Kenija 2017, gegužė

Radau nebrangius bilietus į Nairobį, akimirksniu paskambinau savo kelionių bičiuliui, jis tarė – pirk, aš tuojau pat nupirkau. Ir tik įsigiję pradėjome galvoti: nė jis, nė aš apie šitą šalį niekada nesvajojome, svarstydavome nukakti į Pietų Afriką, Gambiją, Zanzibarą… tačiau tikrai ne į Keniją. Kai pirkau, nepamąsčiau apie visą kelionės kainą: vizas, viešbučius, įvairius mokesčius, brangias ekskursijas, be kurių šita išvyka beveik netenka prasmės, ir visą puokštę būtinai reikalingų skiepų…

Skiepijančius nuo geltonojo drugio atradom kaip mat, o štai su vidurių šiltinės – stabligės – difterijos reikalais teko pavargt. Paskui kelis vakarus sklaidėme straipsnius, kol pradėjo konkretizuotis norai : aplankyti Nairobio nacionalinį parką, nukakti prie Nakuru ežero, pakaifuoti grožybėmis ant tektoninės Rytų Afrikos lūžio juostos, paveizėt į Grabenų pakraščiuose iškilusius kalnagūbrius. Visų kalibrų turoperatoriai šneka, jog būtina pamatyt didįjį penketą (liūtas, dramblys, buivolas, juodasis raganosis ir leopardas), kurį jie žada parodyti per pusdienį. Suprantame, jog tai yra reklaminė antis, tačiau pasvajoti juk niekas neuždraudė. Pamėginome paskaičiuot galimas išlaidas – nepigu. Įsitikinę, jog su mažais pinigais daug nepešim, pagalvojome apie Mongolijos variantą, tai yra – pabranginti kelionę, tačiau išplėsti jos geografiją. Žvilgsnis nukrypo į kaimyninę Tanzaniją.

Paskui puolėme žvalgytis, ką įdomesnio surasime pasivaikščioję aplink savo viešbutį. Pasirodė, jog gyventi teks didžiųjų miesto mečečių pašonėje. Įsikurti musulmonų ar raudonųjų žibintų kvartaluose, mums jau tampa tradicija.

Į Vilniaus oro uostą važiavome per Kauną, mat turėjau susitikti su savo seserimi Dalia. Dviems savaitėms jai palikau savo šunytę Bonanočę – Bonę (Lietuvoje dabar madingi ilgi, sudedamieji vardai, stengiuosi neatsilikt).

Amsterdamą pasiekėme lengvai, tarsi ilsėdamiesi. Oro uoste susiieškojom tolimesnio skrydžio vietą. Jau stovėjo mūsų lėktuvas – dviaukštis, didžiulis kaip kluonas, mėlynas. Įlipome ir įsitaisėme pirmajame aukšte, šešiasdešimt ketvirtojoje eilėje. Už mūsų buvo dar kelios. Dauguma keleivių – Kenijos gyventojai, dar girdėjau kalbant vokiškai, japoniškai…Buvo ir olandų. Prieš mus sėdėjo tikrų tikriausias malūnų šalies atstovas, jeigu jį šiandien kas nors „įpaišytų“ į kurį nors P.Breigelio paveikslą, meno žinovai naujakurio, tikriausiai, neaptiktų. Kylant lėktuvui jis taip smirdžiai bezdėjo, jog pamaniau, kad bus riesta. Tačiau pakilus, jo perestaltika susitvarkė, ir vyras pradėjo bėgioti pas mūsų stiuardesę alkoholinių gėrimų. Kuo toliau skridom, tuo dažniau bėgiojo. Stiuardesė taip pat buvo olandė, liesa, apvaliu palei žemę besivelkančiu užpakaliuku, labai ilgu juosmeniu, kurio viršutinėje dalyje pūpsojo pilvukas. Šypsojo ji visiems, vos tik pakeldavo akis į keleivį, buvo truputį žvaira ir man kažkodėl pasirodė – bet kurią akimirką pasirengusi įkristi į nuotykį.

Pirsčiojančiam keleiviui ji ypač plačiai šypsodavo, išklausydavo jo pageidavimų, ir kaip kulka šaudavo į stiuardesių „virtuvę“. Lėktuvo publika buvo marga, negrės išsiskyrė itin mandromis šukuosenomis, labai jau skirtingomis figūromis, ir klaustuko formos užpakaliukais. Vyrai – plačiomis šypsenomi, baltais, tarsi vandenyje išmirkusiais delnais, ir ryškių spalvų avalyne. Pavalgę, jie visi ant galvų užsimaukšlino mėlynus lėktuvo pledus, ir salonas pavirto linksmai siurealistiniu paveikslu.

Atskkridom beveik laiku. Užpildžiau popierius vizoms, nuo tvankumos per nugarą ir veidą tekėjo vanduo. Prastovėjus pusę eilės, mus pasikvietė simpatiškas aukštas tarnautojas, ir nuvedė į beveik ištirpusią Kenijos gyventojų eilę. Taigi, labai pagreitino mūsų laukimą, jokio atlygio už tai nepaprašė.

Pasikeitėme pinigus, abejojome ar mūsų lauks viešbučio transportas, nes užtrukom virš pusantros valandos. Abejojome veltui, ir žmonės ir automobilis mūsų laukė. Po dvidešimties minučių atsirakinome savo kambarį, kurio viduryje kėpsojo dvi lovos, tarsi karališki guoliai, po „baldakimais“ ir tinklais nuo uodų. Tvyrojo prieblanda, neradome rankšluosčių. Kažkur čia pat smuikavo svirpliai, už langų girdėjosi balsai ir šūksniai. Nejauku. Apžiūrėjęs spintas ir lentynas, žvilgtelėjau į savo padus. Juodut juodutėliai. Reklaminėse nuotraukose viešbučio pastatas ir visa kita atrodė puikiai. Vytas pradėjo burbėti jog, ko gero, reikės jį pakeisti. Palauksime ryto, – pasakiau.

RYTAS

Naktį miegojau kietai. Atsikėlęs ryte, pirmiausiai pasižiūrėjau pro langą. Vaizdas abejonių nekėlė – aš Afrikoj. Drabužių, figūrų ir veidų įvairovė, kiekvienas kitoks, kiekviena skirtinga. Nė iš tolo nepanašu į mus, standartizuotus ir suvienodėjusius. Pirmasis įspūdis išėjus į gatvę – sunku ką ir bepasakyt. Vietinių moterų kasyčių išraitymai, stebina labiau nei Cheopsės piramidės. Gausybė tvankių ir dvokiančių gatveliūkščių, transporto, žmonių, rakandų, prikimštų krepšių ir maišų. Daug viešbučių, bankų, nedidelių kavinių, o prie kiekvieno kampo, ant aukštų „postamentų“ sėdi juodukai, kuriems, trumpais sijonėliais apsitempusios gražuolės, valo batus. Ir visur Amerikos, Anglijos, Japonijos jaunystės laikus menantys automobiliai. Kiekvieno tarpduryje „kabo“ tamsiaodžiai konduktoriai, ir kiekvienas siūlo lipti tiktai į jo ratus.

Nepraėjus pusvalandžiui, tu nustoji stebėtis duobėtais keliais, apleistais šaligatviais, ant galvų krintančiu tinku, ir barškančiomis mašinomis. Valstybė viskam neturi pinigų. Ir iš kur jų turėti, jeigu čia niekas nenori mokėti mokesčių. Milijonai Kenijos gyventojų siuva, mezga, pina, verda, o paskui viską išneša į gatves. Jie nori užsidirbti, tačiau mokesčių savo šaliai mokėti – ne. Nuėjo juočkis pas savo draugą, iš kaimo į Nairobį atvežusį bananus, pasiskolino dvi tris kekes, pardavė, pusę pinigų draugui atidavė, pusę kišenėj pasiliko. Kokie čia dar mokesčiai?

Užsisakėm ekskursiją po apylinkes ir miestą. Atvažiavo „kapitalistas“, išprusęs, su kostiumu, baltais marškiniais ir stilegiškais batais. Iš kart matosi, kad piniguose jis gerai gaudosi ir žino, jog saugiausia jiems yra prie savo kūno. Kokie čia dar mokesčiai?

Ekskursijos Kenijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, skirtos tik „vyturiams“. Kelkis penktą, kelkis ketvirtą, netgi trečią, o tai ir visai nesigulęs kelkis ir važiuok. O anksti ryte aš miegučio noriu, nes pelėda. Vytas taip pat. Nusipirkom pirmąją – pažintinę, pažadėjo viską kuo prabangiausiai padaryti, visur mus vienu du vežioti, tačiau bent pusvalandžiu vėliau išvažiuot nesutiko. Taip reikia, – sako,- ir viskas.

Taigi, rytojaus rytą atvažiavo kostiumuotojo klapčiukas, mašina – gera, atidarė duris, įsodino, nuvežė, parodė ir baigtas malonumas.

Vakare vėl prilipau prie lango.

Ir visai jie nejuodi. Nemačiau juodo nė vieno. Daug šokoladinių, tokių, na, plieninių, ir gal būt manimi nepatikėsit – violetinių. Aš kasdien iš savo balkono žiūrėdavau į šimtus tūkstančių plikų jų galvų, ir ta rudai violetinė spalva labai išsiskyrė iš kitų. Aš juos pavadinau „ametistiniais“. Na, o patys tamsiausi čia yra lietuviškos durpės spalvos, tačiau nejuodi. Kenija pasižymi didele etnine įvairove. Didžioji gyventojų dalis priklauso bantu grupėms, kurios išsidėstę pakrantėje prie Viktorijos ežero ir šalies pietinėje dalyje. Svarbią vietą demografijoje užima nilonų tautos. Jie gyvena vakarinėje pusėje. 2% kenijiečių sudaro kušitų kalbomis šnekančios gentys, sutinkamos rytinėje Kenijoje. Ir tik 1% gyventojų yra kilę ne iš Afrikos (arabai, indai, europiečiai). Be gimtųjų kalbų dauguma šalies gyventojų kalba angliškai.

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas 2003 metais buvo 85%. Vidutinė gyvenimo trukmė – 57, 58 metai.

UŽ SOSTINĖS

Vėl kėlėmės penktą, šeštą išvažiavom. Jaudinanti kelionė, gal būt, net į patį žmonijo lopšį. Dėl jo čia atkanka turistai iš viso pasaulio, ir dėl to, jog pabudintų savyje mežiotoją. Vairuotojas, tuo pačiu ir gidas, buvo kalbus, nuoseklus ir neįkyrus. Jau esam matę daug neturtingų pasaulio miestų, tačiau Nairobio pakraščiai pribloškė. Jų būstų negalima pavadinti nei namais, nei garažais. Tai, tiesiog pašiūrės, suremtos iš kelių storų rastgalių ar lentų, ir tokios pačios medienos gultų. Ant tų gultų draikosi šiokie tokie skarmalai, vienas kitas draikalas atstoja stogą. Štai ir viskas. Tie rajonai užima didelius plotus, o ankstyvą rytą jie atrodo ypač kraupiai.

Visur kapišonuotos juodos žmogystos, ir kiek akys aprėpia – medinės šėtros. Jų gyventojai voromis ėjo pakelėmis, stoviniavo laukymėse, laukė autobusų stotelėse. Tikriausiai, taip anksti keliasi laimingieji – turintys šiokį tokį darbą. Kažkaip vėl į galvą pradėjo lįsti mintys, jog tokius rajonus ir miestus yra būtina pamatyti dėl turto aimanuojantiems lietuviams. Profilaktikai.

Kenijos žmonės, nuo pat pirmosios dienos, man padarė malonų įspūdį. Aukšti, liekni, daug nuoširdžių. Gražūs. Perfrazavus pas mus nuvalkiotą pasakymą „tu šito nusipelnei“, norisi kenijiečiams pasakyti: – „jūs šito nenusipelnėt“. Nenusipelnėt tokių baisių „favelų“, anksčiausio kėlimosi ir ėjimo į menkiausiai apmokamus darbus.

Išvažiavom iš Nairobio, „atodūsių“ rajonai liko už nugaros. Kelias kurį laiką kilo aukštyn, paskui staiga tarsi pakibo. Po langais atsivėrė praraja, o apačioje, kiek akys aprėpė, bangavo plati ir žalia pieva, kurios viduryje gunksojo vulkanas. Žemė vėsdama, panašiai kaip keptas obuolys, raukšlėjasi, ir jos paviršiuje atsiranda iškilimai – kalnai. Prieš mūsų akis buvo Tektoninis Afrikos lūžis. Tai toksai, vietomis labai susiaurėjantis, vietomis iki dešimčių kilometrų išplatėjantis žemės įkritimas, slėnis, duobė, kuri prasideda kažkur Egipte, o baigiasi Mozambike. Liūčių periodu šitas duburys yra labai gyvybingas, čia apstu žvėrių ir paukščių, veši augmenija, o daubos kraštus puošia uolėtos sienos ar horizontą dengiantys kalnai. Mokslininkai sako, kad duburį jau dabar pasiekia sūrūs jūros vandenys, o kai kuriuose lūžio zonos ežeruose, apsigyveno ir jūros gyvūnai. Ateis laikas, ir visas šitas grožybes praris vandenynas, nuo pagrindinio Afrikos žemyno atskirdamas nemažą gabalą sausumos ir paversdamas jį sala. Panašiai kažkada nuo Indijos atsiplėšė gabalas žemės, vėliau tapęs Šri Lanka.

PIRMASIS SAFARIS

Kenija – valstybė rytų Afrikoje, ribojasi su Etiopija, Somaliu, Pietų Sudanu, Tanzanija, Uganda ir Indijos vandenynu. Afrikos tektoninis lūžis, einantis ir per kai kurias mano išvardintas šalis, Kenijoje mus pasitiko saulėtekiu. Saulėtekiai ir saulėlydžiai šituose kraštuose būna ypač netikėti, ryškūs, ilgam įsimenantys. Raudonai violetinė spalva buvo užliejusi visą horizontą, o dangus virš galvos rodės mėlynas mėlynas. Tarsi akvamarinas. Lūžio zonoje gausu nedidelių gyvenviečių, miestelių, nors ir buvo anksti – laukuose jau dirbo žmonės, nuiminėjo vieną, sodino kitą derlių. Neseniai čia praslinko vandens pilni debesys, ir viskas alsavo gyvybe ir derliumi.

Sustojome pažvelgti į lomoje pūpsantį ugnikalnį. Priėjęs prie akmeninio užtvaro, persisvėriau ir pažiūrėjau žemyn. Ryto saulėje šildėsi didžiulės žiurkės. Vytas mane kaip mat sugėdino, jog čia yra ne kokios nors ten paprastos žiurkės, o garbingos dramblių giminės atstovai – uoliniai damanai. Mat gyvūnai pasaulyje skirstomi pagal dantis, o šitųjų jie yra drambliški. Priėjo malonus juočkis ir kvietė užeit į kavinę, kitas – pažiūrėti jo šeimos padarytų suvenyrų.

Riedėjom toliau. Gamta įvairėjo. Dažniausiai čia sutinkamas medis – didžiulė Afrikos akacija. Neseniai praėjo jų žydėjimas. Nors reginio jau nesuspėjome pamatyti, aš nesunkiai įsivaizduoju, kaip čia būna gražu, kai juodasis kontinentas tampa akinamai geltonu. Kai kuriose vietose, lūžio pakraščius puošia akmenų sienos, kitur vaizdas panašus į raudonojo molio nuošliaužas, kurių viršuje veši krūmai ir nematyti medžiai. Pravažiavome Pragaro vartų nacionalinį parką. Čia mes sugrįšime vėliau, dabar gi riedėjome Nakuru ežero draustinio link. Prie jo vartų mus pasitiko ginkluota moteris, ir keli rimti vietiniai.

Mūsų vadovas sumokėjo už bilietus, pakėlė automobilio stogą, kad galėtume žvalgytis į visas keturias puses, ir pajudėjom. Tuojau pat už posūkio pamatėme pirmuosius gyvūnus – prie akmeninės horizonto „sienos“, vaikštinėjo žirafos. Jos buvo per toli, kad galėtume pasidžiaugti ilgšių grakštumu, tačiau išvysti jas laisvėje, yra dalykas malonus. Paskui vairuotojas mums riktelėjo žiūrėti į kairę, ir sustojo. Medžių šešėlyje gulėjo būrys tompsono gazelių. Jos stovinėjo visai šalia, bet nebėgo, ramiai kraipė galvas į kairę ir dešinę, tačiau man pasirodė, jog mes buvome smalsesni. Netoli medžių ganėsi dar vienas būrys gražuolių, o horizonte – dar.

Iš pradžių gyvūnų labai daug nebuvo, tačiau šylant orui jų vis daugėjo. Prajuokino laukinių kiaulių šeimyna su savo paršeliais. Tų paršelių jos niekada neturi daug, pora vedasi du, tris, daugiausiai iki šešių. Senės kiaulės kriuksi ir grąsinamai mojuoja galingomis savo iltimis. Sako, šita rūšis pasaulyje garsėja labai bjauriu charakteriu, ir medžiojantys žvėrys stengiasi su jomis nesusitikti. Paskui išvydome beždžionių babuinų vilkstinę. Mamytės ant nugaros nešėsi mažiausius, jaunikliai pešėsi, o seniai patinai vilkosi labai oriai, ir buvo nepatenkinti mūsų automobiliu, stovinčiu ant jų tako. Apie kiekvieną babuiną skraidė spiečiai uodų, vapsvų, musių.

Parke (vėliau dar dviejuose) pamatėme labai daug. Juose gyvena dešimtys tūkstančių visokiausių padarų, veisiasi apie 50 skirtingų didelių žinduolių rūšių, tarp jų raganosiai, hipopotamai, žirafos, antilopės impalos ir kitos jų rūšys, Granto gazelės, gnu, babuinai, topiai, pimpalos, hienos. Kiekvienas nacionalinis parkas – laukinio Afrikos gyvūnijos žemėlapis. Laimingas tas, kurs pamato antilopių gnu, zebrų, buivolų (Afrikos kanopinių) didžiąją migraciją. Dėl jų turistai čia renkas iš visų kampų. Kenijos parkai garsėja, čia taip vadinamu „didžiuoju penketu’ – liūtais, leopardais, drambliais, raganosiais ir buivolais. Sparnuočių mylėtojai irgi nenusivils, visur pilna įdomybių: stručių, afrikinių einių, karūnuotųjų gervių, ibiškųjų bei kitų garnių rūšių, keistai besiskeryčiojančių sekretorių, raudonsnapių galvijinių varnėnų, bei raudonplunksnių flamingų, ore plevena tūkstančiai drugelinių agamų, ropoja šimtai rūšių mėšlavabalių ir kirminų.

Į vakarą pasirodė kaimenės zebrų, ir pavienių, rupšnojančių žolę. Aš nemėgstu žiūrėti į liūtus, nors viena grupė prajuokino; plačiame medyje, apžergę storas jo šakas, ar šiaip užsiropštę, ilsėjos keturios piktos ypatos. Žiūrint į tokius tingius ir ištižusius, apie grėsmingą jų būdą galvoti nesinorėjo. Prisitraukiau vieną labai arti, taip arti, kad mačiau akių raineles. Tos akys buvo tikrai kažkuo nepatenkintos ir grėsmios. Tikriausiai, suvažiavę žiopliai nedžiugina šitų laisvamylių sutvėrimų.

Vakarėjant stebėjome įdomiausią dienos nuotykį. Aštrūs saulės spinduliai dar badė žemę, šiek tiek atvėso, visai prie kelio aptikome gulinčias tris liūtes. ( Visur regėjome tik pateles, liūto nesutikome nei viename safaryje.) Netoliese ganėse penki zebrai. Mūsų vairuotojas sustabdė džipą, sužiurom. Liūtės maskavosi už gelsvų molio kauburių. Zebrai rupšnojo žolę nieko neįtardami, tarsi pasaulyje jie būtų vienutėliai… Keista, laukinėje gamtoje šonas prie šono gyvena plėšrūnai ir žolėdžiai, pastarieji turėtų būti ypač atsargūs. Juk kasdien draskomi jų veislės atstovai. Kasdien. O jie rupšnoja žolę, tarsi ganytųsi Lietuvos pievose. Vienas zebriukas truputį atsiskyrė nuo kitų, nuo mūsų ir liūtų jį skyrė maždaug 100 metrų. Vėl rupšnojo. Aš pradėjau erzintis. Kaip galima būti tokiems žiopliems?

Pagaliau atsiskyręs zebras išsitiesė, aukštai iškėlė galvą, ir pasuko ją tykančių liūčių link. Tą patį padarė ir kiti. Praėjo minutė, antra, trečia. Zebrai žiūrėjo į liūtes, liūtės – į zebrus…

– Selected,- pareiškė mūsų vadovas.

Zebrai stovėjo nekrutėdami, visi penki veizėjo ten, kur pasiruošusios pulti gulėjo išalkusios liūtės. Aš palaukiau dar kelias minutes, paskui pasakiau: – „Važiuojam“. Pajutau, jog vairuotojui mano sprendimas nepatiko. Jis troško mums parodyti reginį. Tačiau panašiais vaizdais aš niekada nesižavėjau. Suprantu, jog tai yra tobuli laukinės gamtos reiškiniai, ir negalima nė jų nepaisyti, nė jiems trukdyti. Tačiau tokių vaizdų nemėgstu ir tiek.

Įdomu tik, ką jautė zebrai žiūrėdami į savo mirtį? Ar bijojo? Kodėl visi stovėjo ir laukė? Nors, mes juk irgi kasdien į ją žiūrime. Beveik kiekvieną akimirką. Tiktai vieni tai jaučiame, kiti, emociškai bukesni, ne. Tarp mūsų juk irgi vaikšto plėšrūnai. Bet argi dėl to mes elgiamės bent truputį atsargiau?

PABIRAI

Daugiausiai laiko leidome Kenijos sostinėje Nairobyje. Įsikūrusi plokštikalnyje, aukštyje maždaug 1700 metrų virš jūros lygio. Beveik trys milijonai gyventojų. Su priemiesčiais – šeši su puse. Yra tarptautinis oro uostas. Išvystyta maisto, tekstilės, odos, avalynės, chemijos, metalo apdirbimo pramonė. Nacionalinis universitetas. Ir vienas didžiausių lūšnynų visoje Afrikoje. Laikas sostinėje tekėjo triukšmingai, tačiau be ryškesnių sukrėtimų. Penktąją naktį beveik neteko miegoti. Kažkoks beprotis viešbučio restorane plyšojo iki paryčių. Jį vis tildė du moteriški balsai, o jis vis riaumojo ir riaumojo. Vos tik užmigau, tuojau pat pažadino rytmetinė malda. Tiksliau būtų sakyti – rytmetinis džazo koncertas. Vytas nervinosi, aš taip pat praradau kantrybę, kai juodukai, karaokės pagalba, pradėjo „melstis“ prancūziškai.

Nuėjome valgyti. Per televizorių transliavo „Nacionalinius santarvės pusryčius“. Pasidėjau ant stalo maistą ir ėmiau lupti kiaušinį. Priėjo patarnaujantis negras, ir gracingai „išrengė“ jį šaukštelio pagalba. Kiekvieną dieną sužinai vis ką nors naujo, pagalvojau, štai eidamas šešiasdešimt septintuosius, Afrikoje, pagaliau sužinojau, kaip reikia kultūringai valgyti pusryčius.

Jau rašiau, jog mūsų kambarys buvo drėgnas. Numojęs ranka į dvisparnių atstovę ponią cėcė, uodus ir kitas grasias Afrikos kvarabas, atidariau langus. Gėriau kavą ir žiūrėjau į gatvę. Na, ir aukšti kenai, galvojau, gražūs. Vėl žiūrėjau į gatve vaikštančius žmones. Drabužiai spalvingi, individualūs, skirtingi iki pamišimo. Iš tokių rūbų J.Statkevičius vientisos kolekcijos, ko gero, nepadarytų: per daug ryškūs, per daug margi, per daug labdariniai, tačiau suderinti ir verti pagarbos. Mūsuose šiandien – kuo blogesnė figūra, tuo žinomesnė firma, kuo prastesnis universitetas, tuo didesnė jo absolventų savivertė.

Panašiai kaip Niujorke, Nairobio centre yra milžiniškas kvadratas žalumos. Daug prekiautojų, tačiau maisto ir gėrimų pasiūla skurdi. Čia labai dailus vandens lelijų prūdas. Tirštai priaugęs baltažiedžių gėlių, lankomas egzotiškų paukščių. Prieš išeinant iš viešbučio, buvome užsukę į miesto prekybos halę, nusipirkom pasifloros, vanile ir cinamonu kvepiančių mangų. Suvalgėm prie prūdo, buvo labai skanu. Paskui nuvažiavom į Nairobio nacionalinio draustinio pėsčiųjų zoną. Brangūs bilietai. Vietiniams jie kainuoja penkis kart pigiau. Pavyzdžiui, norėdami čia patekti juodukai moka po penkis, o užsienio turistai – po dvidešimt penkis eurus. Na, bet apsimesti vietiniu šitose šalyse, tikriausiai, mums yra neįmanoma. Nepadėtų net geras soliariumas.

Vaikštant po miestą, Vytą labiausiai nervino pamokslininkai. O jų čia daug. Nematėme nė vienos didesnės gatvės, nė vienos aikštės ar skvero, kuriuose kas nors nešūkautų, neagituotų, nemokytų. Pačioje miesto širdyje, gyvenimas šiek tiek ramesnis. Čia ir žmonės atrodo kitaip: atsipalaidavę, lėtesni, mandagūs. Į vakarą jų padaugėja, parduotuvėse prasideda spūstys. Kai kurie krautuvių savininkai, savo prekes nuo pirkėjų atskiria geležinėmis grotomis. Tai šį tą byloja, apie kai kurių šalies piliečių įpročius. Aš vengiu įkyrių išmaldos prašytojų. Vytas juos grubiai veja šalin. Ko gero jis teisus, geruoju su kaulytojais susitart neįmanoma.

Į viešbutį stengdavomės grįžti vėliau po pietų, nes kitoje gatvės pusėje, prie banko, buvo įsikūrusi kažkokių maldininkų buveinė. Pavalgę jie daug ir ilgai dainuodavo, ir su dideliu įkvėpimu. To įkvėpimo jiems tikrai užteko, o štai klausos – nelabai, pirmą kartą savo gyvenime, girdėjome taip nedarniai dainuojančius ir giedančius juodaodžius.

Artėjant išvykimui, atpjovėme iš Lietuvos atsivežtą skilandį. Ot, tai buvo nusivylimo. Vietoje gardaus, sūraus, dūmu kvepiančio skanėsto – prasčiausias produktas: riebus, bedruskis, kietas, sausgyslės, papilvė… Tikriausiai, tikras mūsų nacionalinio gardumyno skonis, jau likęs tiktai senelių prisiminimuose. Susinervinom dėl gobšių verslininkų, pasidžiaugėm, kad niekam jo nepadovanojom. Paskui patraukėm į miesto parką. Pėsčiomis. Idėja, pasirodė, ne iš gerųjų, tačiau tuo ir įdomios kelionės, kad ne viskas jose susvarstyta po šimtą gramų. Ėjom, ėjom, ir tam ėjimui galo nesimatė. Turėjome vietoje būti po keturiasdešimties minučių, nukakome – po keturių valandų. Gerai bent tai, kad pasiklydę atsidūrėme ambasadų rajone, tai dabar turime visai neblogą supratimą, kaip ir kas ten gyvena; labiausiai saugoma yra JAV būstinė, apsupta kareivių ir mašinų, o štai Ukrainos – kukli, medinė, jauki ir be jokios apsaugos. Gaila, tačiau mūsų šalies atstovybės Kenijoje, kol kas dar nėra.

Šį kartą parkas atskleidė ir paslapčių. Pasirodė, jog čia mėgsta rinktis visokios grupuotės, įvairių religijų išpažintojai: luhijai, hindi, sikhai. Kenija neturi vienos pagrindinės tikybos. Didžioji dalis afrikiečių yra Romos katalikų, Anglikonų ir Protestantų bažnyčių nariai. Šie religiniai priėmimai yra paplitę nuo ankstyvųjų misionierinių žygių. Nepaisant to, kad šalyje dominuoja modernios ir šiuolaikiškos, daug Kenijos gyventojų išpažįsta senąsias tikybas. Miškingoje parko dalyje meldėsi grupės musulmonų, o brūzgynuose vietiniai darė visokius
(gal apsauginius ar vampyrizmo ritualus), šūkavo, garsiai deklamavo eiliuotus tekstus, giedojo. Viešbutyje sakė, jog jų tarpe galėjo būti ir „vudu“ pasekėjų.

Sugrįžom į centrinę parko dalį. Atsisėdom atsipūsti. Prisistatė bezdžionė su savo jaunikliu, suėdusi jai pakištą mangą pasidarė drąsesnė, prigulė prie manęs ant suoliuko. Tačiau mažylio paliesti neleido. Paskui bendravome su septynių vaikų tėvu, kuris panoro susipažinti, nes jo atžalos užsigeidė nusipaveiksluoti su baltais žmonėmis. Dar kartą užsukome į turgų, aš vėl pirkau vaisius, Vytas – kažkokias šaknis. Tikiuosi, jos bus naudojamos ne „vudu“ ritualams. Grįžome per 40 minučių, pėsčiomis, nes Vytas jokiu būdu nenorėjo važiuoti automobiliu, kurio vairuotojas iš mūsų paprašė dvidešimties dolerių.

VARGUOLYNAI, LŪŠNYNAI, FAVELOS
Namo turėjome išvykti vakaro aštuntą. Septintą paskambino viešbučio budinti, ir paprašė leistis žemyn:

– Gatvėse labai dideli kamščiai, nereikia rizikuoti,- patarė.

Vos nusileidome, vairuotojas griebė mūsų lagaminus, ir sudėjo į bagažinę. Susėdom. Žiūrėjau į mūsų automobilį, iš visų pusių suspaustą visokiausių transporto priemonių, ir niekaip nesuvokiau – kaip gi mes pajudėsim. Kažkokiu stebuklu pradėjome slinkti pirmyn. Kamščiai buvo ne „dideli“, o siaubingi. Netvarkingose sankryžose atrodė, kad ant mūsų lekia šimtai mašinų. Gatvėse ir šaligatviuose vietos neliko nė centimetro. Ten kur buvo nors šiek tiek laisviau, stovėjo, vaikščiojo ir bėgiojo žmonės, vaisius ir gėrimus siūlantys prekeiviai. Turiu pasakyti, kad tokio įdomaus ir ekstremalaus važiavimo nepatyrėme nei Indijoje, nei Šri Lankoj. Nežiūrint visko, vairuotojas dar surasdavo laiko paklausinėti mūsų, iš kur mes atvykome ar, kaip mums patiko viešnagė Kenijoje.

Prisikasėme iki miesto pakraščių. Pasaulyje yra daug gražių ir įstabių vietų, pritrenkiančių vaizduotę iškilmingumu ir grožiu. Jų priešingybės – lygiai taip pat siaubingos ir šlykščios skylės: skurdžiausi miestų rajonai, favelos, lūšnynai. Jų egzistavimu gali patikėti tik tie, kurie jas matė. Nairobis – pats didžiausias miestas rytinėje Afrikoj, o apie 50 procentų jo gyventojų gyvena šituose siaubinguose kvartaluose. Aplink sostinę tokių „gyvenviečių“ yra virš dviejų šimtų. Jose įsikūrę maždaug 2.5 milijono žmonių. Kaip sakoma, dideliam miestui, didelės griuvenos. Didžiausia tokio tipo gyvenvietė yra Kibera. Ji pati didžiausia ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje. Tik 20 procentų lūšnynų gyventojų gali pasigirti elektra, ir vos vienas kitas turi televizorių ar radio aparatą. Valstybė žada Kiberą „apšviesti“, tačiau kiekvienam už šį malonumą teks pakloti, čia daugeliui neįsivaizduojamą sumą, po 15 dolerių. Neseniai Kiberoje atsirado vanduo, tačiau visiems jo neužtenka. Pristigę, vandenį semiasi nešvariuose pakraščių prūduose, balose. Jis visur užterštas, juk šitame vandenyje ir prausiasi ir skalbia. Tokią balą išvydęs, Vytas tarstelėjo: – “Tikriausiai čia galima pasigauti bet kokią ligą, cholera, ko gero, būtų pati švelniausia“. Kanalizacijos lūšnynuose irgi nėra, ją atstoja paprasčiausi grioviai, kurie dažnai užsikemša šiukšlėmis, o užsistovėjęs kvapas verčia atvykėlį kuo greičiau bėgti iš šitos pasibaisėtinos vietos. Milijonas lūšnynų gyventojų serga AIDS. Bedarbystė, alkoholis, pigiausi narkotikai, prostitucija – tai kiekvieno Kiberos gyventojo kasdienybė…

Tuo ir pabaigsiu. Nesu socialistas, niekada nebuvau ir visiškos lygybės šalininkas. Tačiau nesuprantu galingųjų, kurie vis gilina pragaištingą plyšį tarp pasaulio turtingųjų ir vargšų. Nesiruošiu daryti jokių išvadų, tačiau norėčiau, kad kuo daugiau žmonių išvystų šituos baisius rajonus. Gal sakau, sočiose galvose sukirbėtų mintys, jog per dažnai deklaruojame tai, ko širdimi neišpažįstame, kitiems rodomės tokiais, kokiais nesame iš tikrųjų, o viešumoje šnekame ne tai, ką mintijame savo soduose ir virtuvėse… ir, kad už viską mūsų gyvenime susimokame ne tik mes patys…

8 thoughts on “Kenija: JUODOJOJE PLANETOJE – GELTONUOSIUOSE MIŠKUOSE”
  1. Persiskaičiau, pasižiūrėjau. Kadangi esu labai senamadiškas ir dėl to nė kiek nepergyvenu, tai prašau rašyti daugiau. Paveiksiukai labai žavūs, bet man ir skaityti nenusibosta.

  2. Kaip norėčiau tų kepeninių spurgų paragauti – erziniesi čia jomis jau ne pirmą kartą 🙂 Ar čia pas Danmi pasakojime buvo? Taip suprantu, ji čia tas spurgas kepa? :)))

  3. Alvydai, kur jau ten daugiau- ir taip trys dalys gavosi))))
    Linosa, pas Danmi, čia ji spurgų specialistė, nors esu ir pati namie kepus. Jaučiu reikia susitikima daryt- vaišinsiu spurgomis )) Aš tai jau nieko nesakau, kai kai kurie pilnais padėklais krevečių mosikuoja))))

  4. „..Jaučiu reikia susitikima daryt- vaišinsiu spurgomis ..”

    reikia šitą sakinį įsidėmėt. O būtų gerai, kad jis materealizuotųsi susitikimu ir spurgomis.

  5. O namų darbus tai super pasidariusi buvai – tiek krioklių prisirinkusi, nė nepagalvočiau, kad ten jų tiek yra…

  6. Tikrai, susitikimai pas mus buvo smagūs. )))
    Danmi, radau tokį neblogą puslapį su kriokliais. Ten ir jų aprašymai, ir koordinatės, gali nuo gyvenamos vietos primesti kiek km. Ir tai abejoju, kad visi ten sužymėti, nors sunku ir iš to sąrašo buvo išsirinkti ))

  7. Vakarų Europa – visada geras kelionės tikslas. Tik vat man toks klausimas kirba: žiūrint fotkes pastoviai atrodo, kad oras jums toks šiaipsau buvo pakliuvęs, vis debesuota ir pilka. Taip ir buvo?

  8. Negalėčiau skųstis oru. Tik paskutines porą dienų buvo vėsiau. O lietaus tik vieną kartą gavom, ir tai, taip pakrapijo ir viskas. Nors tas dangus ten įdomiai. Čia vietoj saulė šviečia, o šone slenka lietaus debesys, bet mes jo negaunam ir taip daug kur))) Arba apsiniaukia, o paskui švyst saulė. ))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *