Birželio pradžioje mūsų trijų asmenų šeima – aš, mano vyras Tomas ir mūsų dešimtmetė dukra Emilija – pagaliau išpildėme vieną seniai puoselėtą svajonę: aplankėme Italijos Amalfi pakrantę. Tai buvo pirmas kartas, kai lankėmės šiame regione, tačiau tikrai ne paskutinis – šis kelionių perlas pavergė mūsų širdis nuo pirmos akimirkos.
Atvykimas į Italiją ir pirmieji įspūdžiai
Iš Vilniaus skridome į Neapolio oro uostą, o iš ten išsinuomavome automobilį, kad galėtume laisvai tyrinėti pakrantę. Kelias nuo Neapolio iki Amalfi miestelio vingiuoja kalnų šlaitais, vis atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Tirėnų jūrą. Važiuojant per Positano ir Praiano miestelius jautėmės lyg filme – spalvingi nameliai, kvapnios citrinmedžių giraitės ir nuostabios panoramos lyg iš atviruko.
Pirmąją dieną apsistojome mažame jaukiame viešbutuke su vaizdu į jūrą – kiekvieną rytą mus žadindavo ne žadintuvas, o švelnus bangų mūšos garsas ir kvapnus itališkos kavos aromatas.
Amalfi miestelio žavesys
Amalfi – nedidelis, tačiau nepaprastai gyvas miestelis. Pirmą rytą pasivaikščiojome po miestelio senamiestį – siaurų gatvelių labirintas, kur kiekviename žingsnyje laukė staigmena: ar tai būtų nedidelė šeimos kepyklėlė, ar įdomi keramikos dirbtuvėlė. Aplankėme pagrindinę katedrą – Duomo di Amalfi. Jos fasadas ir laiptai padarė didelį įspūdį net Emilijai, kuri dažniausiai greitai praranda susidomėjimą istoriniais pastatais.
Vakare ragavome šviežios jūros gėrybių pastos mažoje užeigoje, kur mus aptarnavo pats savininkas, kalbantis tik itališkai, bet su didžiausiu nuoširdumu. Tomas sakė, kad tai buvo pati geriausia vakarienė per visą jo gyvenimą.
Kelionė į Ravello ir Minori
Kitą dieną nusprendėme pakilti aukščiau – į Ravello miestelį, įsikūrusį kalno viršūnėje. Iš ten atsiveria kvapą gniaužianti panorama į pakrantę. Aplankėme Villa Rufolo ir Villa Cimbrone sodus – abu pasižymi ne tik savo architektūra, bet ir pasakiškais vaizdais. Emilijai labai patiko vaikščioti tarp gėlynų ir fontanų, o mes su Tomu tiesiog sėdėjome ant suolelio ir mėgavomės akimirka.
Vakarop grįžtant sustojome Minori – mažiau turistų lankomame, tačiau labai jaukiame miestelyje. Ten ragavome autentiškų limoncello ledų, pagamintų vietinių šeimų rankomis. Emilija dar ir dabar prisimena tą skonį.
Paplūdimys, saulė ir laikas kartu
Vieną dieną visiškai atsidavėme poilsiui – išsinuomavome gultus mažame Amalfi paplūdimyje. Vanduo buvo skaidrus ir gaivus, o saulė leido mums tiesiog atsipalaiduoti. Emilija su vietiniais vaikais žaidė smėlyje, o mes su Tomu pagaliau turėjome laiko pasikalbėti apie viską, ko paprastai nespėjame namuose.
Kelionė laivu į Capri
Vieną dieną skyrėme ekskursijai į Capri salą – iš Amalfi išplaukėme anksti ryte. Kelionė laivu buvo pramoga savaime, o pati sala – tarsi iš atviruko. Aplankėme garsųjį Mėlynąjį urvą (Grotta Azzurra), pasivaikščiojome po Capri miestelį ir nusifotografavome prie žymiosios Faraglioni uolų panoramos.
Atsisveikinimas su Amalfi pakrante
Paskutinę dieną skyrėme atsisveikinimui – dar kartą pasivaikščiojome po miestelį, nusipirkome rankų darbo keramikos ir, žinoma, kelias citrinas bei limoncello butelį lauktuvėms. Tomas sakė, kad jam labiausiai įsiminė itališkas lėtumas ir nuoširdumas, aš – kvapai ir skoniai, o Emilija jau planavo, kaip kitąmet norėtų grįžti.
Kelionė į Italiją, į Amalfi miestą, mums buvo ne tik poilsis – tai buvo galimybė pabūti kartu, pažinti naują kultūrą ir sukaupti prisiminimus, kurie lydės mus visą gyvenimą.
Kernys 
biruta 
MyTravel