Kalno papėdeje palikome auto ir pėsčiųjų taku pradėjome pasivaikščiojimą. Takas visą laiką kilo aukštyn į kalną, todėl vaikai greitai pavargo. Bet mes ir neturėjome tikslo praeiti visą maršrutą. Palipi, sustoji, apsidairai aplinkui ir grožiesi gausiai aplinkui augančiais kedrais. Aišku, ten daug ir kitokios augmenijos, tačiau kedrai dominuoja. Tiesiog lengvas pasivaikščiojimas gryname ore. Ilgai netrukus mes privažiavome Kykkos vienuolyną (Kykkos monastery). Nustebino turistų gausa – tiesiog skruzdėlynas. Vienuolyno lankymas nemokamas, mokėti reikia tik už įėjimą į muziejų, tačiau mes į jį nėjome. Pats vienuolynas tikras muziejus. Iš esmės jį patyrinėjome, kompleksas didelis, yra kur pasivaikščioti ir kur akis paganyti. Man labiausiai patiko religinių motyvų piešiniai ir freskos ant sienų ir lubų. Vienuolyno bažnyčioje labai daug rusų, jie ten žvakeles degina, liečia ir bučiuoja tenykščias ikonas bei kitas relikvijas. Verta dėmesio vieta, man patiko. Rekomenduoju aplankyti Kykkos. Po tokių įspūdžių mūsų skrandžiai pradėjo reikalauti maisto. Jau anksčiau buvome nutarę, kad pirmas ir vienintelis kartas, kai pietausime Kipro kabake bus Troodos kalnuose. Taigi, beliko susirasti maisto fiestai tinkamą restoraną. Ir mes jį radome kalnų kaimelyje Pedoulas. Kabakas „Mountain Rose“ įsikūręs labai gražioje vietoje su apetitą žadinančiu vaizdu į kalnus ir į patį kaimelį. Ideali vieta poilsiui. Pavarčiau meniu – ten buvo įvairių patiekalų, kurių kaina svyravo tarp 8-12 Eur už porciją. Bet aš turėjau kitokį planą: priėjau prie šeimininko ir paklausiau, ar jis negalėtų mums suorganizuoti „Meze“? Jis pasakė, kad be jokių problemų mums gali tai pasiūlyti už 15 Eur žmogui. Už vaikus mokėti nereikia. Sukirtome rankomis ir prisėdome už stalo. Priminsiu, kad „Meze“ – tai visokių patiekalų asorti. Užsisakėme vietinio alaus „Keo“ ir lengvai gurkšnodami bei grožėdamiesi kalnų peizažu laukėme maisto. Netrukus į stalą ėmė plaukti patiekalai, mes net sunerimome – labai jau daug visko prinešė. Čia buvo salotų, alyvuogių, duonos, bulvių, kuskuso, visokių padažų, užtepėlių, kepto ožkos sūrio, jautienos, basturmos, įvairių rūšių dešrelių, dviejų rūšių troškintos kiaulienos, musakos… Patikėkite, kaip mes skaniai valgėme. Lapnojome, net ausys linko. Matėme, kad maisto įveikti nepavyks. Tačiau, pasirodo, tai buvo ne pabaiga – į stalą atkeliavo ant žarijų keptos kiaulienos, šmotas avienos, kalnas vištienos ir dolma (vietiniai balandėliai, tik ne kopūsto, o vynuogių lapuose). Krūva maisto, kurio neįmanoma buvo suvalgyti net ir labai alkanam žmogui. Svarbiausia, kad visų patiekalų skonis buvo nuostabus (na, gal išskyrus alyvuoges). Ilgai negalėjome pakilti nuo stalo, virškinome ir gurkšnojome „Keo“. Viską, ko nesuvalgėme, mums sudėjo į specialius dengtus padėklus – maisto nepalikome nei duonos gabaliuko. Patikėkite, tais likučiais mes dar sekančias dvi dienas pietavome. Ir tai buvo pilnaverčiai, sotūs pietūs penkiems asmenims. „Meze“ paliko galingą įspūdį, „stogą nurovė“. Puikus gastronominis potyris. Sėdome į auto ir nuvažiavome į Troodos Square. Pakeliui prasukome ir pro Olimpo kalną – aukščiausią Troodos kalnų tašką, tačiau į viršų nevarėme, nes ten kažkokia karinė bazė ir pašaliniams įėjimas draudžiamas. Troodos Square – tai kaip koks kalnų centras, kaip kokia bazė, nuo kurios prasideda begalė įvairiausių pėsčiųjų takų (nature trails). Mes tais kalnų takais nesusigundėme, tiesiog pasivaikščiojome po Troodos Square, vaikai pažaidė žaidimų aikštelėje, pašniukštinėjome suvenyrų parduotuvėse ir tiek žinių. Paskui aplankėme miestelius Pano Platres bei Kato Platres – nelabai įdomūs miesteliai, bet juose pilna kabakų, galima sakyti, kad tai turistų maitinimo taškai. Manau, ten irgi neblogą „meze“ galima būtų prasukti. Pagaliau privažiavome ir kaimelį Omodos – va ten tai tikrai dėmesio verta vieta. Šimtu procentų patariu nepravažiuoti pro šalį ir užsukti į šį kalnų apsuptyje įsikūrusį vyndarių kaimą. Omodos labai jaukus, toks savas kaimas, su siauromis gatvelėmis ir autentiškais pastatais. Čia pilna vyno parduotuvių su degustacijų galimybe. Teisybės dėlei, galiu pasakyti, kad vietinis vynas nėra pigus (minimum 8 Eur už butelį). Aš visur ieškojau pilstomo vynelio, bet kaime mačiau tik „butelinį“ vyną. Turėjau planų nusipirkti kokį 10 litrų bambalį šviežio vynelio, bet tokio neradau. Pilstomos vietinės vynuogių degtinės „Zivania“ pilna, tačiau tai tikrai „geras“ brudas, todėl juo nesusigundžiau. Kaimelyje apstu muziejų, yra meno galerijų, net vienuolynas. Tikrai yra ką veikti, įdomu ir nenuobodu. Tame regione labai daug vyno daryklų, yra net atrakcija turistams „vyno kelias“. Galiu patvirtinti, kad vynuogynų ir vyninių (winery) tą dieną mačiau tikrai daug. Į kelias jų buvau užsukęs, tačiau buvo sekmadienis ir jas visas radau uždarytas. Iš Omodos pasukome namų link, vakare po 20.00 val. jau sėdėjome terasoje ir, gurkšnodami vynelį, aptarinėjome dienos įspūdžius…
Kitą dieną nuvažiavome į naują pliažą Corallia beach. Jis randasi tame pačiame Coral Bay, tiesiog kitas pliažas. Čia pajūris labiau akmenuotas, tačiau smagu panardyti su snorkelingo įranga. Pusdienį mėgavomės vandens malonumais, o po pietų nuvažiavome į seną gerą Pafos. Norėjome aplankyti botanikos sodą, tačiau į jį nuvykus paaiškėjo, kad jis uždarytas remontui. Tuomet patraukėme į centre esantį tradicinį senovinį pėsčiųjų kvartalą „Laiki Gonia“, tačiau šis pasirodė esąs absoliučiai „miręs“… Pravalas su tuo Pafos konkretus. Apibendrinus galiu pasakyti, kad viskas, kas nutolę Pafos‘e nuo jūros yra absoliučiai nieko verta. Visas įdomumas koncentruojasi tik prie jūros. Sekančias dvi dienas praleidome Coral bay prie jūros, pliažinomės, niekur nebevažiavome, o vakarais trynėmes po savo miestelį Pegeia. Paskutinį rytą užtrenkėme namo duris, sėdome į Honda ir nuvažiavome į oro uostą. Kadangi buvo 4.00 val. ryto, tai mašinos agentui priduoti nereikėjo. Tiesiog įdėjau raktelius į bagažinę ir užtrenkiau dureles, palikdamas auto sutartoje vietoje oro uosto teritorijoje. Mes iš anksto jau buvome aptarę tokį mašinos grąžinimo būdą. Kai sėdėjau lėktuve ir iš viršaus žiūrėjau į tolstančią pakrantę, galvoje sukosi žodžiai: ačiū Tau, Kipre, už puikiai praleistas atostogas…