Birželio viduryje mūsų šeima – aš, Rasa, mano vyras Dainius ir mūsų devynerių metų sūnus Lukas – nusprendėme pabėgti nuo miesto šurmulio ir pažinti kažką neįprasto, dar nelabai turistų atrasto. Taip mūsų pasirinkimu tapo Albanija, o konkrečiai – miestas Berat. Jis mus sužavėjo iš pirmo žvilgsnio, dar ieškant krypties internete: balti namai, išsidėstę ant kalno šlaito, UNESCO paveldo statusas, tarsi iš pasakos. Ir, žinoma, norėjome parodyti sūnui, kad pasaulis didesnis nei tik žinomos vietos.
Atvykome į Beratą po neilgos kelionės iš Tiranos, kur nusileidome lėktuvu. Kelias vingiuotas, bet vaizdai – kvapą gniaužiantys. Jau pirmą vakarą, įsikūrę šeimai draugiškame svečių name Mangalem rajone, išėjome pasivaikščioti. Mūsų nakvynės vieta buvo autentiškame name su vaizdu į Osum upę ir kalno šlaitą, pilną baltų langų. Štai kodėl Beratą vadina „tūkstančio langų miestu“.
Pirmąją dieną skyrėme senamiesčio pažinimui. Pasivaikščiojome po Mangalem ir Gorica kvartalus, kuriuos skiria tiltas per upę. Lukas džiaugėsi bėgiodamas akmenimis grįstomis gatvelėmis, o mes su Dainiumi tiesiog gėrėjomės vaizdais. Aplankėme Onufri muziejų, esantį Šv. Marijos bažnyčioje. Ikonų menas ir ryškios spalvos, ypač raudona, paliko didelį įspūdį – net mūsų sūnus liko susidomėjęs, nors paprastai muziejai jam nepatinka.
Antrąją dieną kopėme į Berato pilį, kurioje vis dar gyvena vietiniai gyventojai – tikra gyva istorija. Iš viršaus atsiveria neįtikėtinas vaizdas į miestą ir kalnus. Užkandome vietinėje kavinėje pačioje pilies teritorijoje – mums pasiūlė tradicinį byrek (pyragą su sūriu) ir naminės granatų sultys. Lukas sakė, kad tai „geriau nei pica“, o tai jau daug ką pasako!
Trečią dieną pasisamdėme gidą – jauną vaikiną, vardu Erion, kuris ne tik puikiai kalbėjo angliškai, bet ir turėjo daug įdomių istorijų. Jis parodė mums senąsias Gorica bažnyčias, papasakojo apie musulmonų, ortodoksų ir katalikų sambūvį mieste. Tai padarė įspūdį ir mums, ir Lukui – kad skirtingos religijos čia sugyvena taikiai šimtmečius.
Ketvirtą dieną leistinomės į mažą nuotykį – aplankėme netoliese esantį Osum kanjoną. Išsinuomavome automobilį ir per valandą pasiekėme kanjono pradžią. Vaizdai atėmė žadą – uolos, kriokliai, žalia augmenija. Nors su mažu vaiku neleidomės į žygius gilyn, bet nuo apžvalgos aikštelių grožėjomės tikra laukine Albanijos gamta. Tai buvo vienas įspūdingiausių mūsų kelionės momentų.
Paskutinę dieną Berate praleidome ramiai. Lankėmės vietiniame turguje – pirkome džiovintus vaisius, rankų darbo muilus ir keramiką. Sūnus gavo rankomis darytą medinį suvenyrą – miniatiūrinį langą, tokį kaip mieste. Pietavome šeimos restorane, kurio savininkė paruošė mums tradicinį patiekalą – tavë kosi (ėriena su ryžiais jogurto padaže). Toks paprastas, bet jaukus maistas, o kartu – nuoširdus bendravimas, šypsenos be priežasties ir malonumas bendrauti net be bendros kalbos.
Beratas, Albanija, mus sužavėjo ne tik savo grožiu, bet ir žmonių šiluma. Tai miestas, kur jaučiamasi saugiai, kur šeima su vaiku gali jaustis laukiama ir priimta. Grįžę namo supratome, kad tai buvo ne tik kelionė, bet ir labai reikalinga pauzė – lėtesnis gyvenimo ritmas, daugiau dėmesio vienas kitam, naujos patirtys ir nuoširdus žavesys šiuo unikaliu Albanijos miestu.
Ir jei kas paklaustų, ar verta važiuoti į Beratą su šeima – atsakymas būtų vienareikšmiškas: taip. Tai buvo viena šilčiausių mūsų kelionių – ir ne tik dėl birželio saulės.
Kernys 
Rolanx 
MyTravel